2013-04-25 Nr. AB-1350-3-61-3-01129-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-604/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01129-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.1.; 11.2.; 11.3.; 11.5.3.; 11.9.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant K. K. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-3) bei patikslintu skundu (t. I, b. l. 61-64; t. II, b. l. 71-73), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 30-534; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 2 mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti T. K. nuosavybės teises į 281,53 kv. m. nacionalizuoto ploto pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) Vilniuje, iš kurių pastate-gyvenamajame name, pažymėtame plane 2Alž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nacionalizuoti 248,40 kv. m. ir pastate-gyvenamajame name lAlm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nacionalizuoti 33,13 kv. m.

Nurodė, kad jos močiutė M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė namų valdą Vilniuje, buvusioje (duomenys neskelbtini) (dabar – duomenys neskelbtini). 2001 m. gruodžio 29 d. pareiškėjos motina J. K. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris buvo nacionalizuotas sovietinės okupacijos metu. Kaip pagrindas nuosavybės teisių atkūrimui prašyme buvo nurodyta pažyma apie nacionalizuotą 1949 m. birželio 10 d. turtą. 2002 m. kovo 22 d. pareiškėjos mama J.

K. mirė. 2003 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė pažymą Nr. 170 dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kuria nustatyta, kad pareiškėjos motina J. K. turi nuosavybės teisę į 0,087 ha žemės (duomenys neskelbtini) Vilniuje. 2004 m. vasario 21 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurį T. K. 2004 m. birželio 25 d. pateikė VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo persiųstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Po bylinėjimosi teismuose dėl praleisto termino atnaujinimo, pareiškėja 2010 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Praėjus metams, t. y. 2011 m. gegužės 10 d., Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo raštu Nr. A51-14117 (2.13.1.3-TD6) informavo, kad iš pateiktų dokumentų negali nustatyti, kuri šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, esančių pastatų dalis buvo nacionalizuota ir nacionalizacijos metu dokumentuose buvo žymima kaip namų valda (duomenys neskelbtini), Vilniuje, be to, kad pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kas po M.

M. mirties paveldėjo ir iki pastatų nacionalizacijos valdė pastatus, bei rekomendavo kreiptis į teismą dėl šių juridinių faktų nustatymo. 2011 m. rugsėjo 30 d. pareiškėja pateikė Administracijai papildomą informaciją. 2012 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu T. K. buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į pastatą-gyvenamąjį namą, pažymėtą plane 2Alž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir pastatą-gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu lAlm, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Su šiuo Administracijos direktoriaus įsakymu nesutinka, nes atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktą papildomą informaciją. Vilniaus miesto savivaldybė, kaip šių pastatų savininkė, turi reikalaujamą iš pareiškėjos informaciją. Be to, Administracijos reikalavimas nustatyti juridinį faktą, kad šiuo metu pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo principams, nes Vilniaus miesto savivaldybė gali susipažinti su šio pastato inventorinėmis žiniomis pati. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad atsakovas piktnaudžiauja teise, nes būdamas gyvenamųjų namų, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas, vieną iš butų name, kuris buvo nacionalizuotas iš pareiškėjos šeimos, nuomoja pareiškėjai kaip socialinį būstą. Nurodė, jog skundžiamas įsakymas pažeidžia pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, kurie buvo nacionalizuoti iš jos šeimos, viename iš kurių ir po nacionalizacijos (viename iš butų) gyveno pareiškėjos šeima, o šiuo metu kaip nuomininkė gyvena ir pati pareiškėja.

Atsakovas atsiliepimu į patikslintą skundą (t. II, b. l. 82-87) prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo tvarka). Skundžiamas Administracijos direktoriaus įsakymas buvo priimtas vadovaujantis šių teisės aktų nuostatomis bei įvertinus visus pareiškėjos pateiktus dokumentus.

Pareiškėja neatsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos jai pateiktus prašymus ir Administracijos direktoriui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kas pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė jų nacionalizacijos metu, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kas paveldėjo M. M. turtą po jos mirties 1948 m. ir valdė iki nacionalizacijos 1949 m. birželio 14 d., duomenų apie visus galimus M. M. turto paveldėtojus bei dokumentų, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys pastatai atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip pat įrodymų, jog pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl šių juridinių faktų nustatymo.

Nesant dokumentų, patvirtinančių išvardintas aplinkybes, pagrindo teigiamo sprendimo dėl nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo priėmimui Administracijos direktorius neturėjo. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Atkūrimo įstatymą, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos Administracijos direktoriui pateiktų dokumentų buvo matyti, kad jos senelė M. M. mirė 1948 m., t. y. Vilniaus miesto vykdomajam komitetui, priimant sprendimą dėl namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nacionalizavimo, jo buvusi savininkė jau buvo mirusi. Tuo tarpu dokumentų, patvirtinančių, kas perėmė, paveldėjo šį turtą ir valdė jį nacionalizacijos metu, pareiškėja nepateikė. Be to, aplinkybė, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, egzistuojantys du pastatai atitinka iki nacionalizacijos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvusius pastatus, nebuvo pareiškėjos patvirtinta neginčijamais įrodymais.

Šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, egzistuojančių pastatų bendras naudingas plotas yra 327,81 kv. m., o nacionalizuotų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilnius, pastatų bendras naudingas plotas – 281,53 kv. m., todėl pareiškėjos pateiktos pastatų vidaus ploto eksplikacijos neįrodo aplinkybės, jog šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, esantys minėti du pastatai atitinka iki nacionalizacijos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvusius pastatus. Pareiga pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus numatyta būtent pareiškėjai (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip ginčo pastatų savininkė, pati turi reikalaujamą iš pareiškėjos informaciją, todėl nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklauso tik du butai, iš kurių vienas yra nuomojamas pareiškėjai, o pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises ne į konkretų butą, tačiau į du pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurie Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, todėl ir jokios informacijos apie juos savivaldybė neturi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepimuose (t. I, b. l. 136-138, t. II, b. l. 92-93) į skundą prašė teismo sprendimą nagrinėjamame ginče priimti savo nuožiūra.

Nurodė, kad vadovaudamasis pareiškėjos pateiktais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. gegužės 19 d. pažymėjimu Nr. R4-3226, 2003 m. gegužės 16 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo patvirtinta 1937 m. lapkričio 8 d. padėties plano kopija bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2003 m. birželio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 170. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad J. K., mirusi 2002 m. kovo 22 d., turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. M. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 0,0887 ha žemės sklypą. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2007 m. gegužės 31 d. buvo gautas T. K. prašymas dėl buvusios savininkės M. M. valdyto žemės sklypo kartografavimo. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai atliko 0,0887 ha ploto buvusios savininkės M. M. žemės sklypo kartografiją, kurios metu buvo surašytas 2007 m. birželio 26 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. R17-123. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. leipos 5 d. raštu Nr. S17-100 kartografinės medžiagos kopija buvo persiųsta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai su prašymu nustatyti ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžintina. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. A51-22336-(3.6-PD) informavo VAVA, kad buvusios savininkės M. M. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilnius, teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 0-473 suformuotu naudojamo namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypu. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2470 informavo pareiškėją T. K. ir trečiąjį suinteresuotą asmenį K. K., kad, pasikeitus Atkūrimo įstatymo reglamentavimui nuo 2012 m. vasario 1 d., pretendentės paveldėtojos gali pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. K. atsiliepimu (t. I, b. l. 171-172) į patikslintą skundą nurodė, kad palaiko skundo argumentus ir prašė jį tenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 30-534 panaikino, o likusioje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 1949 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas sprendimu Nr. 334 nacionalizavo namų valdą adresu (duomenys neskelbtini), naudingas plotas 281,53 kv. m., savininkė M. M. (t. II, b. l. 7-8). Pažyma ir 1966 m. Išvada patvirtina, kad remiantis Miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 334, 1949 m. birželio 10 d. du namai, adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 281,53 buvo nacionalizuoti į valstybinę nuosavybę (t. I, b. l. 33-36).

Iš Pastato inventorinių žinių matyti, kad buvęs namų adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius pakeistas į naują adresą – (duomenys neskelbtini), Vilnius. 1947 m. gruodžio 20 d. pastato valdytojas nurodytas M. M. (t. I, b. l. 102-108).

2001 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas J. K. prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, namą ir žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, priklausiusį jos motinai M. M. (t. I, b. l. 183). 2002 m. kovo 22 d. J. K. mirė (t. I, b. l. 163).

2003 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas T. K. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. turėtą žemę, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, sumokant piniginę kompensaciją (t. I, b. l. 183).

2004 m. vasario 27 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas patvirtina, kad palikėjos J. K. turtą lygiomis dalimis paveldėjo dukros T. K. ir K. K. (t. I, b. l. 163).

Iš 2009 m. gegužės 14 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų nustatyta, kad 690/854 žemės sklypo dalis, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; butas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) – Vilniaus miesto savivaldybei. Dėl šio buto nuomos 2008 m. birželio 3 d. sudaryta nuomos sutartis su T. K. (t. I, b. l. 43-45, 46-47). Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso ir butas Nr. 4, esantis tame pačiame name. Kiti butai Nr. 2, 3, 5, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso privatiems fiziniams asmenims (t. II, b. l. 29-37).

2009 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu Nr. I-933-815/2009 tenkino pareiškėjos T. K. prašymą iš dalies ir atnaujino terminą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nuosavybės teisę įrodantiems ir giminystės ryšį su buvusiu šių pastatų bei žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (t. I, b. l. 4-11). 2010 m. balandžio 7 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi Nr. A63-995/2010 apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą 2009 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą (t. I, b. l. 12-21).

2010 m. gegužės 18 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini). Pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – grąžinimas natūra (t. I, b. l. 22).

2011 m. spalio 14 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu atkurti nuosavybės teises tik į tą plotą, kuris buvo nacionalizacijos metu. Taip pat nurodė, kad po jos močiutės M. M. mirties name iki nacionalizacijos momento liko gyventi šeimos nariai, o jos (močiutės) sutuoktinis buvo nurodytas, kaip buvęs savininkas (t. I, b. l. 23-24).

Vilniaus miesto savivaldybės administracija kelis kartus prašė pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, kurie, anot Administracijos, yra būtini norint priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai buvo siunčiami: 2010 m. liepos 19 d. raštas Nr. A51-15628(2.13.1.3-TD6), 2010 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr.A51-18980(2.13.1.3-TD6), 2011 m. gegužės 10 d. raštas Nr. A51-14117(2.13.1.3-TD6), 2011 m. lapkričio 23 d. Nr. A51-46480(2.13.1.3-TD6) (t. II, b. l. 2, 9, 12, 17-18, 21-22).

2012 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius skundžiamu įsakymu Nr. 30-534 atsisakė atkurti nuosavybės teises pilietei T. K.. Tokį sprendimą direktorius priėmė vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo bei šį įstatymą įgyvendinančios Atkūrimo tvarkos nuostatomis, taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kas pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė jų nacionalizacijos metu, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kas paveldėjo M. M. turtą po jos mirties 1948 m. ir valdė iki nacionalizacijos 1949 m. birželio 14 d., duomenų apie visus galimus M. M. turto paveldėtojus bei dokumentų, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys pastatai atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip pat įrodymų, jog pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl šių juridinių faktų nustatymo (t. I, b. l. 29-30).

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsniu, 9 straipsniu, 10 straipsnio 4 dalimi bei Atkūrimo tvarkos 2.4 punktu, 3 punkto 4 dalimi, 11 punktu, 12 punktu ir 101 punkto 1 dalimi, teismas sprendė, kad atsakovas ginčijamą įsakymą tinkamai pagrindė aktualiomis teisės normomis. Taip pat teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiga pateikti visus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus tenka pareiškėjai (Atkūrimo tvarkos 11, 12 p. p.). Rėmėsi administracinių teismų praktika, kad, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-799/2010, 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010). Teismas sprendė, kad nors Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 10 d. sprendime Nr. 334 (t. II, b. l. 7, 8) nurodyta, kad 281,53 kv. m. naudingo ploto medinis namas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kaip stambi namų valda, buvo nacionalizuotas iš M. M. (dukros Adolfo), tačiau iš 2001 m. lapkričio 23 d. pažymos Nr. 00/26 (t. I, b. l. 166) matyti, kad M. M. mirė 1948 metais, t. y. M. M. nevaldė šio turto jo nacionalizavimo metu. Iš byloje nustatytų aplinkybių (t. I, b. l. 166; t. I, b. l. 25; t. II, b. l. 97; RTFSR CK 418, 429 str.), daryti išvadą, kad atsakovui būtų buvę pateikti neginčijamai įrodymai apie ginčo turto valdytoją jo nacionalizavimo metu, teismas negalėjo.

Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnį, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja nepateikė reikalingų dokumentų, patvirtinančių kas pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė jų nacionalizacijos metu, bei duomenų apie visus galimus M. M. turto paveldėtojus. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas tinkamai pareiškėjai išaiškino jos teisę tokius įrodymus gauti, kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai, o būtent: pažyma (t. I, b. l. 33, 34), išvada (t. I, b. l. 35, 36), Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimas (t. I, b. l. 37-42, 48-52), teisės į žemės sklypą duomenys (t. I, b. l. 140-140A, 145, 146, 147, 148, 149-150, 152-153, 154, 160, 168), sprendimas Nr. 334 (t. II, b. l. 7, 8), istorinės žinios apie pastatą (t. II, b. l.

15) ir pastatų vidaus plotų eksplikacija (t. II, b. l. 74-77) neleido teismui abejoti, kad 1949 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 334 (t. II, b. l. 7, 8) M. M. nacionalizuotas 281,53 kv. m. ploto namas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra tas pats namas, kurio adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į tiek ploto pastate, kiek buvo nacionalizuota 1949 metais. Tai, kad šiuo metu ginčo pastatų plotas yra didesnis nei nacionalizacijos metu, neleidžia spręsti, kad pareiškėja iš viso neturi teisės atkurti nuosavybės teisių.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad pastatų plotas pakito tuo metu, kad jie priklausė valstybei. Būtent pastatų savininkui teko pareiga rūpintis pastato duomenų registracija. Registracijos procedūros turėjo būti tvirtinamos dokumentais. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jei pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas reikiamos galios dokumentas, teismas atsisako priimti pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme („Teismų praktika“ Nr. 24, 2006 m.).

Taigi, teismas padarė išvadą, kad atsakovas negalėjo reikalauti iš pareiškėjos duomenų (atkreipė dėmesį, kad įsakymu reikalaujama ne duomenų, o dokumentų) apie tai, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantys pastatai atitinka pastatus, nacionalizuotus Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 334 ir turėjusius adresą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Juolab tokių dokumentų nepateikimas negalėjo būti pagrindu atsisakyti atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į ginčo pastatus.

Teismas pripažino ginčijamą įsakymą neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos individualų administracinį aktą tinkamai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja nėra išnaudojusi visų įstatyme nustatytų būdų įrodyti, kas ginčo pastatus valdė jų nacionalizavimo metu, jos reikalavimas įpareigoti atsakovą per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti jai nuosavybės teises į 281,53 kv. m. nacionalizuoto ploto ginčo pastatuose, netenkintas. Atsakovas įpareigotas iš naujo spręsti dėl pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius pastatus.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą dalyje, kurioje panaikintas atsakovo 2012 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. 30-534, ir pareiškėjos skundą šioje dalyje atmesti.

Apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 123-126) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas, t. y. motyvų išdėstymas administraciniame akte turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-620/2008). Skundžiamo Administracijos direktoriaus įsakymo preambulėje buvo nurodytas tiek įsakymo teisinis pagrindas (tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas), tiek ir objektyvūs duomenys (faktai).

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime apsiribojo deklaratyviu byloje esančių dokumentų išvardinimu, tačiau nedetalizavo, kurie būtent išvardintuose dokumentuose nurodyti duomenys leido teismui padaryti išvadą, kad 1949 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 334 (t. II, b. l. 7, 8) M. M. nacionalizuotas 281,53 kv. m. ploto namas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra tas pats namas, kurio adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, egzistuojančių pastatų bendras naudingasis plotas yra 327.81 kv. m, o nacionalizuotas buvo pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilnius, 281.53 kv. m bendras naudingasis plotas. Nagrinėjamu atveju skiriasi ne tik pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas, bet ir adresas. Taigi, iš pareiškėjos pateiktų dokumentų nebuvo galima daryti vienareikšmiškos išvados, jog šiuo metu abu gyvenamieji pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki nacionalizacijos priklausė pareiškėjos senelei M. M.. Vadinasi, aplinkybė, kad šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, egzistuojantys minėti du pastatai atitinka iki nacionalizacijos adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius, buvusius pastatus, pareiškėjos nebuvo patvirtinta neginčijamais įrodymais. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar 1949 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 334 nacionalizuoti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra tie patys pastatai, kurių adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra ne mažiau svarbi negu aplinkybė, kas pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė jų nacionalizacijos metu bei duomenys apie visus galimus M. M. turto paveldėtojus, todėl ginčijamo Administracijos direktoriaus įsakymo preambulėje ir buvo nurodytas faktas, kad pareiškėja nurodytų dokumentų nepateikė.

3. Vilniaus miesto savivaldybės administracija penkis kartus prašė pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, o jeigu prašomi pateikti dokumentai neegzistuoja ar nėra išlikę, nurodė pareiškėjai alternatyvą t. y. teisinę galimybę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinių faktų nustatymo teismo sprendimu (CPK 444 str.). Nepaisant visų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštų, pareiškėja nepateikė nei papildomų dokumentų, nei įrodymų, kad kreipėsi į teismą dėl juridinių faktų nustatymo. Kadangi pareiškėja turėjo alternatyvą arba pateikti papildomus dokumentus, arba, esant pagrindui, kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinių faktų nustatymo teismo sprendimu, t. y. iš pareiškėjos nebuvo imperatyviai reikalaujama kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jei pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas reikiamos galios dokumentas, teismas atsisako priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme.

4. Net apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą Administracijos direktorius negalės priimti kitokio sprendimo negu atsisakyti atkurti nuosavybės teises pareiškėjai į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vien tuo pagrindu, kad Administracijos direktoriui nėra pateikti neginčijami įrodymai apie ginčo turto valdytoją jo nacionalizavimo metu. Be to, pareiškėja nei skunde, nei teismo posėdžiu metu neprašė teismo įpareigoti Administracijos direktorių iš naujo spręsti dėl pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius pastatus, todėl įpareigojimas Administracijos direktoriui teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš naujo spręsti dėl pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius pastatus negalėjo būti nustatytas.

Pareiškėja T. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (t. II, b. l. 131-134) nurodoma, kad:

1. Atsakovas, kaip dalies patalpų pastatuose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas, skundžiamo įsakymo priėmimo metu negalėjo nežinoti, kad šių pastatų statybos užbaigimo metai, nurodyti VĮ Registrų centro išrašuose iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, yra „iki 1940 metų“, t. y. pastatyti jie buvo iki jų nacionalizacijos, o šių pastatų inventorizacija atlikta 1947 metais. Nuo 1949 metų, kai buvo įvykdyta M. M. nuosavybės teise priklausiusių namų nacionalizacija iki atsakovo reikalavimo įrodyti, kad tai tas pats namas, praėjo 63 metai. Šiuose namuose gyveno žmonės, jie statė priestatus, buvo vykdomi perplanavimai ir t. t. Dėl to juridinio fakto nustatymas, kad namas, pastatytas iki 1940 metų yra tas pats namas, kuris stovi ir 2012 metais ir kurio statybos metai nurodyti „iki 1940“, sudėtinga pavadinti logišku, teisėtu ir pagrįstu.

2. Vilniaus miesto savivaldybė, savo apeliaciniame skunde teigdama, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, neva neteisingai interpretavo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, tuo pačiu metu pati ne tik kad neteisingai interpretuoja, bet ir pažeidžia šį įstatymą. Įstatymo viršenybė galioja ir pačiam atsakovui, nors jis vietoje 3 darbo dienų, kaip nurodyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, išsiuntė skundžiamą įsakymą pareiškėjai praėjus 5 darbo dienoms. Įgaliotos institucijos pažeidė ir Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatą „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, kadangi neperdavė dokumentų nustatytais terminais. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pati nurodžiusi pareiškėjai, kad būtina kreiptis į teismą dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšių bei nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, teismui atnaujinus šį terminą, kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą bei prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo terminas pateikti prašymą bei dokumentus buvo atnaujintas. Atsakovas pateikia vis naujus ir naujus argumentus ir dėl namo, ir dėl jo ploto, ir dėl adreso, reikalauja vis naujų ir naujų įrodymų bei dokumentų. Nėra baigtinio sąrašo aplinkybių, ką būtent, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuomone, reikia įrodyti ir kokius juridinius faktus reikalaujama nustatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą gyvenamąjį namą.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą iš dalies, pripažino ginčijamą įsakymą neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos individualų administracinį aktą tinkamai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir jį panaikino.

Atsakovas, prašydamas panaikinti teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia fakto nustatymo bei teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė faktus, būtinus teisingam ginčo kvalifikavimui, ir iš esmės sutiko su atsakovo pozicija, kad nepakanka duomenų apie tai, kas ginčo pastatus valdė jų nacionalizavimo metu, nes M. M., kuri Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 14 d. pastatų nacionalizavimo sprendime Nr. 334 nurodyta kaip savininkė, pagal šios bylos įrodymus mirė 1948 metais.

Tokiu būdu, atsakovas pagrįstai siūlė pareiškėjai, pretenduojančiai į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikti papildomus dokumentus arba kreiptis į teismą, siekiant nustatyti faktą, turintį juridinę reikšmę, kas valdė gyvenamąjį namą jo nacionalizavimo metu, nes surinktų dokumentų byloje nepakako nuosavybės teisių atkūrimui. Toks siūlymas atitiko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkto nuostatą toje apimtyje, kad, jei nėra išlikusių dokumentų apie turto paveldėjimą arba jų nepakanka pripažinti nuosavybės teisių perėmėją, piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Todėl pirmosios instancijos tesimas iš esmės pagrįstai pripažino, kad pareiškėja nėra išnaudojusi visų įstatyme nustatytų būdų įrodyti, kas ginčo pastatus valdė jų nacionalizavimo metu, nes nepasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę nustatymo.

Vertinat atsakovo sprendimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytai pareigai individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), būtina vadovautis viešojo administravimo proceso principu – teise būti išklausytam. Šiuo atveju šis principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus, reikšmingus priimamam aktui. Ginčo atveju papildomų dokumentų pateikimas yra neišvengiamas objektyvaus sprendimo priėmimui. Todėl pareiškėjai turėjo būti nustatytas jų pateikimo terminas bei išaiškintos papildomų dokumentų nepateikimo galimos jai neigiamos pasekmės. Atsakovui neįvykdžius šio procesinio reikalavimo, pagrįstai buvo pripažinta, kad ginčijamas įsakymas yra defektyvus, todėl pagrįstai panaikintas.

Su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka ir jų nekartoja.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys