2021-09-15 Nr. AB-18699-3-61-3-00919-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3697-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00919-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (15/16-2) 12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Skundžiamu Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), turi aukštąjį išsilavinimą ir yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turėjo privatų namą, kurį išnuomodavo, o nuomininkas šiame name gamino ir platino narkotines medžiagas – opiumą. Atsižvelgus į tai, jis buvo apkaltintas bendrininkavimu ir dalyvavimu organizuotos nusikalstamos grupuotės veikloje, teismo nutartimi nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme. Pareiškėjas bausmės neatliko, kadangi buvo paleistas iš sulaikymo ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. išvyko į Lietuvą. Į (duomenys neskelbtini) grįžti negali, kadangi byla buvo „sufabrikuota“. Pareiškėjui grasina susidorojimu asmenys ar jų pažįstami, kurie nuomojosi jo namą ir yra taip pat kaltinami narkotinių medžiagų platinimu. Pareiškėjas kreipėsi į policiją ir buvo neoficialiai susitaręs, jog bausmę galės atlikti Antiteroristinių operacijų (toliau – ir ATO) zonoje, tačiau į šią zoną jis nepageidauja vykti, nes ten būtų priverstas žudyti, o jo kaip (duomenys neskelbtini) pareiga – gelbėti gyvybes.

2.2. Valstybė negali užtikrinti, jog pareiškėjas nebūtų persekiojamas jo tariamų bendrininkų, taip pat to, kad jie nepadarytų pareiškėjui žalos. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas iki šiol nebuvo teistas, tuo tarpu tariami bendrininkai buvo teisti net po kartą. Tai suponuoja, kad grėsmė pareiškėjui iš kitų teisiamų asmenų yra reali ir pavojinga. Nepaneigtina ir išvada, kad pareiškėjas valstybės institucijų galėjo būti panaudotas kaip liudytojas nuteisti daug pavojingesnius asmenis, visiškai nevertinant pasekmių ir grėsmės paties pareiškėjo gyvybei ir saugumui.

2.3. Atsakovas nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas bus apsaugotas. Pareiškėjo parodymai gali būti panaudoti baudžiamojoje byloje prieš tariamus bendrininkus. Jo, kaip liudytojo, kuris padeda atskleisti ir išaiškinti nusikalstamas veikas, interesai ir apsauga neaptarta, o saugumo situacija neįvertinta. Atsakovas nesurinko ir neįvertino informacijos apie (duomenys neskelbtini), kaip joje yra saugomi nusikalstamas veikas padėję išaiškinti asmenys, kokia grėsmė jų gyvybei ar sveikatai gali kilti jiems atsidūrus įkalinimo įstaigoje. Taip pat nesurinkti duomenys apie kastas, susiskirstymą (duomenys neskelbtini) laisvės atėmimo vietose. Sprendime nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) kalėjimuose yra prasta kalinimo padėtis, taip pat nemažai kankinimo apraiškų. Atsakovo surinkti duomenys nepaneigia, jog kalėjime pareiškėjui bus grasinama ar su juo bus susidorota. Prasta situacija (duomenys neskelbtini) kalėjimuose yra pagrindas suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

2.4. Atsakovas neišsiaiškino motyvo dėl priverstinio tarnavimo ATO zonoje. Atsakovas nurodė, jog įstatymo projektas dėl priverstinio tarnavimo yra rengiamas, tačiau taip pat nurodė, kad nerado informacijos, patvirtinančios, jog tokio pobūdžio įstatymas iš tikrųjų buvo svarstomas, priimtas ir taikomas. Atsakovas nedėjo pakankamų ir objektyviai reikalingų pastangų tokiam teisės aktui nustatyti, dėl to įstatymas ir nebuvo rastas.

2.5. Nagrinėjamu atveju negalima tvirtinti, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai atliko tyrimą pagal pateiktą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Sprendimas turi būti laikomas neteisėtu, nepagrįstu, tyrimas turi būti pripažintas netinkamu, neišsamiu ir neobjektyviu, kadangi jį atliekant nebuvo remtasi aktualiausia, išsamia informacija apie kilmės ir kitas palyginamąsias valstybes.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas tyrimo metu nerado informacijos, pagrindžiančios prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) teismo paskirta bausmė gali būti policijos pakeista į karo tarnybą ATO zonoje. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam apsaugos nuo buvusių bendrininkų įbauginimo, taip pat informacijos, suponuojančios galimą ryšį tarp (duomenys neskelbtini) nagrinėtos baudžiamosios bylos ir priežasčių, nurodytų Konvencijoje. Pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia prielaidos, jog kilmės šalyje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Taip pat ginčijamame Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu nebuvo identifikuota aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

3.2. Atsakovas surinko visą aktualią informaciją apie (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigas. Teisės aktai, nustatantys pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, nenumato apsaugos suteikimo visiems asmenims, bėgantiems nuo persekiojimo. Buvimas liudytoju tam tikroje byloje savaime neturi įtakos asmens priskyrimui tam tikrai socialinei grupei ir negali būti tokios socialinės grupės pagrindiniu atpažintinu bruožu. Tariami persekiotojai (buvę bendrininkai) nelaikytini valstybiniu subjektu. Byloje surinkta informacija patvirtina, kad bausmių atlikimo ir sulaikymo įstaigos būna perpildytos, sanitarinės ir higienos sąlygos dažnai nėra tinkamos, tačiau pastaraisiais metais pastebima ženkli pažanga, tiek gerinant materialines įkalintųjų sąlygas, tiek reorganizuojant visą sistemą. Taip pat bendra žmogaus teisių padėtis, net jei ji yra itin prasta, savaime neužkerta kelio asmens išsiuntimui.

3.3. Nagrinėjant prieglobsčio prašymą yra vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas turėjo atsakingiau, išsamiau ir atidžiau vertinti pareiškėjo pasakojimą, kilmės valstybės informaciją, nenurodant, kokių konkrečiai aplinkybių atsakovas neišnagrinėjo, yra tik deklaratyvūs teiginiai.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, be kita ko, grindė baime kilmės valstybėje, nes, jo teigimu, prieš jį buvo „sufabrikuota“ baudžiamoji byla. Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, jog Interpolo (duomenys neskelbtini) nacionalinis biuras yra paskelbęs pareiškėjo tarptautinę paiešką ekstradicijos tikslu. Paieškos kortelėje nurodyta, jog V. K. yra ieškomas už 2018 m. sausio–spalio mėn. (duomenys neskelbtini) mieste įvykdytus nusikaltimus, susijusius su narkotinių ir psichotropinių medžiagų gaminimu, laikymu, gabenimu ir platinimu organizuotoje grupėje bei pajamų iš šios veiklos gavimu. (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu byloje Nr. 607/9059/19 jam buvo skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios jis nėra atlikęs. (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos svetainėje taip pat pateikta informacija apie V. K. nacionalinę paiešką, duomenų kortelėje nurodyta, jog V. K. nuo 2019 m. liepos 10 d. yra dingęs. (duomenys neskelbtini) teismas patvirtino tarp prokuroro ir kaltinamojo (pareiškėjo) 2019 m. balandžio 2 d. sudarytą susitarimą dėl kaltės pripažinimo. Nuosprendis nebuvo apskųstas apeliacine tvarka. Tyrimo metu taip pat rasta informacija, jog kaltinimai buvo pareikšti ir kitiems asmenims, kurie skirtingai nei pareiškėjas, savo kaltės nepripažino bei šiuo metu yra teisiami. Pareiškėjas iki minėto nuosprendžio nebuvo teistas, o kiti trys kaltinamieji byloje Nr. (duomenys neskelbtini) praeityje buvo teisti. Tyrimo metu surinkta informacija taip pat patvirtino, kad pareiškėjui gresia laisvės atėmimo bausmė, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog prieš pareiškėją baudžiamoji byla būtų „sufabrikuota“. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl tariamai „sufabrikuotos“ baudžiamosios bylos. Taip pat 2020 m. spalio 31 d. ir 2020 m. gruodžio 9 d. vykusių apklausų metu pareiškėjas nedetalizavo priežasčių, dėl kurių baudžiamoji byla turėtų būti laikoma „sufabrikuota“.

6. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo pasakojimas apie nepagrįstai vykdomą baudžiamąjį persekiojimą yra hipotetinis, grindžiamas tik jo paties prielaidomis. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurias įvertinus ir kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog baudžiamoji byla būtų diskriminacinio pobūdžio, t. y. iškelta dėl pareiškėjo rasės, tautybės, išpažįstamos religijos, politinių pažiūrų ir (ar) priklausymo socialinei grupei. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir padarė išvadą, kad tyrimo metu surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, jog baudžiamosios bylos, kurioje figūruoja pareiškėjas, iniciavimo tikslas yra susidorojimas su juo. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad priminiame prašyme (2020 m. spalio 31 d.) pareiškėjas rėmėsi tik jo vertimu kariauti, bet ne baudžiamosios bylos „sufabrikavimu“. Teismo nuomone, Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir gręsiantis sulaikymas grįžimo į kilmės valstybę atveju, nelaikytinas diskriminuojančiu dėl jo išpažįstamos religijos, tautybės, rasės, politinių įsitikinimų, priklausymo socialinei grupei, taip pat nenustatyta pagrindo išvadai, jog pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas, kadangi už nusikalstamos veikos padarymą pareiškėjui nustatyta 5 metų laisvės atėmimo bausmė.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl baimės patirti susidorojimą iš asmenų, kurie laikomi bendrininkais toje pačioje baudžiamojoje byloje kaip ir pareiškėjas, teismas nustatė, kad 2019 m. balandžio 2 d. tarp prokuroro ir kaltinamojo, t. y. pareiškėjo, buvo sudarytas susitarimas dėl kaltės pripažinimo, todėl tikėtina, jog pareiškėjas gali patirti spaudimą iš kitų kaltinamųjų, dėl to jaučia baimę. Tačiau tai, teismo vertinimu, savaime nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui, juolab, kad pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių negalėtų pasinaudoti teisine pagalba kilmės valstybėje. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodoma grėsmė kyla ne iš valstybės institucijų ar joms įtakingų asmenų. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių duomenų apie pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl rasės, lyties, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų kilmės valstybėje, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo baimė nėra pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, rėmėsi aktualia kilmės valstybės informacija. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento tyrimo metu surinktą informaciją, o tik nurodė bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose, ir niekaip nepagrindė savo teiginių apie priverstinį tarnavimą ATO zonoje. Pareiškėjo teiginiai dėl nurodytų aplinkybių yra deklaratyvūs ir jie niekaip neįrodo grėsmės realumo, todėl negali būti laikytini patikimu įrodymu.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Teismas sprendė, kad pareiškėjas taip pat neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti spaudimą iš kitų kaltinamųjų ir todėl jaučia baimę, savaime nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Atsakovas byloje pripažino, kad tikėtina, jog pareiškėjas gali patirti spaudimą iš kitų kaltinamųjų, todėl įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas, sudarė susitarimą, dėl kurio jam buvo skirta švelnesnė bausmė, taip pat pripažintina, jog jo baimė dėl spaudimo iš kitų bendrininkų yra pagrįsta. Teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo buvimas liudytoju tam tikroje baudžiamojoje byloje savaime neturi įtakos asmens priskyrimo tam tikrai socialinei grupei Konvencijos ir Įstatymo prasme. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių kokių nors socialinių grupių egzistavimą (duomenys neskelbtini), nesurinkta informacija, kaip elgiamasi su asmenimis, kurie gali paliudyti apie nusikalstamas veikas.

11.2. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma grėsmė kyla ne iš valstybės institucijų ar joms įtakingų asmenų, tačiau teismas nepaneigė ir nenagrinėjo pareiškėjo nurodyto teisės aiškinimo, kad tam, jog būtų suteiktas prieglobstis, nėra būtina, kad persekiotoju būtų valstybinis subjektas. Atsakovas taip pat nenustatė ir nesurinko aiškios informacijos, kad (duomenys neskelbtini) yra užtikrinama efektyvi teisėsaugos pareigūnų veikla, apsaugant gyventojus nuo smurto, susidorojimo, kankinimų, be kita ko, kurie vykdomi siekiant sutrukdyti liudyti dėl nusikalstamos veikos.

11.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjas susidurtų su sisteminio pobūdžio nepalankiomis kalinimo sąlygomis, nėra pakankama pripažinti jį pabėgėliu ar suteiki jam laikiną apsaugą pagal Konvenciją. Būtent teismo pripažintas sisteminis žmogaus teisių pažeidimas (duomenys neskelbtini), kurį patirtų pareiškėjas, yra pagrindas suteikti tarptautinę apsaugą ir prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

11.4. Teismas neįsigilino į Įstatymo atsakovui nustatytas imperatyvias pareigas informacijos apie kilmės valstybę rinkimo kiekiui ir kokybei, todėl nepagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą. Atsakovo vengimas aktyviai rinkti būtiną informaciją lėmė tai, kad tyrimas buvo neišsamus ir negauta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nebus verčiamas tarnauti ATO, nes tai draustų (duomenys neskelbtini) įstatymai. Pareiškėjo baimė būti verčiamam kariauti nei atsakovo, nei teismo nebuvo paneigta, todėl pareiškėjui turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

12. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

12.1. Tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra pakaitalas nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo (šiuo metu teisiamų) buvusių bendrininkų įbauginimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų susijęs su Konvencijoje nurodytomis priežastimis. Atsižvelgus į tai, buvusių bendrininkų keliama grėsmė nedaro įtakos pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimui. Analogiškai buvusių pareiškėjo bendrininkų, kaip nevalstybinio subjekto, keliama grėsmė buvo įvertinta ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

12.2. Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjo nuo galimų konflikto su minėtais bendrininkais neigiamų pasekmių. Nei tyrimo metu surinkta informacija, nei paties pareiškėjo paaiškinimai bei daromos prielaidos nesuponuoja išvados, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) grėstų persekiojimas, susijęs su Konvencijoje nurodytomis priežastimis, todėl nepaisant to, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia suėmimas ir įkalinimas (jis privalės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę), šios grėsmės atsiradimo priežastys nėra susiję su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais ir dėl to nedaro įtakos pabėgėlio statuso jam suteikimui. Taigi pareiškėjui paskirtos bausmės atlikimas (duomenys neskelbtini) kalėjime savaime nesuponuoja išvados, jog kilmės šalyje jam gresia kankinimai ar kitoks elgesys, pažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnį.

12.3. Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigas, o jokios papildomos aktualios informacijos apie tai, kokia grėsmė gali kilti liudytojams, nepateikė ir pareiškėjas. Asmens buvimas liudytoju tam tikroje byloje savaime neturi įtakos asmens priskyrimo tam tikrai socialinei grupei ir negali būti tokios socialinės grupės pagrindiniu atpažintinu bruožu. Be to, vien tariamų persekiotojų subjektyvi pozicija tam tikros asmenų grupės atžvilgiu savaime nereiškia tokių asmenų išskyrimo į tam tikrą socialinę grupę, nebent būtų nustatyta, kad atitinkamos šalies visuomenė taip pat suvokia šią asmenų grupę kaip skirtingą.

12.4. Remiantis Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, rėmėsi teisės aktų nustatytais reikalavimais, iš pareiškėjo pagrįstai tikėjosi detalaus ir aiškaus pasakojimo dėl įvykių kilmės valstybėje. Migracijos departamentas nereikalavo iš pareiškėjo pateikti konkrečių įrodymų ar informacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (15/16-2) 12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir gręsiantis sulaikymas, grįžimo į kilmės valstybę atveju nelaikytinas diskriminuojančiu dėl jo išpažįstamos religijos, tautybės, rasės, politinių įsitikinimų, priklausymo socialinei grupei, taip pat nenustatyta pagrindo išvadai, jog pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo baime patirti susidorojimą iš asmenų, kurie yra laikomi bendrininkais toje pačioje baudžiamojoje byloje kaip ir jis, nėra pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių ir neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjas teigia, kad nepagrįstos teismo išvados, jog: aplinkybė, kad jis gali patirti spaudimą iš kitų kaltinamųjų ir todėl jaučia baimę, savaime nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui; tam, jog būtų suteiktas prieglobstis, nėra būtina, kad persekiotoju būtų valstybinis subjektas; vien aplinkybė, kad pareiškėjas susidurtų su sisteminio pobūdžio nepalankiomis kalinimo sąlygomis, nėra pakankama pripažinti jį pabėgėliu ar suteiki jam laikiną apsaugą pagal Ženevos konvenciją. Pareiškėjo nuomone, byloje nesurinkta informacija, kaip elgiamasi su asmenimis, kurie gali paliudyti apie nusikalstamas veikas, taip pat negauta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nebus verčiamas tarnauti ATO.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

17. Teisiniai santykiai dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

18. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

19. Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

20. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

21. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

22. Pareiškėjas prašymą suteikti jam prieglobstį grindė tuo, kad prieš jį kilmės valstybėje buvo „sufabrikuota“ baudžiamoji byla, kurioje jis, sudarydamas susitarimą su prokuroru, pripažino savo kaltę, todėl bijo patirti susidorojimą iš asmenų, kurie yra laikomi bendrininkais toje pačioje baudžiamojoje byloje kaip ir jis, taip pat bijo, jog bus priverstas tarnauti ATO zonoje.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo (kartu ir Migracijos departamento) išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl baimės kilmės valstybėje patirti susidorojimą iš asmenų, kurie yra laikomi bendrininkais toje pačioje baudžiamojoje byloje kaip ir jis, taip pat nėra jokios informacijos, patvirtinančios priverstinį tarnavimą ATO zonoje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (ABTĮ 56 str.) Įstatymo kontekste, išsamiai išanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, todėl tinkamai patikrino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

24. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad pareiškėjas gali patirti spaudimą iš kitų kaltinamųjų ir todėl jaučia baimę, pagrįstai sprendė, jog tai savaime nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Pareiškėjo buvimas liudytoju tam tikroje baudžiamojoje byloje nėra pagrindas asmenį priskirti tam tikrai socialinei grupei Ženevos konvencijos ir Įstatymo prasmėmis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime (prejudicinis sprendimas priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12) konstatavo, kas pagal Direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio 1 dalį laikoma tam tikra socialine grupe, kuriai priklausant gali atsirasti baimė būti persekiojamam. Grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, kai yra įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga.

25. Pareiškėjo deklaruojama baimė būti persekiojamam dėl to, kad jis sudarė susitarimą su prokuroru ir liudijo prieš kitus kaltinamuosius baudžiamojoje byloje, neatitinka anksčiau nurodytų „tam tikros socialinės grupės“ kumuliacinių sąlygų. Nepagrįstas būtų vertinimas, kad visi asmenys, galintys paliudyti apie nusikalstamas veikas, turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, taip pat nėra duomenų, kad tokie asmenys (duomenys neskelbtini) turi individualų tapatumą dėl visuomenės požiūrio į juos.

26. Tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo, kaip jis suprantamas Konvencijos kontekste, pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių duomenų apie pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl rasės, lyties, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų kilmės valstybėje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jo baimė nėra pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų.

27. Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, jog reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą, yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį.

28. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad Interpolo (duomenys neskelbtini) nacionalinis biuras yra paskelbęs pareiškėjo tarptautinę paiešką ekstradicijos tikslu. Paieškos kortelėje nurodyta, jog V. K. yra ieškomas už 2018 m. sausio–spalio mėn. (duomenys neskelbtini) mieste įvykdytus nusikaltimus, susijusius su narkotinių ir psichotropinių medžiagų gaminimu, laikymu, gabenimu ir platinimu organizuotoje grupėje bei pajamų iš šios veiklos gavimu. (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu byloje Nr. 607/9059/19 jam buvo skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios jis nėra atlikęs. (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos svetainėje taip pat randama informacija apie V. K. nacionalinę paiešką, duomenų kortelėje nurodyta, jog V. K. yra dingęs nuo 2019 m. liepos 10 d. Teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendyje pateikta informacija, kad 2019 m. balandžio 2 d. teismas patvirtino tarp prokuroro ir kaltinamojo sudarytą susitarimą dėl kaltės pripažinimo. Nuosprendis nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.

29. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui skiriama bausmė nėra neproporcinga ar peržengia protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, kuris bijodamas bausmės už nusikalstamą veiką išgyvena visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu (Vadovo 58 punktas).

30. Pareiškėjo teiginiai apie sisteminį žmogaus teisių pažeidimą (duomenys neskelbtini), neužtikrinamą efektyvią teisėsaugos pareigūnų veiklą, apsaugant gyventojus nuo smurto, susidorojimo, kankinimų, taip pat nesudaro pagrindo Ženevos konvencijos pagrindu suteikti jam prieglobstį ir tarptautinę apsaugą. Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir EŽTK 3 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94). Vien tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.). Migracijos departamentas šiuo aspektu atliko tyrimą ir surinko duomenis, iš kurių matyti, kad nuo 2014 m. stebimas sąlygų įkalinimo vietose gerinimas: įkalinimo įstaigose įsteigtos socialinės ir psichologinės paslaugos; vyksta religinės pamaldos ir kunigų vizitai; nuo 2012 m. užfiksuota mažiau kankinimo ir netinkamo elgesio atvejų, taip pat buvo imtasi tokių priemonių, kaip namų areštas ir lygtinis paleidimas, kad būtų sumažintas laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skaičius. JAV Valstybės departamentas, apžvelgdamas 2014 m. įvykius, padarė išvadą, jog nors kalėjimo sąlygos (duomenys neskelbtini) yra prastos ir kai kuriose įstaigose yra pranešimų apie kankinimus ir netinkamą elgesį, savaime jos nesiekia aukštos EŽTK 3 straipsnio kartelės.

31. Migracijos departamentas taip pat atliko tyrimą dėl aplinkybių, susijusių su priverstiniu tarnavimu ATO zonoje, tačiau nerado jokios informacijos, patvirtinančios, kad egzistuotų įstatymas dėl priverstinio tarnavimo ATO zonoje. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, jog atsakovas neįvykdė pareigos surinkti įrodymus apie kilmės valstybę, dėl ko nebuvo gauta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nebus verčiamas tarnauti ATO. Migracijos departamentas nustatė, kad buvo pranešimų apie (duomenys neskelbtini) rengiamą įstatymo projektą, kuris numatė galimybę taikyti amnestiją asmenims, kurie sutinka kariauti ATO zonoje, todėl pareiškėjui galėjo būti žinoma tokia aplinkybė iš viešai prieinamų šaltinių, tačiau nebūtinai paremta asmenine patirtimi. Aplinkybė, kad atsakovas nerado žinių apie tokią teisėsaugos institucijų praktiką, nereiškia, kad atsakovas tyrimą atliko netinkamai. Pažymėtina ir tai, kad pats

pareiškėjas nenurodė jokių šaltinių, kurie galėtų patvirtinti tokios praktikos egzistavimą.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Migracijos departamentas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

33. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kuriuo prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Byloje nėra duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė