2018-05-16 Nr. AB-9885-3-61-3-02412-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-898-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02412-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kurį vėliau patikslino (b. l. 7), prašydamas dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusiai neturtinei žalai atlyginti priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 20 Eur už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą parą nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki kreipimosi į teismą dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūko gyvenamojo ploto, trūko oro, kamerose buvo tamsu, šalta ir drėgna, kamerų sienos apipelijusios, iš tualeto (ant paaukštinimo esančios skylės) sklido blogas kvapas, kamerose nebuvo nei klozeto, nei kriauklės, o ant grindų iki kulkšnies buvo vanduo. Pareiškėjas paaiškino, kad kratų metu turėdavo nuogas ir basas stovėti ant betoninių grindų ir laukti, kol pareigūnai neskubėdami padarys kratą. Pareiškėjas nurodė, kad buvo baudžiamas kankinant, buvo žeminamas pareiškėjo orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–25). Lukiškių TI-K prašė teismo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. Lukiškių TI-K paaiškino, kad informacijos už ankstesnį laikotarpį pateikti neturi galimybės, nes tokia informacija yra saugoma 3 metus, o po to sunaikinama. Lukiškių TI-K paaiškino, kad maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius jų įstaigoje yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Lukiškių TI-K nurodė, kad tualetas yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, pasak Lukiškių TI-K, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K nuomone, institucijos neteisėtų veiksmų šiuo atveju nebuvo, todėl valstybės civilinė atsakomybė nekyla.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 120 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 38–43).

7. Teismas tenkino Lukiškių TI-K prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo ir pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. birželio 7 d., atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 24 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas 14 dienų.

8. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu iš viso 12 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

9. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kameroje nebuvo klozeto ir kriauklės, teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengta kriauklė ar klozetas, todėl pareiškėjo argumentus atmetė. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, kamerų sienos apipelijusios su nutrupėjusiu tinku, o kratų metu tekdavo basam stovėti ant šaltų grindų, teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus higienos pažeidimus, todėl atmetė su tuo susijusius pareiškėjo argumentus.

III. 10. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai (b. l. 48–49). Pareiškėjas taip pat prašo teismo posėdį vesti vaizdo konferencijos būdu, nes nori dalyvauti teismo posėdyje.

11. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, jog kamerose gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra ne mažiau kaip 5 kv. m, todėl Lietuvos higienos norma HN 76:2010 prieštarauja Konstitucijai ir Konvencijai.

12. Pareiškėjas nurodo, kad Konvencijoje nėra nustatyti senaties terminai, todėl jie negali būti taikomi. Pareiškėjas pažymi, kad teismui privaloma vadovautis Konvencija. Be to, pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K administracija ar kitų organizacijų atstovai pareiškėjo neinformavo apie jo teisių pažeidimus.

13. Pareiškėjas paaiškina, kad Konvencijai prieštarauja leidimas tik vieną kartą per savaitę praustis duše. Pareiškėjas nurodo, kad jo teises taip pat pažeidžia ir tai, kad tualetas buvo atviras ir prie pat kameros durų, todėl pareiškėją tualete galėjo stebėti pareigūnai ir pareigūnės. Pasak pareiškėjo, tai yra orumo pažeidimas. Kalinimas nežmoniškomis sąlygomis, pasak pareiškėjo, lėmė dideles pasekmes ne tik pareiškėjo sveikatos, bet ir charakterio, emocijų pakitimuose.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 52–55).

15. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai, pasak Lukiškių TI-K, yra abstraktūs, nėra konkretumo dėl pareiškėjui tariamai padarytos neturtinės žalos. Be to, žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nėra konkretizuota, kuo būtent pasireiškė neturtinė žala, nepateiktos jokios faktinės aplinkybės. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nori dalyvauti teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu), tačiau tokio savo prašymo nemotyvavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl jo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su senaties termino taikymu, nurodydamas, kad Konvencijos 3 straipsnio nuostatos senaties termino nenumato.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos nuostatas, yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Pagal EŽTT praktiką, neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai tenkino atsakovo prašymą ir taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad tokio pobūdžio bylose ieškinio senatis netaikytina, nes ji neįtvirtinta Konvencijoje, yra atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys teismų praktikai.

23. Pareiškėjas mano, kad senatis neturėtų būti taikoma dar ir todėl, kad nei Lukiškių TI-K administracija, nei kitų organizacijų atstovai neišaiškino pareiškėjui jo teisių pažeidimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas prilygino kankinamam elgesiui, orumo žeminimui. Tokio elgesio suvokimui nereikalingos nei teisinės, nei kitokios specialios žinios, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

24. Pareiškėjas, kaip minėta, nurodo, kad pagal Konstituciją gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra ne mažiau kaip 5 kv. m. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamojo ploto kamerose normą nustato ne Konstitucija, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, numatantis, kad tokia norma yra 3,6 kv. m. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi šiuo teisės aktu ir jį taikė bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šio reikalavimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikytasi 12 parų. Bylos duomenys šią teismo išvadą patvirtina (b. l. 19).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad leidimas tik vieną kartą per savaitę praustis duše prieštarauja Konvencijai, o tualetas kamerose buvo įrengtas taip, kad pareiškėją naudojantis tualetu galėjo matyti prižiūrėtojai (tiek vyrai, tiek moterys). Be to, kamerose veisėsi graužikai. Šių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl šiais aspektais skundas nebuvo nagrinėtas.

26. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Priešingu atveju, nebūtų sudarytos prielaidos sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės galėjo būti nurodytos skunde ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl šių aplinkybių jis nenurodė pirmosios instancijos teismui, todėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija nevertina ir dėl jų nepasisako.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, taip pat pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus ir priėmė šablonišką bei žmogaus teisių nepaisantį sprendimą.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė