bf34703077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-140/2012

Procesinio sprendimo kategorija 80.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. B. paduotą prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-225/2010 pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Z. B. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) direktoriaus 2007 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 30162 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka” (toliau – ir Sprendimas);

2) priteisti iš Skyriaus 10 000 Lt piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti;

3) pranešti prokurorui apie Skyriaus direktoriaus pavaduotojo G. K. galimai padarytas nusikalstamas veikas.

Skunde pareiškėja nurodė, kad Sprendimu buvo nuspręsta iš jos išieškoti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir delspinigius. Vertino, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o jį pasirašiusio G. K. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnio 1 dalį ir diskredituoja valstybės tarnautojo vardą.

Paaiškino, kad duomenų apie jos darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje „Įmonių administravimo sistema“ (toliau – ir Bendrovė) užregistravimas Skyriaus duomenų bazėje, remiantis Bendrovės vadovo pranešimu, dėl Skyriaus vadovų pareigų neatlikimo buvo vilkinamas. Pažymėjo, jog dėl tokio vilkinimo pareiškėja padavė skundą, į kurį gavo atsakymą, ir padarė išvadą, kad G. K. žinojo apie pareiškėjos darbinius santykius su Bendrove. Laikėsi nuomonės, jog Sprendimas buvo priimtas G. K. neatliekant tarnybinių pareigų. Akcentavo, jog apie Sprendimo priėmimą ji nebuvo informuota, apie tai sužinojo tik iš antstolio. Manė, kad ji neprivalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų į VSDFV biudžetą, nes jas verslininkas, turintis verslininko pažymėjimą, moka tik tuo atveju, jeigu jis nėra apdraustas, o ji buvo priimta į darbą Bendrovėje.

Teigė, kad patyrė neturtinę žalą, nes dėl G. K. tarnybinių pareigų neatlikimo, raštuose pateikiamos šmeižiančio ir žeidžiančio pobūdžio informacijos, biurokratinių veiksmų ji patyrė vidinių išgyvenimų, tai pakenkė jos reputacijai, dėl to pasiligojo, prarado buvusius ir potencialius klientus bei verslo partnerius, neteko turėtos vietos rinkoje, kurią užėmė konkuruojantys verslininkai.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog pareiškėja nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdo individualią veiklą ir 2005 m. lapkričio 24 d. buvo užregistruota draudėju, jai buvo išduotas draudėjo pažymėjimas Nr. 4-7-9373. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 9 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 782 patvirtintų Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos taisyklių (toliau – Įskaitos taisyklės) 22 ir 29 punktais ir pažymėjo, kad, remiantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, privalomas asmens draudimas siejamas su asmens apskaičiuotomis pajamomis bei apskaičiuotomis ir sumokėtomis valstybinio socialinio draudimo įmokomis.

Nurodė, jog pareiškėja į darbą Bendrovėje buvo priimta nuo 2006 m. gegužės 4 d., tačiau darbdavys (draudėjas) pareiškėjos darbo pas jį laikotarpiu duomenų apie apdraustiesiems apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas bei valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo finansinių ataskaitų Skyriui nepateikė (paskutinį kartą draudėjas finansinę ataskaitą ir pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas 2005 m. I-ąjį ketvirtį pateikė 2005 m. balandžio 15 d.). Akcentavo, kad Skyrius, vykdydamas savo pareigas, ne kartą Bendrovei siuntė reikalavimus pateikti privalomas formas. Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad draudėjas, nereaguodamas į Skyriaus reikalavimus, nuo 2005 m. II-ojo ketvirčio neteikia duomenų apie apdraustiesiems priskaičiuoto darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas bei nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų ir kad Skyriui nėra žinoma, ar pareiškėjai buvo apskaičiuotos draudžiamosios pajamos, nėra teisinio pagrindo į informacinę duomenų bazę įvesti duomenų apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, nes apdraustųjų įskaitos informacinė duomenų bazė formuojama pagal draudėjų pateiktą informaciją (Įskaitos taisyklių 21 p.).

Atkreipė dėmesį į tai, jog, VSDFV Kauno skyriaus duomenimis, pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kulautuvos vaistinė” pateiktą pranešimą apie priėmimą į darbą, pareiškėja 2004 m. lapkričio 22 d. buvo priimta į darbą šioje įmonėje, tačiau UAB „Kulautuvos vaistinė” nuo 2005 m. IV-ojo ketvirčio taip pat neteikia ataskaitų, duomenų apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas ir nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja nėra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu, todėl ji, kaip savarankiškai dirbantis asmuo, turi prievolę įstatymų nustatyta tvarka mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Pažymėjo, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ji nebuvo informuota apie Sprendimo priėmimą, nes jis tuo pačiu lydraščiu Nr. 2791 buvo išsiųstas dviems adresatams, t. y. antstoliui Andriui Bubliui ir pareiškėjai.

Vertino, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes Sprendimas buvo priimtas laikantis visų nustatytų procedūrų, teisėtai ir pagrįstai. Akcentuoja, jog jis buvo priimtas dėl pačios pareiškėjos neteisėto neveikimo (vengimo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas), už kurį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1886 straipsnyje yra numatyta administracinė atsakomybė. Teigė, kad neturtinė žala dėl asmens, prašančio neturtinės žalos atlyginimo, neteisėtos veikos atsirasti negali.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: Sprendimą panaikino, o kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja atsakovo duomenų bazėje yra įregistruota kaip savarankiškai dirbantis asmuo. Pažymėjo, jog ginčų, jog įregistravimo metu ji neatitiko Įstatymo 2 straipsnio 8 dalies savarankiškai dirbantiems asmenims atskirti taikomų reikalavimų, nėra.

Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 8 punktu, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, 8 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Vykdymo taisyklės) 27 punktu ir nurodė, kad ginčas kilo dėl minėtos nuostatos aiškinimo, t. y. ar, nustačius, kad draudėjas (darbdavys) už savarankiškai dirbančiu asmeniu įregistruotą apdraustąjį nemoka privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų, šis, kaip savarankiškai dirbantis asmuo, gali būti laikomas atleistu nuo pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Nukreipė į Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, jog byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjos darbdavys (draudėjas) Bendrovė valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo ir informacijos apie jų paskaičiavimą neteikė, nors atsakovas ir ėmėsi atitinkamų priemonių. Rėmėsi Įstatymo 10 straipsniu ir konstatavo, jog asmens buvimo apdraustuoju valstybiniu socialiniu draudimu faktas bei pagrindas nustatytini pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų informacinės bazės (registro) duomenis: toks asmens statusas, koks yra nurodytas minėtame registre, turi būti taikomas visuose jo santykiuose su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis.

Pažymėjo, kad Skyriaus 2007 m. sausio 10 d. rašte Nr. 3-1359 nurodoma, jog pareiškėjos įdarbinimo Bendrovėje duomenys pagal darbdavio 2006 m. gegužės 14 d. pranešimą Nr. 22 buvo įregistruoti skaitmeninės laikmenos registracijos žurnale Nr. 5-16-71574 ir įvesti į informacinę duomenų bazę. VSDFV 2007 m. sausio 10 d. rašte Nr. (10.10)I-225 taip pat pažymėjo, kad informacija apie pareiškėjos priėmimą į darbą Bendrovėje buvo įvesta į apdraustųjų įskaitos informacinę duomenų bazę. Nurodė, jog minėtos įskaitos tvarkymo reikalavimai santykių atsiradimo metu buvo nustatyti Įskaitos taisyklėse. Rėmėsi šių taisyklių 2.1, 13-14, 26 punkto 2 dalimi. Pažymėjo, kad iki 2008 m. balandžio 13 d. galiojo VSDFV direktoriaus 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. V-249 patvirtintos Apdraustųjų įskaitos duomenų koregavimo taisyklės (toliau – ir Koregavimo taisyklės), kurios numatė, kad įskaitos duomenys gali būti koreguojami pagal draudėjo, apdraustojo prašymus arba VSDFV teritorinio skyriaus iniciatyva. Akcentavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja ar Bendrovė būtų pateikusios pranešimus apie pareiškėjos atleidimą iš darbo, ir padarė išvadą, kad duomenys galėjo būti keičiami VSDFV teritorinio skyriaus iniciatyva.

Pabrėžė, jog Koregavimo taisyklės numato detalią procedūrą, kurios turi būti laikomasi tuo atveju, kai įskaitos duomenys koreguojami VSDFV teritorinio skyriaus iniciatyva ir padarė išvadą, kad, iš bylos medžiagos matyti, jog ši procedūra pareiškėjos atžvilgiu nebuvo įvykdyta, o Koregavimo taisyklių 18 punkte numatytos sąlygos buvo įvykusios iš dalies, todėl atsakovas neturėjo pagrindo priimti įskaitos duomenims prieštaraujančio sprendimo nelaikyti pareiškėjos apdrausta privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu pagal darbo sutartį ar koreguoti įskaitos duomenų. Akcentavo, jog būtinumas taikyti įskaitos duomenų tikslinimo taisykles tuo atveju, kai kyla abejonių dėl darbdavio pateiktų duomenų patikimumo, buvo konstatuotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-756/2008, ir atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 29 d. ir 2007 m. rugsėjo 19 d. lydraščiais buvo įpareigotas pateikti visą turimą su ginču susijusią medžiagą, tačiau jokie duomenys apie pareiškėjos statuso pakeitimą registre nebuvo pateikti.

Pažymėjo, kad Įstatymas dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimo kaip sankcijos nenumato valstybinio socialinio draudimo nutraukimo: nemokant šių įmokų, skaičiuojami delspinigiai, imamasi priverstinio išieškojimo priemonių. Todėl vien tik faktai, jog draudėjas nepateikė duomenų bei neatsakė į jam siųstus raštus, nėra pakankamas pagrindas laikyti pareiškėją nesant apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu privalomai, kadangi nėra įvykdytos kitos teisės aktuose nustatytos sąlygos. Vertino, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl draudėjo paieškų yra pagrindas imtis veiksmų, idant duomenys būtų koreguojami. Atkreipė dėmesį į tai, jog panašų teisinį reguliavimą nustato ir Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtinti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatai bei VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-155 patvirtintos Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo taisyklės. Nurodė, jog byloje nustatyta, kad apie Sprendimo priėmimą pareiškėja buvo tinkamai informuota: jis pareiškėjai buvo išsiųstas Skyriaus 2007 m. liepos 30 d. raštu Nr. 2791, o duomenų, jog laiškas grįžo kaip neįteiktas adresatui, byloje nėra. Laikėsi pozicijos, kad Sprendimas tinkamai pasiekė adresatą, juolab skundas dėl jo buvo paduotas nepraėjus mėnesiui nuo jo priėmimo. Pažymėjo, jog Skyriaus 2007 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 3-16624 dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų buvo išsiųstas pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, tačiau neįteiktas dėl to, kad laiškas nebuvo atsiimtas.

Rėmėsi Įstatymo 37 straipsniu, pažymėjo, kad iš byloje esančių atsakovo raštų matyti, jog jis dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo iš pareiškėjos priėmė ne vieną sprendimą, iš kurių du buvo apskųsti VSDFV, kuri pasisakė dėl klausimų, nagrinėjamų šioje byloje, ir laikė, kad ikiteisminė stadija įvyko. Be to, kreipimosi į teismą netinkamumo nenurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka ir priimdamas 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį.

Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą ir remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino.

Nukreipė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnį ir nurodė, kad, nors byloje ir buvo nustatyta, jog Sprendimas buvo priimtas netiksliai pritaikius teisės normas, žalos atlyginimas galimas tik tada, kai nustatomas žalos tokiais veiksmais padarymo faktas. Akcentavo, jog pareiškėja jos teiginius, kad atsakovo raštais ji buvo apšmeižta ir įžeista, prarado rinką, dėl to kentėjo jos duktė, patvirtinančių duomenų nepateikė. Vertino, kad atsakovo raštai nėra nei šmeižikiški, nei įžeidžiantys, juose nėra jokios informacijos, kuri būtų susijusi su pareiškėja kaip asmenybe: juose nurodomi tik teisės aktų normos bei jų pagrindu formuluojami reikalavimai. Pabrėžė, jog kito asmens išgyvenimai negali būti vertinami. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja bei jos atstovas, kuris yra pareiškėjos sutuoktinis, teismo posėdžiuose nedalyvauja, žodžiu paaiškinimų neteikia, byla nesidomi, be to, Bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, kas rodo jos ryšius su Bendrove ir galimybę daryti įtaką duomenų pateikimui. Padarė išvadą, kad žalos atsiradimo faktas nebuvo įrodytas. Rėmėsi ABTĮ 109 straipsniu ir nurodė, jog byloje nebuvo nustatyta, kad galimai buvo padarytos nusikalstamos veikos, o skirtingas teisinio reguliavimo aiškinimas nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą dalyje, kurioje jos skundo reikalavimai buvo atmesti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundo reikalavimai būtų visiškai patenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą – palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir kad pagrindo pareiškėjai atlyginti, jos nuomone, jos patirtą neturtinę žalą nėra. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja ir jos atstovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nesidomėjo bylos eiga.

Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą argumentai buvo analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. vasario 8 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinio skundo netenkino.

Teismas nurodė, jog pareiškėja apeliaciniu skundu prašo priteisti atsakovo jai padarytą neturtinę žalą. Rėmėsi CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu. Taip pat pažymėjo, jog LVAT yra pažymėjęs, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo 2007 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 30162 buvo priimtas netiksliai pritaikius teisės normas, todėl konkrečiu atveju nagrinėtinas tik žalos aspektas bei priežastinio ryšio tarp galimai padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, jog kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Taip pat šiuo aspektu rėmėsi teismų praktika – LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 bei LAT 2007 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007. Konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos sveikatos pablogėjimą, reputacijos sumažėjimą, potencialių klientų ir verslo partnerių bei turėtos vietos rinkoje praradimą. Nurodė, jog vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Be to, dvasiniai išgyvenimai turi pasireikšti būtent žalos atlyginimo prašančiajam asmeniui, o ne kitiems asmenims. Todėl pareiškėjos dukters išgyvenimai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra vertinami. Apžvelgęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, apibrėžiančias neturtinės žalos atlyginimą.

V. Pareiškėja 2012 m. balandžio 17 d. (pagal gavimo teisme datą) pateikė prašymą atnaujinti procesą (b. l. 154 – 156), kuriuo prašo: 1) atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-493-580/2009 ir priimti naują sprendimą – patenkinti apeliacinį skundą; 2) iš Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato išreikalauti įrodymus dėl G. K. nusikalstamos veikos ir prijungti ją prie prašymo atnaujinti procesą.

Prašyme remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (vėliau, prašyme pareiškėja nurodo besivadovaujanti ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 3, 10, 11 punktais – teismo pastaba) (naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) nurodo, jog 2012 m. kovo 8 d. iš K. S. sužinojo, kad G. K. nuo 2003 metų neturėdamas įgaliojimų veikė VSDFV Vilniaus miesto skyriaus vardu dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas, bylos Nr. 18-1-01611 (pridėjo pranešimą). Remiasi LAT išaiškinimu apie proceso atnaujinimo institutą, pateiktu civilinėje byloje Vokietijos draudimo kompanija „DA – Deutsche Allgemeine Versicherung Aktiengesellschaft“ v. Švenčionių r. valstybinė mokesčių inspekcija Nr. 3K-3-739/2000, civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą dėl proceso atnaujinimo Nr. 3K-3-183/2001 ir kitose. Akcentuoja, jog nežinojimas esminių faktinių aplinkybių, kurios buvo bylos nagrinėjimo metu, bet tuo metu negalėjo būti žinomos, yra vienas iš pagrindų atnaujinti procesą (remiasi LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 27 d. nutartimi, priimta S. S. v. J. J. byloje, bylos Nr. 3K-3-691/99 ir kt.). Taip pat nurodo mananti, jog teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, turėtų atsižvelgti, be kita ko, į Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7-to protokolo 4-tą straipsnį, kuriuo teismai, nagrinėjantys proceso atnaujinimo klausimus, įpareigoti tikrinti ar ankstesniuose procesuose nebuvo padaryta teisės normų taikymo klaidų. <...> Be to, teismas turėtų vadovautis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nurodytais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, LAT suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika bylose dėl proceso atnaujinimo ir dėl to procesą šioje byloje atnaujinti (remiasi LAT 1999 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-954/1999; 2001 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1046/2001; 2002 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-922/2002; 2004 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2004 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina ir tai, jog, vadovaujantis

ABTĮ

158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų.

ABTĮ

156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja proceso atnaujinimo pagrindu mano esant 2012 m. kovo 8 d. paaiškėjusią aplinkybę – tai, jog atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) direktoriaus pavaduotojo G. K. atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas, kuriai pagrįsti ji prie prašymo prideda iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus A. B. adresuotą raštą (toliau – ir 2012 m. vasario 13 d. Vilniaus VPK Vilniaus miesto penktojo PK raštas) (b. l. 157). Atsižvelgiant į tai, kad šio rašto parengimo data – 2012 m. vasario 13 d., o pareiškėja prašymą atnaujinti procesą teismui pateikė 2012 m. balandžio 17 d. (pagal gavimo teisme spaudą), konstatuotina, jog ji tai padarė nepraleidusi bendrojo ABTĮ įtvirtinto 3 mėnesių termino.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės (nepaisant to, jog prašyme ji nurodo besivadovaujanti ir kitais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais punktais) prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu (2012 m. kovo 8 d. paaiškėjo, jog atsakovo VSDFV Skyriaus direktoriaus pavaduotojo G. K. atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas).

Vertinant prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų pagrįstumą iš esmės, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

Iš bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, medžiagos matyti, jog administracinis ginčas buvo kilęs dėl atsakovo direktoriaus 2007 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 30162 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo iš pareiškėjos priverstine tvarka buvo nuspręsta išieškoti 2189 Lt įmokų ir su tuo susijusių delspinigių, teisėtumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu šį Sprendimą, be kita ko, panaikino. Pareiškėja savo ruožtu pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) apeliaciniu skundu apskundė iš esmės vienu aspektu – siekdama prisiteisti neturtinę žalą, kurią ji kildino iš nuginčytojo atsakovo Sprendimo. LVAT 2010 m. vasario 8 d. nutartimi, kuria buvo baigtas administracinis ginčas, pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir neturtinės žalos pareiškėjai nepriteisė, konstatavęs, jog nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, o būtent – nėra nustatyta žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp galimai padarytos žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pažymėtina, jog iš prie prašymo atnaujinti procesą pridėto 2012 m. vasario 13 d. Vilniaus VPK Vilniaus miesto penktojo PK rašto suprastina, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-01611-11 dėl G. K. veiksmų buvo pradėtas 2009 m. rugsėjo 15 d. pagal K. S., iš kurio, kaip tikina pareiškėja, ji tik 2012 m. kovo 8 d. sužinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pareiškimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl galimai įvykdyto dokumentų suklastojimo. Tačiau ši aplinkybė, nors ir galėtų būti įvertinta kaip naujai paaiškėjusi, t. y. egzistavusi nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau nežinoma ir negalėjusi būti žinoma pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, bei paaiškėjusi pareiškėjai po galutinės teismo nutarties priėmimo, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip turinti esminės reikšmės bylos baigčiai.

Pirmiausia šiuo aspektu pastebėtina, jog, kaip minėta anksčiau, asmuo, paduodantis prašymą atnaujinti procesą, turi jį pagrįsti. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėja savo prašyme, nors ir įvardindama aplinkybę, kuri paaiškėjo naujai, bei detaliai remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusia su proceso atnaujinimo instituto taikymu, visiškai nemotyvavo, kodėl, jos nuomone, konkrečiai ši aplinkybė yra reikšminga bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą, bei kokią reikšmę ji gali turėti šios bylos baigčiai.

Nepaisant to, vertinant bylos medžiagą sistemiškai, suprastina, jog ikiteisminio tyrimo vykdymą atsakovo direktoriaus pavaduotojo atžvilgiu pareiškėjo sieja su jai atsakovo neteisėtu Sprendimu padaryta neturtine žala, kurią ji siekė abiejų instancijų bylą nagrinėjusiuose teismuose iš atsakovo prisiteisti. Tačiau ši aplinkybė, net ir atnaujinus procesą, teisėjų kolegijos vertinimu, esminės reikšmės bylos baigčiai neturėtų, nes iš pateiktojo Vilniaus VPK Vilniaus miesto penktojo PK rašto akivaizdu, jog ikiteisminis tyrimas G.

K. tebevyksta. Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminis tyrimas yra pirminė baudžiamojo proceso stadija, jis, be kita ko, gali ikiteisminį tyrimą vykdančių subjektų būti ir nutrauktas, todėl šis tyrimas neturėtų būti tapatinamas su teismo nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu, priėmimu ir įsiteisėjimu (žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 4 dalį). Be to, netgi ir ikiteisminiam tyrimui pasibaigus pareiškėjos preziumuojama linkme, t. y. nustačius G. K. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nedarytų įtakos bylos baigčiai, o būtent – tai nepakeistų LVAT teisėjų kolegijos išvados, jog neturtinei žalai atlyginti, dėl ko pareiškėja apeliavo, trūksta būtinųjų sąlygų buvimo, o būtent – nėra nustatyta žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp galimai padarytos žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų.

Tuo tarpu Sprendimo neteisėtumas, kaip viena iš sąlygų žalos atlyginimui, jau buvo teismo nustatytas ir kitais pagrindais, t. y. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl šios priežasties darytina išvada, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusi pareiškėja tinkamai nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo ir, atitinkamai, prašymas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių administracinėje byloje Nr. A5-225/2010 yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. B. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-225/2010 pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė