2019-04-03 Nr. AB-8695-3-61-3-00606-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-419-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00606-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. SPRE-1031, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.45) I-115 ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra Lenkijos Respublikos pilietis. Lenkijoje dirba savarankiškai. Pareiškėjas pagal terminuotą darbo sutartį nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. dirbo UAB „Vil-Training“. Teigė, kad dirbdamas UAB „Vil-Training“ buvo draustas socialiniu draudimu. Lietuvos Respublikai yra sumokėtas socialinio draudimo mokestis, todėl mano, kad būdamas Europos Sąjungos pilietis įgijo teisę į Lietuvos Respublikos socialinę apsaugą.

1.2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Tarnyba pareiškėjui 2009 m. rugpjūčio 3 d. ir 2010 m. rugpjūčio 24 d. išdavė E101 pažymas, o 2011 m. lapkričio 16 d. ir 2013 m. lapkričio 15 d. A1 pažymėjimus dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytinos teisės už laikotarpius nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad Tarnyba išduodama pareiškėjui E101 ar A1 pažymėjimus nereikalavo papildomų dokumentų. Tarnybai buvo pateiktas prašymas, prie kurio buvo pridėta darbo sutarties kopija, notaro patvirtinta asmens dokumento kopija bei pažyma apie Lenkijoje vykdomą savarankišką veiklą ir jos numerio suteikimą (NIP ir REGON). Lenkijos kompetentinga įstaiga pareiškėjui laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę už visą jo darbo Lietuvoje laikotarpį. Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą prašydamas išduoti jam A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. Vėliau Lenkijos kompetentinga įstaiga Tarnybos prašymu vertino pareiškėjo darbo laiką bei darbo užmokestį gaunamą Lietuvoje, su jo pajamomis iš Lenkijoje vykdomos veiklos ir nustatė, kad pareiškėjui turi būti taikomi Lietuvos teisės aktai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d., tai yra nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 23 d. Apie tai pareiškėjas 2015 m. liepos 20 d. informavo Tarnybą.

1.3. Skunde buvo nurodoma, kad pareiškėjas 2014 metais Lenkijoje vykdė savarankišką veiką, tačiau patyrė nuostolį, todėl vienintelis jo pajamų šaltinis buvo Lietuvoje gaunamas darbo užmokestis. Pažymą dėl patirtų nuostolių pareiškėjas pateikė Tarnybai bei Lenkijos kompetentingai įstaigai. Tarnyba 2015 m. rugpjūčio 14 d. įpareigojo pareiškėją pateikti papildomus dokumentus (sutartis dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d., dokumentus apie gaunamas pajamas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje už tą patį laikotarpį), kad galėtų įvertinti pareiškėjo vykdomos savarankiškos veiklos bei atliekamo darbo pagal darbo sutartį apimtį, nes, anot Tarnybos, Lenkijos kompetentinga įstaiga Tarnybai nepateikė dokumentų, būtinų priimti sprendimą dėl taikytinos teisės nustatymo.

1.4. Pareiškėjas 2015 metais vykdydamas savarankišką veiklą taip pat patyrė nuostolių. Apie savo nuostolius 2014 ir 2015 metais pareiškėjas pateikė pažymas Tarnybai.

1.5. Tarnyba 2015 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-3019, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d., nors Tarnyba turėdama kompetentingos Lenkijos įstaigos raštus apie tai, kad pareiškėjui yra nustatyta Lietuvos socialinio draudimo teisė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d., turėjo priimti vieną sprendimą, apimantį visą laikotarpį. Pareiškėjo manymu, Tarnyba priimdama sprendimą pareiškėjo nuostolį vertino kaip pajamas.

1.6. Pareiškėjas 2016 m. sausio 13 d. Tarnybos 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą apskundė VSDFV. VSDFV 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. (I.45) I-1053 įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti A1 pažymėjimą ir priimti tinkamai pagrįstą sprendimą.

1.7. Tarnyba 2016 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-441, kuriuo vėl atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą. Nurodė, kad sprendime Tarnyba sutiko, kad pareiškėjas 2015 metais iš savarankiškos veiklos Lenkijoje pajamų negavo, o patyrė vien nuostolius ir kad pajamos iš UAB „Vil-Training“ buvo vienintelės pareiškėjo pajamos. Tuo pagrindu Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo Lenkijoje vykdomos veiklos apimtis, lyginant su darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį su UAB „Vil-Training“ apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla. Šį Tarnybos sprendimą pareiškėjas 2016 m. balandžio 26 d. apskundė VSDFV.

1.8. VSDFV 2016 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (I.45) I-3440, kurį norėdamas gauti pareiškėjas 2016 m. liepos 28 d. turėjo kreiptis į VSDFV. Tarnyba 2016 m. birželio 17 d. iš pareiškėjo pakartotinai pareikalavo dokumentų, kurie Tarnybai buvo pateikti dar 2015 metais bei pareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų kiek uždirbo pajamų iš savarankiškos veiklos, nors pareiškėjas Tarnybai jau buvo pateikęs pažymą, kad ne tik neturėjo pajamų, bet ir patyrė nuostolį, todėl pareiškėjas nesuprato Tarnybos reikalavimų.

1.9. Pareiškėjas 2016 m. liepos 29 d. Tarnybai pakartotinai išsiuntė prašomus dokumentus, kurie Tarnybai buvo pateikti dar 2015 metais. Tarnyba 2016 m. spalio 28 d. priėmė naują sprendimą Nr. SPRE-1031. Sprendime nurodė, jog Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tik tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci labori principas). Visais atvejais Tarnyba laikėsi pozicijos, kad būtina vertinti veiklos apimtį pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį nustatant, kur yra vykdoma labai nedidelės apimties veikla, o jai apskaičiuoti Tarnyba taiko formulę pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalį. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba lygindama darbo laiką Lenkijoje ir Lietuvoje pamiršo paminėti, kad pareiškėjas 2015 m. kovo mėnesį atostogavo. Todėl įskaičiavus atostogas gautųsi, kad Lietuvoje pareiškėjas dirbo 25 proc. darbo laiko.

1.10. Pareiškėjas šį Tarnybos sprendimą 2016 m. lapkričio 30 d. apskundė VSDFV. Pareiškėjo manymu, VSDFV 2017 m. sausio 9 d. sprendime pavesdama Tarnybai iš naujo vertinti Tarnybos 2013 metų sprendimo išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą už 2013 metus pagrįstumą, neturėjo jokio teisinio pagrindo tai padaryti.

1.11. Pareiškėjas nesutiko su Tarnybos sprendimu atsisakyti išduoti jam A1 pažymėjimą. Nurodė, kad Tarnyba turėjo išsakytą Lenkijos atitinkamos įstaigos poziciją, kad pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Tuo pagrindu Tarnyba priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą. Praėjus 4 metams VSDFV nusprendė terminuotą darbo sutartį laikyti kaip pakankamą pagrindą vertinti, kad pareiškėjo situacija pasikeitė, tačiau nepateikė jokio teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi priėmė tokį sprendimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 su vėlesniais pakeitimais) 15 punktu, A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Pareiškėjo manymu, VSDFV 2017 m. sausio 9 d. sprendimas patikrinti A1 pažymėjimo pagrįstumą yra neteisėtas, pažeidė pareiškėjo įgytų teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas mano, kad Tarnyba 2013 metais jam A1 pažymėjimą už 2013 metus išdavė pagrįstai, nes vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnio nuostatam pareiškėjo atžvilgiu privalėjo taikyti pereinamąjį laikotarpį. Šis straipsnis įterptas Reglamentu Nr. 465/2012 (87 a straipsnis).

1.12. Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 punkte kalbama ne apie tai, kad neatsižvelgiama į nedidelės veiklos apimtį, kaip bando įtikinti Tarnyba, o apie labai nedidelės veiklos apimtį. Lyginant teisės nuostatos lingvistines versijas akivaizdu, kad yra klaida vertime į lietuvių kalbą. Tinkamiausias vertimas būtų – „nereikšmingos apimties veikla“. Pažymėjo, kad Europos Komisijos išleistame praktiniame vadove yra aiškiai nurodyta, kaip reikia skaičiuoti labai nedidelės apimties veiklą bei kaip yra apibrėžiama didelė veiklos dalis.

1.13. Pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui pagrįstai išdavė A1 pažymėjimą nevertindama pareiškėjo darbo apimties, nes pirmas A1 pažymėjimas buvo išduotas 2011 metais, iki Reglamento Nr. 465/2012 įsigaliojimo. Pareiškėjas nepateikė prašymo ar kitaip neišreiškė valios nebetaikyti jo atžvilgiu pereinamojo laikotarpio, todėl pareiškėjo atveju ir toliau egzistuoja sąlygos taikyti pereinamąjį laikotarpį. Anot pareiškėjo, Tarnyba privalėjo remdamasi Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsniu pareiškėjui ir toliau taikyti pereinamojo laikotarpio nuostatas bei išduoti jam A1 pažymėjimus už likusius laikotarpius, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.

1.14. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jo situaciją reglamentuoja Reglamento 883/2004 13 straipsnio 3 dalis iki žodžio „arba“ – „asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai.“ Pareiškėjo teigimu, šioje nuostatoje įtvirtintas lex loci labori principas, kuris yra lex specialis Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 punkto atžvilgiu.

1.15. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba bei VSDFV nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. Taip pat VSDFV nepagrįstai bei neturėdama tam jokio teisinio pagrindo nurodė Tarnybai iš naujo vertinti išduoto A1 pažymėjimo pagrįstumą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai aiškino bei taikė Europos Sąjungos materialinės teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos materialinės teisės normas, sprendimai nepakankamai motyvuoti ir pagrįsti.

2. Atsakovas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, kad pareiškėjo kreipimosi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo metu asmenų, migruojančių tarp Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių (nuo 2010 m. gegužės 1 d.) socialinę apsaugą koordinavo 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 465/2012), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas)

2.2. Atsakovas paaiškino, kad atsisakymas išduoti A1 pažymėjimą neužkerta kelio ar kitaip neapriboja asmens darbo Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti asmeniui taikomus konkrečios valstybės narės socialinio draudimo teisės aktus.

2.3. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Tarnyboje buvo gautas ir išnagrinėtas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.

2.4. Atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Tarnyba mano, kad analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

2.5. Nustatydamas, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Tarnyba laikosi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Tarnyba nagrinėdama A. H. prašymą vertino: 1) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Vil-Training“ darbuotojas nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.; 2) pareiškėjo rašto duomenis, pagal kuriuos jis Lenkijoje savarankišką veiklą vykdė nuo 80 iki 90 valandų per mėnesį.

2.6. Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (7.2) S2-2710 „Dėl <...> UAB „Vil-Training“ veiklos“ kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – Vilniaus AVMI), prašydama inicijuoti patikrinimą dėl įmonių galimai fiktyvios veiklos ir dėl įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Vilniaus AVMI informavo Tarnybą (2014 m. spalio 29 d. raštas Nr. (12.12-30-8)46-KD-7110 „Dėl informacijos pateikimo“), kad atsižvelgiant į operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją ir nustatytus faktus, padarytos išvados, kad minėtų įmonių veikla galimai nėra ekonominės naudos siekimas, o tikslas – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų teisę į socialines išmokas bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažus mokesčius Lenkijos Respublikoje.

2.7. Tarnyba taip pat 2015 m. sausio 26 d. raštu Nr. (7.2) S2-2689 „Dėl <...> UAB „Vil-Training“ <...> veiklos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją (toliau – VDI) prašydama inicijuoti patikrinimą dėl minėtų įmonių galimai fiktyvios veiklos ir dėl įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Tarnyboje 2015 m. kovo 2 d. buvo gautas VDI 2015 m. vasario 27 d. raštas Nr. (25) SD-2582 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo buvo informuotas, kad atlikto tyrimo metu UAB „Vil-Training“ buveinės registracijos adresu Žalgirio g. 90, Vilnius, nerasta. Pastatą administruojančios įmonės UAB „Inžinieriniai tyrinėjimai“ atstovas patikslino, kad patalpų nuomos sutartis su minėta įmone nutraukta 2013 m. gegužės 31 d. Pažymėjo, kad įmonė turi „bankrutuojančios“ įmonės statusą: Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo nutarties įsiteisėjimo data 2015 m. sausio 27 d. Duomenys VĮ Registrų centre užregistruoti 2015 m. vasario 20 d. Paskirtas bankroto administratorius V. J..

2.8. Atsakovas teigė, kad Tarnyba įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-Training“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla ir dėl šios priežasties 2016 m. spalio 28 d. priimtas sprendimas Nr. SPRE-1031 „Dėl taikytinų teisės aktų A. H. nustatymo“. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas.

3.1. VSDFV teigimu, Tarnybos 2016 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. SPRE-1031 ir VSDFV 2017 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. (1.45) I-115 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis. VSDFV 2017 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. (1.45) I-115 priimtas vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsniu, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 35 punktu. Minėti sprendimai iš esmės yra teisingi ir pagrįsti, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. SPRE-1031, kuriuo Tarnyba nusprendė laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi pareiškėjo darbas Lietuvoje, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintinas kaip nedidelės apimties veikla, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.45) I-115, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

6.1. 2011 m. balandžio 1 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Vil-Training“ buvo sudaryta terminuota darbo sutartis. Darbo sutarties terminas – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Sutartyje nurodytos pareigos – atstovas-konsultantas, darbo pobūdis – teminių mokymų reklamavimas („promocija“). Darbuotojo užmokestis – 4,85 Lt valandinis atlyginimas, darbo dienos trukmė – 1 val. per dieną, darbo savaitė – 5 darbo dienos (sutarties 5 punktas). Darbo sutartis nuo 2013 m. sausio 1 d. pratęsta iki 2015 m. gruodžio 31 d. Darbo sutarties priede padarytas darbo sutarties pakeitimas, kuriuo išplėstas darbo sutarties 5 punktas – darbo valandos nustatomos laisva forma pagal darbo profilį; darbo valandų skaičius per mėnesį gali padidėti arba sumažėti. Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo išduoti A1 pažymėjimai.

6.2. Pareiškėjas Tarnybai pateikė prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. Prašyme nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvoje 2015 metų sausio mėnesį dirbo 30 valandų, 2015 metų vasario mėnesį – 19 valandų, 2015 metų kovo mėnesį – atostogavo; darbo užmokestis 2015 metų sausio mėnesį – 54,6 Eur, 2015 metų vasarį – 34,58 Eur, 2015 metų kovą – 105,56 Eur.

6.3. Tarnybos direktorius 2016 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. SPRE-1031 atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 kovo 24 d. bei nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. pareiškėjui laikinai taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

6.4. Pareiškėjas VSDFV pateikė 2016 m. lapkričio 30 d. skundą prašydamas panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. SPRE-1031 ir įpareigoti Tarnybą išduoti A1 pažymėjimą. VSDFV 2017 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (1.45) I-115 pareiškėjo skundą atsisakė tenkinti.

7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

8. Teismas nustatė, kad Tarnyba atsisakydamas išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą jo prašomu laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d., įvertinęs turimus bei pateiktus duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas Lenkijoje savarankišką veiklą vykdo nuo 80 iki 90 valandų per mėnesį, pareiškėjo duomenis apie Lietuvoje dirbtą laiką, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje dirbo 50 valandų, nustatė, kad pareiškėjo A. H. darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, sudarytą su UAB „Vil-Training“ apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla, todėl atsisakė jam išduoti A1 pažymėjimą. Nors pareiškėjo vertinimu, Tarnyba padarė nepagrįstą išvadą, kad darbas Lietuvoje laikytinas kaip nedidelės apimties veikla, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo Lietuvoje gautą darbo užmokestį (2014 m. darbo užmokestis buvo 127,26–206,04 Lt, 2015 m. sausio mėn. – 54,60 Eur, vasario mėn. – 34,58 Eur, kovo mėn. – 105,56 Eur), kelionės išlaidas (Krokuva–Vilnius–Krokuva), darė išvadą, kad sutartis, sudaryta su UAB „Vil-Training“, rodė ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą). Todėl pareiškėjo teiginius, kad vienintelis jo pajamų šaltinis buvo Lietuvoje gaunamas darbo užmokestis, vertino kritiškai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pasisakė, kad Tarnyba pagrįstai pareiškėjo darbą Lietuvoje įvertino kaip nedidelės apimties veiklą.

9. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Tarnyba nepagrįstai ginčijamu laikotarpiu atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, kadangi egzistavo sąlygos pareiškėjo atžvilgiu taikyti pareinamąjį laikotarpį, nes pareiškėjo situacija nepasikeitė. Byloje teismas nustatė, kad pareiškėjo darbo sutartis su UAB „Vil-Training“ galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas su UAB „Vil-Training“ pasirašė priedą prie darbo sutarties, kuriuo darbo sutartį pratęsė nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nustatė kitas darbo valandas bei apmokėjimo sąlygas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo vertinti, kad pareiškėjo padėtis nepasikeitė. Pareiškėjas į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo kreipėsi 2015 m. rugsėjo 30 d., t. y. po Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo (2012 m. birželio 28 d.), taigi, teismas sprendė, kad šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjo padėtis nepasikeitė ir jam turėjo būti taikomas Reglamento (ES) Nr. 883/2004 pereinamasis laikotarpis.

10. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad Tarnyba nepagrįstai reikalavo pateikti papildomus dokumentus apie pareiškėjo Lenkijoje vykdomą savarankišką veiklą, duomenis apie iš savarankiškos veiklos ir pagal darbo sutartį gaunamas pajamas ir kt., vertino kaip nepagrįstus, kadangi pagal Tvarkos aprašo nuostatas, spręsdamas dėl taikytinos teisės nustatymo ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, esant reikalui, Tarnyba gali prašyti ne tik šiame apraše nurodytų, bet ir kitų dokumentų bei informacijos, kuri reikalinga taikytinos teisės nustatymui (Tvarkos aprašo 27, 31 p.).

11. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises, taigi reglamentais nėra siekiama sudaryti sąlygas išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Atsižvelgiant į tai, teismas pasisakė, kad VSDFV pavedimas Tarnybai iš naujo įvertinti pareiškėjui išduotų A1 pažymėjimų pagrįstumą vertintinas kaip pagrįstas ir teisėtas.

12. Teismas pasisakė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla. Pareiškėjo situacija pasirenkant taikytiną teisę formaliai atitinka Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį, pagal kurią asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai, tačiau teismo vertinimu, pareiškėjas klysta manydamas, kad parenkant taikytiną socialinio draudimo teisę, pakanka bet kokios formalios darbo sutarties, o įvertinti šios darbo sutarties socialinio draudimo įstaiga teisės neturi.

13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Tarnyba 2016 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. SPRE-1031, kuris patvirtintas 2017 m. sausio 9 d. VSDFV sprendimu Nr. (1.45) I-115, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d., todėl naikinti šių sprendimų pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais bei įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą nėra pagrindo.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą Valdybos procesinę padėti iš trečiojo suinteresuoto asmens pakeisti į atsakovo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, nurodo iš esmės tapačius argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog:

14.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, sprendimas yra priimtas pažeidžiant procesines normas, neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, ignoruojant Europos Sąjungos teisės nuostatas, Administracinės Komisijos išaiškinimus, liko neišaiškintos Europos Sąjungos materialinės teisės nuostatos, kas turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra naikintinas.

14.2. Apeliantas skundė teismui (savo skundo reikalavimus tikslino papildomai) Valdybos sprendimo dalį, kurioje Valdyba priėmė naują sprendimą pavesti Tarnybą atlikti naujus veiksmus ir dėl šios dalies nėra numatytas išankstinis neteisminis ginčų sprendimas. Todėl, pareiškėjo manymu teismas turėjo palikti Valdybą atsakovu byloje, o ne pakeisti jo procesinę padėtį. Teismo atskiros nutarties dėl apelianto papildomo prašymo patikslinti skundo reikalavimus negavo.

14.3. Teismas apeliantui siųsdamas Tarnybos bei Valdybos atsiliepimus neišsiuntė jų priedų, todėl apeliantas neturėjo galimybės su jais susipažinti, nors Teismui buvo pranešta, kad apeliantas sutinka, kad jo skundas būtų nagrinėtas rašytine proceso tvarka. Tokiu būdu buvo pažeistos apelianto procesines teisės, kaip teisė į teisingą teismą.

14.4. Priimdamas sprendimą teismas apelianto veiksmus vertino ekonominiu požiūriu, konstatuodamas, kad „sutartis sudaryta su UAB „Vil-training“, rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą)“. Pareiškėjo vertinimu tai yra netiesa, nes jis būdamas Lietuvoje, po darbo taip pat ieškojo naujų kontaktų dėl savo savarankiškos veiklos vykdomos Lenkijoje, kad sumažintų patirtą nuostolį.

14.5. Apeliantas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą kol Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-89/16 priims prejudicinį sprendimą.

14.6. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su klausimais: 1) ar sprendžiant klausimą dėl socialinio draudimo A1 pažymėjimo išdavimo pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį iki žodžio „arba“ turi būti apskaičiuojama veiklos apimtis vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalimi? 2) jeigu į pirmąjį bei trečiąjį klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar vertinant veiklos apimtį pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punktą galima taikyti analogiją pagal to paties reglamento 14 straipsnio 8 punktą. Jei taip, ar galima lyginti darbo užmokestį su iš savarankiškos veiklos gaunamomis įplaukomis, ar vis dėl to darbo užmokestį reikia lyginti su apmokestinamomis pajamomis, tai yra tokiomis pajamomis, kurie liko atskaičius iš visų gautų pajamų/įplaukų jų gavimo išlaidas? 3) ar pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai bei pasirašant naują darbo sutartį, pagal kurią darbuotojas be pertraukos pradeda dirbti tokiomis pačiomis darbo sąlygomis, tose pačiose pareigose, tik už didesnį atlyginimą, tokiam darbuotojui galima taikyti pereinamąsias nuostatas pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnį?

14.7. Apeliantas prašo išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos visą su UAB „Vil-training“ 2014 vykusio patikrinimo medžiagą kartu su protokolais, kad buvo asmeniškai bendrauta su apeliantu ir dėl to skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes apeliantas yra pasiruošęs duoti parodymus su priesaika.

15. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

15.1. Atsiliepime remiasi tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei papildomai nurodo, jog Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

15.2. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Europos Sąjungos Teisingumo teismas bylą Nr. C-89/16 išnagrinėjo ir sprendimą priėmė 2017 m. liepos 13 d. Taigi apelianto prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimas minėtoje byloje nebeaktualus. Atsakovo manymu, svarbu paminėti, jog analogišką šiai bylai situaciją minėtoje byloje Nr. C-89/16 išnagrinėjęs Europos Sąjungos Teisingumo teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendime išaiškino, jog Reglamento (EB) Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu (ES) Nr. 465/2012, 13 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad siekiant nustatyti asmeniui, kaip antai A. M. H. pagrindinėje byloje, kuris įprastai pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirba skirtingose valstybėse narėse, pagal šią nuostatą taikytinus nacionalinės teisės aktus, reikia atsižvelgti į Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto reglamentu Nr. (ES) 465/20012, 14 straipsnio b dalyje ir 16 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į šį Europos Sąjungos Teisingumo teismo išaiškinimą darytina išvada, jog Užsienio išmokų tarnyba, pagrįstai ir teisėtai nustatinėjo, ar A. M. H. veiklos apimtis Lietuvoje (darbo sutarties sudarymo vietoje) atitinkamais laikotarpiais, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla Lenkijoje (savarankiškos veiklos vykdymo valstybėje narėje), nėra nedidelės apimties.

15.3. Atsakovas taip pat nurodo, kad apelianto prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą su papildomais prejudiciniais klausimais, nėra tikslingas ir savalaikis, todėl turi būti atmestas.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo apeliacinius skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. SPRE-1031, kuriuo atsisakyta pareiškėjui A. H. (A. H.) išduoti A1 pažymėjimą nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. ir dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (1.45) I-115, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai aiškino materialines teisės normas, nepagrįstai pareiškėjo atveju netaikė pereinamojo laikotarpio, kuris numatytas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 a straipsnyje.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog sutinka dalyvauti posėdyje žodinio proceso būdu, prašo teismą išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos medžiagą susijusią su įmone kurioje jis dirbo.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teismo proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl šios priežasties proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį motyvuotai pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

23. Pareiškėjas pageidavimą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka suformulavo apeliacinio skundo pabaigoje, nenurodydamas jokių išimtinių aplinkybių, lemiančių būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (žr., pvz., 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017).

24. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

25. Įvertinus pareiškėjo inicijuoto ginčo aplinkybes, kurias privalėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, akcentuotina, kad pareiškėjo skundo esminis ir pagrindinis reikalavimas buvo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. SPRE-1031 ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.45) I-115. Teisėjų kolegijos vertinimu šioje byloje keliamiems reikalavimams išnagrinėti bylos medžiagos užtenka, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokias aplinkybes įrodinės su prašoma išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos medžiaga, todėl teisėjų kolegija šio pareiškėjo prašymo netenkina.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam nebuvo išsiųsti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų priedai, todėl jis neturėjo galimybės su šiais dokumentais susipažinti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes pareiškėjas būdamas aktyvus savo inicijuotos bylos nagrinėjimo procese, turėjo galimybę susipažinti su atsiliepimų priedais teisme asmeniškai ar per įgaliotus atstovus arba kreiptis į teismą prašydamas, kad jam būtų išsiųsti šių dokumentų nuorašai paštu ar elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau šia savo teise nepasinaudojo.

27. Pareiškėjas pateikė prašymą Valdybos procesinę padėti iš trečiojo suinteresuoto asmens pakeisti į atsakovo, nes Valdyba skundžiamame sprendime, priėmė naują sprendimą pavesti Tarnybą atlikti naujus veiksmus ir dėl šios dalies nėra numatytas išankstinis neteisminis ginčų sprendimas. Todėl, pareiškėjo manymu teismas turėjo palikti Valdybą atsakovu byloje, o ne pakeisti jo procesinę padėtį. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo tokiu situacijos vertinimu. Valdyba 2017 m. sausio 9 d. Sprendime Nr. (1.45)I-115 pasisakė, kad turėtų būti įvertintas sprendimo išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo pagrįstumas, įvertinant darbo apimtį Lietuvoje ir Lenkijoje. Šis Valdybos pasisakymas nėra nurodomojo pobūdžio ir teisėjų kolegijos vertintinas kaip Tarnybos 2016 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. SPRE-1031 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo sudedamoji dalis, todėl spręstina, kad Valdyba teismo procese yra trečiuoju suinteresuotu asmeniu pagrįstai, kadangi byloje atliko privalomą išankstinį ginčo nagrinėjimą ne teismo tvarka.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

30. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

31. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

33. Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

34. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

35. Pasisakydama dėl byloje taikytinų teisės aktų nuostatų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog „Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente (EB) Nr. 987/2009 iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento (EB) Nr. 987/200914 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento (EB) Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatos. (žr. pvz., LVAT 2015 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).

36. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 a straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jei įsigaliojus Reglamento (ES) Nr. 465/2012, asmeniui pagal šio Reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai taikyti iki tos datos toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu tiek, kiek tai nepasikeičia atitinkama situacija ir bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip 10 metų. 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką įsigaliojo 2012 m. birželio 28 d.

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas su UAB „Vil-training“ 2011 m. balandžio 1 d. sudarė terminuotą darbo sutartį (b. l. 19–21). pagal kurią įsipareigojo dirbti atstovo–konsultanto darbą, darbo pobūdis – UAB „Vil-training“ veiklos sričių reklamavimas (promocija), nustatoma darbo dienos trukmė – 1 valanda, darbo savaitė – 5 darbo dienos, darbo užmokestis – 4,85 Lt per val. 2013 m. sausio 1 d. buvo sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „Vil-training“ terminuota darbo sutartis iki 2015 m. gruodžio 31 d. (b. l. 21). Darbo sutarties priede padarytas darbo sutarties pakeitimas, kuriuo išplėstas darbo sutarties 5 punktas – darbo valandos nustatomos laisva forma pagal darbo profilį; darbo valandų skaičius per mėnesį gali padidėti arba sumažėti.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp pareiškėjo ir UAB „Vil-training“ 2014 m. kovo 1 d. buvo sudaryta nauja terminuota darbo sutartis, kuri nėra laikytina anksčiau galiojusios darbo sutarties pakeitimu ar pratęsimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pareiškėjui negalėjo būti taikomas Reglamento (ES) Nr. 883/2004 pereinamasis laikotarpis.

39. Pritartina atsakovo pozicijai, kad bylos stabdyti šiuo atveju poreikio nėra, nes Europos Sąjungos Teisingumo teismas bylą Nr. C-89/16 išnagrinėjo ir sprendimą priėmė 2017 m. liepos 13 d. Teismas šioje byloje nusprendė, kad Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 13 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad siekiant nustatyti asmeniui, kuris įprastai pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirba skirtingose valstybėse narėse, pagal šią nuostatą taikytinus nacionalinės teisės aktus, reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 14 straipsnio 5 b dalyje ir 16 straipsnyje nustatytus reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 14 d. sprendimo van Delft ir kt., C‑345/09, EU:C:2010:610, 52 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-824-624/2017).

40. Atsižvelgdama į suformuotą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, vertindama ir spręsdama pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, teisėtai ir pagrįstai nustatinėjo, ar pareiškėjo veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje (dirbant pagal darbo sutartį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties.

41. Vertinant kriterijus, į kuriuos atsakovas atsižvelgė, nustatydamas, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties – darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas – pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pasisakyta dėl tokių kriterijų pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-917-502/2015 ir kt.).

42. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės stabdyti šią administracinę bylą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nėra. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla neaiškumų dėl šiame baigiamajame teismo akte nurodytoje šios Europos Sąjungos teisminės institucijos jurisprudencijoje pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių taikymo ginčo teisiniams santykiams.

43. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsireikalavo įrodymų, reikalingų pareiškėjo skundo patenkinimui, pažymėtina, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

44. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė