2019-12-04 Nr. AB-22805-3-61-3-03293-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1112-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03293-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjui J. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 3R-250 (AG-198/04-2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo J. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 16 d. skundą.

2. Atsakovo nuomone, Komisija nepagrįstai panaikino jo 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1290 (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigojo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl pareigūno pensijos skyrimo iš naujo. Tvirtino, kad pareigūno valstybinė pensija pareiškėjui negali būti skirta, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos būtinosios sąlygos – 2016 m. sausio 1 d. būti ištarnavusiam 20 ir daugiau metų muitinės sistemoje tam tikrose įstatymo numatytose pareigose. Pareiškėjas tarnybą muitinėje atliko nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d., jo pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti yra 19 metų 3 mėnesiai 7 dienos. Į šį tarnybos laiką nebuvo įtrauktas laikotarpis nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d., kai pareiškėjas ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigas, t. y. pareigas, kurios nenumatytos nei Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte, nei Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 51 straipsnio 9 dalyje. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje apibrėžta „muitinės posto“ sąvoka bei Departamento 2003 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1B-124 patvirtinta Klaipėdos teritorinės muitinės struktūra, akivaizdu, jog Pažeidimų prevencijos skyrius yra Klaipėdos teritorinės muitinės struktūrinis padalinys – skyrius, o ne muitinės postas.

3. Atsakovo įsitikinimu, Komisijos motyvai, kad Muitinės tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigybės aprašymo 21.3 ir 22 punktuose nurodytos pareigos leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo paaiškinimas, kad jis faktiškai dirbo poste, pagrįstas, yra neobjektyvūs. Nurodytos išskirtos pavienės funkcijos yra muitinės pareigūnų bendrai atliekamos funkcijos, kurios jiems priskiriamos nepriklausomai nuo to, ar jie dirba poste, ar kitame struktūriniame padalinyje. Įstatymas teisę muitinės pareigūnui gauti pareigūnų valstybinę pensiją sieja su tam tikra pareigybe (muitinės mobiliųjų grupių, muitinės postų) ar specialių funkcijų atlikimu (kriminalinės žvalgybos ir (arba) ikiteisminio tyrimo), o ne su dalies panašių funkcijų atlikimu.

4. Pareiškėjas J. K. atsiliepime į atsakovo prašymą prašė jį atmesti.

5. Pareiškėjas manė, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes padaryta teisinga išvada, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. faktiškai dirbo muitinės poste, o atsakovo delsimas atlikti jam nurodytus veiksmus – peržiūrėti pareiškėjo prašymą dėl pareigūno pensijos skyrimo iš naujo – ir kreipimasis į teismą laikytinas sąmoningu vilkinimu skirti pareigūno valstybinę pensiją. Pareiškėjas Komisijos posėdyje buvo paaiškinęs, kad krovinių posto pareigūnai nurodytu laikotarpiu dirbo muitinio tikrinimo vietoje, atliko fizinį prekių tikrinimą, t. y. tikrinama, ar transporto priemonės tente nėra įplyšimų, ar transporto priemonėje nėra papildomų kuro talpų, ar vairuotojo kabinoje nėra draudžiamų gabenti daiktų, ar plombos atitinka nurodytąsias krovinį lydinčiuose dokumentuose ir kt.

Esant prekių neatitikimui, surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Baigus patikrą, muitinio tikrinimo būdai ir rezultatai būdavo surašomi pateiktoje krovinio deklaracijoje, tvirtinami asmeniniu spaudu ir parašu, surašomas fizinio tikrinimo aktas. Muitinės postas dirbo visą parą. Susikūrus Klaipėdos teritorinės muitinės pažeidimų prevencijos skyriui, Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2003 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. RŽ3-181 patvirtintas Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (toliau – ir Pareigybės aprašymas), kurio 4 punkte nedviprasmiškai nurodyta, jog Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresnysis inspektorius yra muitinės pareigūnas, kartu ir muitinės posto pareigūnas.

Pareiškėjas teigė, jog šios aplinkybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad jo tarnybos laikas iš tiesų yra 20 metų 3 mėnesiai 6 dienos, todėl egzistuoja visos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių, valstybės pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos pareigūno valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjas pastebėjo ir tai, kad atsakovas, priimdamas jam nepalankų sprendimą, vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklėmis, patvirtintomis Departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 28 d.

įsakymu Nr. 1B-374, tačiau sprendime nenurodė, kokiems šių taisyklių punktams būtų nusižengta, skyrus pareiškėjui pareigūnų valstybinę pensiją.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu atmetė atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą.

7. Teismas nustatė, kad Departamento 1991 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas Klaipėdos muitinės inspektoriumi. Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. RŽ22-261K pareiškėjas nuo 2003 m liepos 1 d. perkeltas į Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigas. Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. RŽ22-348K pareiškėjas nuo 2004 m. liepos 1 d. paskirtas į Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobilios grupės vyresniojo inspektoriaus pareigas. Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. RŽ22-605 pareiškėjas atleistas iš posto vyresniojo inspektoriaus, atliekančio pareigas Pagėgių geležinkelio poste, pareigų, pripažinus jį kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje ir 288 straipsnio 1 dalyje, ir skyrus jam laisvės atėmimo bausmę. Departamento generalinis direktorius 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 1 P-1290 nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą, nes jis neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reikalavimo – būti ištarnavusiu 20 ir daugiau metų muitinės sistemoje įstatymo nustatytose pareigose. Komisija ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 3R-250 (AG-198/04-2017) tenkino pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Įsakymą, ir įpareigojo Departamentą pareiškėjo prašymą dėl pareigūno pensijos skyrimo svarstyti iš naujo.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigas. Šios Pareigybės aprašyme nustatytos vyresniojo inspektoriaus pareigos, inter alia (be kita ko, įskaitant), atlikti muitinį tikrinimą ne muitinės procedūros įforminimo metu (16 p.), teritorinės muitinės viršininkui (skyriaus viršininkui) paskyrus atsakingu už posto, muitinio tikrinimo vietos (vietų) darbą, organizuoti posto, muitinio tikrinimo vietos (vietų) skyriaus pareigūnų darbą (21.1 p.), spręsti per muitinės postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų, transporto priemonių ir keleivių bagažo muitinio tikrinimo ir muitinio įforminimo klausimus (21.3 p.), reikalauti iš asmenų sudaryti tinkamas sąlygas prekėms, transporto priemonėms patikrinti (22 p.). Teismas priėjo prie išvados, kad, eidamas Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigas, pareiškėjas galėjo būti paskirtas dirbti muitinės poste(-uose).

9. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo darbą muitinės poste(-uose) laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. Pareiškėjas teigė, kad jis tokį darbą dirbo. Iš ginčijamo Įsakymo ir Departamento Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų komisijos 2016 m. lapkričio 9 d. išvados matyti, kad juose nenagrinėtos aplinkybės, ar pareiškėjas, eidamas Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigas, buvo paskirtas dirbti muitinės poste(-uose) ir realiai atliko pareigas muitinės poste(-uose). Neišnagrinėjus šių aplinkybių, iš esmės nebuvo patikrinta, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. dirbo muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atliko kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, t. y. ar pareiškėjas atitiko Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas. Taigi, priimant Įsakymą nebuvo išnagrinėtos visos esminės aplinkybės, dėl to Įsakymas pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu.

10. Teismas nesutiko su Komisijos vertinimu, kad vyresniojo inspektoriaus pareigos leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo paaiškinimas, kad jis dirbo poste, pagrįstas. Kaip minėta, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dirbo muitinės poste(-uose), ir atsakovas nevertino šių aplinkybių, priimdamas Įsakymą. Šios aplinkybės privalo būti nustatytos iš naujo sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo ir priimant naują sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad Komisijos sprendimo motyvai iš dalies keistini, tačiau pats ginčijamas sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Įsakymas ir atsakovas įpareigotas iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 11. Atsakovas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo prašymą.

12. Atsakovas pakartoja prašyme išdėstytus savo argumentus. Pabrėžia, kad Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2003 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. RŽ22-261K „Dėl perkėlimo“ aiškiai nurodyta, į kokias konkrečias pareigas pareiškėjas perkeliamas – Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigas, t. y. pareigas, kurios nenumatytos nei Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte, nei Statuto 51 straipsnio 9 dalyje, todėl neaišku, kodėl teismas patikėjo pareiškėjo teiginiais, jog jis dirbo poste, o ne byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismo pacituotos Pareigybės aprašo nuostatos nesudaro pagrindo suponuoti, kad pareiškėjas yra posto pareigūnas. Įstatymas nenumato įpareigojimo vertinti funkcijas, kurias atliko pareigūnas, todėl tokiu teismo sprendimu atsakovui užkraunama papildoma administracinė našta, kurios jis neprivalo atlikti ir kuri prieštarauja Įstatymo nuostatoms.

13. Pareiškėjas J. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Pareiškėjas pakartoja atsiliepime į prašymą išdėstytus argumentus. Teigia, kad atsakovas apeliaciniame skunde nukrypo nuo ginčo esmės, nes visa argumentacija nukreipta ne į Komisijos sprendimą, o į Įsakymo teisėtumą. Pareiškėjas papildomai tvirtina, kad, Krovinių posto tikrinimo grupę prijungus prie Pažeidimų prevencijos skyriaus, darbo sąlygos, laikas ir pobūdis nepakito.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti apskaičiavimo pareiškėjui.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Komisija ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 3R-250 (AG-198/04-2017) (b. l. 6–8) pagrįstai panaikino Departamento generalinio direktoriaus 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1290 (b. l. 72–73) ir įpareigojo Departamentą pareiškėjo prašymą dėl pareigūno pensijos skyrimo svarstyti iš naujo, kadangi pastarasis įsakymas priimtas iš esmės nepatikrinus, ar laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. pareiškėjas dirbo muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atliko kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, t. y. ar pareiškėjas atitikimo Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas. Apeliaciniame skunde atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismui išsakytus argumentus, mano, kad teismas nepagrįstai patikėjo pareiškėjo teiginiais, jog jis dirbo poste, netinkamai vertino Pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas bei byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodytos, pensijos ir socialinė parama. Jeigu įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme: Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos, Lietuvos Respublikos Prezidento sutuoktinio valstybinė pensija (1 str.).

20. Pagal oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, valstybinės pensijos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Šią konstitucinę valstybinių pensijų (inter alia pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) prigimtį įstatymų lygmeniu šiuo atveju, be kita ko, atspindi vidaus tarnyboje taikomas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas, reiškiantis tai, kad pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Vidaus tarnybos statuto 3 str. 1 d. 6 p.). Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu numatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą būtent ir yra viena iš vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo priemonių, papildoma socialinė apsauga, kuri taikoma statutiniams valstybės tarnautojams ir kariams, ir šiuo požiūriu įstatymais išskiria juos iš kitų valstybės tarnautojų ar darbuotojų, tokiu būdu kompensuojant už tarnybos ypatumus.

21. Nurodyti valstybinių pensijų (neišskiriant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) ypatumai ir specifinis pobūdis lemia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo teisinių santykių ypatingą ir specifinį reglamentavimą. Minėtame Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. Toks specialus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis įstatymas yra Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Šio įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Iš minėtų teisės aktų turinio matyti, kad juose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka, nurodomos įstatymo įsigaliojimo ir kitos sąlygos.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gauti Įstatymo 3 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija) 2 dalyje įtvirtintu pagrindu: pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 25 ar daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra ištarnavę 25 ar daugiau metų ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių), išskyrus šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytus atvejus. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (galiojo iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 51 straipsnio 9 dalyje taip pat įtvirtinta, kad muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.

23. Taigi, aptartame teisiniame reglamentavime įtvirtintos tam tikros sąlygos, kurioms esant asmeniui paskiriama valstybinė pensija: 1) pareigūnas dėl savo paties kaltės pašalintas iš atitinkamos muitinės sistemos iki 2016 m. sausio 1 d.; 2) pareigūnas iki 2016 m. sausio 1 d. turi būti ištarnavęs atitinkamose tarnybose 20 ir daugiau metų; 3) nuo atleidimo iš tarnybos turi būti praėję 3 metai arba asmuo yra sukakęs įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka pirmąją ir trečiąją sąlygas, tačiau ginčo šalys nesutaria, ar pareiškėjas atitinka antrąją sąlygą, t. y. dėl pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti.

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti nėra tapatus Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytam vidaus tarnybos stažui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011) arba Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtam pensijų socialinio draudimo stažui, šis savarankiškas teisinis institutas yra reglamentuojamas skirtingų teisės normų, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, Valstybinio socialinio draudimo fondo pateikiami duomenys savaime nepatvirtina jo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Departamento generalinio direktoriaus 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr. 1P-1290, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tiek Departamento Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo komisijos 2016 m. lapkričio 9 d. išvada (b. l. 71), į kurią atsižvelgta priimant minėtą įsakymą, yra grindžiami aktualių teisės normų pacitavimu ir faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas 2011 m. lapkričio 7 d. pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą, jo pareigūnų ir karių tarnybos laikas yra 19 m. 3 mėn. 7 d., t. y. nors pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 24 d. sukako senatvės pensijos amžius, jis 2016 m. sausio 1 d. neturėjo 20 metų tarnybos laiko, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos būtinosios sąlygos. Nepaisant to, kad, kaip skunde nurodė ir pats atsakovas, pareiškėjas tarnybą muitinėje atliko nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. (Departamento patvirtintas 2016 m. spalio 26 d. pareigūno tarnybos laiko (darbo stažo) lapas; Komisijos byla, l. 33), minėtuose administraciniuose aktuose nepaaiškinta, kodėl į pareiškėjo tarnybos laiką įtrauktas ne visas šis laikotarpis, koks konkrečiai laikotarpis nebuvo įtrauktas ir kodėl, neaptartas joks pareiškėjo atliktų funkcijų palyginimas su muitinės mobiliųjų grupių pareigūnų, muitinės postų pareigūnų ir muitinės pareigūnų, atliekančių kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, atliekamomis funkcijomis. Papildomai pastebėtina, jog iš pareiškėjo Komisijai pateikto skundo turinio matyti, kad tuo metu šios aplinkybės pareiškėjui nebuvo žinomos ir suprantamos, todėl jo galimybė veiksmingai ginti galbūt pažeistas savo teises buvo apsunkinta.

26. Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, nustatė, kad atsakovas į pareigūnų ir karių tarnybos laiką neįskaitė laikotarpio nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d., kai pareiškėjas ėjo Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigas, nes, atsakovo įsitikinimu, šios pareigos nepriskirtinos Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte išvardytoms pareigoms, t. y. pareiškėjas nebuvo muitinės mobiliųjų grupių pareigūnas, muitinės postų pareigūnas ar muitinės pareigūnas, atliekantis kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Išanalizavusi Pareigybės aprašyme nurodytas Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus funkcijas (21.3 p.: spręsti per muitinės postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų, transporto priemonių ir keleivių bagažo muitinio tikrinimo ir muitinio įforminimo klausimus; 22 p.: reikalauti iš asmenų sudaryti tinkamas sąlygas prekėms, transporto priemonėms patikrinti), Komisija pareiškėjo paaiškinimą, kad jis faktiškai dirbo poste, pripažino pagrįstu.

27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos vertinimu, jog atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo darbą muitinės poste(-uose), nėra pagrindo sutikti su pastarąja Komisijos išvada (pastebėtina, jog apeliaciniame skunde klaidingai tvirtinama, jog teismas pritarė šiai išvadai). Tačiau, atsižvelgiant į Pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas (nutarties 8 p.) bei teismo posėdžio metu pareiškėjo pateiktus paaiškinimus (realiai jis visą laiką dirbo fizinio tikrinimo grupėje, jo darbo funkcijos faktiškai nesikeitė, jis atlikdavo automobilių apžiūrą, krovinių patikrinimą ir kt., dirbdavo kitokiu laiku nei administracines funkcijas atliekantys darbuotojai (dieną ir naktį, sekmadieniais) ir pan.), tokio pobūdžio pareiškėjo teiginiai negali būti laikomi akivaizdžiai nepagrįstais. Atsakovas, siekdamas paneigti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo muitinės poste, rėmėsi tik teisės aktuose įtvirtintu muitinės posto apibrėžimu ir abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet aiškiai neišdėstė, kuo muitinės poste dirbančių pareigūnų konkrečios funkcijos skyrėsi nuo Pareigybės aprašyme nurodytų konkrečių funkcijų ir kodėl pastarosios pareigos negali būti laikomos darbu poste, nepateikė įrodymų, kad būtent pareiškėjas muitinės poste faktiškai nevykdė jokių funkcijų arba atliko tik pavienius darbus, kurie iš esmės nepakeitė ginčo laikotarpiu jo eitų pareigų pobūdžio. Atsakovas neatliko išsamaus ir visapusiško vertinimo, ar pareiškėjo eitos Pažeidimų prevencijos skyriaus Muitinio tikrinimo grupės vyresniojo inspektoriaus pareigos pagal savo sudėtingumą, riziką, kylantį pavojų ir atsakomybę prilygo mobiliųjų grupių pareigūno, muitinės postų pareigūno ar muitinės pareigūno, atliekančio kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pareigoms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė atsakovui išsiaiškinti šias aplinkybes.

28. Apeliaciniame skunde išsakyta atsakovo pozicija, kad Įstatymas nenumato įpareigojimo vertinti funkcijas, kurias atliko pareigūnas, todėl tokiu teismo sprendimu atsakovui užkraunama papildoma administracinė našta, kurios jis neprivalo atlikti ir kuri prieštarauja Įstatymo nuostatoms, grindžiama tik subjektyviu jo įsitikinimu, todėl atmestina.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius