2015-12-29 Nr. AB-25241-3-61-3-02243-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2533-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02243-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. kreipėsi į teismą su skundu bei patikslintu skundu (b. l. 1–3, 24), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2575; 2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam paskirta senatvės pensija buvo mažinama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje bei 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. su skundu kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, prašydamas grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Skyrius pateikė pažymą apie senatvės pensijos paskaičiavimą, nurodė apskundimo tvarką. Pareiškėjo manymu, šiuo raštu VSDFV Šiaulių skyrius atsisakė jam išmokėti pensijos nepriemoką. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą VSDFV, kuris 2014 m. kovo 19 d. raštu atsisakė atnaujinti 3 metų terminą skundui paduoti ir nenagrinėjo pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. skundo. Pareiškėjo teigimu, prieš kreipdamasis į teismą, jis pasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl kliūčių bylą nagrinėti teisme nėra. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui. Termino pareiškėjas nepraleido, nes pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokama kiekvieną mėnesį, vadinasi, kiekvienas toks sprendimas (atitinkamą mėnesį mokėti sumažintą pensiją) gali būti skundžiamas atskirai. Jeigu teismas nuspręstų, kad terminas visgi buvo praleistas, pareiškėjas prašo atsižvelgti į šias aplinkybes, kurios sutrukdė laiku kreiptis VSDFV: specifinį teisinį reguliavimą, senyvą pareiškėjo amžių, sunkią sveikatos būklę, teisinių žinių stoką.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 28–30) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, todėl pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėjas su prašymu dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi 2014 m. vasario 10 d., todėl praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2527, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą 3 metų skundo padavimo terminą ir nenagrinėjo pareiškėjo skundo dalies dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, jog savo pažeistas teises dėl tokios pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Termino eigos pradžią teismas laikė pirmos sumažintos pensijos išmokėjimą. Atsakovo vertinimu, priimtas ir ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat LVAT suformuota praktika bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 49–52) Pareiškėjo V. L. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2014 m. sausio 21 d. atsakymą (b. l. 31–33). Atsakovas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2575, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. skundą, kuriame pareiškėjas prašė išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 34–35). Atsakovas nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyrius skundžiamame rašte tik paaiškino senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinį pagrindą ir pateikė faktinius duomenis, todėl atsisakė skundžiamą raštą panaikinti. Byloje ginčas kilęs dėl VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2575 teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktu, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka VSDFV, o pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus argumentus, daro išvadą, kad rašytinio sprendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV Šiaulių skyrius 2010–2011 metais nebuvo priėmęs. Apie tai, kad paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, kai jam buvo išmokėta ne visa pensija. Šias teismo išvadas patvirtina ir LVAT praktika. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos pradžios klausimus.

Pareiškėjas, prašydamas išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 metais taikant Konstitucijai prieštaravusias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, į VSDFV kreipėsi su 2014 m. vasario 10 d. skundu, t. y. praleidęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

Taisyklių 31 punkte nustatyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. skunde atsakovui pareiškė prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, kuriame nurodė, jog jo silpna sveikata trukdė laiku paduoti skundą (b. l. 33). LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios.

Iš pareiškėjo skundo turinio spręstina, jog, pareiškėjo įsitikinimu, jis apskritai termino kreiptis į atsakovą nėra praleidęs, nurodydamas, kad apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį sužinodavo tik tą mėnesį, todėl sprendė, kad tokių veiksmų apskundimo terminas prasidėdavo kiekvieną mėnesį. Kita vertus, formulavo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir pateikė papildomus rašytinius įrodymus. Atsakant į šiuos pareiškėjo argumentus, teismas pažymi, kad kaip jau buvo minėta, LVAT yra konstatavęs jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Pareiškėjo argumentas, dėl kreipimosi į teismą termino pradžios susiejimo su kiekvieno mėnesio valstybinės pensijos išmokėjimo diena atmestinas kaip nepagrįstas. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudarė pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas konstatuoja, kad pagrindo, kaip teisingai nustatė atsakovas, atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą nebuvo. Tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais gavo ligos pašalpą, negali būti vertinama kaip aplinkybės, nepriklausiusios nuo jo valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Teismo vertinimu, teisės aktų nuostatos nustatė pakankamai ilgą trejų metų terminą paduoti skundą VSDFV. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą, jis nenurodė.

Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2014 m. kovo 19 d. skundžiamu sprendimu Nr. (6.5) I-2575 pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir pateikto pareiškėjo skundo dalyje dėl senatvės pensijos dalies priteisimo nenagrinėjo. Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus raštą atsakovas tai pat sprendė teisingai. Teismas, įvertinęs 2014 m. vasario 21 d. VSDFV Šiaulių skyriaus raštą Nr. (10.1) S-2867, pritaria atsakovo pozicijai, kad skyrius pareiškėjui tik paaiškino senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 metais teisinį pagrindą ir pateikė faktinius duomenis apie gautą senatvės pensijos dydį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ir šioje dalyje atsakovo 2014 m. kovo 19 d. priimtas sprendimas Nr. (6.5) I-2575 yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo skundą iš esmės, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2575, todėl teismui konstatavus, kad ginčijamas VSDFV sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, yra atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

III. Pareiškėjas V. L. apeliaciniu skundu (b. l. 56–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 66–69) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. L. siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Tokiu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio ir mokėta iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 8). Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. skundą, 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2575 (kurį nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti, b. l. 9–10), vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, konstatavo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą kreipimosi terminą teritorinio skyriaus sprendimui mokėti sumažintą senatvės pensiją apskųsti, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. skundą. Šiame sprendime VSDFV, pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių (t. y. pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą), pažymėjo, kad jo nurodytos 3 metų termino praleidimo priežastys nėra pakankamos tam, jog praleistas terminas būtų atnaujintas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 49–52) pareiškėjo V. L. skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio, todėl šiuo atveju nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Šiuo aspektu teisėjų kolegija teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.). Taigi apelianto argumentai, kad byloje buvo netinkamai išaiškinta asmens teisė ginti savo pažeistas teises, taip pat neteisingai aiškintas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas, o privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra pareiškėjas pasinaudojo, atmetami kaip nepagrįsti.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria teismas atsisakė atnaujinti jo praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimą pareiškėjas grindė prasta sveikatos būkle – pareiškėjas pateikė medicininius dokumentus, kuriuose nurodoma, jog laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 7 d. (Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyrius, b. l. 13), nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 19 d. (Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės Pulmonologijos skyrius, b. l. 14) ir nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 7 d. (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų Akių ligų skyrius, b. l. 16) jis buvo gydomas stacionare.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neginčija to, kad pareiškėjas turėjo nurodytų sveikatos problemų, tačiau jo į bylą pateikti duomenys nėra pakankami spręsti, jog pareiškėjo sveikatos būklė ginčui aktualiu metu (t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. pradžios, t. y. visus 2011 metus bei dalį 2012 metų) buvo tokia, kad jis negalėjo laiku kreiptis į atitinkamą instituciją dėl sumažintos pensijos dalies grąžinimo. Jau minėta, kad į VSDFV teritorinį skyrių pareiškėjas kreipėsi tik su 2014 m. vasario 10 d. skundu, t. y. terminą praleidęs daugiau nei metus.

Be to, pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde nurodo, kad laiku kreiptis į VSDFV jam sutrukdė senyvas amžius, teisinių žinių trūkumas ir netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas, tačiau šios priežastys administracinių teismų praktikoje pačios savaime įprastai nėra laikomos aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Todėl ir šios aplinkybės taip pat negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė