2016-11-17 Nr. AB-21769-3-62-3-01802-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2823-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01802-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2014 m. spalio 31 d. raštą Nr. 20-1-S-870 „Dėl pensijos“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) kanclerio 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1D-4709(11); 3) panaikinti VRM 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 1D-6922(3) „Dėl pareigūno valstybinės pensijos neskyrimo“; 4) įpareigoti VRM skirti pareiškėjui nuo 2014 m. spalio 16 d. pareigūno valstybinę pensiją; 5) priteisti iš VRM bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tarnaudamas Kauno AVPK kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus specialisto pareigose, 2014 m. spalio 23 d. su prašymu kreipėsi į Kauno AVPK atleisti jį iš tarnybos nuo 2014 m. spalio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją). Kauno AVPK 2014 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 20-TE-1026, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, atleido pareiškėją iš tarnybos, įsakyme nurodė, kad stažas pensijai gauti yra 21 metai 8 mėnesiai 24 dienos.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d. kreipėsi į Kauno AVPK dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo ir išmokėjimo, tačiau 2014 m. spalio 31 d. raštu Nr. 20-1-S-870 (toliau – ir Raštas) buvo informuotas, kad valstybinės pensijos skyrimo svarstymas atidėtas, kol paaiškės pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Su šiuo Raštu nesutinka, kadangi, pareiškėjo teigimu, Kauno AVPK neturėjo teisės spręsti pensijos skyrimo klausimo, o prašymą turėjo persiųsti VRM arba informuoti, kad dėl pensijos skyrimo jis turi kreiptis į VRM.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) dėl valstybinės pareigūno pensijos skyrimo ir mokėjimo. VRM 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1D-4709(11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-4709) pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas nurodo 2015 m. liepos 2 d. kreipęsis į VRM, prašydamas panaikinti Sprendimą Nr. 1D-4709. VRM 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 1D-6922(3) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-6922) pareiškėjo prašymo netenkino ir paliko galioti VRM Sprendimą Nr. 1D-4709. Pareiškėjo teigimu, VRM atsisakymas jam skirti valstybinę pareigūno pensiją yra neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d. nutarimui, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai ir 52 straipsniui.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovų argumentai, kuriais atsisakyta skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, prieštarauja konstitucinio teismo išaiškinimams ir argumentams. Atkreipė dėmesį, kad jis iš tarnybos atleistas jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, todėl atsakovų sprendimai neskirti jam pensijos yra apskritai nesuprantami.

Atsakovė VRM pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 3 dalimi, nes pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir sprendimas yra įsiteisėjęs sprendimo dėl pensijos neskyrimo priėmimo metu. Pareiškėjo nurodyti konstituciniai principai negali būti taikomi tiesiogiai, taip pat tiesiogiai ginčo atveju negali būti taikoma ir Konstitucija, tarptautinės sutartys, ignoruojant specialius įstatymus. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta, todėl nėra pagrindo taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštarauja nuostata tik dėl jau paskirtos ir iki tol mokėtos pensijos mokėjimo nutraukimo. Konstitucinis Teismas nėra pasisakęs dėl valstybinės pensijos neskyrimo nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą asmenims.

Atsakovas Kauno AVPK pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2014 m. spalio 1 d. gavo pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu. Kauno AVPK 2014 m. spalio 15 d. įsakymu atleido pareiškėją iš tarnybos. Pažymėjo, kad Kauno AVPK Imuniteto skyriuje nuo 2013 m. lapkričio 6 d. buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjas ir kitas asmuo buvo įtariami padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnyje ir 300 straipsnyje.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d. pateikė prašymą skirti ir mokėti jam valstybinę pensiją, tačiau Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad sprendimas dėl jos skyrimo bus priimtas priėmus procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje. Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 ir 4 dalis ir 300 straipsnio 1 dalį, jam paskirta bausmė – bauda ir atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje 3 metams. Kauno AVPK 2015 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 20-S-66405 papildomai informavo pareiškėją, kad valstybinė pensija jam nebus apskaičiuojama ir skiriama dėl to, kad jis nuteistas už tyčinį nusikaltimą.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas Kauno AVPK 2014 m. spalio 23 d. raštas Nr. 20-1-S-870 „Dėl pensijos“ ir 2015 m. balandžio 13 d. raštas Nr. 20-S-66405 „Dėl papildomo atsakymo pensijai skirti“ yra informacinio pobūdžio ir jokių pasekmių pareiškėjui nesukelia, be to, pensijos dydį skaičiuoja ir moka bei priima sprendimą dėl pensijos skyrimo Sveikatos priežiūros tarnyba. Atsakovė taip pat nurodė, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nauja redakcija buvo paskelbta 2014 m. balandžio 17 d., todėl Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas neturėtų būti taikomas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. raštą Nr. 20-1-S-870 „Dėl pensijos“ nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 29 d. Kauno AVPK viršininkui pateikė prašymą atleisti jį nuo 2014 m. spalio 1 d. iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (pareiškėjo prašymu dėl jo išėjimo į pensiją). Kauno AVPK viršininko 2014 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 20-TE-1026 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Pareiškėjas Kauno AVPK 2014 m. spalio 23 d. pateikė prašymą skirti jam pareigūno valstybinę pensiją, tačiau Kauno AVPK Raštu pranešė pareiškėjui, kad nėra gautas galutinis sprendimas ikiteisminiame tyrime, kuriame jam pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl, tik atsiradus teisiniam pagrindui, jam bus skirta pareigūno valstybinė pensija. Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-202-317/2015 pareiškėją pripažino kaltu dėl BK 225 straipsnio 2 dalyje, 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo ir skyrė 100 MGL baudą bei atėmė teisę dirbti darbą valstybės tarnyboje. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą su prašymu skirti jam pareigūno valstybinę pensiją. VRM Sprendimu Nr. 1D-4709 atsisakė pareiškėjui skirti pareigūno valstybinę pensiją Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu, nes Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas minėtą VRM sprendimą apskundė VRM ministrui, tačiau pareiškėjo skundas Sprendimu Nr. 1D-6922 nebuvo tenkintas ir paliktas galioti VRM Sprendimas Nr. 1D-4709. Pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, o Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi perdavė administracinę bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2014 m. spalio 15 d. Kauno AVPK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-1026 pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Kauno AVPK kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus specialisto pareigų, todėl, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ir Aprašo 13 punktu, pensijos skyrimo ir mokėjimo pareiškėjui klausimą turi spręsti VRM, o ne Kauno AVPK. Pareiškėjas skunde prašo panaikinti Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. raštą Nr. 20-1-S-870, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad atsiradus teisiniam pagrindui jam bus skirta pareigūno valstybinė pensija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje įtvirtinta nuosekli pozicija, pagal kurią ne visų viešojo administravimo srityje priimamų įvairaus pobūdžio aktų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Asmuo į administracinį teismą turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Vadovaudamasis šiam klausimui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad pareiškėjo šioje administracinėje byloje ginčijamas Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. raštas Nr. 20-1-S-870 yra informacinio pobūdžio ir neturi įtakos pareiškėjo turimų teisių ir pareigų apimčiai, nes jame yra pateikiama informacija dėl pareiškėjui neskiriamos pareigūno valstybinės pensijos priežasčių, tuo tarpu sprendimą skirti ar neskirti pareiškėjui pareigūno valstybinę pensiją gali priimti tik VRM. Teismas, įvertinęs Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. rašto Nr. 20-1-S-870 turinį ir teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pastarasis jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė, todėl jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. raštą Nr. 20-1-S-870 nutraukė (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VRM Sprendimą Nr. 1D-4709(11) ir VRM Sprendimą Nr. 1D-6922(3) nurodė, kad atsakovė šiuos sprendimus neskirti pareiškėjui valstybinės pensijos grindė tuo, jog pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas įsiteisėjęs baudžiamasis įsakymas. Nagrinėjamu atveju yra priimtas įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-202-317/2015 (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas), kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 2 ir 4 dalyse bei 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL bauda bei atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams. Baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad E. L., dirbdamas Kauno AVPK (duomenys neskelbtini), t. y. būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, už neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus: 2013 m. lapkričio 7 d. ir 2013 m. lapkričio 20 d. pareikalavo jam duoti kyšį, kurį vėliau priėmė – tokiu būdu padarė tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje; 2013 m. lapkričio 22 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. vadovaudamasis žinomai melagingais duomenimis suklastojo tikrą dokumentą ir tokiu būdu padarė tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo padarytas tyčinis nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų, o tyčinis nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų. Šioje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šiai bylai, todėl minėtoje byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas padarė tyčinius nesunkų ir apysunkį nusikaltimus, iš naujo neįrodinėtinos.

Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jis iš tarnybos buvo atleistas savo noru, nurodė, kad iš byloje esančio Kauno AVPK 2013 m. gruodžio 10 d. teikimo dėl tarnybinio patikrinimo sustabdymo Nr. 20-17-IL-234 bei Kauno AVPK 2015 m. gegužės 13 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-118 matyti, kad Kauno AVPK viršininko pavedimu Kauno AVPK Vidaus tyrimų skyriuje 2013 m. lapkričio 29 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl to, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. buvo sulaikytas darbo vietoje įtariant jį BK 225 ir 300 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų padarymu.

Tarnybinis patikrinimas 2013 m. gruodžio 10 d. buvo sustabdytas, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00780-13. Pareiškėjas atsakovo 2014 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 20-TE-1026 atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. spalio 15 d. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjo prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d. kreipėsi į Kauno AVPK prašydamas skirti ir išmokėti jam pensiją, o 2015 m. balandžio 16 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl valstybinės pareigūno pensijos skyrimo ir mokėjimo.

Teismas pareiškėjo veiksmus paduodant 2014 m. spalio 23 d. prašymą skirti jam valstybinę pensiją vertino kaip nesąžiningus, nes tokiais veiksmais pareiškėjas aiškiai siekė išvengti Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies taikymo jo atžvilgiu. Reikšminga pripažino aplinkybę, jog pareiškėjas pateikė prašymą atleisti iš tarnybos jo nušalinimo laikotarpiu, tokiu būdu aiškiai siekdamas išvengti atleidimo iš tarnybos dėl to, kad jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kas neabejotinai sudarytų pagrindą neskirti pareiškėjui valstybinės pensijos.

Taip pat teismas reikšminga pripažino ir aplinkybę, kad pareiškėjas pateikė prašymą atleisti iš tarnybos laikotarpyje, kai buvo sustabdytas pareiškėjui pradėtas tarnybinis patikrinimas, taip pat kai dar nebuvo baigtas ikiteisminis tyrimas, kuris, žvelgiant retrospektyviai, ėjo į pabaigą, nes Kauno apygardos teismo baudžiamasis įsakymas priimtas 2015 m. vasario 12 d., tokiu būdu aiškiai siekdamas išvengti atleidimo iš tarnybos dėl to, kad jo atžvilgiu gali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kas neabejotinai sudarytų pagrindą neskirti pareiškėjui valstybinės pensijos.

Toks veikimas, kai teise naudojamasi ne pagal jos paskirtį, gali būti laikomas piktnaudžiavimu teise, ir piktnaudžiaujant teise sukurtos pasekmės neginamos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad galimybė asmenims, kurie, būdami policijos pareigūnais, padarė nusikalstamas veikas, tačiau, vykstant ikiteisminiam tyrimui ir esant nebaigtam tarnybiniam patikrinimui (sustabdytam iki galutinio procesinio dokumento ikiteisminiame tyrime priėmimo), padavė prašymus dėl atleidimo iš tarnybos ir dėl pensijos skyrimo, gauti tokią pensiją, nors patys žinotų, kad tokia pensija jiems nepriklauso pažeidus pagrindinius pareigūno tarnybos principus, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos savo noru, nagrinėjamuoju atveju nepripažintina svarbia sprendžiant pensijos pareiškėjui skyrimo klausimą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamuoju atveju VRM Sprendimu Nr. 1D-4709 ir Sprendimu Nr. 1D-6922 atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kadangi pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, todėl VRM, vertindama pareiškėjo 2015 m. balandžio 16 d. prašymą ir 2015 m. liepos 2 d. skundą dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo, turėjo įvertinti ir Konstitucinio Teismo nustatytus imperatyvus, t. y. pareigūnas tarnybą turi atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Teismo vertinimu, VRM turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ir atsisakyti skirti pensiją. Teismas taip pat pareiškėjo argumentus dėl dvigubo nubaudimo, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, vertino kaip nepagrįstus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas VRM Sprendimas Nr. 1D-4709 ir VRM Sprendimas Nr. 1D-6922 yra teisėti ir pagrįsti, VRM tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, todėl naikinti VRM Sprendimą Nr. 1D-4709 ir VRM Sprendimą Nr. 1D-6922 nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pareiškėjo reikalavimų panaikinti VRM Sprendimą Nr. 1D-4709 ir VRM Sprendimą Nr. 1D-6922, netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti VRM skirti pareiškėjui pareigūno valstybinę pensiją.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentavo, kad jis iš tarnybos yra atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, t. y. paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Kaip ir kiekvienas pareigūnas, ištarnavęs daugiau kaip 20 metų, jis įgijo teisę į pareigūno pensiją. Iš tarnybos atleistas ne dėl to, kad pažemino pareigūno vardą ar buvo nuteistas. Teistumo atleidimo metu neturėjo, tarnybinio patikrinimo išvadų taip pat nebuvo. Todėl pareigūno valstybinė pensija jam neskiriama neteisėtai. Pareiškėjas taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir teigia, kad jie turi būti taikomi ir jo atžvilgiu.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti galioti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Taip pat teismas pagrįstai bylos dalį nutraukė, kadangi pareiškėjo ginčijamas Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo skundą kitoje dalyje dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos atmetė. Spręsti, ar Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, nėra administracinio teismo kompetencija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti sprendimus, kuriais atsisakyta priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir įpareigoti atsakovę skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. raštą Nr. 20-1-S-870 „Dėl pensijos“ nutraukė, kadangi šis raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Kitoje dalyje dėl reikalavimo panaikinti VRM kanclerio 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1D-4709(11) ir VRM 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 1D-6922(3) „Dėl pareigūno valstybinės pensijos neskyrimo“ bei įpareigojimo VRM skirti pareiškėjui nuo 2014 m. spalio 16 d. pareigūno valstybinę pensiją, pareiškėjo skundą atmetė, kadangi pareiškėjas įsiteisėjusiu 2015 m. vasario 12 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui valstybinę pensiją.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad jis iš tarnybos atleistas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu (pareiškėjo prašymu dėl išėjimo į pensiją) ir kaip pareigūnas, ištarnavęs daugiau kaip 20 metų, jis įgijo teisę gauti pareigūno pensiją. Jo atleidimo iš tarnybos metu jokio teistumo neturėjo, tarnybinio patikrinimo išvadų taip pat nebuvo, todėl atsakovė nepagrįstai atsisakė jam skirti pareigūno pensiją. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose. Šiuose teisės aktuose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, nustato, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija <…>. Skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos vadovaujasi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau Nuostatai). Kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu dėl tyčinių nusikaltimų padarymo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą Kauno AVPK atleisti jį iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Kauno AVPK 2014 m. spalio 15 d. įsakymu nuo 2014 m. spalio 15 d. atleido pareiškėją iš tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d. pateikė prašymą Kauno AVPK viršininkui, kuriame prašė skirti jam nuo teisės atsiradimo dienos valstybinę pensiją. Kauno AVPK 2014 m. spalio 31 d. rašte Nr. 20-1-S-870 pareiškėjui nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjui pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje. Kadangi nėra gauta duomenų dėl galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime, atsiradus teisiniam pagrindui pareigūno valstybinė pensija pareiškėjui bus paskirta.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. su prašymu skirti pareigūno valstybinę pensiją kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą. VRM 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1D-4709(11) atsisakė skirti pareigūnų pensiją, kadangi pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl nėra teisinio pagrindo jam skirti pareigūnų valstybinę pensiją. VRM 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendime Nr. 1D-6922(3), išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. liepos 2 d. skundą, nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui negali būti skiriama, kadangi skundžiamo VRM 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1D-4709(11) priėmimo metu pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl naikinti minėto sprendimo nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o tik atsižvelgadamas į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, juos papildo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad iš tarnybos jis atleistas ne dėl to, kad buvo nuteistas ar pažemino pareigūno vardą, o paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, atleidimo iš tarnybos metu teistumo neturėjo, todėl pareigūno valstybinė pensija jam nepaskirta nepagrįstai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę su valstybinės pensijos gavimu sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 28 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad naujos redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra atimama galimybė asmeniui, nepadariusiam nusikalstamos veikos, gauti visą jam priklausančią valstybinę pensiją. Priešingai, įstatymų leidėjas įtvirtino, kad tokiu atveju, pareigūnų ir karių valstybinė pensija asmeniui skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Tačiau, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo atžvilgiu esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Nepagrįstas ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, kadangi jame pasisakyta dėl pareigūnui paskirtos ir mokamos pensijos nutraukimo, šiuo atveju pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija paskirta nebuvo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė