2020-11-04 Nr. AB-20655-3-61-3-00569-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2450-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00569-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 7 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, todėl buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, taip pat pažeistas privatumas, nes sanitarinis mazgas nėra tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies – tualeto atskyrimas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida nesuteikia reikiamo privatumo. Privatumas nebuvo užtikrintas ir maudantis duše, nes įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina reikiamo privatumo. Kamerose buvo nesaugi aplinka, drėgna. Lukiškių TI-K administracija nesuteikė pareiškėjui 8 val. užimtumo, neleido papildomai nusiprausti po dušu, dėl to jis negalėjo tinkamai palaikyti higienos bei gydytis odos ligos (duomenys neskelbtini). Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tenkantis plotas atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus. Vilniaus PN pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių) bei pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

5. Atsakovo atstovas teigė, jog priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju, pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

6. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K yra įrengti dviejų tipų šviestuvai: su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Naudojamos lemputės atitinka Europos Sąjungoje nustatytus kokybės standartus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato išimčių nusiprausti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Išimtis gali būti taikoma tik esant aiškioms medicininėms indikacijoms. Kamerose nuolat tiekiamas šaltas vanduo, todėl esant poreikiui galima apsiprausti šaltu vandeniu arba jį pasišildžius. Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems Lukiškių TI-K, yra nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kt. Asmenys, norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi parodyti iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

9. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K kamerose bei kartu su juo laikytų asmenų skaičių ir darė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto.

10. Teismas pažymėjo, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimu, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais ir priėjo prie išvados, jog ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tinkamai neatskirtais tualetais, kuriais naudojantis nėra užtikrinamas privatumas, bei privatumo neužtikrinimu naudojantis dušais, teismas aptarė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą, vertino atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytą argumentą, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, analizavo EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose ir nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 76, 83 ir 100 buvo laikomas ne vienas, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl sprendė, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 126 paras.

12. Dėl privatumo naudojantis dušu, teismas aptarė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 29, 44 punktų, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punkto nuostatas ir nustatė, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, o suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti. Teismas sprendė, kad dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti po dušu įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, ar dėl kitų neatitikimų higienos reikalavimams. Teismas vertino, jog pareiškėjas, įrodinėdamas orumo pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, turėjo aiškiai pagrįsti, kokias konkrečiai teisės aktų nuostatas pažeidė Lukiškių TI-K organizuodamas nusiprausimą duše, tačiau pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl nepatogumų duše prausiantis kartu su kitais nuteistaisiais, neindividualizavo, kaip konkrečiai įstatymais nustatyta dušu naudojimosi tvarka pažeidė jo teises, ar kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan., o vien tik bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

13. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog kameros neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl saugos ir drėgmės, aptarė HN 134:2015 16, 17 punktus, Taisyklių 2 ir 13 punktus, vertino bylos duomenis, kuriuose nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti langai), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams ir nustatė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar artimu jo buvimui metu kameroje Nr. 112A išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 72 proc. ir tai nežymiai viršijo leistiną normą. Teismas pažymėjo, kad šis pažeidimas nustatytas praėjus nemažai laiko po pareiškėjo laikymo šioje kameroje, o siekiant sumažinti santykinį drėgnumą kameroje Nr. 112A, ji dažniau vėdinta. Teismas sutiko su atsakovo atstovo teiginiu, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės ir vertino, jog pareiškėjo teiginiai dėl Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų, susijusių su kamerų sauga ir drėgme, nepagrįsti.

14. Dėl užimtumo neužtikrinimo teismas vertino atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, yra nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kt., tačiau asmenys, norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje veikloje, turi parodyti iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K dėl nesuteiktos galimybės jam pasinaudoti užimtumo priemonėmis, todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė.

15. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašų nustatė, jog nėra pagrindo teigti, kad sergant (duomenys neskelbtini) yra medicininis poreikis dažniau naudotis dušu. Teismas pažymėjo, kad tokios rekomendacijos pareiškėjui nėra pateikę ir jį gydantys gydytojai.

16. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas vertino, jog privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atskirtas ne tik sienele, bet ir užuolaida, teismas sprendė, jog pareiškėjui priteisiamos neturtinės žalos dydis yra 150 Eur.

III. 17. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

18. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, nes naudojantis tualetais nėra užtikrintas jo privatumas, teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje nurodytais kriterijais ir principais. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog kažkokio kito pareiškėjo V. P. skundo dalis atmesta.

19. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Vilniaus PN nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmens privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus analogiškus nepatogumus.

21. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjas), priteista 150 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 150 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat netenkintas skundo reikalavimas priteisti 7 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog kažkokio kito pareiškėjo V. P. skundo dalis atmesta. Pareiškėjas nurodo argumentus, kad jam naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas; teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, susijusią su neturtinės žalos dydžio nustatymu.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ).

26. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 146 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

27. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatyta, kad buvo išnagrinėtos visos pareiškėjo skunde, o ne kito asmens skunde nurodytos aplinkybės, taip pat buvo nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), dėl kurių buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Rezoliucinėje dalyje nurodyta ir kito asmens pavardė yra akivaizdus rašymo apsirikimas, kuris nekeičia sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

28. Byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, dėl kurių turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

29. Įvertinus sprendimo turinį darytina išvada, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta kito asmens pavardė yra akivaizdus rašymo apsirikimas, nekeičiantis reikalo esmės ir nedarantis pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtu.

30. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, kad Lukiškių TI-K tualetai neatitverti nuo kameros ploto, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas jais naudojantis, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė tokio pobūdžio pažeidimą, t. y. kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 76, 83 ir 100 buvo laikomas ne vienas, o gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų; atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 126 paras.

31. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo kompensacija (150 Eur), laikosi pozicijos, kad turėjo būti priteista jo skunde nurodyta pinigų suma (7 700 Eur).

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 150 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

34. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių kriterijų ar išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jo patirta neturtinė žala turėtų būti įvertinta 7 700 Eur suma.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

36. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui yra pateikęs prašymą, kuriame prašo jo apeliacinio skundo nenagrinėti ir laikyti jį nepaduotu. Šis pareiškėjo prašymas netenkinamas, nes pareiškėjo apeliacinis skundas yra paduotas ir priimtas nagrinėti apeliacine tvarka, o ABTĮ nenustato, kad apeliacinis skundas gali būti laikomas nepaduotu, kai jis jau yra priimtas. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjui du kartus išaiškino (b. l. 140, 143), kad yra galimybė pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį atsisakyti apeliacinio skundo, ir jei pareiškėjas pageidauja atsisakyti apeliacinio skundo ir siekia, kad apeliacinis procesas būtų nutrauktas, buvo prašoma informuoti apie tai apeliacinės instancijos teismą bei nurodyti, kad pareiškėjui yra žinomos ir suprantamos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės, nurodytos ABTĮ 136 straipsnio 3 dalyje (apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės). Tačiau pareiškėjas iki teismo posėdžio pradžios apeliacinės instancijos teismui nepateikė atsisakymo nuo apeliacinio skundo bei nenurodė, kad jam yra žinomos ir suprantamos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti pareiškėjo R. M. prašymo apeliacinį skundą laikyti nepaduotu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė