2023-01-04 Nr. AB-440-3-65-3-00370-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1985-1047/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00370-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarimu administracinio pažeidimo byloje Nr. A2.6-88-455/2015 jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) (galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.) 126 straipsnio 4 dalyje, paskiriant pareiškėjui administracines nuobaudas – 600 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 26 mėnesiams. Pareiškėjas Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. A2.6-17-373/2015 buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, paskiriant pareiškėjui administracines nuobaudas – 600 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 26 mėnesiams.

Pasibaigus paskirtos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui bei atlikęs kitus privalomus veiksmus, pareiškėjas 2018 m. balandžio 6 d. kreipėsi į Utenos AVPK prašydamas grąžinti jam teisę vairuoti transporto priemones. Utenos AVPK 2018 m. balandžio 6 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui grąžinti teisę vairuoti transporto priemones nurodydamas, kad: „asmeniui už neblaivumą teisė atimta 2 kartus. Teisę vairuoti transporto priemones galima grąžinti ne anksčiau kaip po 10 metų“.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-3892-279/2018) panaikino Utenos AVPK sprendimą ir įpareigojo Utenos AVPK pareiškėjo 2018 m. balandžio 6 d. prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo nagrinėti iš naujo. Utenos AVPK 2018 m. spalio 11 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones ir nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. 1V-418 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 1V-510 redakcija) patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 17 punktu ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 24 straipsnio 7 dalimi, asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus ir apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.

Todėl teisinis pagrindas teisei vairuoti grąžinti atsiras ne anksčiau kaip po 10 metų nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos, t. y. 2025 m. kovo 1 d.

3. Pareiškėjas nesutiko Utenos AVPK 2018 m. spalio 11 d. sprendimu, nes jis priimtas vadovaujantis SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalimi, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl negali būti taikoma ir dėl minėto sprendimo padavė skundą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, prašydamas panaikinti priimtą sprendimą bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Utenos AVPK 2018 m. spalio 11 d. sprendimo galiojimą ir suteikti pareiškėjui teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones, iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje. Vienas iš motyvų, kodėl buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo tai, kad gali kilti Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė dėl pareiškėjo patiriamų neteisėtų suvaržymų dėl sprendimo dėl pareiškėjo patiriamos turtinės ir neturtinės žalos.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai (administracinė byla Nr. eI-9959-283/3018) 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eAS-46-520/2019) pareiškėjo skundą dėl minėtos nutarties atmetė. Dėl pasikeitusios teismų pozicijos dėl tokio pobūdžio bylų teismingumo, pareiškėjo skundas buvo perduotas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui – Utenos apylinkės teismui. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi Nr. eII-55-373/2019, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas dėl priimtos nutarties pateikė skundą Panevėžio apygardos teismui, kuris sustabdė bylos nagrinėjimą, nes Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) buvo priimtas nagrinėti skundas dėl šiam ginčui aktualaus SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2020 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. KT133-N10/2020 pripažino, kad SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalis (2013 m. birželio 13 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 68-3401) prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. liepos 29 d. nutarimu (administracinė byla Nr. AN2-1-768/2020), vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 24 d. nutarimu, panaikino Utenos AVPK 2018 m. spalio 11 d. sprendimą ir grąžino pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones.

5. Pareiškėjas nurodė, kad neteisėtais valdžios institucijų veiksmais: Utenos AVPK 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimais, pareiškėjo teisė vairuoti transporto priemones nepagrįstai buvo suvaržyta nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2020 m. liepos 29 d. Pareiškėjo patirta neturtinė žala pasireiškė tuo, kad negalėdamas vairuoti jis negalėjo įsidarbinti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Forza“ vairuotoju-ekspeditoriumi, todėl turėjo išvykti dirbti į Norvegijos Karalystę. Negalėdamas vairuoti pareiškėjas taip pat patyrė didelius nepatogumus asmeninėje kasdieninėje veikloje, buvo priverstas pirkti taksi ir vežėjų paslaugas.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Utenos AVPK nurodė, kad priimdamas 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus veikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti, tinkamai vykdė teisės aktais priskirtas funkcijas, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjo pasirinkimas išvykti į Norvegiją yra jo asmeninis sprendimas, darbo pasiūlymų buvo galima gauti ir Lietuvoje, o skunde nurodyti nepatogumai nepagrįsti jokiais įrodymais.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad Utenos AVPK, priimdamas 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus, vadovavosi SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalimi, kuri numatė, jog asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalis Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 24 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

11. Teismas nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

12. Teismas, aptaręs Konstitucinio Teismo praktiką dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike, pažymėjo, kad Utenos AVPK, priimdamas 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus pagrįstai vadovavosi SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalimi, kuri numatė, kad asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Utenos AVPK 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimų priėmimo metu SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalis buvo galiojanti, todėl, teismo vertinimu, jos pagrindu atsiradę teisiniai padariniai (pareiškėjui negrąžinta teisė vairuoti transporto priemones) yra teisėti.

13. Teismas konstatavo, kad byloje nėra vienos iš būtinųjų valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – Utenos AVPK neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti patirtas 1 706,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kadangi jo skundas atmestas.

III. 15. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas, konstatuodamas, jog priimant Utenos AVPK 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus, kuriais pareiškėjui negrąžinta teisė vairuoti transporto priemones, atsakovas elgėsi teisėtai, nes SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalis buvo galiojanti, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį, nes taikė įstatymo nuostatą, kuri jau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir negalėjo būti taikoma. Teismo sprendime konstatuojant, kad priimdamas Utenos AVPK 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus, atsakovas elgėsi teisėtai, buvo pažeista ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis, nes minėti sprendimai įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas elgėsi teisėtai, yra nepagrįstos.

17. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, ir pagrindo taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę išsiskiria į dvi kryptis: Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, lemia pagrindą konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį ir Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, nelemia pagrindo konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį.

Pirmuoju atveju, Konstitucinio Teismo nutarimas lemia pagrindą konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį, kai atitinkama asmens konstitucines teises ir laisves ribojanti teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai ir / ar asmuo įstatymo nustatyta tvarka ginčijo priimta individualų sprendimą (pvz., 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Antruoju atveju, Konstitucinio Teismo nutarimas nelemia pagrindo konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį, kai asmuo neginčijo priimto individualaus akto ar prieštaraujančia Konstitucijai pripažįstama atitinkama asmens konstitucines teises ir laisves ribojanti teisės akto norma, nesusijusi su asmens konstitucinių teisių ir laisvių ribojimu, o siejama su tokiu teisių įgyvendinimu, pvz. susijusi su socialiniu išmoku apskaičiavimu.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino konkretaus Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalies reguliavimo apimties ir pobūdžio, neįvertino pareiškėjo veiksmų skundžiant atsakovo priimtus individualius sprendimus pareiškėjo atžvilgiu, o apsiribojo tik konstatavimu, kad SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalis nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tuo metu, kai atsakovas priėmė 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus. Pareiškėjas įstatymų nustatytais terminais ginčijo atsakovo priimtus 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus, juos ginčijo dėl SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalies prieštaravimo Konstitucijai, visi šie atsakovo sprendimai buvo panaikinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 24 d. nutarime Nr. KT133-N10/2020 pateikti išaiškinimai patvirtina, jog neteisėtais Utenos AVPK priimtais 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimais, kuriais pareiškėjui negrąžinta teisė vairuoti transporto priemones, pareiškėjui buvo taikomas teisių apribojimas, kuris pagal savo pobūdį prilygsta sankcijai bei buvo pažeistas draudimas bausti asmenį antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką (Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, patyrė tokio pobūdžio teisių suvaržymus, kurie prilygsta baudžiamojo pobūdžio sankcijai ir buvo antrą kartą nubaustas už tą pačią teisei priešingą veiką.

19. Pareiškėjas pažymi, kad toks baudžiamojo pobūdžio jo teisių suvaržymas truko itin ilgą laiką nuo 2018 m. balandžio 6 dienos iki 2020 m. liepos 29 d. Pareiškėjas kreipėsi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kad jo neteisėtas teisių suvaržymo laikotarpis būtų kuo trumpesnis, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-46-520/2019 pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, pareiškėjo nurodoma dėl sprendimo galiojimo galbūt kilsianti tiek turtinė, tiek neturtinė žala galėtų būti atlyginama teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi teismas nurodė, kad pareiškėjas, pripažinus atsakovo sprendimus neteisėtais, galės kreiptis dėl žalos atlyginimo, tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu tokią pareiškėjo teisę paneigė.

20. Pareiškėjas teigia, kad teismas negalėjo taikyti SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalies, ir Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo pripažintas šios normos prieštaravimas Konstitucijai, lemia pagrindą konstatuoti neteisėtus Utenos AVPK veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį, atsakovo atstovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, o pareiškėjui turi būti priteisiamas žalos atlyginimas.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad vertinant Utenos AVPK veiksmų teisėtumą, teismas turėjo atsižvelgti į tai, ar SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalis, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo praktiką dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laiko atžvilgiu, teisingai pažymėjo, kad Utenos AVPK, priimdamas 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus, pagrįstai vadovavosi SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalimi, kuri numatė, jog asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų. Minėtų 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimų priėmimo metu SEAKĮ 24 straipsnio 7 dalis buvo galiojanti, todėl jos pagrindu atsiradę teisiniai padariniai (pareiškėjui negrąžinta teisė vairuoti transporto priemones) yra teisėti. Teismas teisingai vertino teisines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti esant vieną iš būtinų valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – Utenos AVPK neteisėtus veiksmus, todėl valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas nurodė patyręs dėl neteisėtų Utenos AVPK pareigūnų veiksmų priimant 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus, kuriais pareiškėjui negrąžinta teisė vairuoti transporto priemones.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė neteisėtų Utenos AVPK pareigūnų veiksmų.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pažeistos ABTĮ nuostatos dėl prieštaraujančių Konstitucijai teisės aktų (4 straipsnio 1 dalis) ir dėl prejudicijos taisyklių (16 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai nenustatyti neteisėti institucijos veiksmai, nepriteista neturtinė žala.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 10 d. Regionų apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3892-279/2018 panaikino Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą „Dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo“, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo 2018 m. balandžio 6 d. prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, ir įpareigojo atsakovą priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo. Regionų apygardos administracinis teismas konstatavo, kad 2018 m. balandžio 6 d. sprendimas neatitiko esminių Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nes jame nebuvo aiškios ir pakankamos motyvuojamosios dalies. 2020 m. liepos 29 d. Panevėžio apygardos teismas nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-1-768/2020 panaikino Utenos vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus 2018 m. spalio 11 d. sprendimą atsisakyti A. A. grąžinti teisę vairuoti B, BE, C, CE kategorijos transporto priemones, nes Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 dalis, 24 straipsnio 8 dalis (2013 m. birželio 13 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 68-3401) prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

28. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

29. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

30. Vadovaujantis ABTĮ 94 straipsniu, skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.

31. Vadovaudamasi šios nutarties 28–29 punktuose nurodytu teisiniu reglamentavimu bei jo aiškinimo nuostatomis, atsižvelgdama į šios nutarties 27 punkte nurodytų teismų sprendimų turinį, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad neteisėti Utenos AVPK pareigūnų veiksmai nustatyti ir iš naujo šioje administracinėje byloje nebeįrodinėtini.

32. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

33. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.

34. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dideliais nepatogumais kasdienėje veikloje dėl mobilumo ribojimo, negalėjimo įsidarbinti vairuotoju-ekspeditoriumi, apribojimų bendrauti su toliau nuo gyvenamosios vietos gyvenančiais artimaisiais, draugais, sukėlė problemų vykstant į darbą ar įsigyjant būtiniausius daiktus, kreipiantis į gydymo įstaigas, negalėdamas įsidarbinti pareiškėjas išvyko iš Lietuvos dirbti Norvegijoje, grįždamas turėjo naudotis vežėjų paslaugomis.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais susiję bendri pareiškėjo pergyvenimai, nepatogumai, taip pat nepatogumai dėl negalėjimo įsidarbinti (tą patvirtina byloje pateikti įrodymai), o dėl kitų pareiškėjo nurodytų nepatogumų byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad jie neatsitiktiniu priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais veiksmais. Taigi teisėjų kolegijai nėra abejonių, jog dėl neteisėtų 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimų, kuriais pareiškėjui negrąžinta teisė vairuoti transporto priemones, pareiškėjas patyrė įprastus patyrimus peržengiančius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises (nuginčyti 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimus), turėjo inicijuoti teisminius procesus, o tai taip pat pareiškėjui sukėlė papildomus išgyvenimus ir nepatogumus. Pareiškėjas to nebūtų patyręs, jei Utenos AVPK pareigūnai nebūtų priėmę 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 11 d. sprendimų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

36. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

37. Nustatydama priteistinos neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgia į pareiškėjo patirtas dvasines kančias ir išgyvenimus, nepatogumus ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgdama į besivystančią administracinių teismų praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-968/2022), į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus teisės aktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkinant iš dalies ir pareiškėjui priteisiant 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

38. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

39. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyti Utenos AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai, kurie sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą. Šiai žalai atlyginti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, priteistina 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

40. Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

41. Pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas tenkinami iš dalies, todėl pareiškėjas įgijo teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

42. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas prašė priteisti jam 1 706 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 694 Eur advokato pagalbai ir 12 Eur vertimo paslaugoms apmokėti). Byloje yra pateikti išlaidų apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai, prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio, įtvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl proporcingai patenkintai jo reikalavimų daliai pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, priteistina 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

43. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas prašė priteisti jam 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų. Byloje yra pateikti išlaidų apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai, prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio, įtvirtinto Rekomendacijose. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, todėl proporcingai patenkintai jo reikalavimų daliai pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, priteistina 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra teisinga, jos mažinti papildomai nėra teisinio ir faktinio pagrindo ir iš atsakovo, atstovaujamo Utenos AVPK, iš viso pareiškėjui priteistina 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmojoje instancijoje + 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dainius Raižys