2022-10-19 Nr. AB-25335-3-61-3-00776-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3895-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00776-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1, 9.2, 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 22S61075 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis, priklausantis (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, prašė suteikti prieglobstį, nes kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) nėra ateities, šią religiją išpažįstantieji neturi jokių teisių ir jiems gresia susidorojimas, jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) savo agresyvią veiklą vykdo teroristinė (duomenys neskelbtini) grupuotė (toliau – ir (duomenys neskelbtini)).

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad jo (pareiškėjo) pateikta informacija iš esmės susijusi tik su bendra situacija kilmės valstybėje ir kad jis neįrodė, jog jam egzistuoja realios ir individualios grėsmės tikimybė. Pareiškėjas prašyme nurodė konkrečias aplinkybes, pagrindžiančias išvadą, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir (ar) susidorojimo pavojus, įvertinus ir dabartinę situaciją kilmės valstybėje, toks pavojus tebegresia ir iki šiol. Migracijos departamentas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, netinkamai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Migracijos departamentas, neišsiaiškinęs visų reikšmingų su pareiškėjo aplinka jo kilmės valstybėje susijusių aplinkybių, pareiškėjo situacijos neįvertino individualiai, todėl prašymas nebuvo išnagrinėtas tinkamai. Migracijos departamentas neįvertino istoriškai susiklosčiusių (duomenys neskelbtini) regione socialinio pobūdžio tradicijų galimos įtakos pareiškėjui, t. y. pavyzdžiui, tam tikros visuomenės dalies požiūrio į (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės narius, jų ignoravimą, įvairių teisių apribojimus. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju yra reikšmingos. Todėl pareiškėjo tvirtinimas, jog jo baimė dėl galimo persekiojimo ir (ar) net susidorojimo, turėjo būti įvertintas ne kaip mažai tikėtinas, bet kaip visiškai tikėtinas faktas. Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo galimo susidorojimo baimė pagrįsta tik bendra situacija kilmės valstybėje, yra nepagrįsta, padaryta paviršutiniškai išnagrinėjus informaciją apie bendrą situaciją kilmės valstybėje. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, neatlikęs išsamios ir visapusiškos analizės, nepagrįstai pareiškėjo argumentus dėl jam, kaip (duomenys neskelbtini), egzistuojančios realios potencialios susidorojimo grėsmės pripažino kaip neturinčius įrodomosios galios.

4. Pareiškėjas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, C-465/07, EU:C:2009:94, pažymėjo, kad jis priskirtinas padidintos grėsmės rizikos asmenų grupei, o tai savaime vertintina kaip faktorius, lemiantis potencialios grėsmės realumą. Tačiau Migracijos departamentas tyrimo metu aplinkybių dėl pareiškėjo pripažinimo padidintos grėsmės rizikos asmeniu tinkamai neįvertino, o ir su pareiškėju susijusią konkrečią situaciją šiais aspektais išanalizavo nepakankamai.

5. Pareiškėjas, remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 metų ataskaita apie situaciją dėl smurto kilmės valstybėje, paaiškino, kad jis aiškiai nurodė aplinkybes, patvirtinančias itin komplikuotą situaciją kilmės valstybėje, t. y. vyksta vidaus karinis konfliktas, kurio metu žūsta daug civilių aukų ir trunka jau kelis metus, jame aktyviai dalyvauja įvairios teroristinės grupuotės. Tai, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, negali paneigti galimos grėsmės tikimybės kilmės valstybėje, kurioje vyksta vidaus karinis konfliktas. Be to, kadangi kilmės valstybėje vyksta vidaus karinis konfliktas, pareiškėjui nekyla pareiga pateikti tai patvirtinančių įrodymų, nes tokiu atveju individuali grėsmė asmeniui preziumuojama. Bendros analizės ar gairės, kuriomis remiamasi, nagrinėjant prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, negali atleisti ir neatleidžia Migracijos departamento nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymus dėl prieglobsčio suteikimo.

6. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo reikalavimų. Pareiškėjas, nustatęs, kad Migracijos departamentas, darydamas šią išvadą, rėmėsi EPPB ataskaita, nurodė, kad tai tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kuris nėra privalomas.

7. Pareiškėjas nurodė, kad bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs teisės aktų pažeidimų, teikė tikrovę atitinkančią informaciją, nepiktnaudžiavo procesu, siekė saugumo, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų daryti išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, priėmus jam nepalankų sprendimą. Draudimas pareiškėjui atvykti sudaro nepagrįstas ir per griežtas pasekmes ateityje prašant prieglobsčio pablogėjus situacijai.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustačius faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Migracijos departamentas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo individualią situaciją, nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjas buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais, nes pareiškėjo pateikta informacija iš esmės susijusi tik su bendra situacija kilmės valstybėje, praeityje vykdytu (duomenys neskelbtini) genocidu ir aplinkybe, kad kilmės valstybės vyriausybė jų neremia. Informacijos apie tai, kad prašymo nagrinėjimo metu kilmės valstybėje vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei nerasta. Be to, pareiškėjo apklausos metu pareiškėjas, kalbėdamas apie (duomenys neskelbtini) persekiojimą, vartojo daugiskaitos pirmąjį asmenį (nuolat sakė „mes, mus“), kas patvirtino, kad pareiškėjas kalba apie bendrą kilmės valstybės situaciją, susijusią su religine bendruomene, bet ne apie savo asmeninę, individualią grėsmę. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad prie jo prieidavo žmonės ir klausdavo, kodėl jis nekeičia religijos, tačiau pareiškėjas nekonkretizavo, ar šiuos grasinimus jam išsakė (duomenys neskelbtini) atstovai, ar ne. Nors pareiškėjas įvardijo vieną konkretų, jį tariamai persekiojusį asmenį, kurio vardas (duomenys neskelbtini), tačiau paties grasinimo turinio ir pobūdžio niekaip nedetalizavo, nenurodė, kiek kartų jam grasino ir ar tai buvo vienintelis jam grasinęs asmuo. Vien tai, jog galimai prie pareiškėjo priėjęs asmuo ar asmenys teiravosi, kodėl jis nepakeičia tikėjimo, bei išsakė nuomonę, kad jų religija yra viršesnė ir teisingesnė, nenurodant konkretaus ar net abstraktaus grasinimo pareiškėjui, tai pagrįstai nebuvo pripažinta persekiojimu.

11. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad Migracijos departamentas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) grupei. Pareiga pagrįsti savo prašymą suteikti prieglobstį tenka būtent prieglobsčio prašytojui. Pareiškėjo pateiktos aplinkybės nesudarė pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Migracijos departamentas atlikto tyrimo metu ėmėsi priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jo paaiškinimus ir į juos atsižvelgė, priimdamas Sprendimą.

12. Migracijos departamentas nurodė, kad, įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus kilmės valstybėje, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo gyvenamoji vietovė ((duomenys neskelbtini) kaimas) nėra riziką didinantis veiksnys, nes šios teritorijos (duomenys neskelbtini) nevaldo. Nei iš pareiškėjo paaiškinimų, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė (kankinimai, mirties bausmė). Todėl pareiškėjas nepagrįstai nesutinka su Sprendimo argumentu, kad pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

13. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai nesutinka su jo išsiuntimu į kilmės valstybę ir draudimu (draudimo laikotarpis) atvykti. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma leido priimti pagrįstą išvadą, jog prašymo pateikimas nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo pareiškėjas slėpsis. Sprendimo dalys dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti atitinka vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (ginčo metu aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d., galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. galiojusi nuo 2021 m. gruodžio 8 d.) 33 punktą. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjo A. M. M. skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. M. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad atvyko į Lietuvos Respubliką dėl to, jog kilmės valstybėje gyvena karo zonoje, neturi galimybių dirbti, gauti maisto. Pareiškėjas 2021 m. liepos 30 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad jis gyveno karo zonoje, ten nėra galimybių dirbti, gauti maisto. Pareiškėjas 2021 m. spalio 12 d. apklausos metu nurodė, jog iki 2014 metų gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, kol jo neužėmė (duomenys neskelbtini), dėl ko turėjo parduoti butą ir palikti kaimą; iki 2014 metų turėjo savo namą, parduotuvę, pardavęs butą, pabėgo į kalnus; nuo 2017 metų iki 2019 metų gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, nuomojamame bute; neturėdamas lėšų mokėti už butą, persikėlė gyventi pas draugus, kur gyveno kartu su močiute nuo 2019 metų iki išvykimo kilmės valstybės; 2014 metais kilmės valstybę užėmė (duomenys neskelbtini), kuri reikalavimo, kad (duomenys neskelbtini) pakeistų religiją, tuos, kurie atsisakė, (duomenys neskelbtini) žudė, nes (duomenys neskelbtini) nėra laikomi piliečiais, todėl jie nėra remiami; gyvenimo sąlygos labai blogos; ankščiau prieš (duomenys neskelbtini) buvo vykdomas genocidas; prie jo prieidavo žmonės ir tiesiogiai klausdavo: „(duomenys neskelbtini)“; kilmės valstybėje niekada negali jaustis saugus; kilmės valstybėje giminaičių, be močiutės, kuri kartu su juo atvyko į Lietuvos Respubliką, neturi, nes visi giminaičiai yra Europoje; močiutės sveikata labai prasta, todėl jis bando gauti jai paramą. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16. Teismas, nustatęs aptartas faktines aplinkybes, apžvelgė ginčo teisinius santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, t. y. Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas, jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Konvencijos nuostatas (1 str. A d.), aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) (ginčo metu aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2021 m. liepos 1 d., galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d.) nuostatas (22 p., 97 p., 99 p.).

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo apklausas, pareiškėjo teisme duotus paaiškinimus ir Migracijos departamento surinktą informaciją apie kilmės valstybę, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

18. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus dėl patiriamos grėsmės ir nustatęs, kad pareiškėjas konkrečios ir individualios faktinės informacijos, pagrindžiančios jo įžvelgiamos grėsmės tikimybę, nepateikė, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai abstraktūs, pagrįsti bendros informacijos apie kilmės valstybę faktais. Pareiškėjo paaiškinimams trūksta konkretumo ir informatyvumo. Pareiškėjas jam kylančią grėsmę iš esmės sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar savo asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas neįvardijo jokių konkrečių persekiojimų epizodų, jam asmeniškai nebuvo grasinta, savo prašymą grindžia bendru nesaugumo jausmu (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas įvardijo vieną konkretų, jį tariamai persekiojusį asmenį, kurio vardas (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo detalizuoti grasinimo pobūdžio bei turinio, dėl ko, teismas sutiko, kad neįmanoma nustatyti persekiojimo subjekto. Pareiškėjas apklausos metu pasakojo, kad prie jo prieidavo asmenys ir klausdavo, kodėl šis nepakeičia religijos į musulmonų, tačiau teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, jog tokio pobūdžio nuomonė, nenurodant konkretaus grasinimo, nėra laikytina persekiojimu. Be to, pareiškėjas nurodė, jog jis pats asmeniškai grasinimų kilmės valstybėje nepatyrė. Teisėjų kolegija kritiškai įvertino tai, jog apklausos metu pareiškėjas, kalbėdamas apie grėsmes kilmės valstybėje, vartojo daugiskaitos pirmąjį asmenį. Nors pareiškėjas vieną iš argumentų dėl prieglobsčio suteikimo nurodė anksčiau vykdytą (duomenys neskelbtini) genocidą, tačiau kilmės valstybės informacija patvirtina, kad nuo 2017 metų (duomenys neskelbtini) aktyvumas kilmės valstybėje yra sumažėjęs. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo paaiškinimai neleidžia suteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).

19. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo (pareiškėjo) paaiškinimus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją ir pagrįstai nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) suteikimo poreikį. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo pareiškimą dėl jam kylančios individualios grėsmės kilmės valstybėje grindė tik bendra kilmės valstybės situacija, o objektyvių įrodymų dėl pagrįstos ir individualios baimės patirti persekiojimą ar didelę žalą nei teismui, nei Migracijos departamentui nepateikė.

20. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad kilmės valstybėje sunku susirasti darbą, gauti maisto, teismas padarė išvadą, kad jau jie pagrindžia, jog pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas. Todėl teismas pripažino, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentus ir paaiškinimus, informaciją apie kilmės valstybę, teismas konstatavo, kad nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) suteikimo poreikį. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nagrinėjamu atveju nėra įvykdyta, padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dėl ko Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjui atsisakė suteikti pabėgėlio statusą.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl nepagrįstai nesuteiktos papildomos apsaugos, nustatė, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Migracijos departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, o pareiškėjo paaiškinimai apie gresiantį pavojų atmesti. Teismas, nustatęs ir tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino pareiškėjo hipotetinio bei bendro pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui, padarė išvadą, jog Migracijos departamentas pagrįstai nenustatė tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, pagrįstai vertino ar prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas nurodė, kad įvairiose kilmės valstybės regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) gubernijoje beatodairiškas smurtas vyksta aukštu lygiu, tačiau (EPPB 2021 m. sausio mėnesio duomenimis) nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje ar (duomenys neskelbtini), kurie lemtų poreikį koreguoti EPPB vertinimą, nerasta. Nors pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose pateikė informaciją, kurioje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) grupuotė vykdo pavienius teroristinius išpuolius, tarptautinių institucijų gairėse nurodoma, jog kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) susiduria su plataus masto diskriminacija bei fizine prievarta, tačiau, remiantis pareiškėjo pateiktomis individualiomis aplinkybėmis, tai, kad pareiškėjas asmeniškai su grasinimais nebuvo susidūręs, yra darbingo amžiaus vyras, nenustatyta, kad pareiškėjo pagrįsta baimė grįžti į kilmės valstybę.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, pagrįstai nenustatė, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

22. Tikrindamas Sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo, teismas vadovavosi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatomis (6 str., 7 str.). Teismas nustatė, kad dėl pareiškėjo išsiuntimo nuspręsta, įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, atsižvelgus į pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, tai, kad į pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, Lietuvos Respublikos sieną pėsčiomis kirto neleistinoje vietoje, prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, ir tikint, jog pareiškėjas gali pasislėpti. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo, po jo ir iki bylos nagrinėjimo nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

23. Tikrindamas Sprendimo dalį dėl pareiškėjui draudimo atvykti ir jo laikotarpio, teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis (133 str.), Tvarkos aprašo nuostatomis (5 p., 44 p.). Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis aptartomis nuostatomis ir motyvuodamas, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, tikėtina turėdamas tikslą per Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį, pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, uždraudė pareiškėjui 5 metus (maksimalus terminas) atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismas nesutiko su tokia Migracijos departamento išvada. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesiekė apsunkinti jo tapatybės nustatymą ir grąžinimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta ir kitų aplinkybių, kurios pagrįstų maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Teismas, nenustatęs išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, konstatavo, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, pareiškėjas nepateikė asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, taip galimai siekdamas apsunkinti pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procesą, padarė išvadą, kad pareiškėjas atitinka dvi aplinkybes, nurodytas Tvarkos aprašo 44.3 punkte, dėl ko Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Teismas, tikrindamas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, vadovavosi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) nuostatomis (24 str., 25 str.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) nuostatomis (15 p.). Teismas, nustatęs, kad pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, padarė išvadą, kad pareiškėjo asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismas, sumažinęs draudimo atvykti terminą iki 3 metų, nenustatė pagrindo keisti tikrinamos Sprendimo dalies.

III. 25. Pareiškėjas A. M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

26. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia faktinėmis bylos aplinkybes, kurios nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendime, bei nurodo, kad jo gyvenamojoje vietoje vyksta kariniai veiksmai, o kilmės valstybė nesugeba šios situacijos suvaldyti, dėl ko pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į kilmės valstybę dėl joje vykstančių karinių veiksmų ir persekiojimo dėl jo tikėjimo. Nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjo prašymo argumentai ir apklausose pateikti paaiškinimai, juos patvirtinanti kilmės valstybės informacija, Prašymas buvo netinkamai išnagrinėtas, nes nesurinkta aktualiausia informacija apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o Migracijos departamento surinkti į ir bylą pateikti duomenys yra selektyvūs, neatitinka informacijos naujumo, aktualumo reikalavimų. Todėl ir Migracijos departamento, ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo reikalavimų, yra nepagrįsta.

27. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Visas aplinkybes, jas pagrindžiančius duomenis (pvz., EPPB ataskaitas), kas pagrindžia, jog pareiškėjui tokia grėsmė kyla, pareiškėjas išdėstė skunde, 2022 m. kovo 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui dėl jo religijos gresia reali individuali grėsmė gyvybei, pats tyrimo metu nustatė faktus apie kilmės valstybėje vykdytus išpuolius prieš religines mažumas.

28. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento pozicija, kad (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje nebėra grėsmė. Tokią poziciją paneigia į bylą pateikta informacija apie kilmės valstybę.

29. Pareiškėjas teigia, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) buvo diskriminuojami, vyko šios bendruomenės genocidas. Pareiškėjo pateikta informacija patvirtina, kad smurto lygis kilmės valstybėje didėja, todėl pareiškėjo teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo kilmės valstybėje atitinka realią situaciją. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą ir pats tyrimo metu nustatęs faktus apie kilmės valstybėje vykdytus išpuolius prieš religines mažumas, netinkamai įvertino pareiškėjo baimę grįžti į kilmės valstybę, nes neatsižvelgė į tai, kad dėl išpažįstamos religijos pareiškėjui gresia reali individuali grėsmė. Prieš (duomenys neskelbtini) atliekami veiksmai gali būti prilyginti kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui. Pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas. Tai pagrindžia papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjui.

30. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir jam taikyti draudimą atvykti neproporcingai užkerta kelią pareiškėjui gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Todėl, pripažinus, kad nepagrįsta ir neteisėta Sprendimo dalis dėl atsisakymo suteikti prieglobstį, naikintinos Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Migracijos departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad jis, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnius, visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos ir pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2022 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 22S61075, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. M. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tik tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to kilmės valstybėje jam kyla pavojus ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo bei skundą iš esmės grindė bendro pobūdžio informacija apie (duomenys neskelbtini) padėtį nuo 2007 metų (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini) atakas (duomenys neskelbtini) gubernijoje.

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo išsakytą baimę būti nužudytam dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini), akcentuoja, jog EPPB 2021 m. sausio mėnesio gairėse „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Gairės) apžvelgus rizikas (22–23 p.) daroma išvada, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia Islamo valstybė); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis. Gairėse taip pat nurodoma, kad nors ne visi (duomenys neskelbtini) patenka į persekiojamųjų grupę, jų pažeidžiamumo vertinimas nėra iš anksto nulemtas, t. y. jie iš tiesų vis dar gali būti persekiojami dėl religijos, rasės ir tautybės (pvz., asmenys gali būti sulaikomi, fiziškai užpuolami, seksualiai išnaudojami, pagrobiami ir kt.). Atkreipiamas dėmesys, kad nesant persekiojimo, yra tikimybė, kad šie asmenys yra diskriminuojami. Siekiant įvertinti diskriminacijos pobūdį (jo rimtumą, sistemiškumą) bei jo sukeliamą kumuliacinį poveikį asmens teisėms, kuris gali prilygti persekiojimui, būtina vertinti individualias aplinkybes. Moterų ir mergaičių, vaikų grupės išskiriamos kaip labiau pažeidžiamos visame (duomenys neskelbtini) padėties kontekste (88–90 p.).

41. Iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas rinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, rėmėsi Gairėmis ir kitais šaltiniais, vertindamas pareiškėjo išsakytą baimę būti nužudytam (būti persekiojamam). Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad pareiškėjas nepatyrė jokio realaus persekiojimo (grasinimų būti nužudytam) dėl savo individualių savybių (pareiškėjas nenurodė jokių detalių aplinkybių, kad jis realiai susidūrė su persekiojimu). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Gaires pareiškėjas nėra tas asmuo, kuris priklauso pažeidžiamų (duomenys neskelbtini) grupei.

42. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo kilmės valstybėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas yra vyras, darbingo amžiaus, o kaip jau buvo minėta, moterų ir mergaičių, vaikų grupės išskiriamos kaip labiau pažeidžiamos visame (duomenys neskelbtini) padėties kontekste. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

43. Nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino, kad pareiškėjo nurodytoje konkrečioje gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog pareiškėjui dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Įvertinus atsakovo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada.

44. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jau buvo išleistos naujos gairės apie padėtį (duomenys neskelbtini) – 2022 m. birželio 29 d. gairės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir 2022 m. Gairės). 2022 m. Gairėse nurodyti vertinimo kriterijai dėl (duomenys neskelbtini) padėties (duomenys neskelbtini) ir jų tikimybės patirtį persekiojimą iš esmės sutampa su Gairėse nurodytais vertinimo kriterijais (žr. šios nutarties 40 p.), pagal kuriuos vertinimą Sprendime atliko atsakovas. Taigi atsakovo surinkta informacija atitinka aktualią kilmės valstybės informaciją.

45. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, taip pat atsakovas sprendė, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

46. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

47. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir įvertino tiek pareiškėjo skunde, tiek ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas, kurios kartojamos ir apeliaciniame skunde, aplinkybes.

48. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

51. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

52. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

54. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė