bf2f87b4-d287-41f7-b269-d7e04ec8f61b · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. 2-629-464/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00153-2020-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.1; 3.1.11.4 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. birželio 9 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi ieÅ¡kovo A. M. E. (A. M. E.) atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2529-431/2020 pagal ieÅ¡kovo A.

M. E. ieÅ¡kinį atsakovams V. V. ir J. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys valstybės įmonė ,,Registrų centras“ ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos, n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas A. M. E. (iki 2015 m. rugsėjo 17 d. A. V.), kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu (b. l. 1-2), praÅ¡ydamas: 1.1. pripažinti negaliojančiomis arba panaikinti (a) 2018 m. sausio 24 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, (b) 2018 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutartį, kuriomis buvo perleistas 0,10 ha ploto žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini); 1.2. taikyti restitucijÄ , grÄ Å¾inant ginčo žemės sklypÄ valstybei.

2. Nurodė, kad jo tėvai, atsakovas J. V. ir M. V., 2001 m. spalio 12 d. dovanojimo sutartimi padovanojo jam gyvenamÄ jį namÄ , garaÅ¾Ä , Å«kinį pastatÄ , esančius adresu (duomenys neskelbtini). Sklypas, kuriame yra dovanojimo sutartyje nurodyti statiniai, priklausė valstybei. Pasak ieÅ¡kovo, kadangi jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, jis pavedė savo tėvams tvarkyti valstybinės žemės, esančios po padovanotais pastatais, iÅ¡pirkimo klausimÄ . Tačiau 2015 m. rugsėjo mėn. jam tapo žinoma, kad žemės sklypas 2008 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu parduotas J. V., o dar vėliau, t. y. 2018 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutartimi pastarasis žemę padovanojo ieÅ¡kovo broliui V. V.. IeÅ¡kovas mano, kad atsakovas J. V., suklaidino valstybę, kad yra žemės sklype esančio turto savininkas, ir vėliau nepagrįstai šį turtÄ padovanojo V. V., kuriam jis nėra reikalingas, todėl praÅ¡o sandorius pripažinti negaliojančiais.

3. IeÅ¡kovo teigimu, jis neturėjo galimybės apskaičiuoti mokėtino už pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį žyminio mokesčio, nes VÄ® ,,Registrų centras“ atsisakė jam pateikti ginčijamas sutartis. Kadangi jis nežino ieÅ¡kinio sumos, prašė teismo leisti sumokėti preliminarų žyminį mokestį, o likusiÄ dalį sumokėti vėliau, t. y. sutarčių vertei paaiÅ¡kėjus, arba atidėti Å¡io mokesčio mokėjimÄ iki teismo sprendimo priėmimo. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 10 d. nutartimi (b. l. 16-17) nustatė ieÅ¡kovui A. M. E. 14 dienų terminÄ nuo nutarties įteikimo dienos ieÅ¡kinio trÅ«kumams paÅ¡alinti – 1 521 Eur žyminiam mokesčiui už ieÅ¡kinį sumokėti ir tai patvirtinančiam dokumentui pateikti, taip pat atsakovo V. V. buvimo vietos adresui nurodyti.

5. Teismas sprendė, kad ieškovo reiškiami reikalavimai dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo yra turtinio pobūdžio, jais siekiama nuginčyti sutartis, kurių pagrindu žemės sklypas (jo dalis) – (duomenys neskelbtini), perleistas iš pradžių vienam iš atsakovų –J. V., o vėliau atsakovui V. V..

6. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ Å¾yminis mokestis turtiniuose ginčuose yra mokamas nuo ieÅ¡kinio sumos, o pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais žyminis mokestis nustatomas pagal atsakovo grÄ Å¾intino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu bÅ«tų taikoma restitucija. Ä®vertinęs aptartÄ teisinį reguliavimÄ bei tai, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 101 000 Eur, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad minėto žemės sklypo 1 000/1 654 dalių vertė yra 61 064,09 Eur(101 000 Eur x 1 000 / 1 654), ir Å¡i turto vertė laikytina preliminaria ieÅ¡kinio kaina. Teismas nurodė, kad už tokio dydžio turtinį reikalavimÄ mokėtinas 1 521 Eur žyminis mokestis.

7. Teismas tai pat atkreipė dėmesį ir į tokias aplinkybes, kad ieÅ¡kinyje nėra nurodytas atsakovo V. V. buvimo vietos adresas, kuriuo jam bÅ«tų galima įteikti procesinius dokumentus (CPK 111 straipsnis), įpareigodamas iÅ¡taisyti ir šį ieÅ¡kinio turinio trÅ«kumÄ , be to, dalyvauti atsakovais byloje turi bÅ«ti įtraukiami visi asmenys, kurie buvo ginčijamų sandorių Å¡alimis. III. Atskirojo skundo argumentai 8. IeÅ¡kovas A. M. E. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarties dalį, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už ieÅ¡kinį sumokėti, ir atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimÄ iki sprendimo įsiteisėjimo Å¡ioje byloje.

IeÅ¡kovo teigimu, jis teikia patvirtinimÄ apie savo pajamas, iÅ¡verstÄ Ä¯ lietuvių klabÄ , iÅ¡ kurių matyti, kad jam teikiama kas mėnesį 200–400 Eur paÅ¡alpa, o jokio turto jis neturi. Teisėja k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl naujų įrodymų 9. Apeliantas A. M. E. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus raÅ¡ytinius įrodymus – Čekijos Respublikos Užimtumo tarnybos Prahos miesto apylinkės filialo 2020 m. sausio 16 d. sprendimÄ skirti apeliantui nedarbo iÅ¡mokÄ , patvirtinimÄ dėl darbo užmokesčio ieÅ¡kančių asmenų registravimo ir nedarbo iÅ¡mokos ir paramos rekvalifikacijai skyrimo su jų vertimais į lietuvių kalbÄ .

10. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra iÅ¡imtinė priemonė. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje įtvirtinu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo bÅ«ti pateikti bÅ«tent pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau. Vadinasi, siekiant naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme, bÅ«tina pagrįsti arba objektyvųjį (nuo to asmens valios nepriklausiusį) negalėjimÄ pateikti kurį nors dokumentÄ (ar įrodymÄ ) į bylÄ anksčiau, arba vėliau atsiradusiÄ bÅ«tinybę jį pateikti, arba Å¡io įrodymo savalaikį pateikimÄ ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstÄ atsisakymÄ jį priimti.

11. Tokiu įstatymų leidėjo nustatytu naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu yra užtikrinama proceso koncentracija ir jo ekonomiÅ¡kumas (CPK 7 straipsnis), taip pat siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu, jie skatinami bylinėtis sÄ Å¾iningai. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai, be kita ko, reiÅ¡kia, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi bÅ«ti aktyvÅ«s ir teikdami teismui praÅ¡ymus, kuriuose siekiama jiems palankaus procesinio rezultato, turi pagrįsti Å¡iuos praÅ¡ymus laiku surinktais įrodymais, o ne teikti juos tada, kai tokio praÅ¡ymo iÅ¡nagrinėjimo rezultatas netenkina jį pateikusio asmens.

12. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįvardijo, kas jam objektyviai sukliudė iki kreipimosi į teismÄ su ieÅ¡kiniu dienos pasirÅ«pinti visais, jo nuomone, reikalingais dokumentais, atitinkančiais CPK reikalavimus, t. y. iÅ¡verstais į valstybinę kalbÄ (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Å iame kontekste pažymėtina, kad CPK 84 straipsnyje nurodyto turinio praÅ¡ymas ir tokio praÅ¡ymo pagrįstumÄ patvirtinantys įrodymai turi bÅ«ti pateikiami sprendžiančiam ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ , t. y. pirmosios instancijos teismui (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio proceso paskirtis yra kita – jo metu įsitikinama, ar teismas teisingai, nepažeisdamas proceso bei įrodymų vertinimo taisyklių, iÅ¡sprendė atitinkamÄ jam adresuotÄ Å¡alies praÅ¡ymÄ .

13. Akivaizdu, kad skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ar pagrįstumo įvertinimo negalėtų lemti duomenys (įrodymai), kurių pirmosios instancijos teismas nematė ir nevertino. Todėl apelianto pridėtus prie atskirojo skundo įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti. Dėl žyminio mokesčio sumokėjimo 14. Kaip nurodyta pirmiau, apeliantas ieÅ¡kinyje prašė leisti jam sumokėti preliminaraus dydžio (tik nenurodė kokio) žyminį mokestį, siedamas paskesnio sumokėjimo galimybę su informacijos apie tikrÄ jÄ ginčo žemės sklypo vertę gavimu, kuri ieÅ¡kinio pateikimo momentu jam nėra prieinama. Jokių kitų aplinkybių, susijusių su likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimu, jis nenurodė.

15. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokiÄ apelianto nurodytÄ Å¾yminio mokesčio nesumokėjimo priežastį (galimybės nustatyti ieÅ¡kinio sumÄ neturėjimÄ ), pagal oficialiÄ VÄ® ,,Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje esančiÄ informacijÄ apskaičiavo preliminariÄ ieÅ¡kinio sumÄ , taip pat pagal Å¡iÄ sumÄ nustatė preliminariai mokėtino už ieÅ¡kinio reikalavimus žyminio mokesčio dydį – 1 521 Eur. Taigi visiÅ¡kai akivaizdu, kad teismas iÅ¡sprendė bÅ«tent tÄ praÅ¡ymÄ , kuris jam ir buvo adresuotas, juolab kad jokių kitų praÅ¡ymų, susijusių su žyminio mokesčio dalies mokėjimo atidėjimo bÅ«tinumu(pavyzdžiui, dėl apelianto turtinės padėties) apeliantas net nebuvo pareiÅ¡kęs. Vien tai, kad ieÅ¡kinyje yra nuoroda apie galimÄ vėlesnį dokumentų vertimų, patvirtinančių prastÄ apelianto turtinę padėtį, pateikimÄ nesuponavo teismo pareigos vertinti Å¡iÄ padėtį ar apie jÄ pasisakyti, apeliantui nesuformulavus CPK 84 straipsnyje nurodyto (motyvuoto) praÅ¡ymo.

Tik pats asmuo sprendžia, kokiomis procesinėmis teisėmis jis nori naudotis (CPK 13 straipsnis).

16. Apeliantas atskirajame skunde nenurodo jokių nesutikimo su jo skundžiama teismo nutarties dalimi motyvų, vien teigdamas, kad su ieÅ¡kiniu jis neturėjęs galimybės pateikti dokumentų apie savo turtinę padėtį. Taigi apeliantas iÅ¡ esmės mano, kad vien naujų dokumentų pateikimo fakto pakanka skundžiamai teismo nutarties daliai panaikinti ar žyminio mokesčio už ieÅ¡kinį sumokėjimui atidėti iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas tokiÄ apelianto pozicijÄ pripažįsta teisiÅ¡kai nepagrįsta.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, reiÅ¡kiantis, kad kiekvienam asmeniui yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, Å¡i teisė nėra absoliuti ir negali bÅ«ti aiÅ¡kinama ar suprantama kaip asmens galimybė kreiptis į teismÄ bet kokiu jo pageidaujamu bÅ«du ar tvarka. Teisė kreiptis į teismÄ yra realizuojama specialia CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismÄ asmeniui, taigi ir apeliantui.

18. Viena iÅ¡ tinkamo kreipimosi į teismÄ sÄ lygų yra žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos pinigų sumos, kuriÄ turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis).

19. Kaip buvo nurodyta pirmiau, nagrinėjamu atveju apeliantas prašė teismo nustatyti ieÅ¡kinio sumÄ ir už jį mokėtinÄ Å¾yminio mokesčio dydį, argumentuodamas tokį praÅ¡ymÄ galimybės susipažinti su ginčo sandorių sÄ lygomis nebuvimu. Teismas tokį praÅ¡ymÄ patenkino – nustatė preliminariai mokamo žyminio mokesčio dydį, iki paaiÅ¡kės sandorių vertės, o nutarties dalies, kuria buvo nustatyta ieÅ¡kinio suma ir už jį mokėtinas žyminis mokestis, apeliantas neginčija. Vadinasi, ginčo dėl žyminio mokesčio dydžio Å¡ioje, t. y. ieÅ¡kinio priėmimo proceso stadijoje nekilo.

20. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių vieÅ¡ajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams; padengti tam tikrÄ dalį valstybės iÅ¡laidų, skirtų teismams iÅ¡laikyti; skatinti Å¡alis ieÅ¡koti taikių ginčų sprendimo bÅ«dų ir pan. Žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismÄ bÅ«tų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant, o teisminis procesas bÅ«tų paskutinė priemonė (lot. ultima ratio).

21. Kartu proceso įstatyme yra nustatyti ir teisiniai instrumentai, skirti padėti asmenims, negalintiems dėl savo turtinės padėties sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio, faktiÅ¡kai ir efektyviai įgyvendinti teisę kreiptis į teismÄ . Negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiÅ¡kiamÄ procesinį praÅ¡ymÄ mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę praÅ¡yti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jį atidėti (CPK 84 straipsnis).

Tačiau tokių prašymų pirmosios instancijos teisme apeliantas, kaip buvo nurodyta šios nutarties 12 punkte, nepareiškė ir savo turtinės padėties, neleidžiančios jam sumokėti žyminio mokesčio, neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas tokio klausimo ir nesprendė. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti apelianto turtinės padėties ir pasisakyti dėl CPK 84 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo jam galimybės, nes ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva.

22. Darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas, galėdamas pats apskaičiuoti preliminariai mokėtino žyminio mokesčio dydį, neturėjo faktinių bei teisinių prielaidų tenkinti kito apelianto praÅ¡ymo – atidėti jam žyminio mokesčio dalies mokėjimÄ iki teismo spendimo byloje priėmimo. Å iame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad asmuo, siekdamas pasinaudoti žyminio mokesčio mokėjimo lengvata, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti ne tik motyvuotÄ praÅ¡ymÄ atidėti žyminio mokesčio sumokėjimÄ , bet ir įrodymų visumÄ , iÅ¡ kurių bÅ«tų galima nustatyti tikrÄ ir realiÄ tokiÄ asmens turtinę padėtį.

Turtinę asmens padėtį apibÅ«dina nekilnojamojo turto registro, bankų ir kitų kredito įstaigų duomenys, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Vien selektyviai atrinkti duomenys (pavyzdžiui, tik apie gaunamÄ nedarbo iÅ¡mokÄ ) ir nebÅ«tų pakankami tikrajai asmens turtinei padėčiai nustatyti.

23. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias procesinio dokumento trÅ«kumų Å¡alinimÄ , ir pagrįstai įpareigojo jį sumokėti už paduodamÄ ieÅ¡kinį 1 521 Eur žyminį mokestį, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista. Nors apeliantas kartu su ieÅ¡kiniu pateikė 2019 m. spalio 11 d. kvitÄ (b. l.

3) dėl 100 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau, kaip matyti iÅ¡ Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenų apie žyminio mokesčio sumokėjimÄ ir / ar grÄ Å¾inimÄ (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Å¡is mokestis jam buvo užskaitytas kitoje civilinėje byloje ir apeliantui grÄ Å¾intas. Todėl kitoje byloje sumokėtas ir jam grÄ Å¾intas žyminis mokestis negalėtų bÅ«ti užskaitytas nagrinėjamoje byloje.

24. Kadangi skundžiama nutartimi nustatytas terminas ieÅ¡kinio trÅ«kumams iÅ¡taisyti jau yra pasibaigęs, tokį terminÄ iÅ¡ naujo nustato apeliacinės instancijos teismas (CPK 7 straipsnis), iÅ¡aiÅ¡kindamas, kad įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimÄ teikiami pirmosios instancijos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Nustatyti ieÅ¡kovui A. M. E. (A. M. E.) terminÄ iki 2020 m. birželio 30 d. (įskaitytinai) sumokėti už paduodamÄ ieÅ¡kinį 1 521 Eur žyminį mokestį valstybei. Teisėja Dalia Kačinskienė