2017-12-14 Nr. AB-23590-3-61-3-03791-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3563-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03791-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), (toliau – ir atsakovas) 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 12 d. iki šiol Lukiškių TI-K laikino sulaikymo kamerose jis laikomas nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tuo atveju, kai sulaikyti asmenys yra vežami į teismą ar policijos komisariatą, jie pastoviai yra laikomi laikino sulaikymo kamerose po 2 val., o kartais ir ilgiau. Dėl ilgo sulaikymo termino pareiškėjas 46 kartus buvo etapuotas į kitas įstaigas. Dažniausiai jis buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose Nr. 4, 5, 6, 7, 13, 14, taip pat buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2. Šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas išvykstant iš įstaigos ir atvykstant į ją, todėl buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose mažiausiai 90 kartų. Teiginį, kad jo laikymas laikino sulaikymo kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų pareiškėjas grindė tuo, kad Lukiškių TI-K jis buvo nuolat laikomas: labai mažo ploto (0,76, 1,5 kv. m) laikino sulaikymo kamerose kartu su kitais asmenimis; laikino sulaikymo kamerose nebuvo aliarmo mygtuko ir sanitarinio mazgo, todėl norint pasinaudoti tualetu reikėdavo daužyti į duris, kadangi laikino sulaikymo kameros nuolat būdavo perpildytos, pareiškėjas turėdavo kęsti nuolatinį kitų suimtųjų daužymo į duris keliamą triukšmą; laikino sulaikymo kamerų būklė buvo antisanitarinė – sienos nudažytos dažais, kurie, prisilietus prie sienos, išpurvindavo drabužius; laikino sulaikymo kamerose veikianti ventiliavimo sistema keldavo didelį triukšmą, yra sena, nusidėvėjusi ir neužtikrina minimalių švaraus kameros oro kiekio ir oro judėjimo reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, dvasines kančias, baimę ir nepilnavertiškumo jausmą, sutriko visavertis gyvenimas. Paaiškino, kad jis neturi teisinio išsilavinimo ir tik praėjus tam tikram laiko tarpui gavo skundui parengti reikalingą informaciją. Pareiškėjo teisių pažeidimai yra susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio ir su Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statuto 7, 29 straipsnių nuostatų, kurioms senaties terminas netaikomas, pažeidimu. Be to, Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kuriems senaties terminas netaikomas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Laikino laikymo patalpos yra administraciniame pastate. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 11 punktu, tai tokios patalpos, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau, nei 2 valandas, t. y. laikinai, prieš teismą, po teismo iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan. Laikino laikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, kur suimtieji (nuteistieji) gali atsisėsti.

Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teisės aktai nenustato vienam asmeniui tenkančio ploto laikino sulaikymo kameroje, o informacija apie vienu metu laikomų asmenų skaičių trumpalaikio laikymo kamerose Lukiškių TI-K nekaupiama. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d.

įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėmis, taip pat Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo bei etikos principų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų švarai palaikyti reikalingas inventorius išduodamas į kameras.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K kamerų langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų fakto, todėl nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Pareiškėjas 2016 m. spalio 31 d. pateikė teismui paaiškinimus dėl atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytų argumentų, taip pat patikslintą skundą, kurio turinys yra iš esmės analogiškas pirminio skundo turiniui.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nenurodė duomenų, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti prašomą priteisti žalą, taip pat nuslėpė faktus ir nenurodė visos informacijos apie laikino sulaikymo kamerų plotus. Lukiškių TI-K yra mažesnių, nei 0,76 kv. m ploto, kamerų, tačiau tokių duomenų atsakovo atstovas nenurodė, taip pat nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių dėl laikino sulaikymo kamerose laikomų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus. Pareiškėjas pabrėžė, kad nors laikino sulaikymo kameros skirtos naujai į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir įstaigoje laikomų asmenų etapavimui, tačiau jis yra nuolatinis Lukiškių TI-K suimtasis ir laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas 90 kartų. Laikino sulaikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas be teisinio pagrindo, nes jis galėjo būti vedamas į teismą tiesiai iš pastovaus laikymo kameros. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie sulaikymo kamerų plotus patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas, kartu su kitu asmeniu laikomas 0,76 kv. m ploto laikino sulaikymo kameroje, patyrė dideles kančias. Atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentai dėl švaros palaikymo kamerose, kamerų remonto ir vėdinimo nesusiję su nagrinėjamu ginču, nes juose pasisakoma apie pastovaus laikymo kamerų būklę. Dėl laikymo laikino sulaikymo kamerose, kurių būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas rašė skundus įvairioms valstybės institucijoms, taip pat ne mažiau, nei 60 kartų, kreipėsi dėl psichologinės pagalbos suteikimo, pareiškėjui psichiatras nustatė esant asmenybės sutrikimus ir skyrė medikamentinį gydymą, o šeimos gydytojas skyrė vaistus nuo nemigos. Pareiškėjas nurodė, kad ieškinio padavimo teismui senaties terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai būrio viršininkas Suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale padaro įrašą apie tai, kad suimtajam yra išaiškintos jo teisės ir pareigos, ir šią aplinkybę įrodžius teisės aktuose nustatyta tvarka.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 12 d. laikomas Lukiškių TI-K.

9. Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi CK nuostatomis dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo bei nuostatomis, reglamentuojančios ieškinio senaties taikymo klausimus.

10. Pažymėjo, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., tačiau skundą teismui jis pateikė 2016 m. rugsėjo 21 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d.

11. Teismas akcentavo, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

12. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė teismui jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą, taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo sveikatos būklė ar kokios nors kitos objektyvios aplinkybės atėmė pareiškėjui galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe – skundą teismui išsiųsti paštu. Atsižvelgęs į šioje byloje keliamo teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jis laikomas laikino sulaikymo kamerose, galimai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo dėl laikotarpio, kuris prasideda nuo 2012 m. spalio 12 d., jis turėjo teisę pateikti teismui vėliausiai iki 2015 m. spalio 12 d., tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 21 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. pateikti.

13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d.

14. Nurodė, kad šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

15. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į ginčo laikotarpiui aktualias Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto nuostatas, į Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jis be pagrindo 90 kartų kartu su kitais asmenimis buvo laikomas labai mažo (1–0,76 kv. m) ploto laikino sulaikymo kamerose, nors jis galėjo būti vedamas į teismą tiesiai iš gyvenamosios Lukiškių TI-K kameros, o ne iš laikino sulaikymo kameros, teismas atsižvelgė į Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 11 d. pažymos Nr. „Dėl informacijos pateikimą apie konvojavimą“ Nr. 96-2811 (toliau – ir Pažyma) turinį. Iš minėtos Pažymos turinio nustatė, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas iš viso buvo etapuotas iš Lukiškių TI-K į kitas įstaigas 39 kartus.

17. Teismas atsižvelgęs į aukščiau minėtuose teisės aktuose pateiktą trumpalaikio laikymo kameros sąvoką, pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jis Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas tik tais atvejais, kai buvo etapuojamas į kitas įstaigas arba grįždavo iš tokių įstaigų atgal į Lukiškių TI-K, taip pat pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės, kad jo laikymo trukmė trumpalaikio laikymo kamerose neviršydavo teisės aktuose nustatytos maksimalios suimto asmens laikymo tokiose kamerose trukmės (2 val.). Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose pagrįstumu, nėra nustatytas.

18. Spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su trumpalaikio laikymo kamerų plotu, teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje iš jų yra suolas, kur suimtieji gali atsisėsti, kad Lukiškių TI-K yra tokio ploto trumpalaikio laikymo kameros: kamera Nr. 1 – 7,43 kv. m, kamera Nr. 2 – 6,40 kv. m, kamera Nr. 3 – 18,35 kv. m, kameros Nr. 4 - Nr. 7 – 0,76 kv. m, kameros Nr. 8 – Nr. 11 – 1,575 kv. m, kameros Nr. 12 – Nr. 15 – 0,723 kv. m.

19. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato minimalaus trumpalaikio laikymo kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto.

20. Teismas atkreipė dėmesį į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio ir 5 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

21. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką bylose dėl žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taip pat į tai, kad asmens laikymas kartu su kitais asmenimis itin mažo ploto (0,72, 0,76, 1,5 kv. m) trumpalaikio laikymo kamerose gali sukelti asmeniui kančias, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis bei jo žmogiškąjį orumą pažeidžiančiomis sąlygomis pripažintina pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Teisės aktams nereglamentuojant minimalaus trumpalaikio laikymo kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalimi, teismas šioje byloje taikė panašius teisinius santykius reglamentuojantį, t. y. minimalų vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje tenkantį plotą nustatantį teisės aktą – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad minimalus vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

22. Įvertinęs tai, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma trumpalaikio laikymo kamerose, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas iš esmės nepaneigė pareiškėjo teiginių apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias nesuteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus trumpalaikio laikymo kamerose tenkančio ploto. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo etapuotas iš Lukiškių TI-K į kitas įstaigas 39 kartus, teismas padarė išvadą, kad visais pareiškėjo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose atvejais (39x2=78, iš viso – 156 val. (78x2 val.), kas sudaro 6,5 paros) buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Dėl nurodytų aplinkybių pripažino, jog šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimus toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimu, laikė iš esmės pagrįstais.

23. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkama trumpalaikio laikymo kamerų būkle (nėra sanitarinio mazgo ir aliarmo mygtuko, sienos buvo nudažytos drabužius tepančiais dažais, įrengta sena ir daug triukšmo kelianti ventiliavimo sistema, kuri neužtikrino tinkamo švaraus oro kiekio ir oro judėjimo greičio), pagrįstumo, teismas atsižvelgė į ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų nuostatas, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens, pateikusio reikalavimą, atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes.

24. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama trumpalaikio laikymo kamerų būkle, yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuriose konkrečiai trumpalaikio laikymo kamerose ir kokie pažeidimai galimai buvo padaryti, todėl tokie skundo teiginiai negali būti teismo tinkamai ištirti ir įvertinti.

25. Teismas rėmėsi HN 76:2010 24 punkto reikalavimais dėl patalpų vėdimo, 26 punkto reikalavimais dėl patalpų temparatūros ir santykinės oro drėgmės, 28 ir 56 punktų nuostatomis dėl patalpų valymo ir dezinfekcijos, 62 punkto reikalavimais dėl remonto atlikimo.

26. Atsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kamerų Nr. 1, 3 ir kameros, esančios prieš sanitarinį mazgą (antra iš dešinės), patikrinimo aktų turinį, kuris patvirtina, kad patikrinimo metu šių patalpų būklė iš esmės atitiko higienos normų reikalavimus (išskyrus trumpalaikio laikymo kamerą, esančią prieš sanitarinį mazgą (antra iš dešinės), kurios sienos buvo nudažytos dažais, dažančiais prie jų prisiliečiančius daiktus. Taip pat byloje nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl netinkamos trumpalaikio laikymo kamerų Nr. 1, 2, 13, 15 ir kameros, esančios prieš sanitarinį mazgą (antra iš dešinės) būklės, atlikęs šių patalpų patikrinimus nustatė, kad minėtų trumpalaikio laikymo kamerų sienos buvo nudažytos dažais, dažančiais prie jų prisiliečiančius daiktus, kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Šiuo metu kitų Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklės, buvusios pareiškėjo laikymo šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu metu, nėra galimybės nustatyti. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog kamerų Nr. 1, 2, 13, 15 ir kameros, esančios prieš sanitarinį mazgą (antra iš dešinės), sienos buvo nudažytos kitus paviršius tepančiais dažais, nelaikytinos esminiu HN 76:2010 reikalavimų pažeidimu, savaime galinčiu sukelti tokiose patalpose laikomam asmeniui tam tikrus neigiamus padarinius, o pareiškėjas nenurodė, kaip minėtos aplinkybės nulėmė neturtinės žalos atsiradimą ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

27. Pažymėjo, kad pareiškėjas su sanitarinio mazgo neįrengimu trumpalaikio laikymo kameroje susijusią prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino ne iš tokios patalpos neįrengimo trumpalaikio laikymo kameroje, o iš aplinkybės, kad norint pasinaudoti sanitariniu mazgu, reikėdavo belsti į duris, tuo sukeliant triukšmą, kuris, pareiškėjo teigimu, neigiamai veikė jo savijautą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ (toliau – ir HN 33:2011) 4 punktą ir pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja žmonių keliamo triukšmo lygio, o pareiškėjo nurodytas beldimas į duris, siekiant iškviesti pareigūną, gali būti įvairaus intensyvumo ir skirtingai veikti toje patalpoje esantį asmenį. Nors pareiškėjas nurodė, kad jį neigiamai veikė trumpalaikio laikymo kameroje kitų asmenų beldžiant į duris keliamas triukšmas, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtent dėl šios aplinkybės teikė skundus/prašymus įstaigos administracijai, prašydamas perkelti jį į kitą trumpalaikio laikymo kamerą ir pan.

28. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su trumpalaikio laikymo kamerų būkle nenustatytas.

29. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K 6,5 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas dėl nemigos, padidėjusio jautrumo nuolat kreipdavosi dėl psichologinės pagalbos suteikimo ir ji jam būdavo teikiama, skiriant atitinkamus medikamentus, todėl sprendė, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 2 d.). Teismas, įvertinęs pareiškėjo R. P. patirtų pažeidimų mastą, trukmę, pasekmes jo sveikatos būklei, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija, protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo LVAT formuojamos praktikos, kurioje 9,00 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2015-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), ir vertina, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistina 100 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių mastas būtų itin didelis, todėl prašomos priteisti 9 000 Eur sumos neturtinės žalos atlyginimui nelaikė adekvačia dėl netinkamų laikymo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 30. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

31. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad teismas nemotyvuodamas atmetė visus pareiškėjo argumentus.

32. Pareiškėjas nesutinka su jo skundo reikalavimams pirmosios instancijos teismo pritaikyta ieškinio senatimi ir prašo jos netaikyti. Nurodo, kad jis neturi teisinio išsilavinimo, todėl į teismą ankščiau kreiptis negalėjo. Jis į administracinius teismus kreipėsi daug kartų, tačiau jo skundai buvo atmesti dėl neatitikimo ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimams. Dėl teisinio išsilavinimo stokos, jis, kreipdamasis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, negalėdavo tinkamai užpildyti dokumentų, todėl jo prašymai buvo atmesti. Teigia, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimams senaties terminas negali būti taikomas, be to, teismas nenustatė pareiškėjo sužinojimo apie jo teisių pažeidimus momento. Mano, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo sužinojimo apie jo teisių pažeidimus momento, turėjo atsižvelgti į tai, kad teisės aktai nenustato minimalaus ploto reikalavimų trumpalaikio laikymo kamerose.

33. Nurodo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog trumpalaikio laikymo kamerose jis buvo laikomas ilgiau nei 2 valandas, su keliais asmenimis, todėl šios aplinkybės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai.

34. Mano, kad teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Nurodo, kad laikymo kamerose yra tualetas, prausimosi kriauklė, miegamieji gultai ir kiti baldai, joje galima atsisėsti. Laikino sulaikymo kamerose asmenys dėl itin mažo ploto privalo stovėti, liestis vieni su kitais, sienos tepa drabužius, pažeidinėjama laikymui skirta 2 val. trukmė, todėl neteisinga vertinti žalą pagal gyvenamojo ploto trūkumą nuolatinio laikymo kamerose. Be to, laikino sulaikymo kamerose žmonės kiekvieną kartą yra skirtingi. Toks pareigūnų elgesys, pasak pareiškėjo, turėtų būti vertinamas kaip veikimas sąmoninga tyčia, kadangi kelių asmenų uždarymas į labai mažo ploto kamerą sukelia kankinamas sąlygas.

35. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo nepakankamai aktyvus ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Nenustatinėjo aplinkybių dėl aliarmo mygtukų, nors minėtas pažeidimas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2016 m. sausio 11 d. pažymoje „Dėl skundo prieš Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos“ Nr. 4D-2015/1-1385. Nurodo, kad teismas nenustatė, kokia ventiliacija laikino sulaikymo kamerose buvo naudojama, kiek kartų pareiškėjas buvo laikomas minėtose kamerose, viršijant leistiną 2 val. trukmę. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose užfiksuotus pažeidimus ir nepagrįstai juos laikė neesminiais.

36. Teigia, kad atsakovo atsiliepime pateikta informacija apie laikymo Lukiškių TI-K sąlygas yra sunkiai suprantama ir neišsami.

37. Toliau apeliaciniame skunde pareiškėjas cituoja Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų nuostatas dėl draudimo žmones kankinti, žeminti jų orumą, žiauriai elgtis ar juos bausti, taip pat LVAT, EŽTT praktiką dėl atsakovui tenkančios pareigos teikti įrodymus bylose dėl žalos, kilusios netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo bei CK nuostatas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

39. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, jį grįsdamas tik samprotavimais. Pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio.

40. Atsakovo teigimu, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

41. Mano, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

42. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų, nenurodė naujų faktinių aplinkybių, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

43. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

45. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

46. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

47. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu.

48. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo reikalavimams pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį, todėl nagrinėjamoje byloje teismas sprendė dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., pagrįstumo.

49. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo, jų nekartoja. Papildomai pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

50. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

51. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo aplinkybių dėl aliarmo mygtukų, taip pat, kokia ventiliacija laikino sulaikymo kamerose buvo naudojama, kiek kartų pareiškėjas buvo laikomas minėtose kamerose, viršijant leistiną 2 val. trukmę.

52. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K laikino laikymo kamerose kartais jis buvo laikomas ilgiau nei 2 valandas, o pirmosios instancijos teismas to neįvertino, teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis atsakovo atsiliepime pateikta informacija, pareiškėjas ilgiau kaip 2 valandas sulaikymo kamerose laikomas nebuvo. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl per ilgo laikymo sulaikymo kamerose pareiškėjas su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo atstovo veiksmuose nenustatė neteisėtumo dėl paminėtų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

53. Dėl pareiškėjo teiginių, jog teismas nenustatinėjo aplinkybių dėl ventiliacijos laikymo kamerose įrengimo, pastebėtina, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į HN 76:2010 24 punkto reikalavimus dėl patalpų vėdinimo, be to, rėmėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų sulaikymo kamerose Nr. 1, 2, 3, 13, 15 aktais, kuriuose jokie pažeidimai dėl ventiliacijos minėtose kamerose neužfiksuoti, todėl darytina išvada, kad teismas tyrė byloje esančius įrodymus ir dėl ventiliacijos laikino laikymo kamerose. Taip pat pastebėtina, kad oro trūkumas kamerose yra betarpiškai susijęs su ploto trūkumu ir turėtų būti vertinamas kaip šio pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo dalis. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad dėl tam tikrų higienos normų pažeidimų laikino laikymo kamerose pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, tačiau tarp jų nė karto nesiskundė dėl prastos ventiliacijos ar neįrengtos ventiliacijos sistemos.

54. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas laikino laikymo kamerose, nors ir buvo laikomas 78 kartus, tačiau jo laikymo tokiose kamerose trukmė buvo trumpa (iki 2 val.), o periodiškumas svyravo nuo kelių kartų per mėnesį iki 4 mėnesių. Todėl spręstina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aliarmo mygtukų neįrengimas laikino laikymo kamerose negalėjo sukelti pareiškėjui tokio masto neigiamų pasekmių, kurios sudarytų pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl aliarmo mygtukų laikino sulaikymo kamerose būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, o pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl Seimo kontrolieriaus pažymos nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų vertinti kitaip, nes minėtoje Seimo kontrolieriaus pažymoje kalbama apie aliarmo mygtukų įrengimą kamerose, kuriose suimtieji gyvena, dirba, susirenka.

55. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių ir sprendimo nemotyvavo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.

56. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

57. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų atskirai ir dėl jų visumos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuodamas atmetė visus pareiškėjo argumentus.

58. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

59. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

60. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

61. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

62. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

63. Įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Lukiškių TI-K, atsižvelgdama į jų trukmę, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas taikė tinkamą nustatytam pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo dydį – 100 Eur.

64. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju

apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys