2017-04-14 Nr. AB-8338-3-64-3-00652-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1353-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00652-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. iš viso 442 dienas buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo perteklinių baldų. Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniai mazgai įrengti gyvenamosiose patalpose, tačiau tai nėra atskira patalpa, sanitarinis mazgas neturėjo ventiliacijos. Kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, buvo antisanitarinės sąlygos, nebuvo papildomos vėdinimo sistemos, jose buvo drėgna, ant sienų buvo pelėsis, grybelis, pareiškėjas buvo priverstas skalbti ir džiovinti rūbus gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas tik vieną kartą per savaitę 15 minučių galėjo šiltu vandeniu prausti kūną duše, pasivaikščioti galėjo tik 1 valandą per parą, o 23 valandas per parą turėjo kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas buvo laikomas netinkamose laikinojo sulaikymo ir karantino kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjas buvo laikomas iki 5 valandų. Pareiškėjas nebuvo pakankamai aprūpinamas tualetiniu popieriumi bei kitomis būtinomis buitinio aprūpinimo ir higienos priemonėmis, įstaigoje nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, niekur nebuvo iškabinti gesintuvai, dėžės su smėliu ir kiti pirmojo reikalingumo įrankiai gaisrui įvykus. Pareiškėjas pažymėjo, kad kalinami asmenys privalo būti aprūpinami darbinėmis pajamomis arba jiems privalo būti mokamos pašalpos ir teikiama parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų. Būdamas tokiomis sąlygomis Šiaulių TI, pareiškėjas patyrė nervinį šoką, orumo pažeminimą, nepatogumus, buvo trikdoma jo sveikata.

Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes pareiškėjo kalinimo pažeidimai, kurie yra tęstiniai, tiesiogiai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir su nusikaltimais žmoniškumui. Pagal CK 1.134 straipsnio 3 punktą ieškinio senatis netaikoma reikalavimams atlyginti dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą. Pagal CK 1.134 straipsnio 4 punktą ieškinio senatis netaikoma kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams, o BK 95 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatyta, jog nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse: tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 str.). Konvencija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia žmogų kankinti, žiauriai, nežmoniškai su juo elgtis, todėl šioje byloje senaties terminas negali būti taikomas. Be to, pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Senaties terminas pareiškėjui turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo 2015 m. rugsėjo 25 d., nes tada pareiškėjas sudarė sutartį su nevyriausybine organizacija „Iustitia est fundamentum“ savo galbūt pažeistoms teisėms apginti. Iki sutarties sudarymo pareiškėjas savarankiškai negalėjo suprasti, kad jo teisės galbūt yra pažeidžiamos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Atsakovas nurodė, kad iki 2010 m. balandžio mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, tačiau nuo 2010 m. gegužės mėnesio vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma buvo sumažinta iki 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovo teigimu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, paskirstymo kamerose suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, į kurias paskirstymo (karantino) kameras buvo paskirtas pareiškėjas ir kiek asmenų buvo laikoma jose.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės, šalčio, nepakankamo šviesos patekimo į patalpas ar ventiliacijos nebuvimo. Atsakovas pažymėjo, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas.

Atsakovo teigimu, į Šiaulių TI atvykę suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Dėl sąlygų asmens higienai atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose privalo nuolat rūpintis laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, kuriems jų prašymu išduodamas valymo inventorius bei priemonės. Patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) vykdoma vadovaujantis galiojusiais teisės aktais. Šiaulių TI laikomi asmenys yra vedami pasivaikščioti laikantis teisės aktų reikalavimų, tam Šiaulių TI yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 15 d. užpildė prašymą, kad yra rūkantis, ir pageidauja būti kalinamas su rūkančiais.

Atsakovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 metų buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėnesio įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo. Šiaulių TI Socialinės paramos fondo suimtiesiems nėra. Be to, Šiaulių TI yra suėmimą vykdanti institucija, kurios funkcijose nėra nustatytas pašalpų ar kitokių išmokų mokėjimas. Dėl higienos priemonių išdavimo atsakovas akcentavo, kad Šiaulių TI šiuo aspektu vadovaujasi patvirtintomis asmenų aprūpinimo higienos priemonėmis normomis. Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo atsakovas paaiškino, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, kreipdamiesi į būrio viršininką.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, pareiškėjas buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis, ir darė išvadą, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus pažeidimus. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 13 d. (imtinai).

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju senaties terminas netaikytinas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos senaties termino praleidimo priežastys yra subjektyvios, o aplinkybė, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, be to, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus, kaip padarė šiuo atveju) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad pritaikius ieškinio senatį, bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 60/09-11293 „Dėl R. V.“ pateiktus duomenis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. iš viso buvo 412 dienų, iš kurių jis 277 dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, 94 dienas buvo laikomas, kai pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, ir 41 dieną kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas, vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygas aktualiu laikotarpiu, rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte Nr. EP-126, 2014 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. EP-523, 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-5, 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-27, 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58, 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-239 užfiksuotais duomenimis, Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 29 d. pažymoje Nr.62/08-219 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta informacija ir atkreipė dėmesį, jog atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų, kuriose buvo pareiškėjas ir kurių netikrino Šiaulių visuomenės sveikatos centras, drėgmės, ant sienų buvusio pelėsio, grybelio. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjas tam tikrus laikotarpius buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų.

Dėl rūkančių asmenų kamerose teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 15 d. rašytiniu prašymu prašė jį paskirti į kamerą, kurioje laikomi rūkantys suimtieji arba nuteistieji. Nustatęs, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl laikymo su nerūkančiaisiais būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją raštu, teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI neteisėtas veikimas ar neveikimas dėl pareiškėjo buvimo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis nenustatytas.

Vertindamas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-27, 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58, 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-239, 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-5, 2014 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. EP-523 nurodytas aplinkybes ir konstatavo, jog nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) pažeidimai dėl valymo priemonių, dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo.

Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo argumento, jog jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 21 punktą dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nors Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms.

Dėl galimybės skalbti ir džiovinti išskalbtus drabužius teismas pažymėjo, kad skalbimo organizavimą ir valymo tvarką Šiaulių TI reglamentuoja patvirtinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalynės ir rankšluosčių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, tačiau pareiškėjas nenurodė, jog jis pats neturėjo galimybės pasinaudoti mokamomis viršutinių rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis, jog būtų prašęs suteikti galimybę pasinaudoti nemokamai drabužių skalbimo / džiovinimo paslaugomis. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė HN 76:2010 64 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas, vadovaudamasis Suimtųjų ir nuteistųjų vedimo laiko sanitariniam švarinimui grafiku, Suimtųjų ir nuteistųjų sanitarinio švarinimo grafiku ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu užfiksuota informacija, nepripažino, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino HN 76:2010 68 punkte nustatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę šiltu vandeniu duše. Teismas, vadovaudamasis pasivaikščiojimo trukmės reglamentavimu, atsižvelgęs į su pasivaikščiojimo vietų įrengimu susijusias Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytas aplinkybes, atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo vietos, laiko ir kiemelių įrengimo. Nustatęs, kad higienos priemonėmis pareiškėjas buvo aprūpintas tik 3 kartus ir kad teisės aktai nenustato, jog higienos priemonės turi būti išduotos tik esant asmens prašymui, teismas pripažino, jog Šiaulių TI pažeidė teisinį reguliavimą dėl higienos priemonių išdavimo kas mėnesį. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių TI nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, yra hipotetinis, abstraktus, nekonkretus ir jokia grėsmė pareiškėjui per visą jo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nebuvo kilusi.

Dėl pareiškėjo laikymo laikinojo sulaikymo ir karantino patalpose pažeidimų teismas nurodė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta informacija, jog priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko, nėra galimybės. Teismas rėmėsi Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 29 d. pažymoje Nr. 62/08-219 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta informacija ir konstatavo, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima spręsti, jog Šiaulių TI trumpalaikio laikymo priėmimo paskirstymo kamerose visada laikomasi HN 76:2010 reikalavimų, kurių pažeidimai galbūt buvo ir pareiškėjo buvimo metu, tačiau teismas pažymėjo, kad tokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas labai trumpai.

Nors pareiškėjas tvirtino, kad jokia veikla už kameros ribų nebuvo organizuojama, tačiau, teismo vertinimu, nurodytas pareiškėjo skundo argumentas dėl užimtumo neorganizavimo jam būnant Šiaulių TI yra nepagrįstas, nes visi norintys suimtieji (nuteistieji) galėjo pasinaudoti savo teise dalyvauti renginiuose, nustatyta, kad Šiaulių TI yra įrengtos krepšinio aikštelės, įrengta sporto salė su treniruokliais, Šiaulių TI vykdomos įvairios programos. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl užimtumo nesikreipė. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentas, kad kalinami asmenys privalo būti aprūpinami darbinėmis pajamomis arba jiems privalo būti mokamos pašalpos ir teikiama parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, yra deklaratyvus ir abstraktus, o pareiškėjas raštu nėra kreipęsis dėl įdarbinimo ar socialinės paramos suteikimo.

Teismas įvertino pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašus apie sveikatos sutrikimus ir pažymėjo, kad jokių įrašų dėl nervinio šoko, kitų nepatogumų, kuriuos pareiškėjas akcentavo skunde, nėra užfiksuota. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus ar buvo trikdoma jo sveikata.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertino turimų įrodymų visumą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip metams po išvykimo iš Šiaulių TI, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 650 Eur. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 8 000 Eur neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas ne visiškai įsigilinus į skunde nurodytus ir teismo posėdyje paaiškintus pažeidimus, kuriuos patyrė pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas patirtos neturtinės žalos dydį, nepakankamai įvertino pareiškėjo patirtą žalą ir priteisė per mažą piniginę kompensaciją. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados prieštarauja paties teismo nustatytiems faktams. Pirmosios instancijos teismas pripažino ploto, perteklinių baldų, sąlygų kamerose (vėdinimas, šviesa, remontas ir kt.) pažeidimus, tačiau nepagrįstai nepripažino kitų pažeidimų: netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, asmeninės higienos trūkumo, vertimo būti prirūkytoje patalpoje, mokamos drabužių skalbimo paslaugos ir kt.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo faktą dėl perteklinių baldų (gultų) kameroje, kaip pažeidimą, kuris yra tiesiogiai susijęs su gyvenamojo ploto sumažėjimu, gyvenamasis plotas turėjo būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į pripažintus pažeidimus, t. y. išskaičiuojant perteklinių baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Privaloma išskaičiuoti perteklinių baldų sanitarinio mazgo užimamą plotą iš bendro gyvenamojo ploto, nes jis realiai trukdė pareiškėjui judėti kameroje. Vienas perteklinis dviaukštis gultas užima 1,42 kv. m kameros ploto, o kartais kameroje būdavo net du pertekliniai dviaukščiai gultai. Be to, sanitarinis mazgas užima 2,4 kv. m. Todėl nuo 3,84 iki 5,24 kv. m turi būti išskaičiuota iš bendro kameros ploto, kad tiksliai nustatyti pareiškėjui tekusį kameros plotą. Vidutiniškai pareiškėjui teko nuo 2,7 iki 3,1 kv. m kameros ploto (neišskaičiavus perteklinių baldų ir įrenginių).

3. Pirmosios instancijos teismas dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo palaikė atsakovo pusę, todėl teisminis procesas atrodo lyg pirmosios instancijos teismas būtų ne nepriklausomas, kaip tai nustato įstatymas, ir nustatytų tiesą byloje, tačiau stengėsi surasti aplinkybių, kaip pateisinti atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. šioje byloje pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai ieškojo būdų pateisinti atsakovo neteisėtus veiksmus visais įmanomais būdais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kuri šiuo atveju iš viso netaikoma, arba turėjo būti taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas. Be to, jeigu senaties terminas iš tikrųjų buvo praleistas, tai buvo padaryta dėl svarbių priežasčių (pareiškėjas nebuvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe), todėl turėtų būti atnaujintas.

4. Nors Šiaulių visuomenės sveikatos centras yra nustatęs nemažai pažeidimų, tačiau jo pateiktos ataskaitos neatspindi tikrosios padėties, nes ne visos kameros buvo patikrintos. Dėl to pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų turi būti vertinami jo naudai.

5. Tai, kad atsakovas nepateikė pakankamai duomenų apie sąlygas laikino sulaikymo kamerose, neturėtų būti vertinama kaip teisės aktų reikalavimus atitinkantis kalinimas, nes iš tikrųjų vienu metu atvažiuodavo keli konvojavimo reisai ir šios patalpos būdavo perpildytos, jose tekdavo būti ilgiau nei nustatyta teisės aktuose.

6. Nebuvo sudarytos sąlygos privačiai naudotis tualetu. Gultai nebuvo tinkami naudoti, nes jų eksploatavimo laikotarpis yra pasibaigęs, jie buvo netvarkingi, dėl to pareiškėjas neišsimiegodavo, jį kamuodavo nuovargis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. V. už kalinimą nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo sąlygų, buvusių nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 13 d. (imtinai), patirtą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. iš viso 135 dienas Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas tam tikrus laikotarpius buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo argumento, jog jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 21 punktą dėl sanitarinio mazgo įrengimo, kad Šiaulių TI pažeidė teisinį reglamentavimą dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, tualetinio popieriaus, vienkartinių skustuvų) išdavimo, kad trumpalaikio laikymo priėmimo paskirstymo kamerose ne visada laikomasi HN 76:2010 reikalavimų. Atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, pareiškėjui priteisė 1 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino visų skunde nurodytų pažeidimų, nes visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai, nepagrįstai taikė ieškinio senatį, gyvenamasis plotas turėjo būti apskaičiuojamas iš bendro kameros ploto išskaičiuojant perteklinių baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas šiuo aspektu laikosi pozicijos, jog senaties terminas iš viso negalėjo būti taikomas, o jeigu jis taikomas, tai turėtų būti taikomas 10 metų senaties terminas. Be to, pareiškėjo teigimu, jeigu senaties terminas iš tikrųjų buvo praleistas, tai buvo padaryta dėl svarbių priežasčių (pareiškėjas nebuvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe), todėl turėtų būti atnaujintas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika šiuo aspektu ir nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento, jog senatis negali būti taikoma dėl to, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (II t, b. l. 77–89) prašė taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina, vadovaujasi CK 1.134 straipsniu, kuriame nustatyta, kad ieškinio senatis netaikoma: reikalavimams atlyginti dėl BK 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą (3 p.); kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams (4 p.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjamu atveju žalos padarymo pagrindas nėra nusikaltimas, todėl CK 1.134 straipsnio 3 punktas netaikytinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-962/2013). Pažymėtina, kad pareiškėjas CK 1.134 straipsnio 4 punkto taikymą taip pat sieja su BK 95 straipsnyje, kuris reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, įtvirtintomis nuostatomis, tačiau BK teisės normos nepagrindžia, jog šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015 suformuota praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, jog tik nuo į Šiaulių TI atvykusio asmens individualaus supažindinimo su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe momento galima pradėti skaičiuoti ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie atsakovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Taip pat pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, kad negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl to, jog jis nebuvo individualiai supažindinti su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe Šiaulių TI. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai senaties terminą skaičiavo nuo to momento, kai pasireiškė pareiškėjo teisių pažeidimai, nes nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, buvusių nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 13 d. (imtinai), priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, pateisinančių ilgą delsimą kreiptis į teismą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. (imtinai) sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir tai, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjui tekusios kameros ploto normos ir higienos normų reikalavimų pažeidimus, taip pat pažeidimą, susijusį su higienos priemonių neišdavimu, bei atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 1 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo skunde nurodytais neteisėtais atsakovo veiksmais, išskyrus aspektus, kurie susiję su pareiškėjui tekusiu kameros plotu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo nustatyti ir kitus pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus, pavyzdžiui, susijusius su galimybe praustis šiltu vandeniu, su pasivaikščiojimo kiemelyje trukme, su vertimu kvėpuoti tabako dūmais ir pan., kurių pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė.

Pareiškėjas žalą skunde, be kita ko, kildino iš to, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo perteklinių baldų, be to, kamerose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, perteklinių baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš viso kameros ploto, apskaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. iš viso buvo 412 dienų, iš kurių jis 277 dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, 94 dienas buvo laikomas, kai pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, ir 41 dieną kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skunde nurodyto kamerų perpildymo aspekto, taikė Įsakyme nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nedetalizavo, kaip apskaičiavo vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo trukmę ir laikotarpį, kai pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumento, jog kamerose buvo perteklinių baldų, kurių plotas turėjo būti išskaičiuotas iš bendro kameros ploto ir kurie realiai trukdė pareiškėjui judėti kameroje, nors pareiškėjas kartu su skundu pateikė duomenis apie tai, kiek asmenų buvo laikoma kamerose ir kiek jose buvo įrengta miegamų vietų (I t., b. l. 25–30). Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad vienas perteklinis dviaukštis gultas užima 1,42 kv. m kameros ploto, o kartais kameroje būdavo net du pertekliniai dviaukščiai gultai. Be to, pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde prašo iš bendro kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą, kad tiksliai būtų nustatytas pareiškėjui tekęs kameros plotas. Tačiau šio pareiškėjo skundo argumento pirmosios instancijos teismas taip pat neišnagrinėjo, nerinko įrodymų, kiek ploto kiekvienoje iš kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, užima sanitarinis mazgas.

Vienam asmeniui kameroje tekusio ploto aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis.

Be to, EŽTT nurodytoje byloje priimtame sprendime paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-966-858/2017).

Atsižvelgusi į EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją ir nurodytame EŽTT sprendime aptartoje EŽTT jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam, jog būtų teisingai nustatyta šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė, susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais neužtikrinant pareiškėjui minimalaus kameros ploto, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo būti įvertinti pareiškėjo skundo argumentai dėl konkretaus sanitarinio mazgo kamerose užimamo ploto ir jo neįskaičiavimo į gyvenamąjį kamerų plotą bei dėl baldų, įskaitant ir perteklinius baldus, užimamo ploto ir jų įtakos pareiškėjui normaliai judėti kamerose. Tik surinkus su tuo susijusius įrodymus ir įvertinus nurodytus pareiškėjo argumentus būtų pagrindas spręsti dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo trukmės. Kadangi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvų šiais aspektais, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo trukmės negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

Taigi tam, kad būtų nustatyta šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė, susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais neužtikrinant pareiškėjui minimalaus kameros ploto, reikia rinkti papildomus įrodymus ir įvertinti, ar pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Šiaulių TI teko bent 3 kv. m kameros ploto (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą) ir ar atsižvelgus į kameroje buvusius baldus pareiškėjas turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Kadangi šios aplinkybės nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo šiuo aspektu. Dėl to yra teisinis ir faktinis pagrindas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Iš naujo išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti dėl visų pažeidimų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi pareiškėjas skunde suformulavo vieną reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, kurio neskaidė į atskirus laikotarpius ar žalos atsiradimo pagrindus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė