2016-05-17 Nr. ATPB-500-4-70-3-03014-2015-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-40-699/2016

Teisminio proceso Nr. 4-70-3-03014-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Audronės Kartanienės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. V. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio17 d. nutarimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarimu R. V. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 28 Eur bauda. Administracinio teisės pažeidimo byla dėl tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nutraukta, nesant R. V. veikoje teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio17 d. nutarimu panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarimo dalis, kuria nutraukta administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį teisena, ir priimtas naujas nutarimas:

R. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta nuobauda subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirta nuobauda ir R. V. galutinė subendrinta nuobauda paskirta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

R. V. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 8 d. 13.48 val. Šiauliuose, prie (duomenys neskelbtini) namo, vairuodamas automobilį „Volvo S40“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), atsitrenkė į stovintį automobilį „VW Vento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gruodžio 31 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto R. V. prašymas ir atnaujinta administracinio teisės pažeidimo byla.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo R. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarimą be pakeitimų.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas – ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos, tačiau, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. N444-2387/2010, N575-2179/2009, taip pat, kad „pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nėra būtina nustatyti, jog asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės“.

Pasak pareiškėjo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi priešingos pozicijos: „ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino.

Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išdėstė savo samprotavimus ir prielaidas apie tai, kad jis akivaizdžiai suvokė padaręs eismo įvykį ir sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos, tyčia siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, nurodydamas, kad jis galėjo kliudyti, nors nepagrindė, kokiu pagrindu remdamasis padarė tokią išvadą. Pareiškėjo manymu, šis teismas išdėstė prielaidas, nesant objektyvių tiesioginių įrodymų, kad smūgis automobilių kontakto metu buvo pakankamai stiprus ir jo nejusti buvo neįmanoma. Pareiškėjas pastebi, kad teisme apklaustas policijos pareigūnas L. R. parodė, kad jis įvykio dieną buvo nuvykęs į eismo įvykio vietą ir matė, jog automobilio apgadinimas buvo slystančio pobūdžio, o ne bukas, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad buvo slystančio pobūdžio kontaktas, parodo ir transporto priemonių techninės apžiūros aktuose bei nuotraukose užfiksuoti duomenys – kontaktas jo automobilio užpakalinio bamperio dešinės pusės galu, todėl nukentėjusiosios automobilio durelėse yra visai negilus įlenkimas. Pasak pareiškėjo, toks slystančio pobūdžio kontaktas patvirtina, kad jis galėjo nejusti ir nesuprasti įvykusio kontakto.

Pareiškėjas teigia, kad įvykio dieną kartu su R. S. apie 13.00 val. automobiliu atvažiavo prie savo namų; R. S. surinko iš automobilio daiktus ir nuėjo link laiptinės; jis neprisimena, kaip pastatė automobilį aikštelėje, kokie automobiliai stovėjo šalia. Po 15.00 min. R. S. automobiliu išvažiavo į parduotuvę, o jis persirengęs pėsčiomis taip pat nuėjo į parduotuvę ir iš ten išvažiavo į Užventį. Jis kaltu prisipažino iš dalies, nes neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, tačiau galėjo nesuprasdamas ir nepajusdamas apgadinti kitą automobilį. Jo automobilis yra draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl jam nebuvo jokio tikslo ar motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Pasak pareiškėjo, kad jis nesuvokė, jog atbuline eiga kontaktavo su kitu automobiliu, netiesiogiai patvirtina ir jo elgesys po to: jis nesistengė paslėpti eismo įvykio pėdsakų, skubiai nepasišalino iš įvykio vietos, o jam paaiškėjus nevengė atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas nutylėjo šias reikšmingas aplinkybes, neanalizavo ir neaptarė pareiškėjo elgesio po eismo įvykio.

Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėtis, kurią sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma; nenustačius bent vieno būtinojo požymio nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Nagrinėjamas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Pasak pareiškėjo, iš jo veiksmų po eismo įvykio matyti, kad jis nesistengė pasišalinti ir nesišalino iš įvykio vietos: dar įvykio vietoje pasikalbėjo su sugyventine ir be jokio susirūpinimo jie nuėjo į butą; jis savo automobilio neperstatė į kitą vietą, nebandė kitu būdu išvengti atsakomybės. Nukentėjusioji R. M., stebėjusi šį įvykį, nurodė, kad jam (pareiškėjui) atbuline eiga kliudžius jos automobilį nieko įtartino jo elgesyje, iš kurio būtų galima suprasti, kad jis suprato padaręs eismo įvykį, nepastebėjo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-7-3-2013). Pasak pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neišaiškino ir apie jas teismo sprendime nieko, išskyrus prielaidas, nenurodyta.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Apylinkės teismas nurodė, kad buvo tik nežymiai apgadintas automobilis, kad apgadinimas buvo slystančio pobūdžio, kad iš įvykio vietos pareiškėjas skubiai nepasišalino, kad nukentėjęs asmuo jokių pretenzijų neturi ir paaiškino, jog jis (pareiškėjas) iš tikro galėjo nepajusti nežymiai kliudydamas automobilį, todėl kilus abejonei ji turi būti vertinama kaltininko naudai. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai, išsamiai ir objektyviai išsiaiškinęs bylos aplinkybes, reikšmingas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje aprašyto teisės pažeidimo tyčios turiniui nustatyti, priėmė teisingą sprendimą, nenustatęs jo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, kad pareiškėjas suvokė sukėlęs eismo įvykį, žinojo savo, kaip eismo dalyvio, pareigas, nepranešė policijai apie įvykį ir tai suvokdamas sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos, tačiau, pasak pareiškėjo, nenurodė, kaip toks suvokimas reiškėsi, nenustatė tokio jo elgesio motyvų bei tikslų turinio ir nepagrįstai konstatavo jo kaltumą.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos laikinai einantis viršininko pareigas Lorenas Dainauskas prašo atmesti kaip nepagrįstą R. V. prašymą.

Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo teigti, jog Šiaulių apygardos teismas pažeidė pareiškėjo nurodytas materialiąsias teisės normas. Pripažįstant asmenį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo privalu konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos (nenustatytos) ir kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas ir įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, t. y. pagrįsta išvada, kuri padaroma išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškėlus ir ištyrus galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos nuomone, tenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. V. prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nes, remdamasis prielaidomis, o ne įrodymais, nustatė, kad jis suvokė, jog vairuodamas automobilį „Volvo S40“ ir važiuodamas atbuline eiga kliudė bei apgadino kitą automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai, tyčia siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Pasak pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas kaltės klausimą, neanalizavo jo elgesio po eismo įvykio (jis nesistengė paslėpti įvykio pėdsakų, skubiai nepasišalino iš įvykio vietos, paaiškėjus įvykiui – nevengė atlyginti padarytos žalos).

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles (toliau – KET).

Pagal KET 222 (2014 m. spalio 3 d. redakcija) punktą, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma – policijai.

Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu, yra pats jį sukėlęs, ir iš įvykio vietos pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, pasišalina iš įvykio vietos siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ar kitokių jam galimų neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

Sprendžiant apie kaltininko tyčią, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. V., nukentėjusiosios R. M., liudytojų R. S., L. R. parodymus, eismo įvykio vietos schemą, transporto priemonės techninės apžiūros aktus, nustatė, kad R. V. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 9, 101 punktų reikalavimų, dėl jo neatsargumo įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. M. priklausanti transporto priemonė. Tačiau šis teismas, atsižvelgęs į R. V. parodymus, kad jis nejuto ir negirdėjo, kaip atsitrenkė į svetimą transporto priemonę, ant transporto priemonių esančių apgadinimų pobūdį (apgadinimai slystančio pobūdžio), kad jo automobilis buvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, suabejojo tuo, ar R. V. suprato, kad apgadino svetimą transporto priemonę. Dėl to, įvertinęs šią abejonę pažeidėjo naudai, administracinio teisės pažeidimo bylą dėl tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nutraukė, nesant jo veikoje teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Šiaulių apskrities VPK KPB apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi ATPK 257 straipsnio nuostatomis, nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai R. V. nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo.

Tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai pritartina. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išsamiai ir objektyviai įvertinęs ištirtus įrodymus, pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad R. V. (ir jo draugės R. S.) parodymus, jog nejuto, kad stovėjimo aikštelėje atbuline eiga statydamas automobilį kliudė greta stovėjusį automobilį, paneigia nukentėjusiosios R. M. parodymai, policijos pareigūno L. R. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys ir jo parodymai teisme, transporto priemonių techninės apžiūros aktuose, nuotraukose užfiksuoti duomenys. Šis teismas, remdamasis nuosekliais nukentėjusiosios parodymais apie įvykio aplinkybes, kad ji per atstumą pamatė, kaip R. V. vairuojamas automobilis kliudė jos stovintį aikštelėje automobilį, kuris sujudėjo nuo smūgio, taip pat automobilio techninės apžiūros akte bei nuotraukose užfiksuotais duomenimis, kad nuo smūgio buvo įlenktos nukentėjusiosios automobilio durelės, nustatė, jog smūgis (automobilių kontakto metu) buvo pakankamai stiprus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, analizavo ir vertino jo elgesį po eismo įvykio, pagrįstai pažymėdamas, kad: praėjus kelioms minutėms pareiškėjo draugė R. S. automobiliu „Volvo S40“ išvažiavo iš įvykio vietos (nukentėjusioji patvirtino tai mačiusi); nukentėjusioji iš kaimynų sužinojusi, kas yra automobilio savininkas, nuėjo prie jo buto, tačiau durų niekas neatidarė; nukentėjusioji įvykio vietoje laukė apie valandą laiko, tačiau nei R. V., nei R. S. nepasirodė. Be to, šis teismas rėmėsi ir R. V. parodymais, kad jis statydamas automobilį atbuline eiga galėjo kliudyti stovėjusį automobilį, kad grįžęs į namus po 15 min. iš jų nuėjo į parduotuvę, o jo draugė R. S. išvažiavo į parduotuvę jo automobiliu. Šios nustatytos įvykio aplinkybės apie pažeidėjo elgesį po eismo įvykio, automobilių kontakto pobūdį leido apeliacinės instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad R. V. suprato savo veiksmų priešingumą KET reikalavimams, suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį informuoti nukentėjusįjį, o jo nesant – pranešti policijai, tačiau šią pareigą jis sąmoningai ignoravo ir iš eismo įvykio vietos tyčia pasišalino.

Pareiškėjas R. V. teigia, kad jo automobilis draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl jam nebuvo jokio tikslo ar motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Pagal teismų praktiką vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės), tačiau šios aplinkybės nėra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-33-2013, 2AT-41-2014, 2AT-9-746/2015). Taigi pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti vertinama kaip šalinanti jo atsakomybę dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo ir ji savaime nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo tyčios, kuri nustatyta kitais objektyviais bylos duomenimis.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai laikėsi ATPK 248, 257 straipsniuose, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino bylos įrodymus ir teisingai bei pagrįstai R. V. pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. V. prašymą.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Audronė Kartanienė

Aldona Rakauskienė