2016-11-30 Nr. BB-4990-1-86-1-00981-2012-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-340-746/2016

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00981-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.3; 2.3.6.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Jono Prapiesčio (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajam J. S., jo gynėjai advokatei Aušrai Žukienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį, J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4. 9 dalimis, paskirtą bausmę iš dalies sudėjus su Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi J. S. paskirta subendrinta šešių mėnesių dešimties dienų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, J. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams įpareigojant jį tęsti darbą ar mokslą, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu J. S. dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. J. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 3 d., apie 2.00 val., Telšių r., Pakapių k., kaimo turizmo sodybos „Pas Gražiną“ teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, tyčia, iš asmeninių paskatų, bendrais veiksmais sudavė lazdomis ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam D. P. į galvą ir padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, poodinėmis kraujosruvomis bei odos nubrozdinimais veido dešinėje, dešinio skruostikaulio lūžimą, apatinio žandikaulio lūžius dešiniųjų 43–42 dantų srityje ir kairiajame kampe, dešinio viršugalvinio kaulo lūžį, pakauškaulio abipusius lūžius. Nuo suduotų smūgių nukentėjusiajam virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje pakaušinėje srityje bei po kietuoju smegenų dangalu dešinėje viršutinėje–pakaušinėje srityje išsiliejo kraujas. Dėl nukentėjusiajam padaryto galvos sumušimo su dešinio viršugalvinio kaulo lūžiu, abipusiu pakauškaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu jo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs J. S. bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro, nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nors ir išnagrinėjo įrodymus, tačiau, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl J. S., tinkamai neįvertino nuosprendyje išdėstytų įrodymų ir nepateikė išsamios jų analizės, neišanalizavo kaltinamųjų ir liudytojų parodymų, nelygino jų su kitais bylos duomenimis, aiškiai ir išsamiai nenurodė savo išvadų dėl J. S. išteisinimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, yra neteisingos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, J. S. kaltė įrodyta liudytojų I. M., S. V., R. R., N. A., E. J., L. K., L. K. ir kitų liudytojų parodymais, taip pat iš dalies paties J. S. parodymais, specialisto išvada, apžiūros protokolu ir kita teisme ištirta bylos medžiaga, o tarp J. S. veiksmų – suduotų smūgių lazda nukentėjusiajam į galvą – ir padarinių – sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

4. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti duomenys, kuriais būtų pagrįstas jam inkriminuotas kaltinimas, todėl pirmosios instancijos teismas, jo nuomone, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatomis, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad iš ikiteisminio tyrimo metu byloje ištirtų ir teisiamajame posėdyje patvirtintų faktinių duomenų matyti, kad leistinais, objektyviais, neginčytinai tiksliais ir neabejotinais įrodymais nėra patvirtinta kaltinime nurodyta jam inkriminuota nusikalstama veika. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes išsamiai neišnagrinėjo ir neištyrė bylos aplinkybių, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis nepatikimais, prieštaringais bylos nagrinėjimo teisme metu nepatvirtintais įrodymais ir nuosprendį grindė spėlionėmis.

4.1. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl jo kaltės įrodytumo, teigia, kad nė vienas iš apeliacinės instancijos teismo išvardytų liudytojų nenurodė, kad smūgius lazda nukentėjusiajam sudavė būtent jis (kasatorius). Pasak kasatoriaus, visų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išvardytų liudytojų parodymai skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir nuo jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išvardytų liudytojų parodymų patikimumas kelia abejonių ir dėl to, kad, apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo neblaivūs, beveik visų jų pirmosiose apklausose nedalyvavo atstovai, nors liudytojai ir buvo nepilnamečiai.

4.2. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas kaip vieną pagrindinių jo kaltės įrodymų nurodė liudytojos S. V. parodymus, tačiau, anot kasatoriaus, „domėn ima būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas) nurodydamas, kad būtent liudytoja S. V. matė, kad vienas iš vaikinų, kuris buvo su šviesia, balta su žaliu kepure, kurios viršuje buvo bumbulas, lazda trenkė D. P. į galvą, kuris nuo smūgio nukrito“. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šias liudytojos S. V. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojai I.

M., R. R., matę šalia nukentėjusiojo D. P. stovėjusius tris vaikinus, iš kurių vienas, užsimojęs lazda, sudavė nukentėjusiajam, nors, pasak kasatoriaus, iš liudytojos S. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog tuo metu, kai kažkas sudavė smūgį lazda nukentėjusiajam, ji šalia nukentėjusiojo kitų asmenų nematė ir pabrėžė, kad vaikinas su kepure buvo vienas – kitų asmenų šalia jo nebuvo. Kasatorius pažymi, kad liudytoja S. V. ją apklausiant pirmosios instancijos teisme jau nurodė, kad šalia nukentėjusiojo buvo trys asmenys, smūgį nukentėjusiajam sudavė tamsiai apsirengęs vaikinas, o ar turėjo ką ant galvos, negalėjo pasakyti.

Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad vienintelė liudytoja S. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusiajam smūgį lazda sudavė vaikinas, dėvintis kepurę su bumbulu. Kasatoriaus tvirtinimu, atsižvelgiant į tokias aplinkybes, negalima teigti, kad liudytojos S. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu taip, kaip to reikalaujama BPK 301 straipsnyje, todėl jais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas jo kaltę, rėmėsi iš esmės skirtingais liudytojos S. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio proceso metu duotų parodymų fragmentais, t. y. teismui „patogesniais“ parodymais iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos, ir kita jos parodymų dalimi, gauta bylos nagrinėjimo teisme metu.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, liudytojos S. V. parodymus patvirtina kiti liudytojai I. M., R. R., N. A., E. J., L. K., L. K., tačiau, kasatoriaus teigimu, išanalizavus jų parodymus, matyti, kad vienintelis dalykas, kurį jie patvirtino yra tas, kad iš atvykusiųjų keli buvo su kepurėmis; visų jų apklausose gausu abejonių, o kaip liudytojas teisme apklaustas L. V. parodė, kad nukentėjusysis jau buvo sumuštas prieš atvykstant kompanijai. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, vakaro, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D.

P. sveikata, įvykių apeliacinės instancijos teismas nuosekliai nenustatė ir apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikydamas in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principo, grindė spėlionėmis bei abejonėmis.

5. Nuteistojo J. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

6.1. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo J. S. kasacinis skundas yra paduotas iš esmės dėl, jo nuomone, esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies) pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

6.2. Kita vertus, kasatorius skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės įrodytumo ir nurodo, kad: nė vienas iš apeliacinės instancijos teismo išvardytų liudytojų nenurodė, kad smūgius lazda nukentėjusiajam sudavė būtent jis (kasatorius); visų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išvardytų liudytojų parodymai skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir nuo jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų; apeliacinės instancijos teismo manymu, liudytojos S. V. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojai I. M., R. R., matę šalia nukentėjusiojo D. P. stovėjusius tris vaikinus, iš kurių vienas, užsimojęs lazda, sudavė nukentėjusiajam, nors iš liudytojos S. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog tuo metu, kai kažkas sudavė smūgį lazda nukentėjusiajam, ji šalia nukentėjusiojo kitų asmenų nematė ir pabrėžė, kad vaikinas su kepure buvo vienas – kitų asmenų šalia jo nebuvo; liudytoja S. V. ją apklausiant pirmosios instancijos teisme jau nurodė, kad šalia nukentėjusiojo buvo trys asmenys, smūgį nukentėjusiajam sudavė tamsiai apsirengęs vaikinas, o ar turėjo ką ant galvos, negalėjo pasakyti; vienintelė liudytoja S. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusiajam smūgį lazda sudavė vaikinas, dėvintis kepurę su bumbulu; apeliacinės instancijos teismo nuomone, liudytojos S. V. parodymus patvirtina kiti liudytojai I. M., R. R., N. A., E. J., L. K., L. K., tačiau, kasatoriaus teigimu, išanalizavus jų parodymus, matyti, kad vienintelis dalykas, kurį jie patvirtino yra tas, kad iš atvykusiųjų keli buvo su kepurėmis; visų jų apklausose gausu abejonių, o kaip liudytojas teisme apklaustas L. V. parodė, kad nukentėjusysis jau buvo sumuštas prieš atvykstant kompanijai, ir kt.

6.3. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo.

6.4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes išsamiai neišnagrinėjo ir neištyrė bylos aplinkybių, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis nepatikimais, prieštaringais bylos nagrinėjimo teisme metu nepatvirtintais įrodymais ir nuosprendį grindė spėlionėmis. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, jo kaltę grindė liudytojos S. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad nukentėjusiajam smūgį lazda sudavė vaikinas, dėvintis kepurę su bumbulu, nors pirmosios instancijos teisme ji jau nurodė, kad šalia nukentėjusiojo buvo trys asmenys, smūgį nukentėjusiajam sudavė tamsiai apsirengęs vaikinas, o ar turėjo ką ant galvos, negalėjo pasakyti. Dėl to, kasatoriaus nuomone, negalima teigti, kad liudytojos S. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu taip, kaip to reikalaujama BPK 301 straipsnyje.

8. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja teismo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

10. Be to, nagrinėjamo kasacinio skundo argumentų kontekste pabrėžtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog anksčiau nurodyta BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015).

Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais ar ne, kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

11. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindama tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir J. S. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedama juos į vientisą loginę grandinę ir, nurodžiusi, kad „nors teisminio bylos nagrinėjimo metu J. S. kaltu neprisipažino, tačiau daroma išvada, kad jo kaltė įrodyta liudytojų I. M., S. V., R. R., N. A., E. J., L. K., L. K. bei kitų liudytojų parodymais, iš dalies paties išteisintojo J. S. parodymais, specialisto išvada, apžiūros protokolu bei kita teisme ištirta baudžiamosios bylos medžiaga“, motyvuotai konstatavo, kad J. S. nusikalstamais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. P. sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, išdėstė įrodymus, kurie yra pagrindas J. S. pripažinti kaltu ir jį nuteisti, motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė J. S. teisinančius įrodymus ir kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.

12. Kartu kasatoriaus skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 186 straipsnio 5 dalį nepilnamečio liudytojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas, o esant proceso dalyvių prašymui arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į nepilnamečio liudytojo apklausą privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nenumatytas imperatyvas visais atvejais į jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo apklausą kviesti jo atstovo ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą.

13. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamojoje byloje esančius įrodymus: apklausė J. S., nukentėjusįjį D. P., civilinę atsakovę G. G., liudytojus D. J., R. S., G. P., L. K., I. M., S. V., L. K., E. J., N. A., L. V., L. B., E. J., R. V., V. C., M. P., K. B., L. P., V. V., A. Č., M. Š., A. Ž., R. S., balsu perskaitė liudytojų D. J., L. K., I. M., S. V., L. K., E. J., R. S., R. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat D. B., mirusio iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu skiriant jam kardomąją priemonę, prie baudžiamosios bylos pridėjo proceso dalyvių pateiktus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Taigi nėra pagrindo teigti, kad įrodymai, tarp jų ir kasatoriaus minimi liudytojos S. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje taip, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, t. y. nuosprendyje tik išdėstė įrodymus, bet jų iš esmės neanalizavo, nelygino nei tarpusavyje, nei vienų su kitais, nepateikė jų visumos įvertinimo ir nuosprendyje tik formaliai (deklaratyviai) konstatavo, kad J. S. nepadarė BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.

14. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl J. S., nepažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Piesliakas

Jonas Prapiestis