2019-04-30 Nr. AB-10288-3-65-3-00037-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-291-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00037-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: A. S.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. B. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. vasario 14 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti, priimti skundą ir nagrinėti jį žodinio proceso tvarka; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 39S-100-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui E. L.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl dviejų žemės sklypų – 1,0858 ha žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,7842 ha žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) – perdavimo neatlygintinai nuosavybėn E. L., t. y. panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą į šiuos sklypus; 3) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti projektavimo darbus ir nuosavybės teisių atkūrimo procesą A. S. į pareiškėjos pageidaujamą (I. P. naudojamą) 0,83 ha ploto žemės sklypą iki šio skundo išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo priėmimo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja, be kita ko, paaiškino, jog Sprendimu E. L. (turto paveldėtoja – pareiškėja O. B.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). 2018 m. gruodžio 5 d. pareiškėjos dukra ir įgaliotinė I. P. Tarnybos interneto svetainėje atsitiktinai pastebėjo, jog pareiškėjos pageidaujamas (I. P. naudojamas) 0,83 ha ploto žemės sklypas, kuriame, Tarnybos teigimu, anksčiau negalėjo būti projektuojami nauji žemės sklypai, todėl pareiškėja turėjo rinktis kitus (jai nepalankius) laisvos žemės plotus, 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo įtrauktas į Laisvos valstybinės žemės fondą. I. P. aiškinantis situaciją, paaiškėjo, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimo E. L. procesą, pareiškėjai buvo pateikta klaidinga informacija apie tuo metu buvusius laisvus valstybinės žemės plotus, šiuo metu pareiškėjos pageidaujamas žemės plotas jau yra numatytas suprojektuoti kitam asmeniui – A. S., veikiančiai per įgaliotinę A. L.. Pareiškėja teigė, jog I. P., siekdama konstruktyviai ir kuo mažesnėmis sąnaudomis išspręsti šią akivaizdžiai pareiškėjos teises pažeidžiančią situaciją, nedelsdama ėmė ieškoti problemos sprendimų ne teismo keliu, t. y. bendravo su Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus specialistais, bandė derėtis su A. L., tačiau šie veiksmai nedavė rezultatų. I. P. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriui pateikė 2018 m. gruodžio 6 d. pretenziją, tačiau jokio rašytinio atsakymo į ją negavo. Atsižvelgdama į tai, I. P. Tarnybai pateikė 2018 m. gruodžio 27 d. pretenziją, tačiau gautame Tarnybos 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. 1SS-161-(7.5.) formaliais pagrindais iš esmės atsisakyta kokiu nors būdu spręsti kilusią problemą. Pareiškėja tvirtino, kad ginčas dėl Sprendimo nustatytais terminais nebuvo keliamas, nes iki 2018 m. gruodžio 5 d., t. y. jau pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo E. L. procedūrai, nebuvo žinoma, jog atkuriant šias teises pareiškėjos teisės iš esmės buvo pažeistos, nes buvo pažeista pati procedūra, sąmoningai ar netyčia nuslepiant pareiškėjos pageidaujamą žemės plotą ir jį pateikiant kaip neįtrauktą į Laisvos valstybinės žemės fondą. Pareiškėjos nuomone, šios termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios ir objektyvios, o jos įgaliotinė I. P., sužinojusi apie pažeistas pareiškėjos teises, nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų situacijai išspręsti.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjos O. B. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jos skundą, taip pat nurodė grąžinti jai sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2018 m. lapkričio 16 d. Skaičiuojant net ir nuo vėlesnės datos, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 5 d., terminas skundui paduoti baigėsi 2019 m. sausio 5 d. Pareiškėja su skundu dėl 2018 m. spalio 16 d. Sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2019 m. vasario 15 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi terminą skundui paduoti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir I. P. atliktus veiksmus, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, jog Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka skundžiami Tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus, be kita ko, sprendimus atkurti nuosavybės teises, priėjo išvadą, kad pareiškėja turėjo realias galimybes įstatymo nustatytu terminu su skundu kreiptis į teismą, tačiau savo pačios valia pasirinko kitokį, netinkamą savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Konstatuota, jog terminą skundui paduoti pareiškėja praleido ne dėl objektyvių priežasčių, t. y. be svarbių priežasčių, dėl ko šis terminas neatnaujintinas.

III. Pareiškėja O. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja atskirajame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Pareiškėja paaiškina, jog 2018 m. gruodžio 5 d. ji tik sužinojo apie galbūt pažeistas savo teises, o ne gavo Sprendimą. Pareiškėjos nuomone, teismas, spręsdamas dėl pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, neatsižvelgė į tai, jog, sužinojus apie galbūt pažeistas jos teises ir pradėjus aiškintis situaciją, Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus specialistai pareiškėjai nurodė, jog įvyko klaida, todėl ji pagrįstai tikėjosi, jog Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius, galbūt padaręs šią klaidą, ją gali ištaisyti be teismo įsikišimo. I. P. pateiktomis pretenzijomis siekė ne ikiteisminio ginčo nagrinėjimo, o galbūt padarytos klaidos ištaisymo. Teismas turėjo atsižvelgti ne tik į formalius įstatymų reikalavimus, bet ir į asmens, prašančio atnaujinti praleistą terminą, elgesį. Šiuo atveju teismo išvados yra nepagrįstos ir apsunkina pareiškėjos padėtį būtent dėl jos rūpestingo ir aktyvaus elgesio. Pareiškėjos (jos įgaliotinės) veiksmai sužinojus apie tikėtiną jos teisių pažeidimą vertintini kaip tinkamas elgesys, nesudarantis prielaidų manyti, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas be pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų (tarp jų – Tarnybos) sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 39S-100-(14.39.3.) teismui padavė 2019 m. vasario 14 d. (žyma ant skundo, b. l. 1). Pareiškėja skunde nenurodė ir kartu su skundu nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kada ji gavo Sprendimą (pvz., voko), tačiau Tarnybos 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. 1SS-161-(7.5.) (b. l. 58–60) teigiama, kad Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2018 m. lapkričio 26 d. Bet kokiu atveju, byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido 30 dienų terminą skundui paduoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012, 2015 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjos (jos įgaliotinės I. P.) veiksmus, kurie atlikti sužinojus apie tikėtiną jos teisių pažeidimą. Pareiškėja teigia, kad I. P. 2018 m. gruodžio 5 d. atsitiktinai sužinojo, jog pareiškėjos pageidaujamas žemės plotas 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo įtrauktas į Laisvos valstybinės žemės fondą. Pareiškėjos teigimu, I. P., sužinojusi šią informaciją, nedelsiant kreipėsi į Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrių bei A. S., siekdama situaciją išspręsti ne teismo tvarka, tačiau derybos nedavė jokių rezultatų, todėl I.

P. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriui pateikė 2018 m. gruodžio 6 d. pretenziją. Šioje pretenzijoje (b. l. 47–51), priimtoje 2018 m. gruodžio 7 d. (Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus pažyma apie priimtus dokumentus, b. l. 52), I. P. apžvelgė susidariusios situacijos aplinkybes, be kita ko, jog ji 2018 m. gruodžio 5 d. Tarnybos interneto svetainėje pastebėjo, kad jos kelis kartus prašytas žemės plotas yra pažymėtas kaip laisvos valstybinės žemės plotas, ir prašė pakeisti Sprendimą, t. y. panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus 0,7848 ha (proj.

Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,0858 ha (proj. Nr. (duomenys neskelbtini)), bei sustabdyti projektavimo darbus ir nuosavybės atkūrimo procesą į pareiškėjos pageidaujamą žemės plotą, taip pat informavo, kad dėl minėto žemės ploto tvarkomi dokumentai teisminiam procesui, tačiau ji nėra suinteresuota susiklosčiusią situaciją spręsti teisminių procesų keliu. Pareiškėja tvirtina, jog atsakymas į pastarąją pretenziją nebuvo gautas, todėl 2018 m. gruodžio 27 d. buvo parengta antroji pretenzija, skirta Tarnybai. Antrojoje pretenzijoje (b. l. 53–57) I.

P. iš esmės pakartojo pirmojoje pretenzijoje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, informavo, kad dėl pageidaujamo žemės ploto renkami dokumentai tikėtinam teisminiam procesui, nors ji nėra suinteresuota susiklosčiusią situaciją spręsti teisminių procesų keliu, ir prašė:

1) išnagrinėti Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus veiksmus vykdant nuosavybės teisių atkūrimo E. L. procesą, be kita ko, ar tinkamai ir laiku buvo parodytas laisvos valstybinės žemės plotas, kurio ji prašė ilgalaikei nuomai, laikinam naudojimuisi ir nuosavybės teisių atkūrimui;

2) išaiškinti su pirmumo tvarka susijusį teisinį reglamentavimą;

3) pakeisti Sprendimą, t. y. panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą į sklypus 0,7848 ha (proj. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,0858 ha (proj. Nr. (duomenys neskelbtini));

4) sustabdyti projektavimo darbus ir nuosavybės teisių atkūrimo procesą iki kol vykdomas teritorinio skyriaus veiksmų tyrimas. Tarnyba 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. 1SS-161-(7.5.) (b. l. 58–60) apžvelgė susidariusios situacijos aplinkybes, atsakė į pateiktus klausimus, pastebėjo, jog pareiškėja (jos įgaliotinė) nuosavybės teisių atkūrimo metu nereiškė pretenzijų, paaiškino, kodėl šiuo atveju pateikti reikalavimai negali būti nagrinėjami išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, ir nurodė kreiptis į teismą. 2019 m. vasario 5 d. pareiškėja su advokate sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį (b. l. 10), o 2019 m. vasario 14 d. buvo paduotas skundas teismui.

Iš aptartų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja (jos įgaliotinė) ne vėliau nei 2018 m. gruodžio 6 d. žinojo turinti teisę dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo kreiptis į teismą, jai nebuvo sudarytos jokios kliūtys šia teise pasinaudoti, tačiau ji laisva valia ir savo rizika nusprendė šia teise pasinaudoti ne iškart ir pirmiausiai siekti susidariusios situacijos sprendimo ne teismo būdu, nors, pareiškėjos teigimu, dar 2018 m. gruodžio 5–6 d. vykusios diskusijos (derybos) su Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriumi bei A. S. nedavė jokių rezultatų. I. P. 2018 m. gruodžio 27 d. pretenzijoje Tarnybai suformuluoti argumentai ir reikalavimai (ypač 1 ir 3 reikalavimai) negali būti vertinami kitaip nei prašymas išspręsti ginčą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir Tarnyba 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. 1SS-161-(7.5.), vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, tokio pobūdžio ginčai yra nagrinėjami būtent teisme, tokiems ginčams nenumatyta išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka galimybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo laisva valia pasirinkto elgesio modelio – imtis kito savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdo nei teisminė gynyba, – yra ne kartą pažymėjęs, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (žr., pvz., 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-898/2014, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-184-415/2019, 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-222-556/2019). Pareiškėjo subjektyvus situacijos suvokimas ir jo vidiniai motyvai, dėl kurių jis laiku nepasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, nelaikytini objektyviomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis teisės aktų nustatytu terminu kreiptis į teismą (žr., pvz., 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-506-525/2018, 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-685-1062/2018).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos pateikti paaiškinimai ir byloje esantys rašytiniai dokumentai pirmosios instancijos teismui sudarė faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl objektyvių priežasčių, todėl nagrinėjamu atveju nėra pakankamai svarbių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjai neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jos skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos O. B. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė