2021-01-20 Nr. AB-1377-3-61-3-01064-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-117-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01064-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba” skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Hidrostatyba“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė, UAB „Hidrostatyba“) 2019 m. kovo 18 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. vasario 14 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. (13.15)-1“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas skunde nesutiko su Nutarimu, teigdamas, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame nurodytos aplinkybės prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjas nurodė, kad iš skundžiamo Nutarimo turinio matyti, kad 2018 m. lapkričio 7 d. Departamento Klaipėdos valdybos pareigūnai, atlikę UAB „Hidrostatyba“ gamybinės bazės, esančios (duomenys neskelbtini), neplaninį patikrinimą, nustatė, kad įmonė atliekas laiko ne taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nurodytoje, atliekų tvarkymui skirtoje 0,3679 ha ploto (duomenys neskelbtini) telkinio gamybinės teritorijos vietoje, o gretimame, iš valstybės, žemės gelmių išteklių gavybai, išsinuomotame 14,20 ha ploto žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas 1) bei kurio pagrindinė paskirtis: kita, naudojimo būdas: naudingų iškasenų teritorijos, tai yra atliekos laikomos už įrenginio ribų Žemės sklype 1, neturint taršos leidimo. UAB „Hidrostatyba“ išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. (11.2)-33-32/2005 (toliau – ir TIPK leidimas), kuriame nurodyta, kad įmonės gamybinėje bazėje, esančioje (duomenys neskelbtini) karjero teritorijoje, (duomenys neskelbtini), gaminama įvairių frakcijų smėlis, žvirgždas, skalda, vykdomas statybinių bei griovimo atliekų smulkinimas stacionariame statybinių atliekų smulkinimo įrenginyje. Atliekų tvarkymo veikla vykdoma 0,3679 ha plote, čia jokia kita gamybinė veikla nevykdoma. Įmonė Žemės sklype 1 tik laikinai laiko nepavojingas atliekas. Priešingai nei nurodyta skundžiamame Nutarime, iš liudytojo M. G., įmonės atstovo advokato G. D. paaiškinimų matyti, kad Žemės sklype 1 jokia ūkinė veikla nėra vykdoma. Šiame žemės sklype tik laikinai sandėliuojamas žvyras ir smėlis, betonas, kuris yra sutrupinamas tolesnei gamybai naudojant įrenginį – trupinimo liniją, esančią žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas 2), ir išvežamas, parduodamas. UAB „Hidrostatyba“ trupinimo linija, yra Žemės sklype 2, ji naudojama ir veikia teisėtai nuo 1981 m. Tą pripažino ir institucija, priėmusi Nutarimą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-59-976/20I7 išaiškinta, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) apibrėžtas įrenginys, kuriam eksploatuoti privaloma turėti taršos leidimą, yra tam tikras mechanizmas, technika, bet ne teritorija, todėl išvada, jog pareiškėjas veiklą vykdė be privalomo taršos leidimo ir šios išvados pagrindu skirta ekonominė sankcija yra nepagrista ir neteisėta. Pagal Taisyklių 4.4 papunktį, įrenginys – tai stacionarus technikos objektas, kuriame vykdoma vienos arba kelių rūšių Taisyklių 1 priede išvardintus kriterijus atitinkanti veikla ir bet kuri kita toje pačioje vietoje vykdoma tiesiogiai susijusi veikla, galinti sukelti aplinkos teršimą ir (arba) kitokias pasekmes ar poveikį aplinkai.

4. Tuo atveju, jei, teismas nuspręstų skundo netenkinti bei Nutarimo nepanaikinti, pareiškėjas prašė skirtą ekonominę sankciją sumažinti. UAB „Hidrostatyba“ 2 000 Eur dydžio ekonominė sankcija paskirta pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 55 straipsnio 3 dalį ir 78 straipsnio 5 dalį. Kaip nurodyta Nutarime, įmonė savo noru ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdama užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams, padėjo tyrimo metu ir tai atsakovas pripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe, o sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su Nutarime nurodytų padarytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų pobūdžiu, jų priežastimis ir pasekmėmis bei į ginčui spręsti taikomą teisinį reglamentavimą ir į teisminę praktiką, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, pareiškėjo manymu, UAB „Hidrostatyba“ paskirta 2 000 Eur ekonominė sankcija yra neproporcinga padarytiems teisės aktų reikalavimų pažeidimams, o Aplinkos apsaugos įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslai atgrasyti ūkio subjektą nuo naujų teisės pažeidimų ir užkirsti kelią jų padarymui gali būti pasiekti, paskiriant bendrovei mažesnę nei šio įstatymo sankcijose nustatytą minimalią baudą.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo veiksmais laikydamas atliekas pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalis, 192 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 1 priedo 3 dalies 1 punktą. Pareiškėjui 2019 m. sausio 10 d. buvo surašytas juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolas Nr. (13.15)-l už pažeidimus, numatytus Įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje ir 78 straipsnio 5 dalyje dėl ūkinės ar kitokios veiklos vykdymo, objektų naudojimo neturint taršos leidimo, kai pagal teisės aktus toks leidimas yra reikalingas, bei dėl nepavojingųjų atliekų laikymo neturint tam teisės, kai neturint tam teisės laikomas 25 tonų ir didesnis nepavojingųjų atliekų kiekis, o 2019 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjui skirta ekonominė sankcija – 2 000 Eur bauda.

7. Departamento nuomone, juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktinės aplinkybės įvertintos tinkamai ir tinkamai pritaikytas įstatymas, skiriant ekonominę sankciją, laikytasi įstatymų nustatytos bylos nagrinėjimo ir ekonominės sankcijos skyrimo tvarkos, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

8. Atsakovas pažymėjo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, ekonominė sankcija pastarajam buvo skirta už pažeidimus, numatytus Įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje ir 78 straipsnio 5 dalyje, tai yra dėl ūkinės ar kitokios veiklos vykdymo, objektų naudojimo, neturint taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (taršos leidimo), kai pagal teisės aktus toks leidimas yra reikalingas, bei dėl nepavojingųjų atliekų laikymo neturint tam teisės, kai neturint tam teisės laikomas 25 tonų ir didesnis nepavojingųjų atliekų kiekis. Pareiškėjas eksploatavo (naudojo) ūkinės veiklos objektą – žemės sklypą, kuriame vykdė ūkinę veiklą (neteisėtai laikė 3 834,2 tonas nepavojingų atliekų), neturėdamas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, taršos leidimo ar kito leidimo. Šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu patvirtino pareiškėjo įgaliotas atstovas, paaiškindamas, kad Žemės sklype 1 jokia ūkinė veikla nevykdoma, tik laikinai laikomos nepavojingos atliekos, taršos leidimo pareiškėjas neturi. Be to, Žemės sklypo 1 pagrindinė naudojimo paskirtis yra kita; naudojimo būdas: naudingų iškasenų teritorijos. Todėl šiame žemės sklype negali būti vykdoma jokia kita veikla, išskyrus veikla, susijusi su naudingomis iškasenomis. Pareiškėjas prieš pradėdamas eksploatuoti (naudoti) ūkinės veiklos objektą ir vykdyti jame ūkinę veiklą, privalėjo įstatymų numatyta tvarka gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą. Vien pareiškėjo argumentas, jog išvada, kad Taisyklėse apibrėžtas įrenginys, kuriam eksploatuoti privaloma turėti taršos leidimą, yra tam tikras mechanizmas, technika, bet ne teritorija, ir neva kurio pagrindu skirta ekonominė sankcija yra nepagrįsta ir neteisėta, nedaro sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu, atvirkščiai įrodo, kad nustatytos juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo aplinkybės nesuteikė teisinio pagrindo nepriimti sprendimo. Todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjui pagrįstai skirta ekonominė sankcija.

9. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad vien tik simbolinės, patraukto juridinio asmens pageidavimus tenkinančios baudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ekonominei sankcijai keliamų tikslų. Skiriama bauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Kita vertus, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą baudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tuo labiau, jog, pateikdamas skundą pareiškėjas tvirtino, kad paskirta ekonominė sankcija yra neproporcinga padarytiems teisės aktų reikalavimų pažeidimams, galbūt per didelė, tačiau šios aplinkybės nepagrindė – nepateikė įrodymų apie sunkią finansinę padėtį, įsiskolinimus ir panašiai. Atsižvelgiant į Įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje nurodytos sankcijos minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, pareiškėjui buvo paskirta nedidelė bauda. Todėl, Departamento nuomone, 2 000 Eur ekonominė sankcija už padarytus pažeidimus pareiškėjui paskirta pagrįstai. Skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo dar labiau sumažinti paskirtą baudą, todėl nėra pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti Įstatymo 52 straipsnio nuostatas.

10. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 30 d. rašte teismui papildomai nurodė, kad 2019 m. sausio 10 d. UAB „Hidrostatyba“ gavo Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos privalomąjį nurodymą Nr. PN15-1, kuriuo UAB „Hidrostatyba“ iki 2019 m. kovo 10 d. įpareigota pašalinti laikomas nepavojingas atliekas iš žemės gelmių išteklių gavybai išsinuomoto Žemės sklypo 1. 2019 m. gegužės 8 d. patikrinimo metu nustatyta, kad sandėliuotos statybinės atliekos pašalintos ir įmonė įvykdė duotą privalomąjį nurodymą. Iš patikrinimo akto Nr. PA-26-85 bei prie jo pridėtos nuotraukos matyti, jog betono laužas nėra ir nebuvo pavojingos atliekos, o jis buvo tik laikinai sudėtas iki susmulkinimo proceso. Šiuo metu laužas susmulkintas ir aikštelėje nesandėliuojamos jokios atliekos ar laužas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad:

12.1 Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai, 2018 m. lapkričio 7 d. atlikę UAB „Hidrostatyba“ gamybinės bazės, esančios (duomenys neskelbtini), neplaninį patikrinimą, nustatė, jog įmonė atliekas laiko (sandėliuoja) ne taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nurodytoje, atliekų tvarkymui skirtoje 0,3679 ha ploto (duomenys neskelbtini) telkinio gamybinės teritorijos vietoje, tai yra žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas 2), o gretimame, iš valstybės, žemės gelmių išteklių gavybai, išsinuomotame 14,20 ha ploto žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas 1), bei kurio pagrindinė naudojimo paskirtis: kita; naudojimo būdas: naudingų iškasenų teritorijos, tai yra atliekos laikomos už įrenginio ribų Žemės sklype 1, neturint taršos leidimo, kai, vadovaujantis Taisyklių 1 priedo 3 dalies 1 punktu, reikia turėti taršos leidimą. Be to, nustatė, kad pagal gaminių, pakuočių ir atliekų informacinėje sistemoje esančią III ketvirčio suvestinę (būsenos data 2018 m. lapkričio 6 d.) laikomų atliekų likučiai buvo 3 834,2 tonos. Konstatuota, kad tokiais savo veiksmais įmonė pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalis, 192 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 1 priedo 3 dalies 1 punktą. UAB „Hidrostatyba“ 2019 m. sausio 10 d. buvo surašytas juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolas Nr. (13.15)-1 už pažeidimus, numatytus Įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje ir 78 straipsnio 5 dalyje dėl ūkinės ar kitokios veiklos vykdymo, objektų naudojimo neturint taršos leidimo, kai pagal teisės aktus toks leidimas yra reikalingas, bei dėl nepavojingųjų atliekų laikymo neturint tam teisės, kai neturint tam teisės laikomas 25 tonų ir didesnis nepavojingųjų atliekų kiekis.

12.2 Departamentas 2019 m. vasario 14 d. nutarimu „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. (13.15)-1“ pareiškėjui paskyrė 2 000 Eur baudą už Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 192 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą (Įstatymo 50 str. 1 d. 1 p., 51 str., 78 str. 5 d.).

13. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdydami ūkinę veiklą, privalo įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą. To paties įstatymo 192 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija turi teisę eksploatuoti įrenginį, nurodytą Taisyklėse, tik turėdamas galiojantį taršos leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 45 dalimi, laikinasis nepavojingų atliekų laikymas yra šių nepavojingų atliekų laikymas jų susidarymo vietoje iki jų surinkimo, paruošiant atliekas išvežti į atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginį.

14. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nepavojingos atliekos nesusidarė jų laikymo vietoje iki jų surinkimo, jas įmonė priėmė (surinko) iš kitos ūkinės veiklos ir laikė (sandėliavo) Žemės sklype 1, neturėdama taršos leidimo Žemės sklypui 1, kai, vadovaujantis Taisyklių 1 priedo 3 dalies 1 punktu, reikia turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą. Teismas pažymėjo, kad įmonė turi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ūkinei veikiai vykdyti tik Žemės sklype 2. Įmonės įrenginys (trupinimo linija), esantis šiame žemės sklype, kaip nurodė pareiškėjo atstovas, naudojamas ir veikia teisėtai nuo 1981 m. Taigi, nustatyta, kad atliekos buvo laikomos už įrenginio ribų. Teismas akcentavo, kad Žemės sklype 1, neturint tam teisės, buvo laikoma daugiau kaip 25 tonos nepavojingų atliekų. Teismas pažymėjo, kad nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai: pareiškėjo atstovų paaiškinimai, juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolas Nr. (13.15)-1, 2018 m. lapkričio 7 d. Patikrinimo aktas Nr. (13.2)-LT1-152. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Nutarimą.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo 192 straipsnio 2 dalies taikymo yra nepagrįsti, nes šiame straipsnyje yra nurodoma apie draudimą eksploatuoti įrenginį, jo dalis ar kelis įrenginius, jei neturi taršos leidimo. Įmonė turi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ūkinei veikiai vykdyti tik Žemės sklype 2, o Žemės sklypui 1 neturi bent vieno iš aukščiau minimų leidimų.

16. Vertindamas pareiškėjo prašymą sumažinti paskirtą baudą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo skirta minimali Įstatyme numatyta 2 000 Eur bauda. Be to, atsižvelgiant į tai, kad įmonė savo noru ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdama užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams, padėjo tyrimo metu, atsakovas tai pripažino pareiškėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Įstatymo 51 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad aplinkybės, kad pareiškėjas pripažino teisės pažeidimą bei, kad sandėliuotos statybinės atliekos pašalintos ir įmonė įvykdė duotą atsakovo privalomąjį nurodymą (iki 2019 m. kovo 10 d. turėjo pašalinti pažeidimą), nesudaro teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 52 straipsnį ir sumažinti paskirtos baudos dydį. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai paskyrė Įstatymo nustatytą minimalią 2 000 Eur ekonominę sankciją, teisingai įvertinęs visas pažeidimo aplinkybes, įvertinęs pažeidimo mąstą bei visas lengvinančias aplinkybes. Paskirta ekonominė sankcija neprieštarauja teisingumo ir protingumo principams, atitinka proporcingumo kriterijų. Teismas pažymėjo, kad padaryto pažeidimo mastas yra pakankamai didelis ir, nors pažeidimo laikotarpis po pažeidimo nustatymo neilgas, pareiškėjas ėmėsi priemonių pažeidimo pašalinimui, pripažino teisės pažeidimą, tai nesudaro pagrindo sumažinti paskirtą ekonominę sankciją.

III. 17. Pareiškėjas UAB „Hidrostatyba“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Klaipėdos administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios specialistės A. P. 2019 m. vasario 14 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. (13.15)-1“; netenkinus skundo dalies dėl Nutarimo panaikinimo, prašo pritaikyti Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnį ir skirti mažesnę ekonominę sankciją negu šio įstatymo nustatyta minimali piniginė sankcija.

18. Pareiškėjas akcentuoja, kad priešingai nei nurodyta skundžiamame Nutarime ir teismo sprendime, iš liudytojo M. G. paaiškinimų matyti, kad Žemės sklype 1 jokia ūkinė veikla nėra vykdoma. Šiame žemės sklype tik laikinai sandėliuojamas žvyras ir smėlis, betonas, kuris yra sutrupinamas tolesnei gamybai naudojant įrenginį – trupinimo liniją, esančią Žemės sklype 2, bei išvežamas, naudojamas gamyboje ar parduodamas. UAB „Hidrostatyba“ trupinimo linija yra Žemės sklype 2, ji naudojama ir veikia teisėtai nuo 1981 m. Tą pripažino ir atsakovas Nutarime. Šie faktai yra labai aiškūs ir pagrįsti trupinimo linijos teisėto eksploatavimo dokumentais, tačiau į šiuos faktus teismas neatsižvelgė. Taip pat skunde buvo pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-59-976/2017 išaiškino, jog Taisyklėse apibrėžtas įrenginys, kuriam eksploatuoti privaloma turėti taršos leidimą, yra tam tikras mechanizmas, technika, bet ne teritorija, todėl išvada, jog pareiškėja veiklą vykdė be privalomo taršos leidimo ir šios išvados pagrindu skirta ekonominė sankcija yra nepagrista ir neteisėta. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių ir teisinių aplinkybių objektyviai nevertino ir neanalizavo, neteisingai konstatavo tai, jog ir Žemės sklype 1 veikia įrenginys.

19. Pareiškėjas pažymi, kad nei žvyras, nei smėlis, nei betono laužas negalėjo padaryti žalos aplinkai ir jos nepadarė, o šių medžiagų trumpalaikis laikymas iki trupinimo ar realizavimo, negali būti sutapatinamas su trupinimo įrenginio ūkine veikla. Pareiškėjas pateikė savo poziciją grindžiančius dokumentus, be kita ko, kad visos įmonės veiklai vykdyti turi galiojantį taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą. Jeigu tokio leidimo būtu neturėjęs, tai ir atsakomybės taikymas būtų pagrįstas. Tačiau šiuo atveju atsakovas savaip, bet neteisingai interpretavo laikiną smėlio, žvyro, betono laikymą iki perdirbimo Žemės sklype 1 ir apkaltino įmonę pažeidimu, nors šiame žemės sklype jokio įrenginio nėra ir jokia trupinimo veikla nebuvo vykdoma, nebuvo taršos faktų, nebuvo padaryta žala. Teismas, priimdamas sprendimą šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad mažinti sankcijos (baudos) dydžio negalima, nes ji ir taip yra minimali. Pareiškėjas pažymi, kad sankciją skyręs atsakovo atsakingas asmuo neįsigilino į situacijos esmę, neteisingai taikė įstatymą ir neteisingai paskyrė šią sankciją. Pareiškėjas teismo prašė atsižvelgti, kad atsakovas tinkamai nepagrindė individualaus administracinio akto objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ir Nutarimo tinkamai nemotyvavo. Pareiškėjo veiksmuose buvo konstatuota atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl pareiškėjas teismo ir prašė, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sumažinti sankcijos dydį. Atsižvelgiant į formalų, galimo pažeidimo mažareikšmiškumą, prašė teismo padaryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju UAB „Hidrostatyba“ paskirta 2 000 Eur ekonominė sankcija yra neproporcinga galbūt padarytiems teisės aktų reikalavimų netiksliam laikymuisi.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

22. Atsakovas palaiko atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu bei mano, kad tiek Nutarimas, tiek teismo sprendimas yra pagrįsti, teisėti, priimti tinkamai taikant bei aiškinant teisės normas, todėl naikinti juos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

23. Atsakovo nuomone, pareiškėjo padaryto aplinkos apsaugų ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktinės aplinkybės, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus dokumentus, įvertintos tinkamai, tinkamai taikytas įstatymas, skiriant ekonominę sankciją, laikytasi įstatymų nustatytos bylos nagrinėjimo ir ekonominės sankcijos skyrimo tvarkos. Tai konstatavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jokio pažeidimo nebuvo, tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismo sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjas pripažino teisės pažeidimą, įvykdė Departamento duotą privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. vasario 14 d. nutarimo „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. (13.15)-1“, kuriuo pareiškėjui UAB „Hidrostatyba“ paskirta 2 000 Eur ekonominė sankcija už Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių, 192 straipsnio 2 dalies, Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 3 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

27. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas 1), ir kurį įmonė valdo nuomos sutarties pagrindu, laikinai laikė nepavojingas atliekas iki kol jas perkėlė tvarkymui į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas 2). Nepavojingos atliekos nesusidarė jų laikymo vietoje iki jų surinkimo, jas įmonė priėmė (surinko) iš kitos ūkinės veiklos ir laikė (sandėliavo) Žemės sklype 1. Taip pat nėra ginčo dėl laikytų nepavojingų atliekų kiekio. Nustatyta, kad pagal gaminių, pakuočių ir atliekų informacinėje sistemoje esančią III ketvirčio suvestinę laikomų atliekų likučiai buvo 3 834,2 tonos. Žemės sklype 1 neturint tam teisės buvo laikoma daugiau kaip 25 tonos nepavojingų atliekų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su byloje nustatytų aplinkybių vertinimu. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad pažeidimo nepadarė, nes Žemės sklype 1 jokia ūkinė veikla nėra vykdoma, jame tik laikinai sandėliuojamas žvyras ir smėlis, betonas, kuris yra sutrupinamas tolesnei gamybai, naudojant įrenginį – trupinimo liniją, esančią Žemės sklype 2, bei išvežamas, naudojamas gamyboje ar parduodamas. Šių medžiagų trumpalaikis laikymas iki trupinimo ar realizavimo, pareiškėjo manymu, negali būti sutapatinamas su trupinimo įrenginio ūkine veikla. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad jis pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 2 dalį, nes Žemės sklype 1 neveikia joks įrenginys, todėl išvada, kad šiam sklypui vis tiek reikia vieno iš Įstatyme minimų leidimų, yra nepagrįsta. Netenkinus prašymo panaikinti Nutarimą, pareiškėjas prašo paskirtą baudą sumažinti.

29. Aplinkos apsaugos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi Nutarimo priėmimo metu) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį) (toliau šiame straipsnyje ir šio įstatymo 191, 192 ir 193 straipsniuose – fizinis ar juridinis asmuo), prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą (toliau – leidimas) arba įrenginį įregistruoti. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų.

30. Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo turi teisę eksploatuoti Taršos leidimų taisyklėse nurodytą įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį taršos leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis <...>.

31. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 6 punkte nustatyta, kad veiklos vykdytojas, eksploatuojantis įrenginį, atitinkantį vieną ar kelis Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus, privalo turėti leidimą. Įrenginio sąvoka apibrėžta šių Taisyklių 4.4 papunktyje, pagal kurį įrenginys – stacionarus technikos objektas, kuriame vykdoma vienos arba kelių rūšių Taisyklių 1 priede išvardintus kriterijus atitinkanti veikla ir bet kuri kita toje pačioje vietoje vykdoma tiesiogiai susijusi veikla, galinti sukelti aplinkos teršimą ir (arba) kitokias pasekmes ar poveikį aplinkai. Taisyklių 1 priede įtvirtinti kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia leidimo. Vienas iš tokių kriterijų nustatytas šio priedo 3 dalies 1 punkte, pagal kurį taršos leidimas yra būtinas, kai atliekos yra apdorojamos (naudojamos ar šalinamos, įskaitant paruošimą naudoti ir šalinti) ir (ar) laikomos.

32. Byloje pateiktas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. (11.2)-33-32/2005 (atnaujintas 2012 m. kovo 22 d.) patvirtina, kad UAB „Hidrostatyba“, be kita ko, vykdo statybos bei griovimo atliekų smulkinimo veiklą (duomenys neskelbtini) karjero gamybinės bazės teritorijoje (duomenys neskelbtini). Atliekų tvarkymo veikla vykdoma paraiškos priede Nr. 12.3 (VII) parodytoje teritorijos dalyje, t. y. 0,3679 ha, čia jokia kita gamybinė veikla nevykdoma (TIPK leidimo 3, 8 p.). Iš paraiškos priedo Nr. 12.3 (VII) „UAB „Hidrostatyba“ sklypo (duomenys neskelbtini) schema“ matyti, kad atliekų tvarkymui skirta teritorija 3 679 kv. m, tame tarpe saugykla 3 500 kv. m, yra numatyta žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas 2).

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepavojingas atliekas laikė (sandėliavo) ne TIPK leidime nurodytoje atliekų tvarkymui skirtoje teritorijoje, t. y. ne Žemės sklype 2, o Žemės sklype 1, taigi, akivaizdu, kad įmonė nepavojingas atliekas laikė ne pagal TIPK leidime, kuris išduotas tam tikrai veiklai konkrečioje teritorijoje vykdyti, nustatytas sąlygas, t. y. nepavojingas atliekas Žemės sklype 1 pareiškėjas laikė, neturėdamas taršos leidimo, kai pagal Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 3 dalies 1 punktą tokiai veiklai reikia turėti taršos leidimą.

34. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Žemės sklype 1 jis jokios ūkinės veiklos nevykdė, o tik laikinai laikė nepavojingas atliekas. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 45 dalį, laikinasis atliekų laikymas – pavojingųjų atliekų laikymas ne ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingųjų atliekų – ne ilgiau kaip vienus metus šių atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo, paruošiant atliekas išvežti į atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginį. Šiuo atveju nustatyta, kad nepavojingos atliekos nesusidarė jų laikymo vietoje iki jų surinkimo, jas įmonė priėmė (surinko) iš kitos ūkinės veiklos ir laikė (sandėliavo) Žemės sklype 1. Be to, sistemiškai vertinant Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 12 punkto, apibrėžiančio ūkinę veiklą, ir 31 punkto, įtvirtinančio atliekų surinkimo, vežimo, laikymo, apdorojimo, įvežimo, importo į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimo, eksporto iš Lietuvos Respublikos teritorijos ar vežimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint tam teisės sąvoką, matyti, kad Aplinkos apsaugos įstatymo taikymo prasme atliekų laikymas gali būti suprantamas ir kaip ūkinė veikla, kuriai vykdyti reikalingi atitinkami leidimai.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad ginčijamame Nutarime Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 2 dalies pažeidimas pareiškėjui konstatuotas nepagrįstai. Atsakovas Nutarime nurodė, jog pareiškėjas turi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ūkinei veiklai vykdyti tik Žemės sklype 2, taip pat sutiko su tuo, kad įmonės įrenginys (trupinimo linija), esantis Žemės sklype 2, naudojamas ir veikia teisėtai. Tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Žemės sklype 1 pareiškėjas patikrinimo metu eksploatavo kokį nors įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), kaip jis apibrėžtas Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 4.4 papunktyje, t. y. stacionarų technikos objektą, kuriam būtų privalomas taršos leidimas, byloje tik nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas laikė nepavojingas atliekas Žemės sklype 1, neturėdamas tam atitinkamo leidimo.

36. Aplinkos apsaugos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas, objektų naudojimas neturint taršos leidimo arba neįregistravus įrenginio, kai pagal teisės aktus toks leidimas yra reikalingas arba pagal teisės aktus toks įrenginys turi būti įregistruotas, užtraukia baudą nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų eurų. To paties įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nepavojingųjų atliekų surinkimas, vežimas, laikymas, įvežimas ar importas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimas ar eksportas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint tam teisės, kai neturint tam teisės surenkamas, vežamas, laikomas, įvežamas ar importuojamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežamas ar eksportuojamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežamas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją 25 tonų ir didesnis nepavojingųjų atliekų kiekis, užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių iki penkių tūkstančių eurų. Pagal šio įstatymo 51 straipsnio 6 dalį, kai vienas juridinis asmuo padaro du arba daugiau pažeidimų, ekonominė sankcija skiriama už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai. Jeigu asmens vienu metu padaryta veika ar veikos užtraukia atsakomybę pagal kelis šio įstatymo straipsnius ar straipsnio dalis, šiam asmeniui skiriama bauda pagal sankciją, nustatytą už sunkesnį iš pažeidimų.

37. Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnyje nustatyta, kad skundą dėl nutarimo skirti ekonominę sankciją nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šio įstatymo nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą.

38. Vadinasi, pagal anksčiau minėtą Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnio nuostatą, ekonominė sankcija gali būti švelninama (skiriama mažesnė nei įstatymo nustatyta minimali bauda) tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos minimalios baudos taikymas konkrečiam juridiniam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams.

39. Įvertinus aplinkybes, į kurias atsižvelgė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, svarstydamas paskirtos ekonominės sankcijos teisėtumą ir pagrįstumą, darytina išvada, kad taikyti Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnį nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdamas užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams, bendradarbiavo su pareigūnais, tiriančiais pažeidimą), nėra išimtinės (išskirtinės), leidžiančios teismui peržengti įstatymo leidėjo sankcijoje nustatytą minimalų ekonominės sankcijos dydį. Be kita ko, šios aplinkybės kaip lengvinančios jau buvo konstatuotos ir įvertintos skiriant minimalią sankciją. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje UAB „Hidrostatyba“ paskirta minimali ekonominė sankcija yra proporcinga jos padarytam pažeidimui ir nėra per griežta.

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad, nepaisant šios nutarties 35 punkte nustatytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė