2016-12-12 Nr. AB-23435-3-64-3-02882-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2415-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02882-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui P. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VĮ) Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2015 m. spalio 12 d. pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui prašymą priteisti iš atsakovo P. P. 90,47 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jam pavestas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Ši rinkliava yra privaloma visiems asmenims, turintiems komunalinių atliekų. Rinkliava skaičiuojama vadovaujantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (su vėlesniais pakeitimais).

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir iš atsakovo priteisė 90,47 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad atsakovas P. P., gyvenantis Radviliškio rajono savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje, remiantis Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 7, 13 ir 27 punktais, yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Teismas nustatė, kad atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimas yra 90,47 Eur. Atsakovui du kartus buvo siūlomas šiukšlių surinkimo konteineris, kurio jis atsisakė, duomenų, jog atsakovas būtų kreipęsis į pareiškėją su prašymu atleisti jį nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nėra, to nenurodė ir pats atsakovas. Teismas vertino, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl sprendė, jog yra pagrindas šį įsiskolinimą priteisti.

III. Atsakovas P. P. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti.

Atsakovas pažymėjo, kad iš teismo sprendimo nėra aišku, ar atsakovas dalyvavo teismo posėdyje, ar ne. Be to, sprendime nenurodyta aktuali Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų redakcija. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini), apsigyveno apie 1980 m., savo lėšomis yra įsirengęs kanalizacijos duobę, šiukšlių duobę, todėl pareiškėjas savo paslaugų jam neteikia, atliekų neišveža, o reikalauti apmokėti už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos, nėra pagrindo. Atsakovas atsisakė jam siūlyto šiukšlių konteinerio, nes jis jam nereikalingas; atsakovo nuomone, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, pareiškėjas turėjo išspręsti atsakovo atleidimo nuo vietinės rinkliavos klausimą, tačiau to neatliko.

Pareiškėjas VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad teismo sprendime įsivėlęs rašymo apsirikimas, kurį teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi pašalino: nurodyta, jog atsakovas į teismo posėdį atvyko. Teismas sprendimą grindė Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, jie yra galiojantys, teisės aktai neįpareigoja nurodyti visus teisės aktų pakeitimus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga mokėti rinkliavą atsiranda pagal teisės aktų nustatytas sąlygas ir nėra siejamas su konkrečios paslaugos suteikimu, t. y. konteinerio neturėjimas ar sutarties nesudarymas neatleidžia nuo rinkliavos, nes tai yra nesutartinio pobūdžio mokėjimas. Atsakovui buvo sudaryta reali galimybė naudotis komunalinių atliekų tvarkymo sistema, tačiau jis atsisakė priimti konteinerį. Pažymėtina, kad gyventojams nėra suteikta teisė šalinti visas savo atliekas, o tik žaliąsias; kitas atliekas šalinti gali tik juridiniai asmenys, gavę tam leidimą ir turintys atliekų šalinimo įrenginius, kuriems keliami griežti aplinkosaugos reikalavimai. Tai, kad atsakovas komunalines atliekas kaupia savo valdoje, ne tik neatleidžia nuo rinkliavos mokėjimo, bet ir yra draudžiama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo P. P. nesumokėtą vietinės rinkliavos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. – 90,47 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, tačiau prievolės ją mokėti nevykdė ir už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra skolingas 90,47 Eur, pareiškėjo prašymą tenkino.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro paslaugomis nesinaudoja, komunalines atliekas tvarko pats, todėl pareiga mokėti vietinę rinkliavą jam esą nekyla.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rašymo apsirikimas, nurodant, jog atsakovas P. P. teismo posėdyje nedalyvavo, buvo ištaisytas teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi, kuri šalims išsiųsta susipažinti.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Pasisakant dėl atsakovo teiginių, jog jam nebuvo teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl jam neatsirado pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vadinasi, vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti apeliacinio skundo argumentai, jog jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2510-520/2016). Asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, o minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2985-624/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 (2013 m. rugsėjo 1 d. redakcija) patvirtintų Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų, pagal kurių 4 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai yra atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą, esantį savivaldybės teritorijoje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui P. P. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad atsakovas yra nekilnojamojo daikto turėtojas, atitinka aptarto teisinio reguliavimo sąlygą, kad atsakovas yra šios rinkliavos subjektas, t. y. jis turi pareigą mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, kad toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog atsakovas nurodytu nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir dėl to jo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, atsakovas nepateikė ir šios aplinkybės apskritai nekvestionavo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų pageidavęs mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį ar kad atsakovui nebuvo žinoma apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, taip pat prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo), konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog nesinaudoja pareiškėjo paslaugomis (nėra pastatytas atliekų konteineris), turimas atliekas utilizuoja pats, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas byloje reikšmingas aplinkybes, objektyviai jas vertino, tinkamai aiškino ir taikė bylai aktualias materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė