2023-01-17 Nr. AB-1246-3-66-3-00090-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-6-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00090-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 43.3.1; 58.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Gražulio pareiškimo ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 3D-298 patvirtintų Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos priemonės „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“ įgyvendinimo taisyklių nuostatų teisėtumą priėmimo klausimą,

nustatė:

2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Gražulio (toliau – ir pareiškėjas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsniu, pateiktas abstraktus pareiškimas ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 3D-298 patvirtintų Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos priemonės „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 10.4.3 punkto nuostatos „Bent vienas vietos valdžios atstovas kolegialiame ŽRVVG [žuvininkystės regiono vietos veiklos grupė] valdymo organe turi būti tos ŽRVVG teritorijoje veikiančios savivaldybės, kuri yra ŽRVVG narė, mero ar tarybos paskirtas asmuo“ teisėtumą.

Pareiškimas neatitiko visų ABTĮ nustatytų tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas pašalinti nutartyje nurodytus pareiškimo trūkumus. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad, per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, pareiškimas bus laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžintas pareiškėjui.

2023 m. sausio 6 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas (pateiktas 2023 m. sausio 5 d.) pareiškėjo šalinant pareiškimo trūkumus patikslintas pareiškimas, kuriame prašoma pripažinti, kad Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto nuostata, jog „Bent vienas vietos valdžios atstovas kolegialiame ŽRVVG [žuvininkystės regiono vietos veiklos grupė] valdymo organe turi būti tos ŽRVVG teritorijoje veikiančios savivaldybės, kuri yra ŽRVVG narė, mero ar tarybos paskirtas asmuo“, prieštarauja: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 patvirtinto Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento (toliau – ir BPD) 4.6 papunkčiui; 2) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui; 3) VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi patikslinto pareiškimo turinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje nustatytų pareiškimo trūkumų kontekste, prieina prie išvados, kad pareiškėjas nepašalino visų pareiškimo trūkumų, kurie laikytini esminiais, kadangi trukdo teismui tiksliai nustatyti bei apibrėžti šios administracinės bylos dalyką ir pagrindą, t. y. norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

Pažymėtina, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje, kurioje detaliai išdėstyti abstrakčiam pareiškimui dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo keliami reikalavimai, teisėjų kolegija išaiškino pareiškėjui, jog abstraktus pareiškimas turi būti tikslus, konkretus ir aiškus, grindžiamas išsamiais teisiniais argumentais, detaliai atskleidžiant tiek prašomos ištirti norminio administracinio akto normos, tiek aukštesnės galios teisės aktų normų, kurioms atitiktį prašoma patikrinti, apimtį ir turinį, pateikiant konkrečią nuomonę dėl galimų prieštaravimų tarp šių teisės aktų, pareiškime neturi būti nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodė pareiškėjui, kad pirminiame pareiškime stokojama nuoseklios, aiškios ir išsamios pareiškėjo teisinės pozicijos dėl galimo prieštaravimo tarp kvestionuojamos Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto nuostatos ir konkrečių aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, apsiribojama tik tam tikrų teisės normų pacitavimu, jų nedetalizuojant ir nenagrinėjant jų turinio bei santykio su kvestionuojamu teisiniu reguliavimu, pareiškime pateikti argumentai yra pernelyg abstraktūs, grindžiami tik bendro pobūdžio samprotavimais ir tam tikrų faktinių aplinkybių išdėstymu, jų visiškai neindividualizuojant ir nesusiejant su kvestionuojamu teisiniu reguliavimu galimų prieštaravimų tarp šių teisės aktų aspektu. Įvertinusi šalinant nurodytus trūkumus pareiškėjo pateikto patikslinto pareiškimo turinį, teisėjų kolegija negali prieiti prie išvados, kad minėti pirminio pareiškimo trūkumai pašalinti.

Pareiškėjas patikslinto pareiškimo rezoliucinėje dalyje suformulavo reikalavimą, be kita ko, ištirti ginčijamos Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto nuostatos atitiktį Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 patvirtinto Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento 4.6 papunkčiui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu patvirtintame BPD tokio papunkčio nėra, bet yra 4.6 skyrius „Leader+ pobūdžio priemonė“, kuriam, kaip galima spręsti iš pareiškimo turinio, Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto atitiktį ir prašoma patikrinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BPD 4.6 skyriuje pateikiamas išsamus minėtos priemonės aprašymas, tikslas, uždaviniai ir kitos su ja susijusios nuostatos, tačiau iš suformuluotų reikalavimų ir pareiškimo turinio nėra visiškai aišku, kurioms konkrečiai šiame skyriuje įtvirtintoms nuostatoms ir kokia apimtimi Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto atitiktį prašoma patikrinti. Pareiškime tik abstrakčiai nurodoma, kad BPD 4.6 skyriuje buvo įtvirtinti tam tikri „Leader“ metodo principai, kuriems, pasak pareiškėjo, prašoma ištirti Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto nuostata prieštarauja, tačiau pareiškėjas išsamiai nepaaiškina, kuo remiantis daro tokią išvadą, ir minėtų principų (jų turinio) nedetalizuoja bei konkrečiai nesusieja su kvestionuojama nuostata, t. y. neatskleidžia aiškios ir konkrečios savo pozicijos dėl galimų jų tarpusavio prieštaravimų. Pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra pernelyg abstraktūs, grindžiami tik bendro pobūdžio, išsamiais ir aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais nepagrįstais samprotavimais.

Patikslintame pareiškime taip pat tik abstrakčiai teigiama, kad kvestionuojama Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto nuostata nepagrįsta įstatymu ir nėra aiškios nuorodos į aukštesnės galios teisės aktą, leidžiantį joje įtvirtinti prašomą ištirti teisinį reguliavimą, todėl ji prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Tačiau pareiškime visiškai neanalizuojama minėto norminio administracinio akto priėmimo procedūra prašomos ištirti Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto nuostatos įtvirtinimo šiame akte teisinio pagrindo aspektu. Pareiškėjas visiškai nepasisako ir nenagrinėja žemės ūkio ministro įsakymo, kuriuo patvirtintos Įgyvendinimo taisyklės, preambulėje kaip šio įsakymo priėmimo teisinis pagrindas nurodytų teisės aktų ir juose įtvirtintų normų, neatskleidžia jų turinio ir reikšmės pareiškime keliamų abejonių dėl galimo Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto nuostatos prieštaravimo VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui aspektu. Todėl nėra aiškiai, išsamiai ir konkrečiai atskleistas prieštaravimas, kurį pareiškėjas teigia esant tarp kvestionuojamo teisinio reguliavimo ir jo nurodomo VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, patikslintas pareiškimas neišreiškia konkrečios ir nuoseklios, aiškiais teisiniais argumentais pagrįstos pareiškėjo pozicijos dėl galimo prieštaravimo tarp nurodytų aktų.

Pareiškėjo patikslintame pareiškime dėstomos abejonės dėl prašomo ištirti Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto atitikties VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui taip pat nėra tinkamai motyvuotos aiškiais ir išsamiais teisiniais argumentais, jos pernelyg abstrakčios, grindžiamos tik tam tikrais atskirais samprotavimais, kurie neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Pareiškėjas tik pacitavo iš lygiateisiškumo principo kylančias teisines nuostatas ir šiuo klausimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą praktiką, tačiau jų iš esmės nesusiejo su prašoma ištirti Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto nuostata galimo jos prieštaravimo nurodytam principui prasme.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, taip pat savaime nelaikytinas diskriminaciniu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimus).

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškime teigdamas, kad lygiateisiškumo principas pažeidžiamas tuo aspektu, jog žemės ūkio ministro įsakymu kaimo vietos veiklos grupių, skirtingai nei žuvininkystės vietos veiklos grupių, veikla buvo „depolitizuota“, pareiškėjas dėl tokio vertinimo nepateikia jokių išsamių ir aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, detaliai neatskleidžia teisinio reguliavimo kiekvienos iš šių grupių atžvilgiu apimties ir turinio, jų teisinės padėties skirtumų.

Todėl tokio turinio pareiškimas negali būti laikomas konkrečiu, aiškiu ir išsamiu, t. y. neatitinka abstrakčiam pareiškimui dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo keliamo tikslumo ir aiškumo standarto.

Be to, pabrėžtina, kad patikslintame pareiškime reikalavimai suformuluoti netiksliai, neatsižvelgiant į teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje nustatytus trūkumus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija minėtoje nutartyje atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, jog Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punktas buvo keistas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2021 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 3D-850, o pareiškime buvo prašoma ištirti originalios redakcijos Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto teisėtumą. Tačiau šis trūkumas patikslintame pareiškime nebuvo pašalintas ir formuluojant reikalavimą teismui nenurodyta aktuali galiojanti Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto redakcija. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad administraciniai teismai tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 112 straipsnyje nurodyti subjektai, inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos Seimo nariai, netiria negaliojančio norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-1/2009; 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-12-624/2020). Todėl pareiškimą dėl nebegaliojančio norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo yra atsisakoma priimti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I552-15/2014; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-14-556/2022).

ABTĮ 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Todėl atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje nustatytų trūkumų, Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Gražulio pareiškimas ištirti Įgyvendinimo taisyklių 10.4.3 punkto teisėtumą laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 33 str. 1 d., 116 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Gražulio pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 3D-298 patvirtintų Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos priemonės „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“ įgyvendinimo taisyklių nuostatų teisėtumą laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis