2016-06-14 Nr. AB-12547-3-61-3-03448-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-71-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03448-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M., V. Ž., R. A., A. K., G. J., A. V., E. M., J. S., A. M., R. M., A. J., A. P., E. B., E. K., G. M., P. S., A. M., I. S., A. B., B. V., J. K., L. K., A. B., A. Č., M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Šiaulių apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjams neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį: už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. L. M. – 56 710,98 Lt, V. Ž. – 53 623,79 Lt, R. A. – 50 762,13 Lt, A. K. – 49 607,64 Lt, G. J. – 62 052,50 Lt, A. V. – 51 620,63 Lt, E. M. – 14 255,23 Lt, J. S. – 48 070,60 Lt, A. M. – 51 642,47 Lt, R. M. – 48 869 Lt, A. J. – 50 501,44 Lt, A. P. – 51 541,80 Lt, E. B. – 45 783,30 Lt, E. K. – 50 322,84 Lt, G. M. – 51 577,69 Lt, A. M. – 47 790,94 Lt; P. S. – 57 359,48 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 4 d.; I. S. – 48 547,76 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; A. B. – 41 826,19 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; B. V. – 32 950 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; J. K. – 34 640,37 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; L. K. – 28 553,09 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; A. B. – 28 653,58 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; A. Č. – 29 977,63 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; M. S. – 22 325,73 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; 2) priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymėjo, kad dėl sumažintų teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientų pareiškėjams buvo neteisėtai neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis (taip pat ir vidutinis darbo užmokestis, išmokėtas už kasmetines atostogas), kuri apskaičiuota pagal Šiaulių apylinkės teismo parengtose pažymose nurodytus duomenis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė taikyti senaties terminą, o priėmus pareiškėjams palankų teismo sprendimą, jo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 30 d., todėl, atsakovo manymu, praleido ieškinio senatį reikalavimams iki 2010 m. liepos 31 d. pareikšti. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl teisėjų atlyginimų koeficientų ir bazinio dydžio sumažinimo atsakovas nurodė, kad teisėjų pareiginės algos koeficiento mažinimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas darė išvadą, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjų reikalavimą, atsakovas prašė teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamoje byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi dėl sunkios valstybės ekonominės bei finansinės situacijos valstybėje laikinai sumažintos valstybės išlaidos, todėl iškyla sunkumų ir vykdant teismo sprendimus bylose dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies. Be to, vykdydama Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apylinkės teismas atsiliepimu į skundą dėl jame pareikštų reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino. Teismas priteisė pareiškėjai L. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 56 710,98 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai V. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 53 623,79 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai R.

A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 50 762,13 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 49 607,64 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai G. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 62 052,50 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjui A.

V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 51 620,63 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 14 255,23 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 48 070,60 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjui A.

M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 51 642,47 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 48 869 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 50 501,44 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjui A.

P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 51 541,80 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjui E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 45 783,30 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisti pareiškėjai E. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 50 322,84 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai G.

M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 51 577,69 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 47 790,94 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai I. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 48 547,76 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjui A.

B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 41 826,19 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjui B. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 32 950 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai J. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 34 640,37 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai L.

K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 28 553,09 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 28 653,58 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjai A. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 29 977,63 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; priteisė pareiškėjui M.

S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 22 325,73 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Pareiškėjo P. S. skundą teismas tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui P. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 47 659,68 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. vasario 4 dienos. Likusioje dalyje teismas P. S. skundą atmetė.

Sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

Teismas pažymėjo, kad priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos nurodytos neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės turi būti ginamos taikant pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) koeficientų nustatymo, t. y. nustatytus Teisėjų atlyginimų įstatymo redakcijoje galiojusioje iki 2009 m. gegužės 1 dienos.

Teismas vadovavosi Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Civilinio kodekso 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, nurodė, kad atsakovas prašė teismą taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pažymėjo, kad pirminį skundą pareiškėjai padavė 2013 m. rugsėjo 2 d., ir konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai L. M., V. Ž., R. A., A. K., G. J., A. V., E. M., J. S., A. M., R. M., A. J., A. P., E. B., E. K., G. M., A. M., I. S., A. B., B. V., J. K., L. K., A. B., A. Č. ir M. S. į teismą kreipėsi nepraleidę Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas P. S. prašė priteisti teisėjo atlyginimo nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 4 d., o skundą teismui pateikė 2013 m. rugsėjo 2 dieną. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas P. S. skundą dėl teisėjo atlyginimo nepriemokos, susidariusios iki 2010 m. rugsėjo mėn., priteisimo padavė praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl šią jo reikalavimo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą ir nepriteisė jam atlyginimo nepriemokos už 2010 m. vasario – rugpjūčio mėnesius imtinai.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjų teisę gauti teisėjo atlyginimo nepriemoką, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjams buvo mokama žymiai mažesnė, negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų ir nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui.

Teismas vadovavosi Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu, pažymėjo, kad 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteistos sumos nėra numatytos, ir sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui patirtas išlaidas pagrindžiančių duomenų, todėl jų prašymo priimant teismo sprendimą negalėjo išnagrinėti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovo manymu, teismo išvados dėl valstybės delsimo kompensuoti neproporcingai sumažintus atlyginimus prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas ir Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Atsakovas pažymi, kad teismas turėjo nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo reglamentavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apylinkės teismas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad išmokėdamas atlyginimus vadovavosi galiojančiais teisės aktais.

Pareiškėjai L. M., V. Ž., G. J., R. M., A. J., E. B., E. K., G. M., L. K., A. B., A. Č. ir I. S. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Šiaulių apylinkės teisme dirbę teisėjai - kreipėsi į apygardos administracinį teismą, reikalaudami priteisti tą dalį darbo užmokesčio, kuri jiems 2010 – 2013 metais buvo neišmokėta įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas daugumos pareiškėjų reikalavimus tenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kiekvienam iš pareiškėjų neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už tą laikotarpio nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dalį , kurią jie dirbo teisėjais. P. S. skundą teismas tenkino iš dalies, priteisęs jam neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią įstatymų leidėjo priimtą tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas pareiškėjams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu 2010 – 2013 metų laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016 ir kt. ). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba arba dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu turėjo būti Šiaulių apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija pareiškėjų buvo nurodyta atsakovu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkinti dalies pareiškėjų skundo reikalavimai ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjų skundo dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjams priteistos neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalys, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o P. S. – laikotarpiu tarp 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d.: L. M. – 56 710,98 Lt, V. Ž. – 53 623,79 Lt, R. A. – 50 762,13 Lt, A. K. – 49 607,64 Lt, G. J. – 62 052,50 Lt, A. V. – 51 620,63 Lt, E. M. – 14 255,23 Lt, J. S. – 48 070,60 Lt, A. M. – 51 642,47 Lt, R. M. – 48 869 Lt, A. J. – 50 501,44 Lt, A. P. – 51 541,80 Lt, E. B. – 45 783,30 Lt, E. K. – 50 322,84 Lt, G. M. – 51 577,69 Lt, A. M. – 47 790,94 Lt; P. S. – 47 659,68 Lt; I. S. – 48 547,76 Lt ; A. B. – 41 826,19 Lt ; B. V. – 32 950 Lt; J. K. – 34 640,37 Lt; L. K. – 28 553,09 Lt; A. B. – 28 653,58 Lt; A. Č. – 29 977,63 Lt; M. S. – 22 325,73 Lt.

Dėl šių pareiškėjų reikalavimų priimti naują sprendimą – pareiškėjų L. M., V. Ž., R. A., A. K., G. J., A. V., E. M., J. S., A. M., R. M., A. J., A. P., E. B., E. K., G. M., P. S., A. M., I. S., A. B., B. V., J. K., L. K., A. B., A. Č., M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė