2020-04-09 Nr. AB-7187-3-62-3-01182-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1566-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01182-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1 066 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. spalio 10 d. atsisakė eiti gyventi į jam skirtus būrius, todėl buvo perkeltas į drausmės grupę ir patalpintas į 4 lokalinio sektoriaus 2 laikino sulaikymo kamerą. Kalint šioje kameroje 2017 m. spalio 10 d. iki 2017 m. spalio 17 d., 2017 m. lapkričio 16–17 d., 2017 m. gruodžio 16–18 d., 2018 m. sausio 16–17 d., 2018 m. vasario 16–20 d., 2018 m. kovo 19–20 d., 2018 m. balandžio 19–20 d., 2018 m. gegužės 19–21 d. jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti. Iš kamerų tipo patalpų jį paleisdavo ar vėl izoliuodavo naktį, nepertraukiamo miego metu, todėl buvo sutrikdytas jo ir kitų nuteistųjų miegas, o dieną miegoti draudžiama, dėl to tarp nuteistųjų kildavo nesutarimų. Dėl negalėjimo pasivaikščioti gryname ore pareiškėjas pradėjo blogai miegoti, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, buitinius nepatogumus, diskomfortą, kreipėsi į medikus dėl vaistų nuo nemigos, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 1066 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas nurodytais laikotarpiais (išskyrus 2017 m. lapkričio 16–17 d., 2017 m. gruodžio 16–18 d., 2018 m. vasario 16 d. ir 2018 m. balandžio 19 d., kuomet buvo kalinamas kamerų tipo patalpose atlikinėdamas jam skirtas drausmines nuobaudas) buvo laikinai izoliuotas kamerų tipo patalpose pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 144 straipsnį ne ilgiau kaip 24 valandoms. Jam buvo sudarytos sąlygos būti gryname ore, nes 4 lokalinio sektoriaus 2 kameros laikinai izoliuoti nuteistieji buvo išvedami į kiemą vienai valandai pasivaikščioti dienotvarkėje nustatytu laiku. Pareiškėjui buvo taikoma ta pati dienotvarkė kaip ir kalintiems kamerų tipo patalpose, nes jis į tokias patalpas buvo perkeltas. Kamerų tipo patalpose atliekančių nuobaudas nuteistųjų pasivaikščiojimų apskaita nėra registruojama, duomenų apie pareiškėjo ar kitų ginčo kamerose kalėjusių asmenų atsisakymą išeiti pasivaikščioti skunde nurodytomis dienomis taip pat negauta. Pareiškėjas su skundais dėl negalėjimo realizuoti savo teisės į pasivaikščiojimą ginčo metu į pataisos namų administraciją nesikreipė. Pasibaigus laikino izoliavimo laikui (24 valandoms), kuris pasibaigdavo ir nakties metu, pareiškėjas buvo išleidžiamas iš kameros ir jam buvo nurodoma eiti gyventi į administracijos paskirtą būrį, nes pagrindo jį laikyti laikinai izoliuotą nebuvo. Kadangi pareiškėjas po to, kai būdavo išleistas iš laikino izoliavimo kameros, kaskart pareikšdavo, kad atsisako gyventi jam skirtame būryje, todėl po tokio pareiškimo jam buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore kaip numatyta BVK 103 straipsnio 1 dalyje ir, nepraėjus ne mažiau kaip valandai nuo paleidimo iš laikino izoliavimo kameros, jis vėl į ją būdavo patalpinamas. Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl jo skundas nepagrįstas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė D. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalaujamą atlyginti neturtinę žalą kildino iš neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų, neužtikrinant jo teisės pasivaikščioti laikino izoliavimo metu, taip pat jį laikinai izoliuojant ar pasibaigus laikinam izoliavimui išleidžiant jį iš šių patalpų nakties metu, taip trikdant jo ir kitų nuteistųjų miegą. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

7. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą, teismas vadovavosi BVK 144 straipsniu, kuris nustato nuteistųjų laikino izoliavimo pagrindą ir pagal kurį pažeidimą padariusį nuteistąjį galima laikinai perkelti į kamerų tipo patalpas.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas Alytaus PN budinčiojo direktoriaus nutarimais dėl nuteistojo izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus: nuo 2017 m. spalio 10 d. 17.20 val. iki 2017 m. spalio 11 d. 17.15 val.; nuo 2017 m. spalio 11 d. 17.30 val. iki 2017 m. spalio 12 d. 17.30 val.; nuo 2017 m. spalio 12 d. 18.45 val. iki 2017 m. spalio 13 d. 18.45 val.; nuo 2017 m. spalio 13 d. 19.50 val. iki 2017 m. spalio 14 d. 19.50 val.; nuo 2017 m. spalio 14 d. 20.55 val. iki 2017 m. spalio 15 d. 20.55 val.; nuo 2017 m. spalio 15 d. 21.30 val. iki 2017 m. spalio 16 d. 21.20 val.; nuo 2017 m. spalio 16 d. 22. 45 val. iki 2017 m. spalio 17 d. 15.00 val.; nuo 2018 m. sausio 16 d. 23.50 val. iki 2018 m. sausio 17 d. 15.45 val.; nuo 2018 m. vasario 17 d. 00.10 val. iki 2018 m. vasario 18 d. 00.10 val.; nuo 2018 m. vasario 18 d. 01.15 val. iki 2019 m. vasario 19 d. 01.15 val.; nuo 2018 m. vasario 19 d. 02.15 val. iki 2018 m. vasario 20 d. 15.00 val.; nuo 2018 m. kovo 19 d. 02.20 val. iki 2018 m. kovo 20 d. 02.20 val.; nuo 2018 m. kovo 20 d. 03.25 val. iki 2018 m. kovo 21 d. 16.05 val.; nuo 2018 m. balandžio 20 d. 03.40 val. iki 2018 m. balandžio 20 d. 14.30 val.; nuo 2018 m. gegužės 19 d. 04.30 val. iki 2018 m. gegužės 20 d. 04.30 val.; nuo 2018 m. gegužės 20 d. 06.45 val. iki 2018 m. gegužės 21 d. 04.45 val. ir nuo 2018 m. gegužės 21 d. 08.00 val. iki 2018 m. gegužės 21 d. 05.30 val. Bylos medžiaga nepatvirtino pareiškėjo teiginių, kad jis buvo izoliuotas ir 2017 m. lapkričio 16–17 dienomis, 2017 m. gruodžio 16–18 dienomis, 2018 m. vasario 16 d., nes Alytaus PN nurodė, kad minėtomis dienomis pareiškėjas kamerų tipo patalpose atlikinėjo paskirtas nuobaudas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 16–17 dienomis, 2017 m. gruodžio 16–18 dienomis, 2018 m. vasario 16 d laikinai izoliuotas nebuvo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, o BVK 75 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas, perkeltiems atlikti drausmines nuobaudas į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti (BVK 145 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 732 punktą, iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą, ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal BVK 144 straipsnio nuostatas nuteistojo laikinas izoliavimas nelaikomas nuobauda, todėl sprendė, kad pareiškėjui būnant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose turėjo būti užtikrintos šiai grupei priskirtų nuteistųjų turimos teisės, t. y. teisė kasdien pasivaikščioti 2 valandas.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo buvo labai prieštaringos – skunde teigė ginčo laikotarpiais esant laikinai izoliuotam jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti 3 valandas, tačiau jokių pretenzijų dėl teisės kasdien pasivaikščioti nesuteikimo nereiškė; 2018 m. spalio 3 d. teismo posėdyje pareiškėjas tvirtino, kad jam ginčo laikotarpiais esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose apskritai nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti, pareigūnai tarp paleidimo iš kamerų tipo patalpų iki tolimesnio izoliavimo metu, jam atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, siūlė pareiškėjui pasivaikščioti, tačiau tam nebuvo tinkamų sąlygų (naktis, nepalankios oro sąlygos ir pan.); teismo 2018 m. gruodžio 5 d. posėdyje teigė, kad kamerų tipo patalpose nuteistieji galėjo pasivaikščioti vieną valandą, tačiau tarp perkėlimų (paleidžiant iš laikino izoliavimo ir vėl laikinai izoliuojant) nakties metu teisė pasivaikščioti jam nebuvo suteikta.

12. Įvertinęs Alytaus PN paaiškinimus, kad 4 lokalinio sektoriaus 2 kameros laikinai izoliuoti nuteistieji buvo išvedami į kiemą vienai valandai pasivaikščioti Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkėje nustatytu laiku, taip pat tai, jog pasibaigus laikino izoliavimo laikui (praėjus 24 valandoms), kuris pasibaigdavo ir nakties metu, pareiškėjui atsisakius gyventi jam skirtame būryje, pareiškėjui buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore ir, nepraėjus ne mažiau kaip valandai nuo paleidimo iš laikino izoliavimo kameros, jis vėl į ją būdavo patalpinamas, teismas darė išvadą, jog Alytaus PN, suteikdami pareiškėjui kasdien dienotvarkėje nustatytu laiku vieną valandą pasivaikščioti ir galbūt leisdami pareiškėjui pasivaikščioti nakties metu tarp perkėlimų iš laikino izoliavimo patalpų (objektyvių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikta), nesant jokio tokių pasivaikščiojimų teisinio reglamentavimo, netinkamai vykdė pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę kasdien 2 valandas pasivaikščioti gryname ore. Teismas konstatavo neteisėtus Alytaus PN pareigūnų veiksmus.

13. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl negalėjimo tinkamai išsimiegoti dėl jo izoliavimo pasibaigimo nakties metu, nes BVK 144 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad laikinas izoliavimas galimas iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms. Teismo vertinimu, pareiškėją išleidžiant nustatytu terminu iš laikino izoliavimo, jo teisės nebuvo pažeidinėjamos.

14. Įvertinęs pateiktą medicininę dokumentaciją, teismas nurodė, jog ji nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodytus sutrikimus sąlygojo negalėjimas tinkamai pasivaikščioti esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

15. Įvertinęs pažeidimo trukmę (21 diena), jo pobūdį (pažeidimas nebuvo tęstinis), atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, į tai, kad pareiškėjo laikinas izoliavimas buvo sąlygotas jo paties veiksmų atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, neturėdamas įrodymų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti proporcinga suma yra 130 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 7 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo yra priteistas 130 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

17. Atsakovas teigia, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie galimai padarytą žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Siekdamas žalos atlyginimo pareiškėjas privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

18. Alytaus PN pakartojo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausmės grupei ir jam sudaryta galimybė kasdien pasivaikščioti po dvi valandas, tačiau pagal BVK 144 straipsnį izoliuoti nuteistieji išvedami pasivaikščioti vienai valandai dienotvarkėje nustatytu laiku, pareiškėjas taip pat turėjo galimybę pasivaikščioti, kai pasibaigdavo jo izoliavimo laikotarpis, o pareiškėjas vėl atsisakydavo gyventi paskirtame būryje – iki kito nutarimo dėl pareiškėjo laikino izoliavimo priėmimo.

19. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, patirtos Alytaus PN neužtikrinant teisės aktuose nustatytos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore ir trikdant nepertraukiamą nakties miegą, atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant šioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

23. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

24. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą).

26. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant jo teisės pasivaikščioti įgyvendinimo laikino izoliavimo metu, taip pat jį laikinai izoliuojant ar pasibaigus laikinam izoliavimui ir išleidžiant jį iš šių patalpų nakties metu buvo trikdomas pareiškėjo ir kitų nuteistųjų miegas. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad buvo pažeista D. S. teisė į pasivaikčiojimus, o jo pretenzijas dėl sutrikdyto miego nakties metu atmetė kaip nepagrįstas.

27. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnyje (taikoma 2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) nustatyta, kad kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 4 dalyje nurodytus asmenis, laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, izoliuoti, jis gali būti laikinai perkeltas į kamerų tipo patalpas. Toks nuteistojo laikinas izoliavimas galimas tik iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms, ir nelaikomas nuobauda. Jeigu už padarytą režimo pažeidimą paskiriama nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, laikino izoliavimo laikas įskaitomas į bendrą nutarimu paskirtos nuobaudos laiką.

28. Minėto kodekso 73 straipsnio 5 punkte reglamentuota, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas (74 straipsnio 5 punktas), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas (75 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

29. Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį (ginčo metu galiojusi redakcija) nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.

30. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 732 punkte įtvirtinta, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.

31. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalies normos adresatus, pobūdį (specialioji norma) ir sisteminį minėto kodekso 144 straipsnio ir 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo vertinimą, spręstina, kad nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į kameros tipo patalpas (laikino izoliavimo metu) taikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje aptartos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, tame tarpe ir dėl pasivaikčiojimo (vienos valandos trukmės). Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2020 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-886-662/2020 (teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi BVK 144 straipsnyje ir BVK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, daro išvadą, jog BVK 145 straipsnio 1 dalyje išvardinti apribojimai – gauti pasimatymus, smulkiuosius paketus, siųsti laiškus (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), paskambinti telefonu, apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, – taikytini ne tik pataisos namuose bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie perkeliami į kamerą atlikti paskirtą nuobaudą, bet ir nuteistiesiems, kurie dėl šiurkštaus nustatytos tvarkos pažeidimo perkelti į kameras laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, t. y. ir BVK 144 straipsnyje nustatytu atveju).

32. Iš byloje pateiktos Alytaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintos Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkės matyti, kad nuo 08.30 val. iki 12.30 val. numatytas pasivaikčiojimas. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 5 d. vykusio teismo posėdžio metu teigė, kad kamerų tipo patalpose nuteistieji galėjo pasivaikščioti vieną valandą, tačiau tarp perkėlimų (paleidžiant iš laikino izoliavimo ir vėl laikinai izoliuojant) nakties metu teisė pasivaiksščioti jam nebuvo suteikta. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo teisės į pasivaikščiojimą kasdien pažeidimo yra labai prieštaringos, nes skunde jis nurodė, kad ginčo laikotarpiais esant laikinai izoliuotam jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti 3 valandas, tačiau jokių pretenzijų dėl teisės kasdien pasivaikščioti nesuteikimo nereiškė. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo ginčijamame sprendime nustatė, kad Alytaus pataisos namai suteikė pareiškėjui kasdien dienotvarkėje nustatytu laiku vieną valandą pasivaikščioti.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą bei Alytaus pataisos namų pateiktus įrodymus ir pareiškėjo paaiškinimus, daro išvadą, jog D. S. teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą kasdien, numatytą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pažeista. Aiškindamas ginčo teisinius santykius reguliuojančias Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovo atstovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę kasdien 2 valandas pasivaikščioti gryname ore, todėl šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmus.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Alytaus pataisos namai atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą.

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei padarė neteisingą išvadą spręsdamas dėl Alytaus pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 7 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 7 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjui D. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 130 Eur (šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti ir šią pareiškėjo D. S. skundo dalį atmesti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė