2016-03-23 Nr. AB-6381-3-61-3-02256-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-874-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02256-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotasis asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 1D-2369(11); 2) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos pensijos dalį.

Pareiškėja paaiškino, kad VRM sprendimu jai buvo paskirta valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Dėl pensijos nepriemokos pareiškėja kreipėsi į VRM, kuri skundžiamu 2014 m. kovo 20 d. sprendimu jos prašymą atmetė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjos gaunama pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buvo perskaičiuojama neteisėtai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu taip pat yra pažeidžiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, todėl galimas civilinės atsakomybės taikymas Lietuvos valstybei. Savo reikalavimus pareiškėja pagrindė ir Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 40) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai pensija buvo perskaičiuojama tik už 2011 m. vasario ir kovo mėnesius. Be to, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl šios nuostatos buvo taikomos pagrįstai bei teisėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 50–52) pareiškėjos J. D. skundą tenkino iš dalies: panaikino VRM 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 1D-2369(11) dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjai J. D. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 139,01 Eur, susidariusią nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį; likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad VRM 2013 m. vasario 18 d. sprendimu J. D. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas (b. l. 34, 37–38). Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėja 2014 m. kovo 6 d. kreipėsi su prašymu į VRM, kuri 2014 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1D-2369(11) išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjos prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta (b. l. 10). Iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai pensija buvo perskaičiuojama už 2011 m. vasario ir kovo mėnesius ir dėl to susidarė 479,98 Lt pensijos nepriemoka (b. l. 11).

Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsniu, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat į Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos gaunama pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota pagrįstai bei teisėtai, todėl skundo reikalavimas dėl šios pareiškėjos nurodytos pensijos nepriemokos priteisimo nepagrįstas ir atmestinas.

Teismui konstatavus, kad J. D. prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą yra tenkintinas (b. l. 13) ir pareiškėjos keliamas ginčas nagrinėtinas teisme, darytina išvada, kad sprendimai, kuriais taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta pensija, nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Toks analogiškos aptartai teisinės situacijos vertinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (2004 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-55-04 ir kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju reikšmingi ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateikti išaiškinimai (administracinė byla Nr. A552-519/2013). Minėtoje nutartyje pažymėta, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Taip pat nurodoma, kad tuo atveju, kai pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos, tinkamu atsakovu yra Lietuvos valstybė. Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, darytina išvada, kad J. D. paskirta pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta neteisėtai. Kaip minėta, pareiškėjai nuo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 479,98 Lt pensijos dalis (b. l. 11). Taigi, pareiškėjos reikalavimas dėl šios pensijos dalies priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, iš esmės yra pagrįstas ir tenkintinas.

Vadovaujantis Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, J. D. priteistina pensijos nepriemoka perskaičiuotina į eurus taikant 3,4528 Lt/Eur perskaičiavimo kursą. Todėl pareiškėjai priteistina 139,01 eurų (479,98 Lt / 3,4528 Lt/Eur = 139,01 Eur) dydžio pensijos nepriemoka.

Vertinant pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. kovo 20 d. sprendimą pagrįstumą, pažymėtina, kad ginčo atveju, vertinant, ar nėra praleistas skundo padavimo terminas, taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies, o Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Taip pat pažymėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad išimtis iš bendros senaties terminų skaičiavimo taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014 ir kt.). VRM skundžiamu 2014 m. kovo 20 d. sprendimo dalimi atsisakiusi nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, į šias aplinkybes neatsižvelgė, savo sprendimą pagrįsdama Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis faktinę situaciją aiškino ir teisės aktus taikė netinkamai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptarta VRM 2014 m. kovo 20 d. sprendimo dalis pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytina pagrįsta ir teisėta, todėl naikintina.

III. Pareiškėja J. D. apeliaciniu skundu (b. l. 55–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė jos skundo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį, šioje dalyje pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką. Teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi (nuosavybė neliečiama), Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu (diskriminacija) ir kt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 65) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai J. D. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. kovo 20 d. pažymos apie 2010 m. – 2013 m. pareiškėjos J. D. pensijos dydį (b. l. 11), pareiškėjai valstybinė pensija minėtu laikotarpiu buvo mažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 1 dalį (pastaroji įstatymo nuostata taikyta tik 2011 m. vasario ir kovo mėnesiais).

Apeliaciniu skundu skundžiamas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas, kuriuo Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies:, t. y. panaikino VRM 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 1D-2369(11) dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjai J. D. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 139,01 Eur, susidariusią nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tačiau likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir prašo panaikinti šio sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė jos skundo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį ir šioje dalyje pareiškėjos skundą tenkinti. Atsižvelgdama į tai, jog nei pareiškėja, nei kitos bylos šalys neskundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo dalies, kurioje pareiškėjos skundas tenkintas, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Minėta, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012 ir 2013 metams. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė ir tai, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į išdėstytą bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjai, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012-2013 metais, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo netenkintinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė