2025-05-21 Nr. AB-8976-3-61-3-10084-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-586-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10084-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus , Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Atveika“ ir T. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Atveika“ ir T. K. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl administracinio sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Atveika“ ir T. K. (toliau – ir pareiškėjai) 2023 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT, Tarnyba ) 2023 m. lapkričio 22 d. įsakymą Nr. V4-111 „Dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams UAB „Atveika“ ir T. K.-K. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi UAB „Lietuvos cukrus“ (toliau – ir Bendrovė) iškelta bankroto byla; nemokumo administratore paskirta UAB „Atveika“ (toliau – ir Nemokumo administratorė). Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtino galutinę Bendrovės bankroto ataskaitą. Nutartyje teismas išaiškino, kad įstatymas nedraudžia po galutinės ataskaitos patvirtinimo gavus nenumatytas lėšas, jas paskirstyti kreditoriams, jeigu yra visiškai padengtos administravimo išlaidos. Kauno apygardos teismas 2022 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą dėl Bendrovės pabaigos.

2.2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – it VMI) 2023 m. sausio 16 d. grąžino Bendrovei 41 961 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – it PVM) permoką. Kadangi po galutinės bankroto ataskaitos parengimo Nemokumo administratorė patyrė papildomas 21 549,35 Eur dydžio administravimo išlaidas, gavus iš VMI 41 961 Eur dydžio mokesčių permoką, Nemokumo administratorė pirmiausia padengė susidariusias 21 549,35 Eur dydžio administravimo išlaidas, o likusią sumą – 20 411,65 Eur paskirstė kreditoriams. AVNT, atlikusi Nemokumo administratorės neplaninį veiklos patikrinimą, 2023 m. spalio 25 d. išvadoje Nr. D4-3067 (toliau – ir Išvada) nurodė, kad Nemokumo administratorė pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktus ir 93 straipsnio 1 dalį, nes nesilaikė reikalavimų tenkinimo tvarkos, t. y., padengus galutinėje bankroto ataskaitoje nurodytas visas bankroto proceso administravimo išlaidas ir po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo teisme Bendrovei gavus papildomų pajamų, nemokumo administratorė neteisėtai ir nepagrįstai nepaskirstė papildomų bankroto proceso pajamų kreditoriams, o dengė galutinėje bankroto ataskaitoje nenurodytas ir kreditorių nepatvirtintas išlaidas.

2.3. AVNT, priimdama Įsakymą, nesilaikė įstatymo viršenybės principo, neatsižvelgė į teisinį susiklosčiusios situacijos kontekstą bei į objektyvias aplinkybės, nulėmusias Nemokumo administratorės veiksmus, kurie AVNT buvo traktuojami kaip JANĮ nuostatų pažeidimai. Konstatuodama pažeidimus, AVNT nemotyvavo, kaip pasireiškė šie pažeidimai ir aiškiai neįvardijo, kokios konkrečiai JANĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo sąlygos buvo pažeistos. Išvadoje deklaratyviai nurodoma, kad po galutinės bankroto ataskaitos Nemokumo administratorė negalėjo dengti jokių administravimo išlaidų, tačiau AVNT nepateikė aiškaus teisinio pagrindo tokiai išvadai. Šios AVNT išvados yra nesuderinamos su Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutarties 33 ir 34 punktuose pateiktais išaiškinimams.

2.4. Nemokumo administratorės pažeidimai AVNT buvo konstatuoti vertinant Nemokumo administratorės veiksmus netipinėje situacijoje bankroto procese, t. y., skirstant Bendrovės gautas papildomas lėšas po to, kai Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtino Bendrovės galutinę bankroto ataskaitą. JANĮ detaliai reglamentuoja kreditorių reikalavimų ir administravimo išlaidų dengimo tvarką vykdant bankroto procedūras (JANĮ 99 str. 7 d., JANĮ 95 str. 1 d.), tačiau JANĮ nėra reglamentuojama tokia situacija, kokia tvarka turi būti dengiami kreditoriniai reikalavimai, jeigu bankrutuojanti įmonė gaunama papildomas lėšas po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo. JANĮ taip pat nėra reglamentuojama situacija, kokia tvarka turi būti dengiamos administravimo išlaidos (neviršijančios kreditorių patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos), susidariusios po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo, jeigu po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo gavus papildomas lėšas atsiranda galimybė šias išlaidas padengti. Dėl prieš tai nurodytų procedūrinių klausimų nėra aiškiai pasisakyta ir teismų praktikoje. Sprendžiant galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo klausimą tarp Nemokumo administratorės bei VMI būtent ir kilo nesutarimas aukščiau aptartu klausimu. Kauno apygardos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kaip turi būti išspręstas PVM permokos paskirstymo klausimas, jeigu tokia permoka bus gauta po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo. Su Kauno apygardos 2022 m. lapkričio 29 d. nutarties 33, 34 punktuose pateiktais išaiškinimais nesuderinama ir AVNT išvada, kad, atsiradus poreikiui dengti papildomas administravimo išlaidas, Nemokumo administratorė turėjo gauti kreditorių pritarimą. AVNT neįvertino to, kad Bendrovės kreditorių 2021 m. lapkričio 10 d. susirinkime buvo patvirtina administravimo išlaidų sąmata, kurios nemokumo administratorė neviršijo net ir padengdama papildomas administravimo išlaidas, susidariusias po galutinės bankroto ataskaitos parengimo. Nemokumo administratorius turi gauti kreditorių susirinkimo pritarimą kai yra viršijama kreditorių susirikimo patvirtina sąmata (JANĮ 75 str.).

2.5. AVNT nepagrįstai kelia abejones dėl Nemokumo administratorės administravimo išlaidų būtinumo, nes išlaidų būtinumas ir pagrįstumas jau buvo įvertintas 2021 m. lapkričio 10 d. kreditorių susirinkime. Nemokumo administratorė, kompensuodama papildomas išlaidas iš grąžintos PVM permokos, kreditorių nustatytų išlaidų ribų neviršijo. Be to, tokios išlaidos, kaip ūkio bei biuro išlaidos, taip pat išlaidos susijusios su buhalterine apskaita yra patiriamos visą bankroto laikotarpį iki įmonės išregistravimo. Šiuo atveju, buvo kompensuotos išlaidos už laikotarpį nuo galutinės ataskaitos parengimo iki ataskaitos patvirtinimo teisme. Administravimo išlaidos šiuo laikotarpiu buvo patirtos, nes Bendrovei teko ruošti paaiškinimus ginčui su VMI, o teikiant teismui prašymą dėl galutinės ataskaitos patvirtinimo reikėjo susisteminti ir pateikti didžiulius kiekius buhalterinių duomenų. Po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo Nemokumo administratorė privalėjo atlikti eilę veiksmų, kuriems atlikti reikėjo pagalbos iš samdomų finansininkų. AVNT Išvadoje kelia abejones dėl patirtų teisinių išlaidų tikslingumo, tačiau neatsižvelgia į susiklosčiusią faktinę situaciją, kad teisines išlaidas nulėmė tai, jog baigiamajame bankroto etape Nemokumo administratorei nuolat teko gintis nuo nepagrįstų VMI reikalavimų ir (ar) skundų.

2.6. Nemokumo administratorės veiksmai, kurie AVNT yra įvardijami kaip pažeidžiantys JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktų ir 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo nulemti objektyvių priežasčių, todėl paskirta nuobauda yra neproporcinga ir pareiškėjų teises akivaizdžiai riboja daugiau, negu yra reikalinga nuobaudos tikslams pasiekti. Be to, UAB „Atveika“ nemokumo administratorės veiklą vykdo nuo 2001 m. lapkričio 12 d., T. K. nemokumo administratoriaus veikla užsiima nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. Per visą šį laikotarpį pareiškėjų veikloje niekada nebuvo nustatyta panašių ar kitokių pažeidimų, šis pažeidimas yra pirmasis per visą pareiškėjų profesinę karjerą. Tokia griežta poveikio priemonė (apribojimas 6 mėnesius neleisti administruoti naujų juridinių asmenų nemokumo procesų) šiuo atveju jiems buvo paskirta nepagrįstai. Šiuo konkrečiu atveju pats neplaninis veiklos patikrinimas bei jų veiksmų teisėtumo svarstymas AVNT pareiškėjams yra pakankama atliktų veiksmų įvertinimo priemonė.

3. Atsakovas AVNT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. AVNT atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Bendrovės galutinėje bankroto ataskaitoje nurodytos visos bankroto proceso administravimo išlaidos (įskaitant ir bazinį atlygį), tiek kintamasis atlygis buvo padengti, t. y. bankroto proceso pajamų pakako visiškam atsiskaitymui su nemokumo administratore ir kitų bankroto proceso administravimo išlaidų padengimui. Po Bendrovės galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo teisme iš Bendrovės lėšų negalėjo būti dengiamos jokios išlaidos, nenurodytos minėtoje ataskaitoje. Mokesčių permoka (41 961 Eur), kurios susigrąžinimas buvo inicijuotas ir kuri buvo grąžinta Bendrovei jau po Bendrovės galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo, turėjo būti proporcingai paskirstyta Bendrovės kreditoriams, tačiau dalį gautos mokesčių permokos (21 514,35 Eur) nemokumo administratorė neteisėtai ir nepagrįstai pervedė, kaip nurodė pati, advokatei, advokato padėjėjui ir sau, taip dengdama, nemokumo administratorės teigimu, po galutinės bankroto ataskaitos parengimo atsiradusias bankroto proceso administravimo išlaidas. Tokios pačios pozicijos dėl Nemokumo administratorės veiksmų laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 28 d. nutartyje konstatuodamas, kad nemokumo administratorius negali iš VMI gautos permokos sumos dengti papildomų administravimo išlaidų ir nemokumo administratorius turi atlikti veiksmus, susijusius su gautos mokesčių permokos paskirstymu kreditoriams, proporcingai jų turimiems reikalavimams, iki Bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro.

4.2. Nemokumo administratorė pažeidė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktus ir 93 straipsnio 1 dalį, kadangi nesilaikė kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, t. y., padengus galutinėje bankroto ataskaitoje nurodytas visas bankroto proceso administravimo išlaidas ir po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo teisme Bendrovei gavus papildomų pajamų, nemokumo administratorė neteisėtai ir nepagrįstai nepaskirstė papildomų bankroto proceso pajamų kreditoriams, o dengė galutinėje bankroto ataskaitoje nenurodytas ir kreditorių nepatvirtintas išlaidas.

4.3. JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktų ir 93 straipsnio 1 dalies pažeidimas šiuo atveju laikytinas labai reikšmingu, kadangi yra susijęs su vieno iš esminių bankroto proceso reikalavimų – kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo – nesilaikymu ir nenustatyta, kad šį pažeidimą būtų lėmusios objektyvios, jį bent iš dalies pateisinti galinčios priežastys, be to, pažeidimas, turimais duomenimis, iki šiol nėra ištaisytas.

4.4. Pagal iki JANĮ galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normas, nemokumo administratorius veiklos ataskaitas turėjo teikti kreditoriams pareikalavus (ĮBĮ 11 str. 5 d. 25 p.), tačiau naujai įsigaliojęs JANĮ nustato privalomą tik vienos galutinės veiklos ataskaitos, kuri siejama su bankroto proceso pabaiga, pateikimą ir tvirtinimą (JANĮ 99 str.). Bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimu yra patvirtinama bankroto proceso administravimo išlaidų riba ir jos patvirtinimas nereiškia, kad visa sąmata ar kuo didesnė jos dalis privalo būti panaudota. Nemokumo administratorius, veikdamas bankrutuojančio (likviduojamo dėl bankroto) juridinio asmens ir jo kreditorių interesais, turi taupiai ir efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį. Bankroto proceso metu patiriamos išlaidos gali būti priskiriamos bankroto proceso administravimo išlaidoms, jeigu: atsirado po bankroto bylos iškėlimo; yra būtinos, tiesiogiai susijusios su bankroto proceso procedūromis. Bankroto proceso metu patiriamos išlaidos gali būti dengiamos iš bankrutuojančio (likviduojamo dėl bankroto) juridinio asmens lėšų, jeigu jos priskiriamos bankroto proceso administravimo išlaidoms ir laikomasi JANĮ nustatytų procedūrų. Galutinė bankroto ataskaita yra vienintelė JANĮ nurodyta ataskaita, kurios tvirtinimu kreditorių susirinkimas patvirtina ir nemokumo administratoriaus turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas. Po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo priskaičiuojant naujų išlaidų, nenurodytų šioje ataskaitoje, ir jas apmokant bankrutuojančio asmens lėšomis, iš esmės eliminuojama galimybė kreditoriams spręsti dėl bankroto proceso administravimo išlaidų tvirtinimo ir teikti savo paaiškinimus (prieštaravimus) dėl šių išlaidų bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kadangi šie paaiškinimai (prieštaravimai) teikiami tik galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo šiame teisme metu.

4.5. Šiuo atveju po Bendrovės galutinės bankroto ataskaitos teisme patvirtinimo apskritai negalėjo būti apmokamos jokios šioje ataskaitoje nenurodytos išlaidos, be to, po Bendrovės galutinės bankroto ataskaitos teisme patvirtinimo nemokumo administratorės apmokėtos išlaidos kelia pagrįstų abejonių jų būtinumu ir pagrįstumu. Nemokumo administratorė advokatei ir advokato padėjėjui sumokėjo net 9 600 Eur Bendrovės lėšų, nors po Bendrovės galutinės bankroto ataskaitos parengimo iš esmės visos bankroto procedūros buvo baigtos ir šios išlaidos patirtos ne tiek ginant Bendrovės ir jos kreditorių interesus, kiek Nemokumo administratorei ginant savo parengtą Bendrovės galutinę bankroto ataskaitą.

4.6. Nėra pakankamo pagrindo teigti, kad Nemokumo administratorei, kaip savo srities profesionalei, teikiant paaiškinimus dėl savo parengtos ataskaitos turinio buvo būtina pasitelkti išorės subjektus. Atsižvelgiant į tai, kad po Bendrovės galutinės bankroto ataskaitos parengimo iš esmės visos bankroto procedūros buvo baigtos, abejotinas yra ir santykinai didelės Bendrovės lėšų (11 914,35 Eur) sumos sau išsimokėjimas už Bendrovei suteiktas finansinės apskaitos paslaugas, biuro ir organizacinės technikos nuomą už apytiksliai 5 mėn. laikotarpį, tuo labiau, kad, vadovaujantis suformuota teismų praktika, prie administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su paties administratoriaus vykdoma ūkine komercine veikla, pvz., ryšių paslaugos, įskaitant interneto, fakso ir telefoninio ryšio paslaugas, taip pat administratoriaus biuro technikos (spausdintuvų, kopijavimo aparatų, popieriaus, kompiuterių ir pan.) naudojimo sąnaudos, kuri yra būtina administratoriaus veikloje, kaip ir automobilio draudimas, jo einamasis remontas. Remiantis teismų praktikos išaiškinimais, prie administravimo išlaidų nepriskirtinos iš išlaidos patalpoms (jų nuomai ir kt.), kuriose nemokumo administratorius vykdo savo ūkinę komercinę veiklą. Be to, nemokumo administratorei už bankroto proceso administravimą ir jo rezultatus yra mokamas bazinis ir kintamasis atlygiai, kuriuos nemokumo administratorė yra išsimokėjusi.

4.7. Pareiškėjų nurodomoje Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartyje (33– 34 p.) yra pasisakoma dėl galutinės ataskaitos tvirtinimo, tai yra apskaitytos 7 210 Eur PVM permokos neįtraukimo į galutinę bankroto ataskaitą, ir teismo pateikti bendro pobūdžio paaiškinimai neprieštarauja AVNT išvadoms, o Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 20 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje pasisakyta būtent dėl jau susigrąžintos 41 961 Eur PVM permokos paskirstymo, kur išaiškinta, kad Nemokumo administratorė negalėjo iš šių lėšų dengti kaip papildomų administravimo išlaidų.

4.8. Pareiškėjai skunde nurodė, kad pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjams sukels itin didelius neigiamus padarinius, kadangi tai faktiškai reiškia, kad 6 mėnesius pareiškėjai negalės vykdyti savo pagrindinės veiklos ir iš to uždirbti pajamas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokių teiginių pagrįstumą. Be kita ko, tokie pareiškėjų teiginiai klaidina teismą, nes pareiškėjai ir toliau galės vykdyti veiklą, tai yra užbaiginėti jau pradėtus (turimus) nemokumo procesus. Konstatuotas pažeidimas yra susijęs su vieno iš esminių bankroto proceso reikalavimų nesilaikymu, be to, pažeidimas iki Įsakymo priėmimo nebuvo ištaisytas. Tokiu Nemokumo administratorės netinkamu veikimu sukeliama žala teisiškai saugomoms vertybėms, nemokumo administratoriaus profesijos reputacijai, mažinamas pasitikėjimas bankroto procesais.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

6.1. VMI 2023 m. birželio 22 d. kreipėsi į AVNT su skundu, kuriuo prašė inicijuoti patikrinimą dėl nemokumo administratorės UAB „Atveika“ (įgaliotas asmuo T. K.) pareigų, nustatytų teisės aktuose, tinkamo vykdymo Bendrovės bankroto byloje. Skunde nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi iškėlė Bendrovei nemokumo (bankroto) bylą; nemokumo administratore paskirta UAB „Atveika“, įgaliotu asmeniu T. K.

6.2. Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtinta nemokumo administratorės parengta 2022 m. spalio 3 d. galutinė Bendrovės bankroto ataskaita. Po galutinės ataskaitos patvirtinimo Bendrovės įgalioti asmenys VMI 2022 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą grąžinti mokesčių permoką (41 961,00 Eur) už 2022 m. sausio, vasario, balandžio, birželio ir lapkričio mėn. VMI 2023 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 331-14909 Bendrovei grąžino 41 961 Eur deklaruotą permoką.

6.3. Nemokumo administratorė 2023 m vasario 8 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, su prašymu patvirtinti patikslintą Bendrovės kreditorių reikalavimų sąrašą. Prašymo esmė – nurodyta, kad grąžino Bendrovei 41 961 Eur permoką, iš kurios dalies nemokumo administratorė tenkino kreditorių reikalavimus (iš jų VMI kaip finansinio reikalavimo tenkinimas 2023 m. vasario 3 d. papildomai pervesta 149,86 Eur.), o iš kitos – dengė nuo 2022 m. spalio 3 d. patirtas papildomas administravimo išlaidas, neviršydama kreditorių susirinkime patvirtintos sąmatos.

6.4. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 20 d. nutartimi netenkino Nemokumo administratorės prašymo patikslinti Bendrovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių reikalavimų sąrašą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Nemokumo administratorės skundą, 2023 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-327-798/2023, kuri įsiteisėja ir yra vykdytina nuo jos priėmimo dienos, Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Nepaisant to, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-327-798/2023 vykdytina iš karto, nuo 2023 m. kovo 28 d. papildomos įmokos (paskirstant neteisėtai panaudotą grąžintą PVM sumą 21 549,35 Eur priskaičiuotų administravimo išlaidų dengimui) VMI, kaip kreditorės, finansinis reikalavimas nėra pervestas.

6.5. AVNT 2023 m. liepos 12 d. informavo nemokumo administratorę ir VMI, kad nusprendė atlikti neplaninį nemokumo administratorės veiklos patikrinimą dėl VMI skunde keliamų klausimų (toliau – Patikrinimas). Taip pat paprašė nemokumo administratorės iki 2023 m. liepos 26 d. pateikti išsamius paaiškinimus į skunde keliamus klausimus ir juos pagrindžiančių dokumentų kopijas ir, nemokumo administratorės nuomone, kitą svarbią informaciją nagrinėjamais klausimais.

6.6. AVNT Išvadoje nurodė, kad nemokumo administratorė pažeidė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktus ir 93 straipsnio 1 dalį, nes nemokumo administratorė nesilaikė kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, t. y., padengus galutinėje bankroto ataskaitoje nurodytas visas bankroto proceso administravimo išlaidas ir po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo teisme Bendrovei gavus papildomų pajamų, nemokumo administratorė neteisėtai ir nepagrįstai nepaskirstė papildomų bankroto proceso pajamų kreditoriams, o dengė galutinėje bankroto ataskaitoje nenurodytas ir kreditorių nepatvirtintas išlaidas. Vadovaujantis JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad nustatytas pažeidimas laikytinas labai reikšmingu, kad jis nebuvo ištaisytas po Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų, kad yra viena atsakingų asmenų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau yra ir viena šių asmenų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, siūlė: a) nemokumo administratorei, kaip Bendrovės bankroto administratorei, skirti vidutinio griežtumo poveikio priemonę – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 6 mėnesių laikotarpiui; b) T. K.-K. (nemokumo administratorės darbuotojas, atsakingas už Bendrovės bankroto proceso administravimą), kaip nemokumo administratoriaus vardu veikusiam ir pažeidimą padariusiam nemokumo administratoriui, skirti vidutinio griežtumo poveikio priemonę – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 6 mėnesių laikotarpiui.

6.7. AVNT kreipėsi į Nemokumo priežiūros komitetą, kuris išnagrinėjęs 2023 m. lapkričio 17 d. posėdyje AVNT kreipimesi nurodytas aplinkybes, parengė Nemokumo priežiūros komiteto posėdžio 2023 m. lapkričio 20 d. protokolą Nr. 7. Į posėdį buvo pakviestas T. K. Posėdyje nutarta pritarti AVNT siūlymui skirti pareiškėjams JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą poveikio priemonę.

6.8. Skundžiamu Įsakymu už patikrinimo metu nustatytą JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktų ir 93 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nemokumo administratoriams UAB „Atveika“ (Nemokumo administratorių sąrašo Nr. N-JA0023), kaip subjektui, atsakingam už Bendrovės bankroto proceso administravimą, ir T. K.-K. (Nemokumo administratorių sąrašo Nr. N-FA0180), kaip UAB „Atveika“ darbuotojui (nemokumo administratoriui fiziniam asmeniui), veikusiam UAB „Atveika“ vardu ir padariusiam pažeidimą, nuspręsta skirti JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą poveikio priemonę – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 6 mėnesiams.

7. Teismas, apžvelgęs JANĮ nuostatas (3 str., 66 str. 1 d. 3 p., 12 p., 93 str. 1 d.), nurodė, kad Išvada jog nemokumo administratorė pažeidė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 ir 12 punktus bei 93 straipsnio 1 dalį, padaryta nustačius, jog nesilaikyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, t. y., padengus galutinėje bankroto ataskaitoje nurodytas visas bankroto proceso administravimo išlaidas iš po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo teisme Bendrovės gautų papildomų pajamų, nemokumo administratorius neteisėtai ir nepagrįstai nepaskirstė papildomų bankroto proceso pajamų kreditoriams, o dengė galutinėje bankroto ataskaitoje nenurodytas ir kreditorių nepatvirtintas išlaidas. Teismas sprendė, kad Išvada yra motyvuota.

8. Teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-261-413/2022, Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-336-567/2023, Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 20 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-327-798/2023, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjais, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartyje, kuria buvo patvirtinta Bendrovės galutinė bankroto ataskaita, teismas išaiškino, kad po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo papildomai gautos lėšos pirmiausiai paskiriamos administravimo išlaidos padengti, o likutis skirstomas kreditoriams, nes teismui nebuvo pateikti duomenys apie patirtas nemokumo administratorės papildomas administravimo išlaidas.

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų skunde pateikiamas teisinio reguliavimo aiškinimas neatitinka esminių nemokumo proceso principų, o būtent teismo vadovavimo nemokumo procesui, nemokumo proceso skaidrumo ir kreditorių lygiateisiškumo principų, laikymosi.

10. Teismas padarė išvadą, kad AVNT išaiškinimai, nurodyti Nemokumo priežiūros komiteto posėdžio 2023 m. lapkričio 20 d. protokole Nr. 7 ir Išvadoje, kurie laikytini sudėtinėmis Įsakymo dalimis, atitinka Bendrovės bankroto byloje bendrosios kompetencijos teismų pateiktus išaiškinimus procesiniuose sprendimuose (nutartyse).

11. Teismas sutiko su AVNT pozicija, kad AVNT, kad JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktų ir 93 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra susijęs su vieno iš esminių bankroto proceso reikalavimų – kuo didesnio kreditorių reikalavimo tenkinimo – nesilaikymu.

12. Teismas padarė išvadą, kad Nemokumo administratorė po teismo patvirtintos galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo iš papildomai gautų pajamų neteisėtai padengė kreditorių susirinkime nepatvirtintas ir galutinėje bankroto ataskaitoje bei pranešime dėl juridinio asmens pabaigos neaptartas administravimo išlaidas bei šiais savo veiksmais pažeidė tiek Bendrovės, tiek kreditorių interesus, nes nebuvo atsiskaityta su kreditoriais ir, be kita ko, kreditoriai negalėjo įvertinti nemokumo administratorės papildomų išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, t. y. AVNT pagrįstai konstatavo, kad Nemokumo administratorė ir jos vardu veikęs darbuotojas (abu pareiškėjai) pažeidė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktus ir 93 straipsnio 1 dalį.

13. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nemokumo administratoriai privalo laikytis nemokumą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau nagrinėjamuoju atveju šios pareigos nesilaikė, todėl nagrinėjamuoju atveju nemokumo administratoriams paskirta poveikio priemonė yra proporcinga poveikio priemonė vertinant ją visų nustatytų aplinkybių aspektu. Be to, teisės būti paskirtiems nemokumo administratoriais administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus nustatytas minimalus JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas apribojimas – 6 mėn. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų dėl netinkamo poveikio priemonės parinkimo, nes neįrodė JANĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių netinkamo nustatymo ar kvalifikavimo, t. y. kad buvo netinkamai nustatyta reikalavimų pažeidimo reikšmingumas ar trukmė ar atsakomybę sunkinančios arba lengvinančios aplinkybės. Teismas pabrėžė, kad vien pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad šis konstatuotas pažeidimas yra pirmasis pažeidimas per pareiškėjų profesinę karjerą, nesudaro pagrindo, atsižvelgus į aukščiau nustatytas pažeidimo aplinkybes, jo reikšmingumą bei nesant duomenų apie pažeidimo pašalinimą, svarstyti, kad pareiškėjams paskirta neproporcinga poveikio priemonė.

III. 14. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nepagrįstai remiasi Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi, kadangi šioje nutartyje teismas nevertino po teismo patvirtintos galutinės bankroto ataskaitos patirtų papildomų administravimo išlaidų, yra nepagrįsta, nes prieštarauja Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutarties turiniui.

15.2. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog dėl išlaidų padengimo turėjo būti šaukiamas kreditorių susirinkimas yra paremti JANĮ 75 straipsnio 5 ir 6 dalimis, tačiau iš šių normų turinio akivaizdu, kad jos taikomos tais atvejais, kai administravimo išlaidų sąmata yra viršijama. Šioje byloje analizuojamas atvejis į nurodytų normų apimtį nepatenka, kadangi 2021 m. lapkričio 10 d. BUAB „Lietuvos cukrus“ kreditorių susirinkimu patvirtintos administravimo sąmatos nemokumo administratorius nagrinėjamu atveju neviršijo.

15.3. Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 20 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje suformuota taisyklė (precedentas) neturėtų būti taikoma vertinant Nemokumo administratorės veiksmų teisėtumą, kadangi iki analizuojamų administratoriaus veiksmų atlikimo jokie panašūs teismo precedentai nebuvo suformuoti. Šiuo atveju turėtų būti taikomas bendrasis principas, jog naujai pateikiami teismų išaiškinimai negali būti taikomi retrospektyviai.

15.4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, jog Nemokumo administratorius JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktus ir 93 straipsnio 1 dalį pažeidė nesušaukdamas kreditorių susirikimo dėl administravimo išlaidų patvirtinimo, t. y. pirmosios instancijos teismas laikosi pozicijos, jog Nemokumo administratorė iš esmės galėjo dengti papildomai atsiradusias išlaidas po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo, jeigu dėl šio klausimo būtų sušaukusi kreditorių susirinkimą, tačiau AVNT nurodytų JANĮ normų pažeidimą motyvavo tuo, kad po Bendrovės galutinės bankroto ataskaitos teisme patvirtinimo apskritai negalėjo būti apmokamos jokios šioje ataskaitoje nenurodytos išlaidos.

15.5. Pirmosios instancijos teismui palikus galioti Įsakymą, tačiau pateikus naują argumentaciją dėl Nemokumo administratorės padarytų pažeidimų, lieka neaišku, už kurį konkrečiai veiksmą pareiškėjams buvo skirta poveikio priemonė ir kaip panašioje situacijoje nemokumo administratorius turėtų elgtis ateityje, t. y. ar administravimo išlaidų dengimas po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo pats savaime yra neteisėtas (apskritai negalimas pagal JANĮ nuostatas), ar visgi šiuo atveju nemokumo administratorius, pritarus kreditoriams, turi teisę į tokių išlaidų dengimą.

15.6. Nagrinėjamu atveju neplaninio patikrinimo tikslai nebuvo pasiekti, kadangi po atlikto neplaninio patikrinimo lieka neaišku, ar po galutinės ataskaitos patvirtinimo Nemokumo administratorė gali kreditorių patvirtintos administravimo sąmatos ribose naudoti bankrutuojančios įmonės resursus sprendžiant ginčus su kreditoriais, siekiant gauti papildomas pajamas ir tinkamai užbaigti bankroto procedūras.

15.7. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar atlikdama neplaninį patikrinimą ir konstatuodama pažeidimus AVNT veikė jai priskirtos kompetencijos ribose. Atlikdama neplaninį Nemokumo administratorės veiklos patikrinimą, AVNT vertino Nemokumo administratorės procesinių veiksmų atlikimo teisėtumą, t. y. vertino ar Nemokumo administratorė, dengdama administravimo išlaidas po galutinės ataskaitos patvirtinimo, laikėsi JANĮ nustatytos administravimo išlaidų dengimo tvarkos. Bankroto proceso administravimo išlaidų dengimo klausimas yra procedūrinis klausimas bankroto procese, kuris į AVNT kompetencijos ribas nepatenka.

15.8. Skiriant poveikio priemonę nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į tai, jog pažeidimo padarymą lėmė objektyvios priežastys - teisinio reguliavimo spragos ir teismų precedentų nebuvimas netipinėje situacijoje bankroto procese, t. y. skirstant Bendrovės gautas papildomas lėšas po to, kai Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtino Bendrovės galutinę bankroto ataskaitą. Poveikio priemonė turėtų būti skiriama tik už akivaizdžius pažeidimus, kai konstatuojamas aiškus teisės aktų pažeidimas, be to, skiriant poveikio priemonę, turėtų būti vadovaujamasi ir bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.

15.9. Nemokumo administratorės elgesį susiklosčiusiomis aplinkybėmis lėmė teisinio reguliavimo spragos bei tai, kad šios spragos nebuvo pašalintos iki tol galiojusioje teismų praktikoje. Aptariamos teisės spragos iki šiol nėra pilnai užpildytos, kadangi teismų sprendimuose nėra aiškiai nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu analogiškoje situacijoje turėtų būti šaukiamas kreditorių susirinkimas bei kaip toks susirinkimo sušaukimas būtų suderinamas su kitais procedūriniais klausimais baigiamojoje bankroto bylos stadijoje, kuriems JANĮ 99–101 straipsnių nuostatos numato griežtus terminus, kurių nemokumo administratorius bet kuriuo atveju yra įpareigotas laikytis.

15.10. Neteisinga visus teisinius padarinius dėl teisinio reguliavimo spragų perkelti pareiškėjams. Šiuo atveju veiklos priežiūros tikslus buvo galima pasiekti kitu būdu, skiriant švelnesnę poveikio priemonę, arba jos visai neskiriant ir apsiribojant metodinės pagalbos suteikimu, juolab, kad pagal JANĮ 136 straipsnį, net ir nustačius teisės aktų pažeidimus, poveikio priemonės skyrimas nėra privalomas (tai yra priežiūros institucijos teisė, bet ne pareiga).

16. Atsakovas AVNT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas AVNT atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismų procesinių sprendimų (nutarčių) išaiškinimus bei nustatytas faktines aplinkybes, teisingai nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartyje nevertino po teismo patvirtintos galutinės bankroto ataskaitos patirtų papildomų administravimo išlaidų, tuo tarpu tiek įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 20 d. nutartyje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. įsiteisėjusioje nutartyje išaiškinta, kad jeigu po teismo patvirtintos galutinės bankroto ataskaitos buvo patirtos papildomos administravimo išlaidos, Nemokumo administratorė privalėjo sušaukti Bendrovės kreditorių susirinkimą ir jam pateikti paaiškinimus ir įrodymus dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo (JANĮ 75 str. 5, 6 d.), ir pagristai padarė išvadą, kad nemokumo administratorė negalėjo būti teismo nutartimi suklaidinta dėl šių išlaidų padengimo tvarkos, nes teismas, jau minėta, šio klausimo nesprendė.

17.2. JANĮ 99 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog galutinėje bankroto ataskaitoje turi būti nurodyta visų bankroto proceso administravimo išlaidų suma. Tiek Bendrovės galutinėje bankroto ataskaitoje nurodytos visos bankroto proceso administravimo išlaidos (įskaitant ir bazinį atlygį), tiek kintamasis atlygis buvo padengti, t. y. bankroto proceso pajamų pakako pilnam atsiskaitymui su nemokumo administratoriumi (minėtų atlygių išmokėjimui) ir kitų bankroto proceso administravimo išlaidų padengimui. AVNT neturi duomenų, kad iki Bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro ar po šio išregistravimo Bendrovės kreditoriams buvo proporcingai paskirstyta visa jiems priklausanti suma.

17.3. JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktų ir 93 straipsnio 1 dalies pažeidimas šiuo atveju laikytinas labai reikšmingu, kadangi yra susijęs su vieno iš esminių bankroto proceso reikalavimų – kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo – nesilaikymu ir nenustatyta, kad šį pažeidimą būtų lėmusios objektyvios, jį bent iš dalies pateisinti galinčios priežastys, be to, pažeidimas, turimais duomenimis, iki šiol nėra ištaisytas net ir po Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų.

17.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų teiginys, kad po teismo patvirtintos galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo nemokumo administratorė patyrė būtinas administravimo išlaidas teisiškai nėra reikšmingas, nes Nemokumo administratorės patirtas papildomas administravimo išlaidas pirmiausia turėjo įvertinti Bendrovės kreditoriai, Nemokumo administratorės sušauktame susirinkime, apie jas turėjo būti informuotas teismas. Byloje nėra duomenų, kad tai buvo padaryta.

17.5. Pareiškėjų skunde pateikiamas teisinio reguliavimo aiškinimas neatitinka esminių nemokumo proceso principų, o būtent teismo vadovavimo nemokumo procesui, nemokumo proceso skaidrumo ir kreditorių lygiateisiškumo principų, laikymosi.

17.6. Pareiškėjų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ir Išvadoje yra pateikiama skirtinga motyvacija dėl to, kaip pasireiškė pareiškėjų padaryti pažeidimai, todėl šiuo požiūriu, pirmosios instancijos teismas išėjo už administracinio ginčo ribų, yra nepagrįsti. Tiek AVNT, tiek pirmosios instancijos teismas laikosi vienodos pozicijos. Galutinė bankroto ataskaita yra vienintelė JANĮ nurodyta ataskaita, kurios tvirtinimu kreditorių susirinkimas patvirtina ir nemokumo administratoriaus turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas. Po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo priskaičiuojant naujų išlaidų, nenurodytų šioje ataskaitoje, ir jas apmokant bankrutuojančio (likviduojamo dėl bankroto) lėšomis, iš esmės eliminuojama galimybė kreditoriams spręsti dėl bankroto proceso administravimo išlaidų tvirtinimo ir teikti savo paaiškinimus (prieštaravimus) dėl šių išlaidų bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kadangi šie paaiškinimai (prieštaravimai) teikiami tik galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo šiame teisme metu. Visais atvejais, jeigu buvo patirtos papildomos administravimo išlaidos, dėl jų pagrįstumo sprendžia ne teismas, o kreditoriai (JANĮ 75 str.). Į bylą nebuvo pateikta duomenų, kad papildomos išlaidos buvo būtinos ir joms pritarė Įmonės kreditoriai.

17.7. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą ne išėjo už administracinio ginčo ribų, teisingai ir pagrįstai sprendė, kad pritartina AVNT, kad JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 12 punktų ir 93 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra susijęs su vieno iš esminių bankroto proceso reikalavimų – kuo didesnio kreditorių reikalavimo tenkinimo – nesilaikymu.

17.8. AVNT, priimdama Įsakymą, laikėsi formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad priimtame individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

17.9. Priimant sprendimą dėl poveikio priemonės skyrimo, buvo nustatytos pareiškėjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, sunkinančios aplinkybės, buvo įvertinta, kad pažeidimas šiuo atveju laikytinas labai reikšmingu, todėl pareiškėjams skirta poveikio priemonė yra proporcinga padarytiems teisės pažeidimams bei atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus.

17.10. AVNT nagrinėjo tik skundo dalį dėl pareiškėjų veiksmų po Bendrovės galutinės bankroto ataskaitos parengimo, patikrinimo metu buvo įgyvendinta priežiūros funkcija bei įvertinta aplinkybių visuma ir pareiškėjų (ne)veikimo tinkamumas. AVNT gautų skundų argumentus ir pareiškėjų veiksmus (neveikimą) vertino jai priskirtų įgaliojimų ribose pagal patikrinimo metu gautus ir surinktus duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2023 m. lapkričio 22 d. Įsakymo, kuriuo pareiškėjai UAB „Atveika“ ir T. K. pripažinti pažeidusiais JANĮ nuostatas bei jiems skirta poveikio priemonė – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimas 6 mėnesiams, pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjai pažeidė JANĮ reikalavimus, sprendė, kad Įsakymu paskirta poveikio priemonė yra adekvati ir proporcinga padarytiems pažeidimams. Teismas taip pat laikė, kad Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, ir pažymėjo, kad Įsakyme ir jo sudedamojoje dalyje Išvadoje yra aiškiai nurodytos faktinės ir teisės taikymo aplinkybės, apibrėžtas padarytų pažeidimų reikšmingumas bei trukmė.

20. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas netinkamai aiškino JANĮ nuostatas, nepasisakė dėl eilės skunde nurodytų argumentų, nevertino egzistavusių teisinio reguliavimo spragų įtakos pareiškėjų elgesiui ir netinkamai įvertino paskirtos poveikio priemonės proporcingumą..

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

22. Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atsakyta į eilę pareiškėjų nurodytų argumentų, nėra patikrintas AVNT veiksmų teisėtumas, atliekant neplaninį Nemokumo administratorės patikrinimą. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009; kt.). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste.

23. ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Šiuo esminius teismo sprendimui keliamus reikalavimus pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

24. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad JANĮ 132 straipsnyje nustatyta, kad nemokumo administratorių veiklą, jiems administruojant nemokumo procesus, taikydama visumą priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti nemokumo proceso kokybę ir patikimumą, prižiūri priežiūros institucija (1 dalis). Nemokumo administratorių veiklą priežiūros institucija prižiūri ir skiria poveikio priemones vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kiek šiame įstatyme nenumatyta kitaip, ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (2 dalis). Taigi, Tarnyba, gavusi vieno iš kreditorių skundą, turėjo teisę vertinti nemokumo administratoriaus veiklą, kuri pateko į nemokumo proceso administravimo sritį, o nustatęs pažeidimus, taikyti poveikio priemones. Esminių procedūrinių pažeidimų padarytų atliekant tyrimą ir galėjusių turėti įtakos Įsakymo pagrįstumui ar teisėtumui, byloje nėra nustatyta, todėl ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė šiuo aspektu, nėra pakankamu pagrindu keisti ar naikinti teismo sprendimą.

25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016)..

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra tokių argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

27. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimas kvestionuojamas tuo aspektu, kad jame netinkamai remiamasi bendrosios kompetencijos teismų nutartimis. Teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, jog Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr.B2-261-413/2022 30-34 punktuose buvo prieštaringai pasisakyta dėl PVM permokos įtraukimo į galutinę bankroto ataskaitą ir tokių lėšų panaudojimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apygardos teismas šioje nutartyje sprendė ne klausimą, kaip turi būti paskirstyta PVM permoka jos grąžinimo atveju, bet klausimą, ar PVM permokos neįtraukimas į galutinę bankroto ataskaitą yra pakankama kliūtis patvirtinti tokią ataskaitą. Dėl šios priežasties Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartyje išsakyta nuomonė, kad PVM permoka galėtų būti panaudojama administravimo išlaidų padengimui turėjo būti vertinama su JANĮ įtvirtintomis administravimo išlaidų apskaičiavimo taisyklėmis bei atsižvelgiant į bankroto proceso paskirtį ir tikslą. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.2-327-798/2023 ši situacija detaliai aptarta ir konstatuota, jog papildomos administravimo išlaidos, kurios nebuvo įtrauktos nei į rengiamą, nei į patvirtintą galutinę bankroto ataskaitą be bankrutuojančios įmonės kreditorių žinios negalėjo būti padengiamos. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bendrosios kompetencijos teismų aktualių nutarčių reikšmę ir jose išdėstytas aplinkybes.

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog jei Nemokumo administratorė ir jos įgaliotas asmuo iki Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-327-798/2023 priėmimo ir galėjo abejoti PVM permokos paskirstymo tvarka, tai po šios nutarties privalėjo neteisėtai padengtą administravimo išlaidų sumą grąžinti ir paskirstyti kreditoriams, tačiau to nepadarė iki ginčijamo Įsakymo priėmimo. Apeliacinio skundo argumentas, jog suformuoti teismų precedentai neturėjo būti taikomi atgal, nėra pagrįstas, nes pareiškėjai, kaip įmonių bankroto procese veikiantys profesionalai, turi vadovautis ne vien teismų precedentais, bet teisės aktais, reglamentuojančiais nemokumo procesą.

29. JANĮ 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. JANĮ 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nemokumo administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimti šią sąmatą viršijančių įsipareigojimų, išskyrus atvejus, kai dėl atsiradusių naujų aplinkybių būtina imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti juridinio asmens ir jo kreditorių interesus. Minėto straipsnio 5 dalis apibrėžia, kad šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju viršijęs bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą ir (ar) juridinio asmens vardu prisiėmęs šią sąmatą viršijančius įsipareigojimus, nemokumo administratorius privalo sušaukti kreditorių susirinkimą. Šių taisyklių mutantis mutandis privalėjo laikytis Nemokumo administratorė nagrinėjamu atveju, o jai to nepadarius, buvo pagrįstai konstatuotas JANĮ pažeidimas.

30. Apeliaciniame skunde išsakyta kritika, jog nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neišaiškino, ar nemokumo administratorius gali dengti administravimo išlaidas po galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo ir kokia tvarka tai turėtų būti daroma, teisėjų kolegijos nuomone, nėra susijusi su šios administracinės bylos dalyku, nes joje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pareiškėjams skirtos poveikio priemonės už JANĮ pažeidimus.

31. Atsakydama į apeliaciniame skunde keliamą pareiškėjams pritaikytos poveikio priemonės proporcingumo problemą, teisėjų kolegija pažymi, jog kad JANĮ nenustato poveikio priemonių taikymo eiliškumo, todėl Tarnyba turėjo teisę pareiškėjams skirti poveikio priemones, numatytas JANĮ 136 straipsnio 2 dalyje, nepaisant fakto, kad pareiškėjams anksčiau nebuvo taikytos poveikio priemonės.

32. Be to, kaip matyti iš JANĮ 136 straipsnio formuluotės, atsakovas, nustatęs JANĮ ir kitų nemokumo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, priima sprendimą dėl vieno arba kelių nurodymų ir (arba) poveikio priemonės skyrimo. Priežiūros institucija, priimdama sprendimą dėl poveikio priemonės skyrimo, atsižvelgia į šias aplinkybes: 1) nustatytų reikalavimų pažeidimo reikšmingumą ir trukmę; 2) atsakomybę sunkinančias arba lengvinančias aplinkybes (JANĮ 137 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju kaip matyti iš atsakovo Išvados, Tarnyba, skirdama poveikio priemones, įvertino visas reikšmingas ir JANĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų argumentus dėl to, kad atsakovas netinkamai motyvavo taikytos poveikio priemonės parinkimą ar kad pritaikytoji poveikio priemonė yra neproporcinga.

33. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais, iš esmės nenurodant, kokie teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui

34. .Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

35. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Atveika“ ir T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius