2016-09-21 Nr. AB-17859-3-61-3-05296-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3188-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05296-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2008 m. liepos mėn. apie pusę metų ir nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki skundo padavimo teismui dienos (2014 m. gruodžio 8 d., pagal spaudą ant voko) buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kuriame esančių įstaigoje laikomiems asmenims skirtų pasivaikščiojimo kiemelių stogo danga turi asbesto, kuris pavojingas žmonėms, sukelia lėtines kvėpavimo takų ligas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad kiekvieną dieną pasivaikščiojimo kiemeliuose praleidžiant po 1,5 val., kyla grėsmė jo sveikatai. Todėl, pareiškėjo manymu, dėl tokių netinkamų jo laikymo sąlygų ir Lukiškių TI-K neveikimo užtikrinant sveiką aplinką įstaigoje laikomiems asmenims, jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Visų pirma, Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi už laikotarpį nuo 2008 m. liepos mėn. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui parašė 2014 m. gruodžio 8 d., Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Vėliau Lukiškių TI-K 2016 m. sausio 4 d. rašte Nr. 9-32 (b. 1. 55) papildomai paaiškino, jog įstaigoje šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto pluošteliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir nėra pavojingi. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), o Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant minėtam nutarimui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 64–65) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Tačiau teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. lapkričio 3 d. atsakymas Nr. (1.1.36-411)4-4166 į pareiškėjo prašymą patvirtina, jog tuo atveju, jei asbesto plaušeliai statybinėse konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, jie į aplinką neišsiskiria, o didžiausia tikimybė asbesto plaušeliams pasklisti aplinkos ore yra tada, kai vykdomi remonto, griovimo ar statybos darbai (pvz., stogo šiferio danga daužoma, laužoma, smulkinama), todėl apsauga nuo asbesto ilgalaikio poveikio yra aktuali dirbantiesiems su asbestą turinčiais gaminiais, statybinėmis konstrukcijomis. Teismas kartu nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio 8 d., todėl esant pagrindui, pareiškėjo teisė už 3 metus iki kreipimosi į teismą galėtų būti ginama (CK 1.125 str. 8 d.).

III. Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71–73), kuriame nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašo priteisti jam iš atsakovo 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai įvertino byloje esančius duomenis. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2008 m. liepos mėn. apie pusę metų ir nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki skundo padavimo pirmosios instancijos teismui dienos (2014 m. gruodžio 8 d.) jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su apie pusės metų laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. ir laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki skundo padavimo pirmosios instancijos teismui dienos (2014 m. gruodžio 8 d.).

Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų (b. l. 6–7, 13–18, 22–23) matyti, jog pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 17 d. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 8 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 9), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gruodžio 7 d. imtinai.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gruodžio 7 d. imtinai iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo ir nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gruodžio 7 d. imtinai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. dėl laikotarpio nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d., teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stogai yra dengti šiferiu, o jo sudėtyje yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Tačiau Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių stogų kontūrai yra padengti šiferio lakštais, įrengti iki minėto nutarimo įsigaliojimo (b. l. 55). Be to, kaip nurodė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. lapkričio 3 d. atsakyme Nr. (1.1.36-411)4-4166 į pareiškėjo prašymą (b. l. 5), tuo atveju, jei asbesto plaušeliai statybinėse konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, jie į aplinką neišsiskiria, o didžiausia tikimybė asbesto plaušeliams pasklisti aplinkos ore yra tada, kai vykdomi remonto, griovimo ar statybos darbai (pvz., stogo šiferio danga daužoma, laužoma, smulkinama), todėl apsauga nuo asbesto ilgalaikio poveikio yra aktuali dirbantiesiems su asbestą turinčiais gaminiais, statybinėmis konstrukcijomis.

Tuo tarpu Lukiškių TI-K 2016 m. sausio 4 d. rašte Nr. 9-32 (b. l.

55) pažymėjo, kad įstaigoje šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto pluošteliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir nėra pavojingi. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai iš esmės paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atitinkamai šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti, o nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė