2016-05-10 Nr. AB-10299-3-64-3-00048-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-979-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00048-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. O. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. O. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 11–13), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 58 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis bei Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis. Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. su pertraukomis, kurių metu buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje. Jam nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos: teko būti perpildytose kamerose, nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas.

Dėl prastų gyvenimo sąlygų, kad atkreiptų dėmesį, badavo, buvo netekęs svorio, pašlijo sveikata. Ypatingas kančias patyrė, kai 2011 m. vasario mėnesį Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas vienoje kameroje su sulaikytuoju P. N., kuris apie 40 metų sirgo tuberkulioze. 2011 m. kovo mėnesį kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos prokuratūrą, o dėl netinkamų sąlygų Šiaulių TI kreipėsi su skundu į Šiaulių TI administraciją, tačiau dėl minėtų pažeidimų bei jam sudarytų kančių atsakingi valstybės tarnautojai nesiėmė jokių veiksmų.

Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su sergančiu tuberkulioze asmeniu, buvo priverstas badauti, nes areštinėje maistas pateikiamas visiems iš tų pačių indų, o maitinantis iš to paties indo su tokiu ligoniu padidėja rizika užsikrėsti šia liga. Aktyvi tuberkuliozė gali pasireikšti iš karto po užsikrėtimo arba po daugelio metų, todėl iki šios dienos nėra aišku, ar ateityje pareiškėjas neturės pasekmių dėl priverstinio gyvenimo vienoje patalpoje su minėtu asmeniu. Pareigūnai negalėjo nežinoti fakto, jog minėtas asmuo serga šia liga, nes sulaikytasis P. N. buvo laikomas ligoninės kameroje, o ir prieš tai bausmę atlikinėjo Pravieniškių pataisos namuose.

Dėl minėtų faktų pareiškėjas teigia patyręs ypatingai sunkių dvasinių, fizinių kančių bei išgyvenimų, yra didelė rizika, jog dėl to turės rimtų sveikatos sutrikimų ateityje. Be to, pareiškėjas nurodo, kad Panevėžio AVPK areštinėje, be pažeidimo dėl kameros ploto, buvo pažeistas jo orumas, nes kameroje tualetas yra vienoje patalpoje, atskirtas nuo kitų kalinių neaukšta pertvarėle, nėra jokios atskiros kabinos, atliekant gamtinius reikalus jaučiamas diskomfortas kitų suimtųjų atžvilgiu bei patiriami pakankamai gilūs dvasiniai bei psichologiniai išgyvenimai.

Pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir todėl, kad kameroje buvo netinkamas apšvietimas (kamerose neužtikrintas kokybiškas apšvietimas, o nuo netinkamo dirbtinio apšvietimo skauda akis ir galvą, sulaikytieji išjungti šviesos neturi galimybės, nes jungiklis įtaisytas koridoriuje už užrakintų kameros durų; patalpos apšvietimas yra vienas reikšmingiausių veiksnių, per akis ir vegetacinę sistemą, tvarkančią vidaus organų veiklą, veikia savijautą); dėl netinkamos ventiliacijos, kuri neatitinka įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytų higienos normų; dėl maisto (nėra užtikrintas pilnavertis maitinimas); dėl socialinių ryšių neužtikrinimo (pareiškėjui buvo apriboti socialiniai ryšiai, trumpalaikiai bei ilgalaikiai pasimatymai ir skambučiai telefonu su artimiausiais šeimos nariais, todėl nutrūko socialiniai ryšiai, o socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė).

Pareiškėjas nurodo, kad žalą patyrė laikomas Šiaulių TI, dėl to, kad jam buvo neužtikrintas kameros plotas, kameroje buvo graužikų, parazitų, tualetas taip pat buvo vienoje patalpoje, atskirtas nuo kitų kalinių neaukšta pertvarėle, kameroje buvo netinkamas apšvietimas, ventiliacija, kuri neatitinka įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytų higienos normų; dėl kamerose esančios temperatūros (žiemą temperatūra yra +10 +15 Celsijaus laipsnių, o vasarą, kai lauke +30, kameroje būna apie + 40 Celsijaus laipsnių); dėl maisto (nėra užtikrintas pilnavertis maitinimas).

Pareiškėjo teigimu, jo gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje yra nežmoniškos ir pažeidžia Konvencijos 3straipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai laikytas nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. gegužės 24 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015 m. sausio 22 d.

Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turi būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją, todėl vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Be to, nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims.

Šio teisės akto 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę.

Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio blogo kvapo negali būti vertinami kitaip nei susiję su tuo metu tose gyvenamosiose patalpose gyvenusių asmenų noru ir suinteresuotumu pasirūpinti švara ir tvarka. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.).

Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdų skundęsis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Visi Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šis maistas yra subalansuotas iš pagrindinių maisto medžiagų, kurių bendra energetinė vertė atitinka žmogaus fiziologines mitybos paros normas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikti cheminiai tyrimai dėl fiziologinės mitybos normų atitikimo nustatytiems reikalavimams.

Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maistas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia. Be to, suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių jiems reikmenų įsigyti parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per 10 dienų, tačiau teisės aktuose nėra numatyta galimybė asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuose, maisto produktų gauti iš laisvės. Pareiškėjas skundžia teismui, kad jam Šiaulių TI buvo apriboti socialiniai ryšiai, trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Šiaulių TI yra kardomąją priemonę – suėmimą – vykdanti įstaiga. Be to, pareiškėjo patikslintame skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių TI nesudarė blogesnių sąlygų pareiškėjui nei kitiems suimtiesiems/ nuteistiesiems ir neveikė neigiamai išimtinai prieš pareiškėją, o pareiškėjas patikslintame skunde nurodo abstrakčius teiginius nedetalizuojant, kada jam nebuvo suteikta teisė skambinti.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodo neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodo jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas grindžia savo poziciją tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą.

Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Panevėžio AVPK, atsiliepime taip pat prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Kadangi pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. spalio 14 d. su pertraukomis, todėl jis yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašo taikyti CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ir taikyti ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Šis reikalavimas buvo pažeistas labai nežymiai ir tik trumpą laiką.

Nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 15 d. pareiškėjas buvo vienoje kameroje su V. N.. Iš išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad V. P. N. yra po gydymo ir nėra rekomendacijos ar nurodymo laikyti jį izoliuotą nuo kitų suimtųjų. 2011 m. kovo 18 d. Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas R. O. skundas. Skunde jis teigė, kad Panevėžio AVPK pareigūnai su juo nori fiziškai susidoroti, daro jam psichologinį spaudimą. Minėtame skunde R. O. taip pat teigė, kad buvo Panevėžio AVPK VTB areštinėje patalpintas į kamerą kartu su tuberkulioze sergančiu asmeniu. 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorė N. G. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą Panevėžio AVPK pareigūnų atžvilgiu, nesant nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnyje, požymių. Iš minėto nutarimo matyti, kad R. O. buvo išaiškinta, kad nesutikdamas su priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Analogiškas R. O. skundas, persiųstas iš Kalėjimų departamento, buvo gautas 2011 m. kovo 28 d. Panevėžio AVPK (skundo registracijos Nr. 50-AP-162). R. O. buvo išsiųstas atsakymas, nurodyta apskundimo tvarka.

2005 m. Panevėžio AVPK VTB AKS areštinės antrame korpuse buvo atliktas kapitalinis remontas. R. O. buvo laikomas areštinės antrojo korpuso kamerose, kurios atitiko higienos normos HN 37:2002 reikalavimus. Sanitarinių mazgų įrengimas bei langų kamerose įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerų langai darinėjami. Iš vidaus langus valo kameroje laikomi asmenys. Iš lauko langus valo įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Areštinėje yra sumontuota moderni vėdinimo sistema, kuri veikia nepriekaištingai. Pareiškėjo skundai dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo taip pat nepagrįsti. Panevėžio AVPK areštinė nėra įkalinimo įstaiga ir joje ilgalaikiai pasimatymai nenumatyti. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ nenumato teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomiems asmenims skambinti artimiesiems, taip pat nesuteikia teisės ir į ilgalaikius pasimatymus. 2011 m. Panevėžio AVPK VTB AKS areštinėje laikomiems asmenims maistas buvo tiekiamas kaip tai yra numatyta Lietuvos policijos komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ IX skyriuje. 2011 metų meniu nėra išlikęs, kadangi jokie teisės aktai nenumato meniu saugoti. Bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Įrodymų, kad būtų buvę pažeisti šios higienos normos reikalavimai, pareiškėjas nepateikė, Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės sanitarinę būklę, kaip ir kitų policijos įstaigų areštinių, kontroliuoja Visuomenės sveikatos centrai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu (II t., b. l. 20–35) pareiškėjo R. O. patikslintą skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 900 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI ir Panevėžio AVPK, neteisėtais veiksmais.

Atsakovo atstovai Šiaulių TI ir Panevėžio AVPK prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 9 d. gautas pareiškėjo prašymas (I t., b. l. 185–186), kuriame nurodoma, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl buvo sunku laiku ir tinkamai apginti savo teises surašant skundą dėl žalos atlyginimo, kadangi jo laisvė nuo sulaikymo, t. y. nuo 2011 m. vasario 1 d., iki šiol apribota, jis neturėjo galimybės laiku pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, suklydo manydamas, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinis pažeidimas ir 3 metų sutrumpintas senaties terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo pabaigos, t. y. nuo 2012 m. gegužės 24 d., kuomet buvo pervežtas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją, apie apskundimo tvarką bei senaties terminus pareiškėjo neinformavo Šiaulių TI administracija.

LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1166-442/2015 nurodyta, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta – jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo prašyme įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis nėra teisininkas ir nebuvo supažindintas su savo teisėmis, vertintini kaip subjektyvūs ir nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Šiaulių TI ir Panevėžio AVPK prašė taikyti ieškinio senatį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Prašymas tenkintinas ir ieškinio senatis skaičiuotina nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 31 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. ir Panevėžio AVPK buvo nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. spalio 14 d., ginčui aktualus tik buvimo Šiaulių TI laikotarpis nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gegužės 24 d.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Šiaulių TI 2015 m. vasario 6 d. pažymos (I t., b. l. 124) matyti, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. kameroje Nr. 100 teko nuo 2,52 m2 iki 20,14 m2 ploto.

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Remiantis šiomis nuostatomis, kritiškai vertintina teismui pateikta 2015 m. vasario 6 d. atsakovo atstovo Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažyma Nr.69/06-857, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas LVAT nuostatas, pažymos turinys vertintinas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas 146 dienas.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas savo patikslintame skunde pažymėjo, kad žalą patyrė laikomas Šiaulių TI dėl orumo pažeidimo (kameroje tualetas yra vienoje patalpoje, atskirtas nuo kitų kalinių neaukšta pertvarėle, nėra jokios atskiros kabinos, dėl to atlikdamas gamtinius reikalus jautė diskomfortą kitų suimtųjų atžvilgiu bei patyrė pakankamai gilius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus).

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). LVAT praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą), nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (LVAT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas adm. byloje Nr. A492-176/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-496/2013).

Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo patikslinto skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į LVAT praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2011 m. gruodžio 31 d. – 2012 m. gegužės 24 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais.

Dėl dezinsekcijos, deratizacijos

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, jog Šiaulių TI žalą patyrė dėl kameroje buvusių graužikų bei kitokių parazitų.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr._EP-254 (I t., b. l. 129–134) numatyta, kad dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos registracijos žurnalas yra, kameros deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Taip pat 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242 (I t., b. l. 146–150) numatyta, kad dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos registracijos žurnalas yra, kameros deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Taigi konstatuotina, jog Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punktą, 39.4 punktą neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl higienos normų sąlygų kamerose

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad Šiaulių TI žalą patyrė dėl netinkamo apšvietimo (kamerose nėra užtikrintas kokybiškas apšvietimas, o nuo netinkamo dirbtinio apšvietimo skauda akis ir galvą, o išsijungti šviesos sulaikytieji neturi galimybės, nes jungiklis įtaisytas koridoriuje, už užrakintų kameros durų); dėl netinkamos ventiliacijos, kuri neatitinka įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytų higienos normų; dėl kamerose esančios temperatūros (žiemą temperatūra yra +10 +15 Celsijaus laipsnių, o vasarą, kai lauke +30, kameroje būna apie + 40 Celsijaus laipsnių). Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 6 d. pažymoje Nr. 62/08-141 (I t., b. l. 125) nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.

Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti HN 76:2010 pažeidimai dėl kamerose buvusios temperatūros, dieninės ir naktinės apšvietos Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, neturima.

Dėl teisės paskambinti

Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. pažymoje Nr. 60/09-15744 nurodoma, kad suimtųjų prašymai leisti paskambinti registruojami Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnaluose. Patikrinus laikotarpį nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. aukščiau minėtuose žurnaluose nustatyta, kad suimtasis R. O. šiuo laikotarpiu su prašymais leisti paskambinti į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Nesant objektyvių duomenų apie prašymą pasinaudoti skambučio teise, paneigiama galimybė tvirtinti apie aptariamos teisės pažeidimą.

Dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad Šiaulių TI patyrė žalą dėl to, kad buvo apriboti jo trumpalaikiai bei ilgalaikiai pasimatymai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Suėmimo vykdymo įstatyme, kitaip nei Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje, kuri suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus.

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad Suimtojo pasimatymų, gautų pašto siuntų bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės 4 lentelėje „Duomenys apie pasimatymo laiko pailginimą“ pažymėta apie 2012 m. gegužės 7 d. pasimatymo laiko pailginimą (I t., b. l. 179). Taip pat 2015 m. vasario 9 d. Šiaulių TI atsiliepime (I t., b. l. 167) nurodoma, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių TI administraciją nesikreipė; neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, susijusių su ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjui, nenustatyta.

Dėl maisto

Pareiškėjas savo patikslintame skunde nurodo, kad Šiaulių TI patyrė žalą dėl maisto (nėra užtikrinamas pilnavertis maitinimas).

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 8 punkte numatoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas; 9 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2 298 kcal per parą.

Pažymėtina, kad teismas neturi rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Šiaulių TI neužtikrino, kad būtų laikomasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatų, kuriais vadovaujantis rengiamas valgiaraštis ir tiekiami maisto produktai, kad neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo skauda akis ir galvą. Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 465 (II t., b. l. 3–14) įrašais, darytina išvada, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl akių ir (ar) galvos skausmo.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (146 dienų), vienos valandos pasivaikščiojimo laiką gryname ore, į tai, kad nebuvo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013 už 723 dienas priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 už 169 dienas priteista 550 Lt neturtinės žalos atlyginimui; LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2373/2013 už 107 dienas priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui; LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-275/2014 už 330 dienų priteista 6 600 Lt neturtinės žalos atlyginimui; LVAT 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-793/2014, kai 232 dienas laikymo sąlygos neatitiko reikalavimų bei 113 dienų tik iš dalies atitiko, priteista 5 900 Lt neturtinės žalos atlyginimui), teismas sprendžia, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose bei HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimą neturtinei žalai atlyginti priteistina 900 Eur suma.

III. Pareiškėjas R. O. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 37–43) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų priteista visa pareiškėjo prašoma neturtinės žalos suma.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

Papildomai apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimą įstaigoje, pacientų teises ir pareigas. Be to, pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas su Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124, kuriame nurodyta, kad vienam asmeniui laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat su Lietuvos higienos norma HN 76:1999. Dėl šios priežasties pareiškėjas savo teisių ir pareigų nežinojo. Tai, kad Šiaulių TI nuteistųjų supažindinimas su jų teisėmis ir pareigomis yra formalus pažymėjo ir Seimo kontrolierius 2011 m. rugpjūčio 22 d. apsilankymo įstaigoje metu. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, pareiškėjas pažymi, jog tuo metu kai buvo kalinamas Šiaulių TI, kreipėsi į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Šiaulių TI savo atsakyme nenurodė jokios apskundimo tvarkos, todėl pareiškėjas buvo suklaidintas atsakovo ir nežinojo, kad gali kreiptis į teismą. Ši aplinkybė, pareiškėjo manymu, yra pakankama tam, kad jo praleistas ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas. Be to, teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą, kuriame akcentuojama, jog tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, kad apie teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, ar toks ieškovo tvirtinimas yra pagrįstas, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokiomis pat aplinkybėmis apie tai turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas nurodė, kad teismas neišsireikalavo visų reikiamų dokumentų, liudijančių apie tai, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124, kuriame nurodyta, kad vienam asmeniui laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, Lietuvos higienos norma HN 76:1999. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į pareiškėjo skundo argumentus, o rėmėsi deklaratyviais, abstrakčiais atsakovo teiginiais. Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas tikėjosi teisingo sprendimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 47–49) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais, jiems pritaria; taip pat atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 51–53) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais, jiems pritaria. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas jokių naujų argumentų, dėl kurių teismas nebūtų pasisakęs, apeliaciniame skunde nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui R. O. už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Apeliaciniu skundu skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimas, kuriuo teismas iš dalies patenkino pareiškėjo R. O. patikslintą skundą ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių, TI 900 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju tiek atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI, tiek atstovas Panevėžio AVPK nagrinėjamam ginčui prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas šį atsakovo prašymą tenkino ir nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino tik jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. (iš viso 146 paras).

Iš apeliacinio skundo turinio (II t., b. l. 37–43) matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo iš atsakovo priteisti visą neturtinės žalos dydį, kurį nurodė savo skunde, t. y. 58 000 Eur. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo taikytu senaties terminu. Įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, matyti, jog, nors apeliantas akcentuoja per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau nepateikia jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis (pvz., dėl graužikų, tarakonų, netinkamo apšvietimo ar ventiliacijos ir kt.). Todėl, pasisakydama dėl 2015 m. birželio 8 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).

EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo ir neturėjo galimybės laiku pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, taip pat suklydo manydamas, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinis, todėl 3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo pabaigos, o apie apskundimo tvarką bei senaties terminus pareiškėjo neinformavo Šiaulių TI administracija, nėra pakankama (objektyvi ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusi) priežastis šį terminą atnaujinti. Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog nagrinėjamu atveju visas 146 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose, taip pat kad pareiškėjo teises į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidė atviras tualetas, nuo kameros atskirtas tik sienele. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė kalinimo sąlygų pažeidimų, susijusių su kamerose netinkamai įrengta ventiliacija, blogu apšvietimu bei temperatūra, taip pat su netinkamu maitinimu, teisės paskambinti bei teisės į ilgalaikius ar trumpalaikius pasimatymus pažeidimu. Šiais aspektais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų teisėjų kolegija iš naujo nekartoja.

Papildydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo motyvus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose neįrengtos ventiliacijos, blogo apšvietimo ir temperatūros, netinkamo maitinimo, socialinių ryšių neužtikrinimo iš esmės yra labai abstraktūs, jų pareiškėjas niekaip nedetalizavo nei skunde, nei apeliaciniame skunde (pvz., neaišku, kuo būtent, pareiškėjo manymu, maitinimas Šiaulių TI buvo netinkamas, kokių teisės aktų reikalavimų neatitiko kamerose įrengta ventiliacijos sistema ir pan.). Be to, kaip matyti iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus į bylą pateiktos 2015 m. vasario 6 d. pažymos „Apie R. O. laikymo sąlygas“ Nr. 62/08-141 (I t., b. l. 125–126), Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas bei dirbtinė naktinė šviesa, atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 163–170) paaiškino, kad Šiaulių TI langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai neprieštarauja HN 76:2010 reikalavimams.

Pažymėtina, kad visu ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 24 d., pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų (žr., Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko 2015 m. sausio 29 d. pažymą „Dėl R. O.“ Nr. 61/04-187, I t., b. l. 127).

Taigi, pažeidimų, susijusių su kamerose neįrengta ventiliacija, blogu apšvietimu ir kamerose esančia netinkama temperatūra, nenustatyta. Todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos apskaičiavimo, 2015 m. birželio 8 d. sprendimo motyvuojamosios dalies paskutinėje pastraipoje (žr., II t., b. l. 34), nepagrįstai nurodė, jog atsižvelgiama ir į tai, kad „nebuvo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos“.

Kita vertus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija negali sutikti su teismo išvada, jog Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktą ir 39.4 punktą neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 (I t., b. l. 129–134) bei 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242 (I t., b. l. 146–150) numatyta, kad dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos registracijos žurnalas yra, kameros deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Šiaulių TI Ūkio skyrius 2015 m. vasario 6 d. pažymoje „Apie R. O. laikymo sąlygas“ Nr. 62/08-141 patvirtino, jog kamerų dezinfekcija įstaigoje atliekama kasdien, apie tai pažymima „Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale“, kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus, deratizacija papildomai atliekama ir cheminiu būdu; deratizacija, pagal planą, atliekama kartą per mėnesį. Šie duomenys, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti priešingą (pirmosios instancijos teismo padarytai) išvadą, t. y. šiuo atveju pažeidimų, susijusių su dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija atsakovo veiksmuose nenustatyta.

Minėta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl nagrinėjamu atveju vertinamas tik jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpis nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gegužės 24 d., o pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nenagrinėjami. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog Šiaulių TI nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat jam nebuvo pateikta kitokia informacija, todėl savo teisių ir pareigų nežinojo. Be to, apelianto teigimu, tuo metu kai buvo kalinamas Šiaulių TI, jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau Šiaulių TI atsakyme nenurodė jokios apskundimo tvarkos, todėl pareiškėjas buvo suklaidintas atsakovo ir nežinojo, kad gali kreiptis į teismą. Ši aplinkybė, jo manymu, yra pakankama tam, kad jo praleistas ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas.

Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius vertina kaip nepagrįstus ir juos atmeta.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.); todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą pabrėžęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-3116/2011).

Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, kad apie teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, ar toks ieškovo tvirtinimas yra pagrįstas, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokiomis pat aplinkybėmis apie tai turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Šiuo gi atveju pareiškėjas negalėjo nežinoti apie savo teisių pažeidimą, kadangi tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde pažymi, jog teisės aktų reikalavimų neatitinkančios kalinimo sąlygos visą kalinimo laiką jam kėlė ypatingai sunkias dvasines, fizines kančias bei išgyvenimus, emocinį diskomfortą ir kt.

Be to, teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (ar vėliau) iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galimai pažeistas teises (apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytas argumentas, kad kalinimo Šiaulių TI jis metu kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau atsakovo atstovas pateikė atsakymą, kuriame nenurodė rašto apskundimo tvarkos, todėl suklaidino pareiškėją, yra abstraktus; pareiškėjas nenurodė, kokį raštą turi omenyje, kada jį pateikė teismui ir pan.). Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Kadangi pirminiame skunde pareiškėjas teismui argumentų dėl nesupažindinimo su teisės aktais (Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124, Lietuvos higienos norma HN 76:1999), taip pat dėl netinkamo informavimo apie pareiškėjo, kaip nuteistojo, turimas teises (nesupažindinimu su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka ir pan.) nenurodė, apeliacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. galiojo Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. Nr. 1368 nustatytas 800 LT minimalus darbo užmokestis); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015);

į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam priteistos sumos dydį, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas.

Šiaulių apygardos administracinio teismo priteista 900 Eur suma neturtinei žalai atlyginti laikytina pagrįsta. Pažymėtina, kad ne visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjui teko vien tik mažesnis nei nustatyta teisės aktais kameros plotas; nors atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie tai, kokiomis dienomis ploto norma buvo pažeidžiama, iš Šiaulių TI 2015 m. vasario 6 d. pažymos (I t., b. l. 124), matyti, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko ir iki 20,14 m2 ploto). Be to, byloje nenustatyta, jog atsakovo darbuotojai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pareiškėjas su skundais ar prašymais į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, pareiškėjo nurodytos kalinimo sąlygos sveikatos sutrikimų jam nesukėlė. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė