2022-12-14 Nr. AB-30531-3-64-3-02159-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-1261-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02159-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo E. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Telšių RATC) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo E. R. (toliau – ir atsakovas) 311,20 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. bei 18,15 Eur ir 1,71 Eur pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas teismui pateiktame prašyme nurodė, kad Telšių RATC nuo 2003 m. gruodžio 30 d. yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, kuriam pavesta rinkti, administruoti bei išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo Pastatas) nuosavybės teise valdo atsakovas, tačiau yra nesumokėjęs pareiškėjui metinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.

II. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo 5,09 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., bei 1,71 Eur už registrų išrašų suformavimą, prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. atmetė, taip pat netenkino prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.

4. Byloje esančių duomenų pagrindu teismas nustatė, kad atsakovas yra Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas, t. y. nuo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosavybės teise dovanojimo sutarties pagrindu valdo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pagal Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236, 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T1-41 ir 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – Nuostatai) 2, 34 ir 35 punktus atsakovas nuo 2020 m. gruodžio 1 d. privalo mokėti nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš pareiškėjo pateiktos pažymos matyti, kad vietinės rinkliavos įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsakovui apskaičiuotas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir sudaro 311,20 Eur, tačiau Telšių RATC nepateikė jokių dokumentų, įrodančių atsakovo prievolę mokėti vietinę rinkliavą iki 2020 m. gruodžio 1 d. Nors atsakovas savo nuolatinę gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), deklaravo nuo 2015 m. gruodžio 9 d., tačiau tai nesudaro pagrindo laikyti jį vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 2, 34 ir 35 punktų pagrindu, nes Nekilnojamojo turto registro duomenimis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininke iki 2020 m. lapkričio 30 d. buvo I. E., kuri ir turėjo mokėti vietinę rinkliavą už nurodytą laikotarpį, o duomenų, kad atsakovas buvo šio nekilnojamojo turto valdytojas ar naudotojas kitu pagrindu, byloje nėra.

5. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo prašymą priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą teismas tenkino iš dalies, priteisiant iš atsakovo skolos sumą už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.

6. Vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas nustatė, kad įmonėje veikia struktūrinis padalinys – Rinkliavos administravimo ir paslaugų kontrolės tarnyba, kuriame yra specializuota skolų išieškojimų grupė. Teismas nurodė, kad prašymas, kuriuo kreiptasi į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, nėra išskirtinis, lyginant su prašymais kitose analogiško pobūdžio bylose, kuriose yra suformuota jurisprudencija, keičiasi tik proceso šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba yra labiau perteklinis momentas, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą pajėgumais.

7. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, byla nėra sudėtinga dėl jos apimties, faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, ginčui taikytinos teisės taikymo, pareiškėjas turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams teisme, todėl prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus. Dėl nurodytų priežasčių ir išdėstytų argumentų teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 8. Pareiškėjas Telšių RATC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. priteisimo, ir priimti naują sprendimą – už šį laikotarpį priteisti pareiškėjui iš atsakovo E. R. 306,11 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.474 straipsnio nuostatos, apibrėžiančiomis apdovanotojo atsakomybę už dovanotojo skolas, nustato, kad, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, apdovanotasis atsako tik už tas dovanotojo skolas, kurios neatsiejamai susijusios su dovana. Nagrinėjamu atveju susidariusi skola yra neatsiejamai susijusi su dovana, nes vietinės rinkliavos įsiskolinimas yra susidaręs teikiant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą objektui, kuris dovanojimo sutarties pagrindu priklauso atsakovui, todėl atsakovas turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą ne tik nuo dovanojimo sutarties momento, tačiau turi atsakyti ir už ankstesnės ginčo objekto savininkės (dovanotojos) skolas, susidariusias laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d.

9.2. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1471-587/2020 konstatavo, jog apdovanotasis turi pareigą padengti ir tą už šilumos energijos tiekimą susidariusią skolos dalį, kuri susiformavo dar iki dovanojimo sutarties sudarymo: „pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovė, kaip esama buto savininkė, nekilnojamąjį turtą įgijusi dovanojimo sutarties pagrindu, privalo apmokėti už ieškovės į butą tiektą šilumos energiją ne tik nuo dovanojimo sutarties sudarymo momento, tačiau turi atsakyti ir už ieškovės prašomas priteisti dovanotojos J. Z. skolas, susidariusias iki dovanojimo sutarties sudarymo (CK 6.474 str.)”.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo Telšių RATC reikalavimo iš atsakovo E. R. priteisti 311,20 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.

11. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

12. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Teismas, nustatęs, kad atsakovas ginčo Pastato savininku yra nuo 2020 m. lapkričio 30 d. (t. y. šį nekilnojamojo turto objektą nuosavybės teise dovanojimo sutarties pagrindu), o pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių atsakovo prievolę mokėti vietinę rinkliavą iki 2020 m. gruodžio 1 d., konstatavo, jog vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą privalo mokėti tik nuo 2020 m. gruodžio 1 d. Teismas pabrėžė, kad tai, jog atsakovas savo nuolatinę gyvenamąją vietą ginčo Pastate deklaravo nuo 2015 m. gruodžio 9 d., nesudaro pagrindo laikyti jį vietinės rinkliavos mokėtoju, nes Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo savininke iki 2020 m. lapkričio 30 d. buvo I. E., kuri ir turėjo mokėti vietinę rinkliavą už nurodytą laikotarpį, o duomenų, kad atsakovas E. R. buvo šio nekilnojamojo turto valdytojas ar naudotojas kitu pagrindu, byloje nėra.

13. Pabrėžtina, kad byloje esantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas su istorija patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad (i) laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ginčo Pastatas nuosavybės teise priklausė ne atsakovui, o kitam asmeniui – I. E., (ii) atsakovas nuosavybės teisę į ginčo Pastatą įgijo 2020 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutarties Nr. 6497 (toliau – ir Dovanojimo sutartis) pagrindu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teismo nustatytų faktinių aplinkybių nekvestionuoja, tačiau jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d., priteisimo. Jis teigia, kad teismas netinkamai įvertino neginčijamą aplinkybę, jog atsakovas ginčo Pastato savininku tapo 2020 m. gegužės 26 d. dovanojimo sutarties Nr. 6497 pagrindu. Pareiškėjo nuomone, pastaroji jo reikalavimo dalis, vadovaujantis CK 6.474 straipsniu, turėjo būti patenkinta.

14. Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinis pagrindas įtvirtintas Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, pagal kurį savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. LVAT praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) galiojusios redakcijos Nuostatus vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojais, be kita ko, buvo pripažįstami komunalinių atliekų turėtojai valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (6 p. (Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T1-236 redakcija, galiojusi iki 2017 m. kovo 1 d.), 2 p. (Telšių rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T1-41 ir 2019 m. gruodžio 27d. sprendimo Nr. T1-430 redakcija).

15. Pareiškėjo nurodytas CK 6.474 straipsnis reglamentuoja apdovanotojo atsakomybę už dovanotojo skolas ir nustato, kad, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, apdovanotasis atsako tik už tas dovanotojo skolas, kurios neatsiejamai susijusios su dovana.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Nutarties 14 punkte paminėtą teisinį reglamentavimą, LVAT išaiškinimus, neginčijamai nustatytą faktinę aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ginčo Pastato savininke buvo I. E., konstatuoja, kad nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. susidariusią vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčo Pastate skolą pripažinti neatsiejamai susijusia su dovana CK 6.474 straipsnio prasme. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Šios išvados nekeičia ir aplinkybė, jog atsakovas nuo 2015 m. gruodžio 9 d. ginčo Pastate buvo deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą, nes pastaroji aplinkybė per se (pati savaime) nesudaro pagrindo atsakovą laikyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčo Pastate mokėtoju laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.

17. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, nesant duomenų, jog atsakovas buvo ginčo Pastato valdytojas ar naudotojas kitu pagrindu, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčo Pastate už nurodytą laikotarpį turėjo mokėti tuo laikotarpiu ginčo Pastato savininke buvusi I. E. Šiuo aspektu primintina, kad LVAT yra konstatavęs, jog atliekų rinkimą ir tvarkymą savivaldybės koordinuoja kaip viešosios paslaugos teikimo administravimą, o viešojo administravimo subjektai atsako už jų administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1574-662-2019). Vadinasi, būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. buvo ginčo Pastato valdytojas ar naudotojas kitu pagrindu ir dėl to jam, o ne ginčo Pastato savininke buvusiai I. E. kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčo Pastate už nurodytą laikotarpį. Tačiau tokie duomenys teismui nepateikti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į Kauno apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-1471-587/2020, pateiktą išaiškinimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

19. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Kadangi procesinis sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė