2021-09-29 Nr. AB-19929-3-61-3-01904-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2006-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01904-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl spendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. ATRS-695 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 12-01-738 „Dėl 2020 m. gegužės 7 d. gauto skundo“ (toliau – ir KAM Sprendimas); 3) įpareigoti Tarnybą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą einamaisiais 2020 kalendoriniais metais pareiškėjo atžvilgiu, siekiant išvengti neproporcingos žalos pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams santykiams kilimo.

2. Pareiškėjas nurodė, jog Tarnyba, priimdama Sprendimą, nepagrįstai ir neteisėtai neįvertino faktinės jo padėties ir nepagrįstai neatidėjo privalomosios pradinės karo tarnybos (toliau – ir PPKT). Pareiškėjo teigimu, jo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog dėl karo prievolės atlikimo jis patirs nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks jo ar jo artimųjų ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 m. kartu su tėvais gyvena Airijos Respublikoje, jokių ryšių su Lietuvos Respublika nepalaiko ir neturi, nesupranta lietuvių kalbos, todėl PPKT atlikimas jam padarytų didelę žalą, kadangi pareiškėjas negalėtų tinkamai atlikti savo pareigų tarnyboje, nesuprastų jam sakomų įsakymų, nurodymų ar paliepimų, taip pat negalėtų tinkamai pasirūpinti savo sveikata, nes atsitikus nelaimingam atsitikimui ar susirgus negalėtų išsikviesti pagalbos, nurodyti simptomų. Kalbos barjeras pakenktų pareiškėjo psichologinei būsenai, jis galimai sulauktų patyčių ar net fizinio smurto. Pareiškėjas pažymėjo, kad, neatidėjus privalomosios pradinės karo tarnybos, jam bus padaryta neproporcingai didelė žala, taip pat ir finansinė, kadangi pareiškėjas turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigai Jungtinėje Karalystėje, todėl įmokos negali būti sustabdomos ir privalo būti mokamos laiku. Be to, pareiškėjas yra sudaręs nuomos sutartį, kurią nutraukus prieš terminą jis turėtų sumokėti apytiksliai 22 000 Eur (19 200 svarų) netesybų. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad, išvykus iš Jungtinės Karalystės, jo darbo vieta nebus išsaugota tarnybos metu, todėl jis neteks pajamų ir įgaus nepatikimo darbuotojo reputaciją. Pareiškėjas nurodė, kad taip pat yra įkūręs įmonę, kuri turi didelių finansinių įsipareigojimų, už kuriuos jis yra asmeniškai atsakingas.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, turėdamas galimybę naudotis konstitucinėmis teisėmis, neturi alternatyvos nevykdyti konstitucinių pareigų. Pareiškėjo teiginiai, kad jo išvykimas į Airijos Respubliką bei tai, kad su Lietuvos Respublikos jokių ryšių neturėjo, nepaneigia Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto, taip pat nekeičia teisinio pilietybės režimo, turinio ir apimties, todėl pareiškėjas turi pilietinę pareigą atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo galimas lietuvių kalbos nemokėjimas negali būti panaudojamas prieš konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir pareiškėjas negali reikalauti, kad jis būtų privilegijuojamas šiuo aspektu. Atsakovo teigimu, būdamas pakankamai rūpestingas, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko įgyvendinti kalbos konstitucinį imperatyvą, t. y. įgyti bazinius šnekamosios lietuvių kalbos įgūdžius. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, prieš planuodamas savo karjerą ir asmeninį gyvenimą bei prisiimdamas atitinkamus įsipareigojimus, turėjo įvertinti realią ir galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti tarnybą savo noru, pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie savo neišvengiamą karo prievolės atlikimo konstitucinę pareigą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo šaukiamas atlikti privalomąją pradinę karinę tarnybą 2019 m., tačiau tarnybos neatliko ir dar tais pačiais metais sudarė vartojimo kredito bei būsto nuomos sutartis, todėl, sukurdamas šiuos įsipareigojimus, karo prievolininkas suprato arba turėjo suprasti apie būsimą riziką dėl neigiamų padarinių atsiradimo pašaukimo atlikti tarnybą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams iš esmės sieja su darbo santykiais ir gyvenimu užsienyje bei turimais finansiniais įsipareigojimais, kylančiais iš kredito ir būsto nuomos sutarčių, tačiau nepagrindžia, kad dėl tarnybos atlikimo praras galimybę įsidarbinti buvusioje darbovietėje ar susirasti kitą lygiavertį darbą, nedetalizuoja žalos, kylančios iš turimų sutartinių įsipareigojimų dydžio. Pareiškėjas nurodė tik menamą žalą, t. y. neįrodė jos realumo, nepateikia motyvų, įrodančių tokią žalą, kuri būtų proporcingai didesnė už pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsniu, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 15, 20 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pažymėjo, kad prašymai dėl PPKT atidėjimo nagrinėjami vadovaujantis krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Teismas vadovavosi Aprašo 5–7 punktais ir darė išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą atidėti PPKT, turėjo pateikti ne tik pagrįstą prašymą, tačiau ir žalą pagrindžiančius dokumentus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą Tarnybai, jį grindė tuo, jog gyvena ir dirba užsienyje, turi finansinių įsipareigojimų dėl sudarytų kredito sutarčių ir būsto nuomos sutarčių. Teikdamas skundą dėl Sprendimo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (toliau – ir Ministerija), pareiškėjas nurodė papildomą argumentą, kodėl tarnyba turėtų būti atidėta – nesupranta lietuvių kalbos. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą, vertino ir rėmėsi tik pareiškėjo Tarnybai pateiktais dokumentais bei vertino prašyme išdėstytus argumentus. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, įvertino Tarnybos analizuotas aplinkybes bei naują pareiškėjo argumentą dėl lietuvių kalbos nemokėjimo.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su lietuvių kalbos mokėjimu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniu, sutiko su pareiškėjo argumentu, jog kalbos barjeras asmeniui gali kelti nepatogumus atliekant tarnybą, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas šių savo argumentų niekaip nepagrindė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo papildomai prašė pateikti rašytinius paaiškinimus dėl minėtų aplinkybių, tačiau pareiškėjas naujų paaiškinimų nepateikė ir tik pakartojo, jog kalbos nemokėjimą pagrindžia mokymo įstaigų išduoti baigimo pažymėjimai. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai – mokslo įstaigų dokumentai, nelaikytini įrodymais, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjas nemoka ir nesupranta lietuvių kalbos. Teismas pažymėjo, jog yra natūralu, kad asmuo, kuris gyvena kitoje valstybėje ir mokosi užsienio mokymo įstaigoje, laisvai šneka ir supranta užsienio kalbą, tačiau tai nepagrindžia, jog asmuo nesupranta savo gimtosios kalbos ar tos kalbos, kurios pilietis jis yra. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo pakankamai ilgą laiką imtis priemonių lietuvių kalbos nemokėjimo problemai, jei tokią jis jaučia, spręsti (užsirašyti į lietuvių kalbos kursus, samdyti lietuvių kalbos mokytoją ir t. t.). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo atidėti tarnybą, o ne nuo jos atleisti, todėl jis galėjo iki tarnybos pradėjimo imtis priemonių lietuvių kalbos įgūdžiams tobulinti, tačiau teismui tokių įrodymų nepateikė. Teismas pareiškėjo argumentą dėl lietuvių kalbos nemokėjimo laikė nepagrįstu, taip pat pažymėjo, jog rašytiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į PPKT buvo pakviestas 2019 m., tačiau teismui nepateikė jokių paaiškinimų ar rašytinių įrodymų, jog nuo 2019 m. siekė išmokti lietuvių kalbą. Dėl pareiškėjo argumento, jog kalbos barjeras pakenktų jo psichologinei būsenai, teismas pažymėjo, jog toks įvertinimas gali būti atliktas per psichologinės ir psichinės būklės vertinimą, ir pritarė Tarnybos pozicijai, jog toks vertinimas būtų atliekamas prieš skiriant tarnybos vietą įgaliotos Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnyboje.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl finansinių įsipareigojimų, darbo santykių, teismas sutiko su Tarnybos pozicija, jog kiekvienas karo prievolininkas, prieš prisiimdamas atsakomybes, įsipareigojimus bei planuodamas savo karjerą, asmeninį gyvenimą, turi įvertinti realią ir galimą riziką patekti į Šaukiamųjų sąrašus, todėl yra suteikiama galimybė savanoriškai atlikti PPKT pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Teismas nustatė, kad finansiniai įsipareigojimai bei būsto nuomos sutartis buvo sudarytos tuo metu, kuomet pareiškėjas jau buvo šaukiamo į tarnybą amžiaus. Be to, jam jau buvo žinoma, kad jis pašauktas PPKT ir yra įtrauktas į 2019 m. sąrašus. 2019 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, ar dėl prisiimtų finansinių įsipareigojimų atidėjimo jis kreipėsi į finansų institucijas, nors tokią galimybę turėjo. Teismas nurodė, kad tie patys vertinimai taikytini ir dėl sudarytos būsto nuomos sutarties.

10. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dirba, nesudaro pagrindo atidėti PPKT. Iš pateikto darbdavio rašto turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas dirba bendrovėje bendrųjų reikalų vadybininku ir kad ši darbo vieta negalės būti išlaikoma pareiškėjo tarnybos metu. Tačiau teismas pabrėžė, kad šiame rašte nėra paneigiama galimybė pareiškėjui grįžus įsidarbinti toje pačioje bendrovėje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino teismui, kaip, atidėjus PPKT, jis galėtų išvengti darbinės veiklos praradimo bendrovėje kitais metais.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia tik menama žala. Teismas nurodė, kad karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais, nepateikiant jokių įrodymų, kurie iš esmės leistų šias priežastis vertinti kaip galinčias atsirasti realiai. Vien tik bendro pobūdžio aplinkybių nepakanka išvadai, kad neatidėjus PPKT gali būti / bus padaryta tokio masto žala, kuri vėliau nesuteiks galimybės grįžti į darbo rinką. Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kurių pagrindu prašoma atidėti karo tarnybą, tenka pareiškėjui.

12. Teismas nurodė, kad karo prievolininkas tarnybos atlikimo metu yra išlaikomas valstybės, todėl pragyvenimo išlaidos karo tarnybos metu jiems yra visiškai užtikrinamos. Teismas darė išvadą, kad pajamų negavimas tarnybos metu pareiškėjui neturėtų būti kliūtis nevykdyti privalomosios karo tarnybos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teismui nurodytos priežastys institucijų pagrįstai nebuvo įvertintos kaip išskirtinės, realios ir galinčios būti pagrindu atidėti privalomosios karo tarnybos atlikimą Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

13. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas bei KAM Sprendimas yra priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių administracinių aktų, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, teismas neturėjo teisinio pagrindo. Administracinius aktus pripažinęs teisėtais, teismas netenkino pareiškėjo išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo Tarnybą atidėti pareiškėjui PPKT dėl esamos grėsmės padaryti neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ir visuomeniniams santykiams kilimo.

III. 14. Pareiškėjas D. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas tvirtina, kad visiškai nekalba lietuviškai ir nesupranta lietuvių kalbos, nes, būdamas 3 metų, su tėvais išvyko nuolat gyventi į Airijos Respubliką, kur pareiškėjas nebuvo mokomas lietuvių kalbos, per visą laiką jokių ryšių su Lietuva nepalaikė, tėvų sprendimu buvo auklėjamas taip, kad pritaptų prie faktinės gyvenamosios vietos šalies kultūros ir tradicijų. Pareiškėjas daro išvadą, kad privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas jam padarytų didelę žalą, nes jis negalėtų tinkamai atlikti savo pareigų tarnyboje, kadangi nesuprastų jam sakomų įsakymų, nurodymų ar paliepimų. Be to, visiškai nemokėdamas lietuvių kalbos, negalėtų tinkamai pasirūpinti savo sveikata, nes atsitikus nelaimingam atsitikimui ar susirgus negalėtų išsikviesti pagalbos, nurodyti simptomų ir t. t. Pareiškėjo teigimu, kalbos barjeras pakenktų jo psichologinei būsenai, nes, negalėdamas bendrauti su vadovybe ar kitais karo prievolininkais, jaustųsi atstumtas, galimai sulauktų patyčių ar net fizinio smurto. Pareiškėjas nurodo, kad augo ir buvo apsuptas kitų tradicijų, sutartinių ženklų, bendravimo kultūros ir manierų, todėl prisitaikyti prie kitos aplinkos jam būtų sunku, be to, jis aiškiai išsiskirtų iš kitų Lietuvoje augusių ir lietuviškai kalbančių karo prievolininkų, kas neabejotinai sukeltų jam neigiamas pasekmes (nesaugumo jausmą, patyčias, nepasitikėjimą). Pareiškėjo teigimu, teismas reikalavo įrodymų, kurių objektyviai neįmanoma pateikti, kadangi nėra tokios institucijos ar įstaigos, kuri oficialiu raštu patvirtintų tam tikros kalbos nemokėjimą.

16. Pareiškėjas pažymi, kad jo darbdavys yra įsikūręs Jungtinėje Karalystėje, todėl jam netaikomi Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 str. 4 d.), todėl pareiškėjas neteks darbo, pajamų ir įgaus nepatikimo darbuotojo reputaciją, jei išvyks iš Jungtinės Karalystės. Pareiškėjas daro išvadą, kad susidaro diskriminacinio pobūdžio situacija, kuomet asmenys, kurie dirba Lietuvos Respublikoje ir yra pašaukti atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, išsaugo savo darbo vietą, o pareiškėjui tokios galimybės nėra. Pareiškėjui palikus darbo vietą, bus priimtas kitas darbuotojas, o pareiškėjui grįžus atgal į Jungtinę Karalystę po 9 mėnesių, darbdavys neturės jokio teisėto pagrindo atleisti į pareiškėjo darbo vietą priimtą darbuotoją ir grąžinti dirbti pareiškėją. Pareiškėjas nurodė, kad yra įkūręs įmonę, kuri turi didelių finansinių įsipareigojimų, už kuriuos jis yra asmeniškai atsakingas, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė ir nelaikė svarbia. Pareiškėjas tvirtina, kad privalomosios karo tarnybos atlikimo metu jis negalės derinti karo tarnybos ir įmonės valdymo, todėl devynių mėnesių laikotarpis bus lemiamas įmonės nemokumui.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Pareiškėjas akcentuoja, kad reikalavimas, jog šauktinio amžiaus asmuo nedarytų karjeros ir neprisiimtų jokių įsipareigojimų, yra nesuderinamas su asmens konstitucine teise gyventi oriai ir turėti apmokamą darbą, verslą. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog dėl karo prievolės atlikimo jis patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks jo ar jo artimųjų ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei.

18. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginys, jog šaukiamojo amžiaus asmuo nedarytų karjeros ir neprisiimtų jokių įsipareigojimų yra nesuderinamas su asmens konstitucine teise gyventi oriai ir turėti apmokamą darbą, verslą, yra klaidingas, nes asmuo, būdamas rūpestingas ir atsakingas bei norėdamas planuoti savo gyvenimo įvykius, turi galimybę laisvai ir savarankiškai pasirinkti tarnybos atlikimo vietą ir laiką. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie savo neišvengiamą karo prievolės atlikimo konstitucinę pareigą ir, suprasdamas apie savo pareigą atlikti devynis mėnesius trunkančią PPKT, prisiėmė visą riziką prisiimant bet kokius įsipareigojimus. Atsakovo teigimu, įvertinus tai, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jis, turėdamas galimybę naudotis konstitucinėmis teisėmis, neturi alternatyvos nevykdyti konstitucinių pareigų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo argumentai nepaneigia Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto, taip pat nekeičia teisinio pilietybės režimo, turinio ir apimties. Atsakovo teigimu, iki apeliacinio skundo nagrinėjimo teisme dienos pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo teisinis ryšys su Lietuvos Respublikos valstybe nėra nutrūkęs, todėl jis turi pilietinę pareigą atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais terminais ir tvarka.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, norėdamas atidėti PPKT, turi pagrįsti ne konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimą, bet dėl PPKT atlikimo kylančią žalą, šios žalos, mastą, priežastinį ryšį tarp jo pašaukimo atlikti PPKT ir žalos atsiradimo ir kaip šios žalos galima išvengti (ją sumažinti) tarnybą atliekant kitu metu. Atsakovas pažymi, kad pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka gali būti atidedama tik su sąlyga, jog karo prievolininkas tarnybą atliks kitu metu. Atsakovas nurodo, kad karo tarnybos atlikimas yra pilietinė pareiga, todėl tai, kad pareiškėjas gyvena užsienyje ir neplanuoja grįžti į Lietuvą, savaime nėra pagrindas atidėti tarnybą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nurodo tik menamą žalą, t. y. neįrodo jos realumo, be to, neįrodo galimai patirsimos žalos proporcingumo, t. y. nepateikia motyvų, įrodančių tokią žalą, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose numatytą pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą. Atsakovas daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti neproporcingai didelę žalą, jeigu pareiškėjas atliktų PPKT.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašo atidėti tarnybą, o ne nuo jos atleisti, todėl jis galėjo iki tarnybos pradėjimo imtis priemonių lietuvių kalbos įgūdžiams tobulinti, tačiau teismui tokių įrodymų nepateikė. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo lietuvių kalbos (ne)mokėjimo įtaka jo psichologinei ir psichinei būsenai atliekant PPKT būtų įvertinta atliekant jo sveikatos būklės įvertinimą dėl tinkamumo PPKT. Atsakovas pažymi, kad nuo pirminio pareiškėjo šaukimo 2019 m. sausio 16 d. iki apeliacinio skundo pateikimo dienos teismui 2020 m. spalio 7 d. praėjo vieni kalendoriniai metai su puse, todėl pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir norėdamas įgyti bazinius šnekamosios lietuvių kalbos įgūdžius, turėjo užtektinai laiko tai padaryti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 18 d. prašyme „Dėl tarnybos atidėjimo“ nenurodė, jog nemoka lietuvių kalbos ir neprašė atidėti PPKT šiuo pagrindu, prašymas surašytas taisyklinga lietuvių kalba, todėl, atsakovo teigimu, prašymo surašymo momentu pareiškėjui tai neatrodė pakankama kliūtis tinkamai atlikti PPKT.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. ATRS-695 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 12-01-738, kuriais nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo įpareigoti Tarnybą atidėti jam privalomąją pradinę karo tarnybą einamaisiais 2020 kalendoriniais metais.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjo teismui nurodytos priežastys institucijų pagrįstai nebuvo įvertintos kaip išskirtinės, realios ir galinčios būti pagrindu atidėti PPKT atlikimą Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

25. Įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo Įstatymo 15 straipsnyje, kuriame reglamentavo privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimą individualia tvarka, ir kurio 1 dalyje įtvirtino baigtinį karo prievolininkų, kuriems privalomoji pradinė karo tarnyba atidedama individualia tvarka, sąrašą. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

26. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyto privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo karo prievolininkui tvarka reglamentuojama Apraše, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą (4 p.), tokiame prašyme karo prievolininkas turi pagrįsti jo nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei jis tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (5 p.).

27. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi nurodyti, jog PPKT atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, šios žalos bus išvengta, t. y. pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad PPKT atidėjimas individualia tvarka Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu susijęs su konkrečių karo prievolininko prašyme išdėstytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu, kurį atliekant pirmiausiai turi būti atsižvelgiama į individualią kiekvieno karo prievolininko situaciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad tai, jog Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte pavartota sąvoka „neproporcingai didelė žala“ yra iš esmės vertinamojo pobūdžio ir priklauso nuo tam tikrų individualių aplinkybių kiekvienu atveju (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-594-575/2020). Taigi karo prievolininkų prašymų atidėti PPKT Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu vertinimas turi būti individualizuotas, t. y. susietas su vertinimu, ar konkrečiam karo prievolininkui atliekant PPKT nustatytu laiku gali kilti jo nurodoma „neproporcingai didelė žala“ ir ar yra reali galimybė tokios žalos išvengti PPKT atidedant.

29. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra karo prievolininkas, kuris nekvestionuoja iš Konstitucijos ir įstatymų jam kylančios pareigos atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau siekia, kad ji būtų atidėta individualia tvarka Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Tuo tikslu pareiškėjas nustatyta tvarka Tarnybai 2020 m. vasario 18 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad neproporcingai didelė žala būtų padaryta, nes jis: 1) prarastų gerai apmokamą darbą (vadovauja parduotuvei ir darbdavys nesutinka išleisti); 2) yra sudaręs nuomos sutartį, kurią nutraukus tektų sumokėti visus likusius pinigus iki nuomos pabaigos ir būtų prarastas avansas; 3) yra pasiskolinęs pinigų iš banko, kuriuos jis turi grąžinti dalimis kas mėnesį. Pareiškėjas šiame prašyme taip pat nurodė, kad paminėtos žalos būtų galima išvengti tuo atveju, jeigu jam būtų sudaryta galimybė tarnybą atlikti 2022 metais, nes iki to laiko neturės įsipareigojimų bankui, pasibaigs nuomos sutartis.

30. Komisija ir KAM ginčijamais sprendimais pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus įvertino kaip nepakankamus Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu atidėti pareiškėjo privalomąją pradinę karo tarnybą ir sudaryti galimybę ją atlikti 2022 metais. Iš ginčijamo Tarnybos Sprendimo turinio matyti, kad Tarnyba nurodė, jog darbo santykių laikinas sustabdymas ar nutraukimas savaime neturėtų būti pagrindas karo tarnybos atidėjimui. Atsižvelgusi į pareiškėjo nurodytų finansinių įsipareigojimų dydį, pobūdį, atsiradimo momentą ir įvykdymo terminus, Komisija neturėjo pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja tarnybos atidėjimo pagrindai pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

31. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reguliavimu bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad sprendžiant pareiškėjo prašymą atidėti PPKT nebuvo vertintos aplinkybės, jog pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinė Karalystė, kur pareiškėjas šiuo metu gyvena ir dirba, bei, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato jokių garantijų pareiškėjui, kaip gyvenančiam ne Lietuvoje, susijusių su PPKT atlikimu (Įstatymo 40 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad iš pareiškėjo pateikto darbdavio rašto turinio matyti, jog pareiškėjas dirba bendrovėje bendrųjų reikalų vadybininku ir kad ši darbo vieta negalės būti išlaikoma pareiškėjo tarnybos metu. Šis raštas patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas PPKT, neturės garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią draudžiama atleisti iš darbo darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta.

32. Pažymėtina, kad Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintas atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos pagrindas yra numatytas, be kita ko, ir tokiems atvejams, kai karo prievolininkas aktyviai dalyvauja ūkinėje veikloje (kai dėl to tokiam asmeniui atliekant PPKT konkrečiu laikotarpiu būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas PPKT atliktų kitu metu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2059-968/2021). Iš darbdavio rašto matyti, kad pareiškėjui darbo vieta negalėtų būti išsaugota dėl jo darbinių funkcijų svarbos. Tokia darbdavio pozicija rodo, kad vietoj pareiškėjo būtų priimtas kitas darbuotojas, todėl pirmosios instancijos teismo pageidaujamas įrašas aptariamame darbdavio rašte dėl galimybės pareiškėjui atlikus PPKT įsidarbinti toje pačioje bendrovėje nebuvimo būtų perteklinis, todėl nereikšmingas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo Komisijai teiktame darbdavio rašte minima pareiškėjo einamų pareigų svarba, tačiau šios aplinkybės nebuvo vertinamos Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto kontekste. Kadangi administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, taip pat dėl įrodymų trūkumo, teisėjų kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo teiginį, kad pareiškėjas nepaaiškino teismui, kaip, atidėjus PPKT, jis galėtų išvengti darbinės veiklos praradimo bendrovėje kitais metais.

33. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas prašymą Tarnybai grindė ne tik dėl darbinių santykių, bet ir dėl finansinių įsipareigojimų. Dėl pastarųjų prašyme paaiškinta, jog 2022 m. turėtų būti išmokėtos visos paskolos. Taigi akivaizdu, jog darbinės pajamos yra reikalingos pareiškėjo finansinių įsipareigojimų vykdymui. Esant tokioms aplinkybėms Tarnybos Sprendime nurodyta aplinkybė dėl kariams suteikiamų socialinių garantijų ir išmokos buitinėms išlaidoms (144,30 Eur) savaime nepaneigia galimai kilsiančios neproporcingai didelės žalos dėl pareiškėjo turimų finansinių įsipareigojimų. Pažymėtina ir tai, kad kylant neaiškumui dėl aptariamos aplinkybės, ji turėtų būti patikslinama kompetentingam subjektui sprendžiant prašymo atidėti PPKT pagrįstumą, tačiau nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Tarnyba Sprendime nurodė tik pareiškėjo 2019 m. lapkričio 16 d. vartojimo kredito sutartį, nors pareiškėjas Tarnybai pateikė ir 2019 m. gegužės 13 d. kredito sutartį. Be to, kaip matyti iš Tarnybos Sprendimo, pareiškėjo argumentai dėl finansinių įsipareigojimų visai nebuvo vertinti Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto kontekste, nurodant, kad būsto nuomos sutartis ir vartojimo kredito sutartis sudarytos jau esant šaukiamųjų 2019 m. atlikti PPKT sąrašuose, taigi, esant galimybei būti pašauktam atlikti PPKT. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio Tarnybos nurodyta faktinė aplinkybė nepaneigia jos pareigos vertinti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su finansiniais įsipareigojimais, šiuo atveju patektų į Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintą neproporcingai didelės žalos jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu, sampratą. KAM Sprendime taip pat tinkamai neanalizavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo finansinių įsipareigojimų. Kaip matyti iš prie pareiškėjo prašymo Komisijai pridėtų dokumentų, juose pakankamai detaliai nurodytos pareiškėjo finansinių įsipareigojimų aplinkybės, todėl KAM Sprendimo motyvas, jog pareiškėjas nedetalizavo žalos, kylančios iš turimų sutartinių įsipareigojimų, dydžio, nėra pagrįstas.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybos Sprendimo argumentai dėl to, kad pareiškėjas jau buvo šaukiamas atlikti PPKT 2019 m., tačiau tarnybos neatliko dėl karo prievolininko pareigų neatlikimo, taip pat kad prieš prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, pareiškėjas turėjo įvertinti realią riziką būti pašauktam, kad kiekvienas karo prievolininkas prieš planuodamas savo karjerą ar asmeninį gyvenimą turėjo galimybę savanoriškai atlikti PPKT, kad pareiškėjui atidėjus PPKT 2022 metams, pareiškėjas nebegalėtų būti pašauktas dėl amžiaus (Įstatymo 5 str. 2 d.), o pareiškėjas nepagrindė įrodymais tokio masto žalos, kuriai esant būtų pagrindas sudaryti prielaidas visiškai išvengti PPKT atlikimo, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant, ar yra pagrindas pareiškėjui dėl jo prašyme nurodytų priežasčių atidėti PPKT Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad PPKT atidėjimas Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu siejamas su neproporcingai didele žala jo asmeniniams arba visuomeniniams interesams, kurios būtų išvengta, jei jis tarnybą atliktų kitu metu. PPKT atidėjimas šiuo pagrindu niekaip nesiejamas su Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytu šaukiamojo amžiumi. Iš Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra jokio pagrindo išvadai, kad paminėtoje nuostatoje nurodomos žalos dydis ar tokio dydžio proporcingumas gali būti vertinamas skirtingai tik dėl karo prievolininko, kuris šiuo pagrindu prašo atidėti PPKT, amžiaus. Todėl kaip nepagrįstas vertintinas Tarnybos Sprendimo argumentas, susiejantis žalos pagrįstumą / nepagrįstumą su karo prievolininkų šaukiamų atlikti PPKT sąrašų sudarymo specifika bei pareiškėjo amžiumi (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2111-629/2021).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai nurodyta KAM Sprendime, skundų dėl karo prievolės institucijos priimtų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo stadija apima skundžiamų sprendimų vertinimą teisėtumo, pagrįstumo bei esminių procedūrų laikymosi aspektu, o ne pareiškėjo prašymo atidėti karo tarnybą nagrinėjimą iš naujo, kartu vertinant ir naujai pateiktus dokumentus. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 7 d. skunde KAM papildomai nurodė, kad nesupranta lietuvių kalbos. KAM Sprendime tokios aplinkybės reikšmės Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte neanalizavo, tik nurodė, kad ji yra nepagrįsta. Kadangi pareiškėjas argumentų dėl lietuvių kalbos nemokėjimo nenurodė savo prašyme Komisijai, o KAM Sprendime tokių naujų argumentų iš esmės nevertino, pirmosios instancijos teismo atlikta šių argumentų analizė nėra reikšminga sprendžiant dėl ginčo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad tik skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog yra įsteigęs įmonę. Kadangi ši aplinkybė nebuvo nurodyta pareiškėjo prašyme Komisijai ir nebuvo analizuojama ginčo sprendimuose, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai jos nevertino.

36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnybos sprendimo motyvų išdėstymas neatitinka adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Todėl ginčijamas Tarnybos sprendimas ir KAM sprendimas, kuriuo pastarasis Tarnybos sprendimas paliktas nepakeistas, negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, bylos dalyvių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijami Tarnybos ir KAM sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o Tarnybos ir KAM sprendimai naikinami.

37. Pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti Tarnybą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą einamaisiais 2020 kalendoriniais metais pareiškėjo atžvilgiu, siekiant išvengti neproporcingos žalos pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams santykiams kilimo, yra susijęs su naujo Tarnybos sprendimo priėmimu. Pažymėtina, kad, panaikinus Tarnybos ir KAM Sprendimus, Tarnyba teisės aktų tiesiogiai yra įpareigota pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, be kita ko, atsižvelgti į šiame teismo sprendime pateiktus išaiškinimus ir įvertinti individualią pareiškėjo (karo prievolininko) situaciją, kuria jis grindžia prašymą atidėti PPKT individualia tvarka, todėl įpareigoti atsakovą tai padaryti papildomai teismo sprendimu nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies:

Panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. ATRS-695 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 12-01-738. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė