2020-01-08 Nr. AB-308-3-61-3-00621-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2749-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00621-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja E. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (11.1)I-281 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. gruodžio 12 d. pateikė atsakovui prašymą dėl 3 849,54 Eur išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo tiesiogiai taikant 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio 2 dalies a punktą. VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendime Nr. (11.1)I-281 nurodė, kad nevertina nacionalinių teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams, o dėl išmokos iš Garantinio fondo pareiškėjai, kaip buvusiai (duomenys neskelbtini) darbuotojai, buvo atsakyta VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (11.1‑E)1‑3969 pagal jos 2017 m. birželio 2 d. prašymą dėl išmokos iš Garantinio fondo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjos teikti 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d. prašymai dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo yra tapatūs, o ji nepateikė naujų faktinių aplinkybių, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, todėl VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą.

3. Pareiškėjos teigimu, jos 2017 m. birželio 2 d. prašyme nebuvo prašoma išmokėti jai atitinkamo dydžio sumą iš Garantinio fondo tiesiogiai taikant Direktyvą, priešingai nei 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme. 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d. prašymų dalykas ir pagrindas skiriasi, todėl jie negali būti laikomi tapačiais. 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme yra pateikiami įrodymai, teisinė analizė, kuriais remiantis prašoma tiesiogiai taikyti Direktyvą ir jos pagrindu išmokėti jai išmoką iš Garantinio fondo.

4. Pažymėjo, kad VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendime Nr. (11.1)I-281 nurodytas formalus argumentas, jog nacionalinių teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams vertinimas nėra priskiriamas VSDFV kompetencijai, neišsprendžiant šio klausimo iš esmės ir neperduodant jo sprendimo kompetentingai institucijai, vertintinas kaip Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių pažeidimas.

5. Nurodė, kad VSDFV privalėjo jos prašymą persiųsti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (toliau – ir Ministerija) dėl Direktyvos perkėlimo tinkamumo į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę įvertinimo ir, tik gavusi atsakymą iš Ministerijos, galėjo priimti atitinkamą sprendimą. Neatlikdama šių veiksmų VSDFV pažeidė subsidiarumo ir išsamumo principus.

6. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamame sprendime VSDFV patvirtino, jog nėra kompetentinga vertinti Direktyvos nuostatų atitikimą nacionaliniams teisės aktams, o tai reiškia, kad pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d. prašymas tuo aspektu nebuvo nagrinėjamas. Ši aplinkybė patvirtina, kad nėra pagrindo laikyti 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d. prašymus tapačiais.

7. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Paaiškino, kad pareiškėja dėl išmokų iš Garantinio fondo skyrimo į atsakovą pirmą kartą kreipėsi su 2017 m. birželio 2 d. prašymu, kuris buvo grindžiamas Direktyvos nuostatomis. Su tokiu prašymu pareiškėja į VSDFV kreipėsi ir 2017 m. gruodžio 12 d. Todėl ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta nagrinėti šį pareiškėjos prašymą. Ginčijamame sprendime atsakovas pareiškėjai paaiškino, kad dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo jai, kaip buvusiai (duomenys neskelbtini) darbuotojai, buvo atsakyta VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (11.1E) I‑3969, kuris yra įsiteisėjęs.

9. Pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog pirminiame prašyme pareiškėja neteikė išsamaus paaiškinimo, kodėl, jos nuomone, jai Direktyva turėtų būti taikoma tiesiogiai, ir nekvestionavo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo (netinkamumo), nesudaro pagrindo teigti, jog dėl nurodytų aplinkybių pakartotinio pareiškėjos kreipimosi dalykas ir pagrindas skiriasi.

10. Atkreipė dėmesį, kad pagal VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme pareiškėja kėlė iš esmės tapatų klausimą dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo. Klausimas dėl tinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę nelaikytinas nauja aplinkybe, sudarančia pagrindą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja ginčija VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (11.1)I-281, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti jos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą. Atsakovas sprendime nurodė, kad dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo pareiškėjai, kaip buvusiai (duomenys neskelbtini) darbuotojai, buvo atsakyta VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (11.1E)I-3969. Pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme pareiškėja kelia iš esmės tapatų klausimą dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo, o klausimas dėl tinkamo Direktyvos (šia Direktyva remtasi ir teikiant 2017 m. birželio 2 d. prašymą) nuostatų perkėlimo į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę nelaikytinas nauja aplinkybe, sudarančia pagrindą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą. Be to, nacionalinių teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams vertinimas nėra VSDFV kompetencija. Taip pat atkreipė dėmesį, kad VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimas yra galiojantis, nes pareiškėja praleido jo apskundimo terminą, kurio teismas neatnaujino.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d. prašymo turinį, padarė išvadą, jog jis yra iš esmės tapatus pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymui, todėl atsakovas, vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu ir turėdamas omenyje, jog VSDFV 2017 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (11.1E) I-3969 nėra panaikintas, pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą.

14. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (11.1)I-281, taip pat įpareigoti VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą.

III. 15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, t. y. panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo iš esmės išnagrinėti jos prašymą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

16. Pareiškėja, kartodama savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui argumentus, akcentuoja, kad jos 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d. prašymai dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo nėra tapatūs, nes antrajame prašyme (2017 m. gruodžio 12 d.) ji prašė tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatas ir išmokėti jai išmoką iš Garantinio fondo, taip pat išdėstė teisinį vertinimą, nurodė faktines aplinkybes, pateikė įrodymus dėl būtinumo tiesiogiai taikyti Direktyvą.

17. Teigia, jog antrajame prašyme ji buvo nurodžiusi, kad nustatytu teisiniu reguliavimu Įmonių bankroto įstatyme Direktyva į nacionalinę teisę yra netinkamai perkelta, nes nėra suteikiamos apsauga atitinkamų juridinių asmenų (profesinių sąjungų) darbuotojams jų nemokumo atveju. Direktyva neišskiria juridinių asmenų teisinės formos (tarp jų profesinės sąjungos) dėl galimybės jos netaikyti (Direktyvos 1 straipsnio 2 dalis leidžia netaikyti Direktyvos tik tuo atveju, jei yra nustatytos garantijos, kurios yra lygiavertės direktyvos teikiamai apsaugai, tačiau profesinėse sąjungose dirbantiems asmenims tokios garantijos Lietuvos įstatymai nesuteikia), ir buvo nurodžiusi, kad netinkamai įgyvendintas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytas imperatyvas, kad valstybės narės negali netaikyti šios Direktyvos ne visą dieną dirbantiems darbuotojams. Todėl sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos apsaugos (duomenys neskelbtini) tapus nemokiai ir pareiškėjos reikalavimų patenkinimo iš garantinės institucijos, kurių neįvykdė (duomenys neskelbtini), turėtų būti tiesiogiai taikomas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas – valstybes narės negali netaikyti šios direktyvos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, todėl VSDFV, administruojanti Garantinį fondą, turi išmokėti pareiškėjai priklausančią išmoką.

18. Pažymi, jog antrajame prašyme buvo akcentavusi, kad Direktyva nėra tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, taip pat tai, kad privatus asmuo turi teisę remtis Direktyva ir prašyti valstybinės įstaigos ją tiesiogiai taikyti, jeigu direktyvos nuostatos įstatymo leidėjo į nacionalinę teisės sistemą yra perkeliamos pavėluotai arba netinkamai; tiesioginio direktyvų veikimo atveju privatūs asmenys turėtų teisę reikšti savo reikalavimus valstybei ar jos institucijai remdamiesi ne įstatymo, o atitinkamos direktyvos normomis.

19. Pareiškėja savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad VSDFV 2018 m. sausio 15 d., priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 28 punktą, nes nurodžiusi, kad jai nepriskirta vertinti nacionalinių teisės aktų atitikties ES teisės aktams, šio klausimo neperdavė spręsti kitoms institucijoms.

20. Pareiškėja nurodo Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymą (toliau – ir GDĮ) ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ir ĮBĮ), į kuriuos, pasak jos, Direktyvos nuostatos nėra tinkamai perkeltos.

21. Pareiškėjos argumentas, nurodytas šios Nutarties 19 punkte, buvo išdėstytas ir jos skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

22. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Nurodo, kad pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir jos skundas, teiktas pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėja nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis teismas galėtų konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigoti VSDFV tiesiogiai taikant Direktyvą išnagrinėti jos prašymą iš esmės arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

26. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad jos prašymai, teikti VSDFV 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d., yra tapatūs.

27. Pasak apeliantės, jos prašymai nebuvo tapatūs, nes pirmajame prašyme, teiktame VSDFV 2017 m. birželio 2 d., ji prašė išieškoti iš Garantinio fondo 3 849,54 Eur, kurių pareiškėja nėra gavusi iš (duomenys neskelbtini), kaip buvusi jos darbuotoja, tačiau neprašė tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatų.

28. Apeliantės teigimu, antrąjį savo prašymą (2017 m. gruodžio 12 d.) ji grindė aplinkybe, kad nustatytu teisiniu reguliavimu į ĮBĮ, GDĮ yra netinkamai perkelta Direktyva, nes nėra suteikiama apsauga atitinkamų juridinių asmenų (profesinių sąjungų) darbuotojams jų nemokumo atveju, o Direktyvos 1 straipsnio 2 dalis suteikia galimybę netaikyti joje numatytos apsaugos tik tuo atveju, jei yra nustatytos kitos garantijos, kurios yra lygiavertės Direktyvos teikiamai apsaugai. Lietuvos įstatymai profesinėse sąjungose dirbantiems asmenims tokios garantijos nesuteikia. Antrajame prašyme ji taip pat buvo nurodžiusi, kad netinkamai įgyvendintas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytas imperatyvas, jog valstybės narės negali netaikyti šios Direktyvos ne visą dieną dirbantiems darbuotojams. Apeliantė akcentavo, kad privatus asmuo pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 288 straipsnį turi teisę remtis direktyva ir prašyti valstybinės įstaigos ją tiesiogiai taikyti, jeigu direktyvos nuostatos įstatymo leidėjo į nacionalinę teisės sistemą yra perkeliamos pavėluotai arba netinkamai; tiesioginio direktyvų veikimo atveju privatūs asmenys turėtų teisę reikšti savo reikalavimus valstybei ar jos institucijai remdamiesi ne įstatymo, o atitinkamos direktyvos normomis. Šis apeliantės argumentas taip pat buvo nurodytas jos antrajame prašyme (I t., b. l .70).

29. Įvertinus pareiškėjos antrojo prašymo VSDFV turinį matyti, kad šios Nutarties 28 punkte nurodyti jos apeliacinio skundo argumentai iš tikrųjų buvo išdėstyti šiame jos prašyme (I t., b. l. 5–8).

30. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d. prašymo turinį (žr. teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą), daro išvadą, jog jis yra iš esmės tapatus pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymui (žr. teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą). Motyvų, kodėl šie prašymai yra iš esmės tapatūs, teismas nepateikė.

31. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punkto matyti, kad jame yra išdėstytos faktinės aplinkybės, susijusios su pirmuoju pareiškėjos prašymu, 2017 m. birželio 2 d. pateiktu VSDFV: „2017 m. birželio 2 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV su prašymu dėl išmokos iš garantinio fondo išmokėjimo, kuriame nurodė, kad vadovaujantis Direktyva ir galiojančiu Garantinio fondo įstatymu, jai priklauso išmoka (3 849,54 Eur, neatskaičius mokesčių, suma dėl neišmokėto darbo užmokesčio, neišmokėtos išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas) iš Garantinio fondo, kai buvęs darbdavys – (duomenys neskelbtini) yra nemoki, nors šiam juridiniam asmeniui nėra iškelta bankroto byla, bei prašė ją išmokėti. Paaiškino, kad tarp jos ir (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 81 nustatant 7 val. darbo dienos trukmę, kuri nutraukta 2015 m. birželio 5 d. pareiškėjos iniciatyva, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalimi (kai darbdavys daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka darbuotojui viso priklausančio darbo užmokesčio). Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. DGKS-4372 nusprendė išieškoti pareiškėjos naudai iš (duomenys neskelbtini) minėtus 3 849,54 Eur ir 3 046,68 Eur dėl uždelsimo atsiskaityti su pareiškėja. Šis sprendimas įsigaliojo 2015 m. lapkričio 15 d., tačiau su pareiškėja atsiskaityta nebuvo. Pareiškėja kreipėsi į antstolę. Antstolė 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) vardu registruotos banko sąskaitos areštuotos ir piniginių lėšų nėra, taip pat nėra registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Pareiškėja 2016 m. spalio 9 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl bankroto bylos (duomenys neskelbtini) iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi atsisakė tenkinti šį pareiškėjos prašymą, kadangi profesinėms sąjungoms Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas netaikomas. Apskundus šią nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui, jis 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjos atskirojo skundo netenkino (I t., b. l. 11–12).“

32. Teismas, įvertinęs savo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą, priėjo išvadą, kad pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymas iš esmės tapatus pirmajam prašymui, teiktam VSDFV 2017 m. birželio 2 d., taip pat perteiktas pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymo turinys: „2017 m. gruodžio 12 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV su prašymu dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo. Šiuo prašymu pareiškėja prašė tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, išmokėti jai 3 849,54 Eur išmoką, kurią sudaro trijų mėnesių neišmokėtas darbo užmokestis, neišmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, kompensacija už nepanaudotas atostogas. Prašymas iš esmės buvo grindžiamas tomis pačiomis faktinės aplinkybėmis, kaip ir 2017 m. birželio 2 d. pareiškėjos prašymas. Pareiškėja papildomai nurodė, kad Direktyva nėra tinkamai perkelta į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose darbuotojų apsaugą darbdaviui tapus nemokiam, nėra nustatytos darbuotojų apsaugos, dirbusių / dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, ne visą darbo dieną, kurių darbo santykiai laikini, darbdaviui tapus nemokiam. Tokiu reglamentavimu nėra įgyvendinamas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad valstybės narės negali netaikyti šios direktyvos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams. Be to, Lietuvos Respublikoje nėra įteisinta kompetentingos institucijos teisė, kaip nustato Direktyvos 2 straipsnio 1 dalis, konstatuoti juridinio asmens nemokumą, nepradedant procesinių veiksmų, ir pripažinti darbdavį nemokiu, išskyrus atitinkamo juridinio asmens bankroto procedūras. Pažymėjo, kad 2017 m. birželio 2 d. teiktame prašyme pareiškėja neprašė tiesiogiai taikyti Direktyvos, todėl šio prašymo ir 2017 m. birželio 2 d. prašymo dalykas ir pagrindas skiriasi, jie nelaikytini tapatūs (I t., b. l. 37–40)“.

33. Kaip matyti iš prieš tai pacituotų tekstų, pareiškėja pirmojo prašymo negrindė aplinkybe, jog Direktyva nėra tinkamai perkelta į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, neprašė tiesiogiai taikyti Direktyvos nuostatų, nebuvo nurodžiusi, kad valstybės narės negali netaikyti šios Direktyvos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, taip pat nebuvo nurodžiusi, kad Lietuvoje nėra įteisinta kompetentingos institucijos teisė, kaip nustato Direktyvos 2 straipsnio 1 dalis, konstatuoti juridinio asmens nemokumą, nepradedant procesinių veiksmų.

34. Tačiau pirmosios instancijos teismas prieš tai aptartų savo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 ir 3 punktuose perteiktų pareiškėjos prašymų, teiktų VSDFV, argumentų visiškai nevertino ir niekaip dėl jų nepasisakė, kodėl teismo nuomone, jie laikytini iš esmės tapatūs. Be to, teismo sprendime motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkte apskritai nėra atspindėtas pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme nurodytas argumentas dėl tiesioginio Direktyvos taikymo – Lietuvos įstatymai, nenumatantys kitiems darbuotojams, kuriems Direktyvos nuostatos netaikomos, lygiaverčių garantijų Direktyvoje teikiamai apsaugai, pažeidžia Darbuotojų apsaugos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies reikalavimą (žr. I t., b. l. 6; 2017 m. gruodžio 12 d. pareiškėjos prašymas). Neperkeltas ir pareiškėjos antrojo prašymo teiginys, kad privatūs asmenys turi teisę reikšti savo reikalavimus valstybei ar jos institucijai remdamiesi ne įstatymo, o atitinkamos direktyvos normomis; šį teiginį pareiškėja grindė Europos Bendrijos steigimo sutarties 288 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (I t., b. l. 7; 2017 m. gruodžio 12 d. prašymas).

35. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pareiškėjos skundo apygardos administraciniam teismui jai svarbaus argumento – VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 28 punktui, pareiškėjos prašymo neperdavus spręsti kitai institucijai (I t., b. l. 2).

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Taigi teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Reikalavimas teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus reiškia, jog sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti formuluojamos išvados dėl kiekvieno pareikšto pagrindinio reikalavimo. Byloje pareikštų, bet neišspręstų pagrindinių reikalavimų neturi likti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog šis įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012), tačiau tuo atveju, kai pareiškėjo argumentas yra esminis, negalima jo nevertinti, ir juo labiau formuluoti išvadą apskritai nepasisakant nė dėl vieno pareiškėjo argumento.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog sprendimu, kuriame teismas visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, yra pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6‑568/2007; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012).

38. Esminė aplinkybė, kuri skiria du pareiškėjos VSDFV teiktus prašymus, jos yra siejama su tiesioginiu Direktyvos taikymu, nurodytu antrajame jos prašyme, tai atitinkamai pagrindžiant, ko, pasak pareiškėjos, nebuvo pirmajame jos prašyme. Taigi šiuo atveju buvo būtina vertinti, ar iš tikrųjų pareiškėjos prašymai, teikti VSDFV 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. gruodžio 12 d., pagal juose nurodytus esminius skundo argumentus yra tapatūs, taip pat vertinti, ar VSDFV, priimdama ginčijamą 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalies ir Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 28 punkto.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuota, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

40. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatuota, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

41. Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m liepos 5 d. nutarimą).

42. Apibendrinant pirmiau nurodytas Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; baigiamajame teismo akte negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti.

43. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas, nors ir nurodė, kad savo sprendimą priima atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, tačiau esminių pareiškėjos argumentų, išdėstytų jos 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme, nevertino, kai kurių iš viso nenurodė (žr. šios Nutarties 34 punktą). Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrindė tik perteikdamas pareiškėjos dviejų prašymų turinį, jį atspindint netiksliai. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra argumentų, kurių pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti.

44. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų aplinkybių tyrimo neatliko, nenurodė savo argumentų, kodėl pareiškėjos skunde nurodyti esminiai argumentai bei pozicija dėl prašymų netapatumo, yra nepagrįsta, visiškai nevertino pareiškėjos argumento dėl ginčijamo sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymui ir Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėms, toks teismo sprendimas pripažintinas sprendimu be motyvų.

45. Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte sprendimo negaliojimo pagrindas yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas yra be motyvų. Šis procesinės teisės normų pažeidimas yra besąlyginė vada skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-820-442/2018).

46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė