2013-10-21 Nr. AB-6794-3-65-3-00285-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1721/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00285-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos 9.3.1, 9.4.1.2, 9.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo N. I. (N. I.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) prašymą dėl atsakovo N. I. nesumokėtų mokesčių išieškojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras Remigijus Senkus (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras) prašymu (b. l. 2-7) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei (toliau – Vilniaus TM, muitinė) iš atsakovo N. I. 1 074 Lt nesumokėtų muito, akcizo ir pridėtinės vertės (toliau – ir PVM) mokesčių sumą.

Pareiškėjas prašyme paaiškino, jog atsakovas N. I. 2011 m. kovo 31 d. laikė akcizais apmokestinamas prekes: 140 vnt. cigarečių pakelių „Premjer“ be nustatyto pavyzdžio akcizo ženklų ir 30 vnt. cigarečių pakelių „Premjer 7“ su Baltarusijos Respublikos akcizų ženklais, pažeisdamas nustatytą tvarką. Atsakovui Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutarimu už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1632 straipsnio 2 dalyje, padarymą taikyta administracinė atsakomybė.

Tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos mokėti mokesčius valstybei, nustatytus mokesčių teisės aktuose. Pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnį, apdorotas tabakas yra akcizais apmokestinama prekė, šio įstatymo 3 straipsnio 9 punkte numatoma, kad apdorotas tabakas – cigaretės, cigarai ir cigarilės, rūkomasis tabakas, kaip tai apibrėžta Akcizų įstatymo 3 straipsnyje. Akcizų įstatymo 9 straipsniu numatoma, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prekėms taikomas 21 proc.

PVM tarifas. Iš šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 123 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 15 dalies, 18 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad į Lietuvos Respubliką įvežtos prekės apmokestinamos PVM, taikant toms prekėms nustatytą 21 proc. PVM tarifą, buvusį prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo metu. Remiantis Vilniaus TM specialisto išvadoje pateiktu apskaičiavimu, 140 vnt. cigarečių pakelių „Premjer“ bendra privalomų sumokėti mokesčių suma yra 885 Lt ir 30 vnt. cigarečių pakelių „Premjer 7“ bendra privalomų sumokėti mokesčių suma yra 189 Lt, viso 1 074 Lt.

Imperatyvus, įpareigojantis reguliavimo metodas užtikrina bendrųjų visuomenės, valstybės interesų prioritetą mokestiniuose santykiuose, todėl ir atsiranda konstitucinė pareiga mokėti mokesčius valstybei. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą nustačius asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Įvertinus susiklosčiusią teisminę praktiką, laikyta, kad mokesčių į biudžetą surinkimas yra susijęs su viešuoju interesu, todėl pareiškėjas, nustatęs privalomų PVM, muito ir akcizo mokesčių nesumokėjimą, dėl ko valstybei padaryta tiesioginė turtinė žala, kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 36-39) prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

Vilniaus TM paaiškino, kad skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodeksą atsiranda nuo neteisėto prekių įvežimo momento, o skolininkais muitinei laikomi asmenys, įvežę prekes, arba asmenys, kurie laiko įvežtas prekes ir žino (turi pagrindą žinoti), kad prekės neteisėtai įvežtos. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad atsakovas, laikydamas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurios nebuvo deklaruotos ir už jas sumokėti mokesčiai, pagrįstai pripažintas muitinės skolininku ir jam pagrįstai priskaičiuota mokėtina importo skolos muitinei (importo muitų) suma. Atsakovas nagrinėjamu atveju nesumokėjo importo mokesčio, PVM ir akcizo, o nesumokėti mokesčiai yra negautos pajamos, t. y. žala valstybei. Tokiu atveju padarytą žalą turi atlyginti atsakingas už jos padarymą asmuo, todėl pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo Vilniaus teritorinei muitinei 1 074 Lt žalai atlyginti yra pagrįstas ir turi būti patenkintas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu (b. l. 47-50) pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro skundą tenkino – priteisė Vilniaus teritorinei muitinei iš atsakovo N. I. 1 074 Lt nesumokėtų PVM, muito ir akcizo mokesčių.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl nesumokėtų mokesčių priteisimo iš atsakovo, t. y. 1 074 Lt PVM, muito, akcizo mokesčių išieškojimo Vilniaus TM naudai. 2011 m. rugsėjo 5 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8.-326-420/2011 konstatuota, jog atsakovas laikė akcizais apmokestinamas prekes pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. jis 2011 m. kovo 31 d. apie 10 val. Smalvų k., Turmanto sen., Zarasų r. laikė 140 vnt. cigarečių pakelių „Premjer“ be nustatyto pavyzdžio akcizo ženklų ir 30 vnt. cigarečių pakelių „Premjer 7“ su Baltarusijos Respublikos akcizų ženklais. Šiuo Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutarimu atsakovas pripažintas kaltu pagal ATPK 1632 straipsnio 2 dalį (b. l. 9). Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėtas nutarimas įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 27 d. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 27 d. rašto Nr. (12.25-31-3)-R-974 „Dėl informacijos pateikimo“ nustatė, kad atsakovas nėra sumokėjęs akcizų mokesčio (b. l. 13). Teismas vertino, kad mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai. Iš to daroma išvada, kad mokesčių ir kitų privalomų įmokų nemokėjimas arba mokėjimas ne laiku pažeidžia viešąjį interesą, todėl ir asmeniui nesumokėjus muito, PVM ir akcizo mokesčių, pažeidžiami valstybės ir visuomenės interesai. Taigi, pareiškėjas, nustatęs privalomų PVM, muito ir akcizo mokesčių nesumokėjimą, dėl ko valstybei padaryta tiesioginė turtinė žala, pagrįstai kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Remiantis Akcizų įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, apdorotas tabakas – cigaretės – yra priskiriamos prie akcizais apmokestinamų prekių. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas specialiais ženklais – banderolėmis – nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, t. y. ir už cigaretes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos ženklais.

Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 12 ir 13 dalyse nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) apmokestinamas prekes. Laikoma, kad ne Bendrijos prekės yra Lietuvos Respublikos tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Bendrijų teritoriją. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 ir 9 dalimis reglamentuojama, kad prievolė mokėti akcizus už prekes, kurioms pagal Europos Bendrijų atitinkamus teisės aktus yra taikomi importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos, nustatytos Europos Bendrijų mastu, atsiranda tuo metu, kai pagal atitinkamus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apmokėti importo muitus, žemės ūkio ar kitas rinkliavas.

Prievolė mokėti akcizus tenka importuotojui arba asmeniui, laikančiam šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas akcizais apmokestinamus produktus (cigaretes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos akcizų ženklais). Vadovaujantis Akcizų įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, cigaretės (TARIC kodas 2402209000, papildomas kodas X201) apmokestinamos taikant kombinuotąjį akcizo tarifą, kurį vadovaujantis 30 straipsnio 2 dalimi, sudaro specifinis ir vertybinis, o vadovaujantis 30 straipsnio 3 dalimi, kombinuotasis akcizų tarifas, turintis būti ne mažesnis kaip 221 litas už 1000 cigarečių.

Vadovaujantis 2010 m. spalio 5 d. Europos Komisijos reglamentu (EB) Nr.861/10, iš dalies keičiančiu Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei Bendrojo muito tarifo I priedą, nustatyta, kad cigaretėms (TARIC kodas 2402109000) taikomas 57,6 proc. trečiųjų šalių muitas. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio Įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Sąjungos teritoriją (PVMĮ 123 straipsnio 1 dalis).

PVMĮ 18 straipsnyje įtvirtinta, kad už importuojamas prekes PVM apskaičiuojamas taikant toms prekėms arba paslaugoms šiame Įstatyme nustatytą PVM tarifą, galiojantį prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentu, kuris yra 21 proc. (PVMĮ 19 straipsnio 2 dalis). Iš šių PVMĮ nuostatų teismas nustatė, kad į Lietuvos Respubliką įvežtos prekės apmokestinamos PVM, taikant toms prekėms nustatytą 21 proc. PVM tarifą, buvusį prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo metu. Nagrinėjamu atveju atsakovui dėl ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją bei laikymo atsirado prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes, viso 1 074 Lt importo mokesčių.

Mokėtinų mokesčių suma nustatyta remiantis Vilniaus TM specialisto išvadoje atliktu apskaičiavimu (b. l. 12) (ABTĮ 57 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tokiais savo veiksmais atsakovas padarė tiesioginę žalą valstybei, todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo prašymą tenkino.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 52-55) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą turėjo nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 1 ir 6 punktų pagrindais, t. y. kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai ir paaiškėjus, kad prašymas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus. Vis dėlto išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą, byla nutrauktina apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 140 str. 1 d. 5 p.). Net ir formuluojant prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos nenutraukė, vis dėlto skundžiamas sprendimas yra naikintinas, nes yra iš esmės nepagrįstas. Pasak pareiškėjo, remiantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, prokuroro teisė ginti viešąjį interesą yra subsidiari ir sąlygojama kitų valstybės institucijų neveiklumo. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, priverstinai mokestines nepriemokas pagal savo kompetenciją išieško vietos mokesčių administratorius. Šiuo atveju, pagal MAĮ 15 straipsnio 2 dalį, vietos mokesčių administratoriaus funkcijas turi atlikti Vilniaus teritorinė muitinė. Muitinė yra tas subjektas, kuris kompetentingas priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo arba neišieškojimo. Taigi pirmosios instancijos teismas visų pirma turėjo nustatyti, ar tikrai vietos mokesčių administratorius nesiėmė priemonių pašalinti atsakovo neva padarytam pažeidimui ir tik tokiu atveju galėjo leisti viešąjį interesą ginti prokurorui.

MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Prokuroras pateikė prašymą teismui iki senaties termino suėjimo likus daugiau nei 3 metams. Dėl šių priežasčių prokurorui nebuvo jokio pagrindo laikyti, kad vietos mokesčių administratorius – Vilniaus teritorinė muitinė – neketina išieškoti mokestinės nepriemokos. Prokuroras visų pirma turėjo pasinaudoti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 3 punkto jam suteikiama teise reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų jų veiklos srityse spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo, taip pat pasinaudoti kitomis minėto įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi jam suteikiamomis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. atmesti prašymą atnaujinti prašymo padavimo terminą ir atsisakyti priimti prašymą arba bylą nutraukti.

Pasak pareiškėjo, nepagrįstai neįvertinta aplinkybė, kad Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. kovo 29 d. nutartimi Nr. T-64-2012, buvo pašalintos bet kokios abejonės dėl tokios kategorijos bylų rūšinio teismingumo. Taigi atmestinas prokuratūros argumentas dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo. Ši nutartis buvo priimta išnagrinėjus būtent Zarasų rajono apylinkės teismo prašymą byloje pagal ne kieno nors kito, o pačios Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prašymą. Taigi pareiškėjui klausimų ir abejonių dėl rūšinio bylos teismingumo turėjo nelikti dar 2012 m. kovo 29 d. Dėl šios priežasties prokuroras turėjo atšaukti savo atskirąjį skundą ir kreiptis į administracinį teismą, jei būtų buvęs apdairus. Taigi prašymas administraciniam teismui buvo pateiktas praleidus terminą ne dėl objektyvių priežasčių, o tik dėl paties pareiškėjo nepateisinamo delsimo.

Pareiškėjas pažymi, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. nutarime Nr. A2.8.-326-420/2011 nebuvo konstatuota, kad cigaretes apeliantas neteisėtai įvežė ar dalyvavo jas įvežant. Nėra pagrindo teigti, jog jis turėjo ar galėjo žinoti, kad jų įvežimas buvo neteisėtas. Skundžiamame sprendime nėra detalizuota, kodėl jis laikomas muitinės skolininku, o Muitinė remiasi netinkama šiai bylai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje iš esmės skiriasi faktinės aplinkybės. Nurodo, kad yra beveik aklas, t. y. viena akimi nemato visiškai, kita – labai prastai. Dėl šios priežasties fiziškai negalėjo įžiūrėti ir suprasti, ar cigaretės yra paženklintos Lietuvos Respublikos banderolėmis. Remiasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi. Pakartoja, jog cigarečių neįvežė, nedalyvavo jas įvežant, nežinojo ir nėra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai, todėl jis negali būti laikomas muitinės skolininku.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 60-61) nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Taigi mokesčių ir kitų privalomų įmokų nemokėjimas arba mokėjimas ne laiku pažeidžia viešąjį interesą, todėl ir asmeniui, nesumokėjus muito, pridėtinės vertės ir akcizo mokesčių, pažeidžiami valstybės ir visuomenės interesai. Todėl pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

2011 m. rugsėjo 27 d. nutarimas yra įsiteisėjęs, o Vilniaus teritorinė muitinė nesumokėtų mokesčių neišieškojo, todėl vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui atsirado teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą. Teigia, kad 2012 m. gruodžio 27 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis atnaujinti praleistą prašymo padavimo terminą yra pagrįsta ir teisėta. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą ir civilinės bylos nagrinėjimas yra pripažįstama kaip svarbi priežastis, dėl kurios turi būti atnaujintas terminas prašymui teismui paduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62-63) nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodo, kad byla pagrįstai išnagrinėta administraciniame teisme, nes mokestinių ginčų nagrinėjimas yra administracinių teismų kompetencija. Apeliantas netinkamai, t. y. sau palankiai aiškina teisės aktus, nors jais yra aiškiai reglamentuotos prokuroro teisės ir pareigos ginant viešąjį interesą. Apeliaciniame skunde išdėstyta tik nuomonė dėl Vilniaus teritorinės muitinės neveikimo išieškoti mokesčius. Pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte reglamentuojama, jog importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais solidariai tampa asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes: bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant tokias prekes ir žinoję, arba esant pagrindą manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindas manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Nagrinėjamu atveju buvo įrodyta, kad atsakovas neteisėtai laikė į Bendrijos teritoriją įvežtas cigaretes ir tai žinojo (turėjo žinoti). Dėl šios priežasties atsakovas pagrįstai teismo pripažintas muitinės skolininku ir iš jo priteisti nesumokėti importo mokesčiai. Dėl apelianto argumento, jog jis beveik aklas ir negalėjo įžiūrėti ir suprasti ar cigaretės yra paženklintos Lietuvos Respublikos banderolėmis, trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad tai yra netinkama ir per vėlai pasirinkta gynybinė poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus teritorinei muitinei 1 074 Lt nesumokėtų muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčių sumą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Šios teisės normos formuluotė „įstatymų numatytais atvejais“ expressis verbis nustato, kad ABTĮ 56 straipsnyje nurodyti subjektai gali teismine tvarka ginti viešąjį interesą, valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus kreipiantis į teismą tik tuomet, kai tokia jų teisė yra įtvirtinta įstatyme. Tokio ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo nuosekliai yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2918/2012; 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1275/2012).

Prokuroro statusą, kompetenciją, pareigas ir teises, taip pat ir teisę kreiptis ginti viešąjį interesą nustato Prokuratūros įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnis). Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, sprendžiant klausimą, ar prokuroras turi reikalavimo teisę teismine tvarka ginti viešąjį interesą, būtina įvertinti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prielaidų buvimą. Visų pirma, turi būti įvertinta, ar prokuroro teisme ginamas interesas gali būti pripažintas viešuoju interesu, t.y. ar nustatytas materialiosios ar proceso teisės pažeidimas yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą. Antra, taip pat turi būti nustatyta, kad valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje yra padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių viešajam interesui apginti, arba įstatymai, reglamentuojantys tam tikrą viešojo administravimo sritį, nenumato kompetentingos institucijos, turinčios įgalinimus ginti viešąjį interesą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo mokesčių teisės srityje, prašydamas išieškoti iš atsakovo muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, t.y. importo mokesčius. Pareiškėjo nuomone, faktinis minėtų mokesčių išieškojimo pagrindas yra Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, kuriuo atsakovas yra nubaustas 1 000 Lt bauda už tai, kad pažeisdamas nustatytą akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gabenimo, naudojimo ar realizavimo tvarką, laikė be nustatyto pavyzdžio banderolių 140 pakelių cigarečių „Premjer“ ir 30 pakelių cigarečių „Premjer 7“ t.y. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1632 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Atsižvelgiant į administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsakovas, pareiškėjo teigimu, privalėjo sumokėti 1 074 Lt muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio, kurio nesumokėjo, o mokesčių į biudžetą surinkimas yra susijęs su viešuoju interesu.

Mokesčių įstatymų vykdymo taisykles, Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo tvarką nustato Mokesčių administravimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnis).

Valstybės institucija, atsakinga už mokesčių, išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje, yra Valstybinė mokesčių inspekcija (Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė (toliau – ir muitinė). Pridėtinės vertės mokestį ir akcizus muitinė administruoja tiek, kiek jai pavesta pagal Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus (Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Muitinė, administruodama mokesčius, vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymu ir jį taiko atsižvelgdama į ypatumus ir išimtis, numatytus Europos Sąjungos muitų teisės aktuose ir jų taikymo tvarką reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose (Muitinės įstatymo 5 straipsnis). Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jokios kitos valstybės įstaigos arba institucijos negali atlikti mokesčių administratoriaus funkcijų, išskyrus šiame Įstatyme arba atitinkamo mokesčio įstatyme tiesiogiai nustatytus atvejus.

Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, mokėti priklausantį mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja (Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitai dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino.

Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad Vilniaus teritorinė muitinė, gavusi informaciją apie minėto nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimą, nevykdė savo pareigos įgyvendinti mokesčių įstatymus bei užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. sausio 27 d. raštas Nr.(12.25-31-3)-R-974 apie tai, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinėse duomenų bazėse nėra duomenų apie atsakovo sumokėtus akcizų mokesčius (b.l. 13), negali būti vertinamas kaip įrodymas, pagrindžiantis tai, jog Vilniaus teritorinė muitinė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, nevykdė jai priskirtų funkcijų mokesčių administravimo srityje.

Pareiškėjas reikalavimą dėl viešojo intereso gynimo grindžia tik mokesčių nesumokėjimo faktu. Taigi paaiškėjus aplinkybei, kad atsakovas, pareiškėjo nuomone, nesumokėjo jam priklausančių mokėti mokesčių, susijusių su neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių laikymu, pareiškėjas pats apskaičiavo atsakovui priklausančius mokėti mokesčius ir kreipėsi į teismą dėl jų priteisimo, t.y. ėmėsi veiksmų, kuriais įgyvendino mokesčių administratoriaus funkcijas, tuo iš esmės vykdė mokesčių administravimą (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punktas).

Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad jokios kitos valstybės įstaigos arba institucijos negali atlikti mokesčių administratoriaus funkcijų, išskyrus šiame Įstatyme arba atitinkamo mokesčio įstatyme tiesiogiai nustatytus atvejus. Mokesčių administravimo įstatyme, Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme bei Akcizų įstatyme nėra įtvirtinta teisės normų, suteikiančių teisę prokurorui atlikti mokesčių administratoriaus funkcijas. Todėl nesant visų sąlygų, numatytų Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo reikalavimo teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nustačius, kad pareiškėjo skundas atmestinas dėl reikalavimo teisės neturėjimo, teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atnaujintas prašymo padavimo terminas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo N. I. (N. I.) apeliacinį skundą patenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys