2019-12-04 Nr. AB-22739-3-64-3-01110-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2853-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01110-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. G. (pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. balandžio 15 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Kamerose, kurioms buvo reikalingas remontas, buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, byrėjo tinkas. Dėl Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. balandžio 15 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,81 kv. m iki 9,94 kv. m gyvenamojo kameros ploto. Baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose, skaičiuojant viena asmeniui tenkantį plotą, neturėtų būti vertinamas. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) įsigaliojimo, dėl ko, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos nurodytų taisyklių ir higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais, ir negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės, oro trūkumo, natūralaus apšvietimo. Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir duris, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis pagal teisės aktų reikalavimus, nepateikė Šiaulių TI pareigūnų kaltę pagrindžiančių įrodymų. Nėra priežastinio ryšio tarp Šiaulių TI pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas turtinės naudos.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas bei teismų praktiką Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo kontekste.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl ploto trūkumo pagrįstumą, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. birželio 5 d. pažymos Nr. 60/09-20328 duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. balandžio 15 d. kamerose Nr. 82, 98, 101, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,81 kv. m iki 11,44 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto).

9. Teismas, atsižvelgdamas į sanitarinių mazgų plotą, užfiksuotą atsakovo atstovo 2017 m. birželio 1 d. sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje Nr. 62/08-168, nustatė, kad pareiškėjui teko nuo 3,53 kv. m iki 10,58 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Iš šio laikotarpio 5 dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 82, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo 3,53 kv. m). Teismas konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

10. Teismas Šiaulių TI pateiktos 2018 m. birželio 5 d. pažymos Nr. 60/09-20328 bei 2017 m. birželio 1 d. sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-168 duomenimis nustatė, kad pareiškėjui atskirais laikotarpiais (7 dienas), kai jis buvo laikomas kameroje Nr. 82, teko atitinkamai nuo 3,53 kv. m iki 4,23 kv. m kameros ploto (be sanitarinio mazgo).

11. Teismas, akcentuodamas įrodinėjimo naštos paskirstymą tokio pobūdžio bylose bei atsakovo pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kritiškai vertintino atsakovo atstovo 2018 m. birželio 5 d. pažymą Nr. 60/09-20328, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje. Teismas nurodė, kad iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas atsakovo atstovo pateiktos pažymos turinį vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) iš viso 12 dienų.

12. Teismas pažymėjo, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

13. Teismas, akcentuodamas Taisyklių 2 ir 13 punktuose, 14.10 papunktyje, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punkte, higienos normos HN 134:2015 16–17 ir 39 punktuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų, Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. pažymos Nr. 62/08-2 turinį, nenustatė sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

14. Teismas, akcentuodamas tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, vertino, kad pareiškėjo patirta žala negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas bylos duomenimis nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (pareiškėjo apgyvendinimas perpildytose kamerose) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata, tačiau sprendė, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (22 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje nustatytais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjui turi būti atlyginta 120 Eur suma.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 8 000 Eur suma. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

III. 17. Pareiškėjas N. G. apeliaciniame skunde prašo jo skundą išnagrinėti iš esmės, išreikalauti į bylą teisingam ir nešališkam sprendimui priimti reikalingus įrodymus.

18. Pareiškėjas, akcentuodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus dėl Šiaulių TI elgesio vertinimo Konvencijos 3 straipsnio kontekste, pažymi, kad teismas pripažino, kad jo teisė į 3,6 kv. ploto normą buvo pažeista, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovo pateikti duomenis neatspindi ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų realaus skaičiaus. Šiai aplinkybei pagrįsti į bylą yra tikslinga išreikalauti visų su pareiškėju kalėjusių asmenų apskaitos korteles, kamerų žurnalų išrašus. Pareiškėjas nurodo, kad papildo skundą, pabrėždamas, jog visą kalinimo Šiaulių TI laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (tualetu ir dušu), nes buvo stebimas pareigūnų ir kartu kalinamų asmenų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl kalinimo kankinančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis ir žmogaus orumą ir garbę žeminančiomis sąlygomis, netinkamo Šiaulių TI pareigūnų elgesio patyrė neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje, kurią vertina 8 000 Eur suma. Teismo priteista suma yra per maža ir žeminanti žmogaus orumą.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo atstovas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, pažymi, kad nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai nurodomų aplinkybių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl klaidingai nurodyto kamerose laikomų asmenų skaičiaus yra abstraktūs, nepagrįsti. Atsakovo atstovas patvirtina, kad teismui pateikti duomenis apie kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičių yra teisingi. Šiaulių TI nėra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl neturi pagrindo teikti tikrovę neatitinkančių duomenų.

21. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusiu aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs teismas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo, o apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir reiškiami siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. balandžio 15 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 12 dienų buvo apgyvendintas perpildytose kamerose, tai pat kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra nepagrįsti, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas paduotame apeliaciniame skunde, teigia kad: teismas, pripažindamas, kad jo teisė į 3,6 kv. m ploto normą kameroje buvo pažeista, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovo pateikti duomenis neatspindi ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose kartu su juo laikytų asmenų realaus skaičiaus. Šiai aplinkybei pagrįsti į bylą yra tikslinga išreikalauti papildomus įrodymus; papildo skundą, nurodydamas, kad visą kalinimo Šiaulių TI laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu; mano, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nepakankamas ir dėl laikymo netinkamomis sąlygomis turi teisę į 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, lyginant su ta, kuri nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl atsakovo atstovo įrodymų apie kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičių tinkamumo bei papildomų įrodymų išreikalavimo, privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjui neužtikrinimo bei dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo dydžio.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, pripažindamas 3,6 kv. m nacionaliniais teisės aktais reglamentuotos vienam asmeniui tenkančios ploto normos pažeidimą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovo pateikti duomenis neatspindi ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų realaus skaičiaus. Šiai aplinkybei pagrįsti į bylą reikalinga išreikalauti papildomus įrodymus.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad paprastai tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) šiuo klausimu taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

28. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kameras tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Atsakovo atstovas, teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir vykdymas teismo patvarkymą dėl ginčui išspręsti reikalingų duomenų pateikimo, pateikė turimus duomenis, fiksuotus 2018 m. birželio 5 d. pažymoje Nr. 60/09-20328, apie kamerose su pareiškėjų laikytų asmenų skaičių. Kadangi pareiškėjas, kuriam atsiliepimas į skundą buvo išsiųstas, jokių prieštaravimų dėl atsakovo pateiktų duomenų apie kamerose su juo laikytų asmenų skaičių nenurodė, pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui kamerose tekį plotą, pagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis.

29. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti į bylą papildomus įrodymus, pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis nustato, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjui nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-520/2018).

30. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl didesnio, nei atsakovo nurodytas kamerose kartu su juo laikytų asmenų skaičiaus nėra detalūs, t. y. jis ir apeliacinės instancijos teisme nenurodė, kiek ir kokiose kamerose, jo teigimu, buvo laikoma asmenų, taip pat šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė įrodymų.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo dalies, kuria jis nurodo papildąs savo skundą, pabrėždamas, jog visą kalinimo Šiaulių TI laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (galima būtų suprasti, kad pareiškėjas turi omenyje kamerose esantį sanitarinį mazgą) ir dušu, nes buvo stebimas pareigūnų ir kartu kalinamų asmenų, pažymėtina, jog ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Kadangi skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalis atlyginimo aplinkybėmis, susijusiomis su tinkamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu neužtikrinimu, nebuvo grindžiamas, tokie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sumos, priteistos neturtinei žalai, patirtai dėl laikymo perpildytose kamerose, dydžio, pirmiausia pažymi, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žala.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, konstatavo, kad pareiškėją ginčui aktualiu laikotarpiu laikant Šiaulių TĮ kamerose dalį laiko jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nuostatas. Tikrindama šios teismo išvados pagrįstumą, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias teisės normas:

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

34. Taigi, vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus sanitarinio mazgo ploto.

35. Kadangi byloje pateiktais duomenimis 3,6 kv. m minimali ploto norma kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo užtikrinta, Šiaulių TI neteisėti veiksmai / neveikimas nekonstatuotini, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žala, dėl ko pareiškėjo argumentai dėl netinkamai nustatyto žalos dydžio savaime nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad keisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą nėra pagrindo, kadangi apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (ABTĮ 144 str. 3 d.).

36. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė