2015-10-06 Nr. AB-19172-3-64-3-02860-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1768-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02860-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–7), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 167 440 Lt (48 493,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. (iš viso 644 dienas) buvo kalinamas Šiaulių TI perpildytose kamerose, be to, kamerose privalomas inventorius (gultai, stalai, spintelės) pritvirtintas, kad nejudėtų, o tai dar labiau sumažina laisvą kamerų plotą.

Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose vienam asmeniui kartais tekdavo tik po 1 kv. m laisvo ploto, o dėl nuolatinės kalinamų asmenų spūsties dažnai kildavo konfliktinės situacijos, dėl to pareiškėjui sutriko miegas, jis tapo nervingas, pablogėjo bendravimas su aplinkiniais asmenimis. Tokiose patalpose teko nuolat gulėti arba sėdėti, o tai, pareiškėjo teigimu, prilygsta kankinimui. Pareiškėjas taip pat teigė, kad sanitariniai mazgai kamerose neatitiko nustatytų reikalavimų (nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, atskiros oro šalinimo sistemos, pats sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies), kamerų langai maži, buvo nepakankamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, nesudarytos sąlygos vėdinti kameras per langus, kamerose drėgna ir gyvenamųjų patalpų temperatūra žiemos metu buvo artima ar žemiau nulio, kamerų grindys ištrupėjusios, nuo sienų ir lubų krito tinkas, neįrengtos sanitarinės švaryklos, neišduodamos valymo ir dezinfekavimo priemonės, gyvenamosiose patalpose veisėsi tarakonai, iš klozeto lįsdavo žiurkės, o palangėmis bėgiojo pelės, čiužiniai ir antklodės buvo išduodami be užvalkalų ir jau po pirmo naudojimo įsigerdavo prakaitas bei dulkės, o tokie purvini, dvokiantys, neišvalyti jie buvo perduodami kitiems asmenims.

Pareiškėjo teigimu, rankšluosčiai taip pat buvo išduodami netinkami naudotis, lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, sauso valymo įrangos Šiaulių TI neturėjo, o galimybė naudotis skalbykla, turėti švarius rūbus ir patalynę buvo sudaryta tik pinigų asmeninėse sąskaitose turintiems asmenims. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas akcentavo, kad dėl tokių, jo teigimu, nežmoniškų, antisanitarinių, žmogaus orumą žeminančių sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 53–61) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažymos Nr. 69/06-5813 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. rugsėjo 28 d. ir įstaigoje periodiškai buvo laikomas iki 2014 m. rugsėjo 4 d. (iš viso 629 dienas) bei jam periodiškai teko nuo 1,72 kv. m iki 17 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Šiame kontekste pažymėjo, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl kai kurių įstaigoje nustatomų trūkumų (dėl natūralios apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, oro temperatūros) pašalinti neįmanoma, dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, šalčio ar drėgmės. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam, jų prašymu, yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Šiaulių TI kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o tai atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, Šiaulių TI akcentavo, jog šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Kartu nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Be to, Šiaulių TI kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija atliekama pagal patvirtintą grafiką. Tuo tarpu pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje.

Apskritai byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Dėl pareiškėjo teiginių, kad įstaigoje jam nebuvo išduodamas užvalkalas antklodei, o čiužiniai seni, nedezinfekuoti, nemalonaus kvapo, Šiaulių TI pažymėjo, jog atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja.

Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl patalynės kvapo yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais, be to, jiems nėra teisinio pagrindo. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jam buvo išduodamos higienos priemonės pagal nustatytas higienos normas. Atitinkamai dėl galimybės skalbtis, Šiaulių TI pabrėžė, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeniniai drabužiai ir asmeninė patalynė skalbiama bei džiovinama nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus.

Taigi sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos ir tinkamai įgyvendinami teisės aktų reikalavimai, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl drabužių skalbimo yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo. Pasisakydamas dėl suimtųjų įdarbinimo, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpiu galimybės dirbti suimtiesiems nebuvo ir įstaiga nepažeidė teisės aktų nuostatų, todėl šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 81–91) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančios Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. 69/06-5813 matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. rugsėjo 28 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. rugsėjo 4 d. Atitinkamai pareiškėjui Šiaulių TI periodiškai tekdavo nuo 1,72 kv. m iki 16,96 kv. m kameros ploto. Tačiau tam tikrais laikotarpiais, kai kamerose Nr. 46, 94, 96 su pareiškėju buvo laikoma iki 5 asmenų imtinai, o kamerose Nr. 26, 60 – iki 4 asmenų imtinai, pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos.

Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, jog iš minėtos pažymos negalima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui būtent 629 dienas, o ne 644 dienas, kaip nurodo pareiškėjas, galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas taip pat atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams bei pažymėjo, jog įvertinus tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatyti stalai, spintelės daiktams susidėti, suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas akcentavo, kad pareiškėjas tik cituoja higienos normų punktus ir abstrakčiai nurodo, jog Šiaulių TI jų nesilaikoma, tačiau jų niekaip konkrečiai nesieja su tomis apgyvendinimo kameromis, kuriose jis buvo laikomas, t. y. pareiškėjo argumentai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų nagrinėjamu atveju nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais.

Tuo tarpu iš byloje esančios Šiaulių TI 2014 m. gruodžio 5 d. pažymos Nr. 62/08-467 matyti, kad dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Taip pat minėtoje pažymoje nurodyta apie gyvenamosiose kamerose įrengtą dirbtinį apšvietimą, apie apgyvendinimo kamerose esantį inventorių, gyvenamųjų patalpų tvarkymą, aprūpinimą valymo inventoriumi, kamerų dezinfekciją, deratizaciją, sanitarinio mazgo atitvarus, asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimą, cheminio valymo paslaugas, aprūpinimą asmens higienos priemonėmis ir patalyne, minkštąjį inventorių.

Šias pažymoje nurodytas ir kitas aplinkybes patvirtina Šiaulių TI 2015 m. sausio 6 d. raštas Nr. 14101-213. Be to, byloje yra pateiktas Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafikas 2012–2013 m., Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. dezinfekcijos planas, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. patalpų pagrindinio valymo grafikas, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2014–2015 m., iš kurių matyti, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.), esant poreikiui, vykdoma patalpų deratizacija, taip pat, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją).

Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI taip pat pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 1 d. patikrinimo aktą Nr. EP-400 (patikrinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 25 d.), iš kurio matyti, kad minkšto inventoriaus nukenksminimui sąlygos yra (veikia dvi dezinfekavimo kameros, dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas nustatyta tvarka vedamas).

Daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius tikrinimo metu buvo švarus, patalpoje blogo kvapo nesijautė. Kas mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkštojo inventoriaus kokybė, netinkamas naudoti inventorius nurašomas. Dezinfekuoti čiužiniai, antklodės, paklodės išduodami atvykus, keičiami pagal poreikį. Kartą per savaitę sudaroma galimybė keisti lovos skalbinius arba paduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus (vedamas registravimo žurnalas). Skalbinius iš kamerų surenka ir išdalina suimtieji, dirbantys Ūkio skyriuje.

Informacija apie inventorių ir lovos skalbinius įrašoma suimtojo kortelėje „Asmeninė sąskaita“. Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita Nr. 2407. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas kitų pažeidimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų byloje nenustatė. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjui visais atvejais, kai jis kreipėsi į Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybą (4 kartus dėl galvos ir gerklės skausmo bei dėl negalėjimo ilgai užmigti), buvo suteikta medicininė pagalba, skirti vaistai.

Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, teismas atsižvelgė į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Kita vertus, teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Atitinkamai apskaičiuodamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. vertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertino turimų įrodymų visetą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalią mėnesinę algą bylai aktualiu laikotarpiu, vidutinį darbo užmokestį) bei sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 000 Eur.

III. Pareiškėjas O. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 93), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, visa apimti. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, netinkamai taikė vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą ir netinkamai nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas teigia, jog šiuo atveju turėjo būti taikoma 4 kv. m, o ne 3,6 kv. m kameros ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, be to, į šią normą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų bei kito inventoriaus užimamas plotas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 97–99) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant tik pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

Juolab kad apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 8, 30, 54) matyti, jog pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 629 dienas, iš kurių 106,5 dienų jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 522,5 dienų jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,72 kv. m iki 3,40 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 1,89 kv. m iki 16,96 kv. m.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (522,5 dienų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant minėtus reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi nagrinėjamu atveju visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai ir neskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas neabejotinai buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (106,5 dienų), spręstina, jog ir visą nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (522,5 dienų), buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (iš viso 629 dienas), t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, tinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos. Tuo tarpu į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje turėtų būti 4 kv. m, atmestinas kaip nepagrįstas.

Juolab kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dalį ploto kamerose užima baldai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 18–27), byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, be kita ko, tvirtino, kad Šiaulių TI kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju kiti pažeidimai dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų (dėl higienos normų reikalavimų) byloje nenustatyti. Juolab kad minėtą išvadą patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 8–11, 31–51, 73–79). Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizavo ir nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių yra neteisingos.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį laikotarpio buvo tik gana nežymiai mažesnė, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatyta minimali, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. T. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius