2017-12-20 Nr. AB-24112-3-61-3-02390-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2771-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02390-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–19), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

1.2. Pažymėjo, jog pareiškėjas nėra ir nebuvo supažindintas su laikymo LAVL tvarka ir sąlygomis, suimtųjų ir nuteistųjų ligonių teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe, LAVL pareigūnai pareiškėjams žodžiu neaiškino, jog jų teisės yra pažeidžiamos, nepateikė dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo supažindinimą, todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatomis, prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo 2013 m. sausio 16 d. Be to, pažeidimai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų pažeidimu, todėl sutrumpintas senaties terminas negali būti taikomas.

1.3. Teigė, kad LAVL stacionaro ir kamerų tipo palatos buvo neremontuotos, byrėjo tinkas, lubos pageltusios nuo tabako dūmų, pažeistos pelėsio, grindys nelygios, išmuštos gilių duobių, kamerose buvę baldai buvo netinkami naudoti, sulaužyti ir netvarkingi, ant lovų buvo nepatogu gulėti, išduodamas minkštasis inventorius buvo pažeistas, suplėšytas, netvarkingas ir purvinas, pižama buvo netinkamo dydžio, kamerose buvo prastas vėdinimas, trūko oro, žiemą buvo šalta. Sanitarinis mazgas buvo avarinės būklės, nepakankamai atitvertas, prausyklos netvarkingos, nepatogios ir nešvarios, dušas avarinės būklės, teisė išsimaudyti buvo suteikiama tik kartą per savaitę, pareigūnai bendravo nekorektiškai ir žemino jo orumą. Ginčui aktualiu laikotarpiu jam nė karto nebuvo suteiktas teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas, dėl to buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė ir privatumo ribos. Atkreipė dėmesį į tai, kad stacionaro ir kamerų tipo palatose buvo perteklinių baldų (gultų), todėl manė, kad 2,8 kv. m turi būti išskaičiuoti iš bendro kameros ploto. Tokiu būdu pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis ir kankinančiomis sąlygomis ligoninės palatose.

1.4. Pažymėjo, jog, kadangi papildoma vėdinimo sistema LAVL neįrengta arba jos nėra, pro langus vėdinti nebuvo galimybės dėl ypatingos pastato konstrukcijos, stacionare arba kamerų tipo palatose buvo drėgna, žiemą ties langu buvo apšerkšniję arba užšalę, ant sienų buvo pelėsis. Pažymėjo, kad pašalinti trūkumai (sienų ir lubų pelėsių naikinimas, sienų ir lubų tinkavimas, balinimas, elektros instaliacijos ir šviestuvų montavimas, ir pan.) neturi ilgalaikio efekto. Dėl susidėvėjusios stogo dangos drėgmė sunkėsi į pastato vidų, LAVL teritorijoje nebuvo neįrengta lietaus kanalizacija, todėl vanduo sunkėsi į rūsio patalpas. Be to, LAVL buvo netinkamai įrengtas apšvietimas, dėl ko suprastėjo pareiškėjo regėjimas, tai veikė jo psichologinę būseną. Visa tai neigiamai veikė pareiškėjo sveikatą (kosulys, dusulys, gerklės perštėjimas, odos raukšlėjimasis, nagų žydėjimas, ypač poveikis sąnariams).

1.5. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ligoninės kieme yra įrengtas medžio rąstų pjaustymo cechas – lentpjūvė, kuri kelia didžiulį triukšmą, jis viršija visas leidžiamo garso gyvenamojoje aplinkoje normas. Dėl to pareiškėjas kiekvieną dieną jautė psichologinį išsekimą.

1.6. Nurodė, kad taip pat buvo kalinamas netinkamose laikino sulaikymo kamerose ir paskirstymo (karantino) patalpose, kurios turėtų būti priskiriamos laikinųjų sulaikymo kamerų patalpoms. Jose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas (nebuvo nei unitazo, nei praustuvės), jos būdavo perpildytos, nešvarios, smirdančios, tamsios, niūrios, buvo rūkoma, trūko oro, graužė akis, buvo drėgna. Dėl minėtų aplinkybių dažnai kildavo konfliktai su kitais kaliniais. Tokiu būdu pareiškėjas patirdavo nervinį šoką, orumo pažeminimą, labai didelį nuovargį, organizmo išsekimą.

1.7. Teigė, kad tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas, taip pat sanitariniai įrenginiai nebuvo higieniški. Ilgai nebuvo vedamas į dušą (1 kartas per savaitę ligoniui yra per mažai), dėl to jautė prakaito ir kitus nemalonius kvapus, kūną išberdavo. Dėl to patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, nepilnavertiškumo jausmą.

1.8. Pažymėjo, kad buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Manė, kad LAVL netinkamai įgyvendino draudimą rūkyti gyvenamosiose patalpose, kadangi LAVL nėra įrengta specialių patalpų rūkantiesiems su tinkamu vėdinimu, buvo parduodamos cigaretės ir tabako gaminiai LAVL parduotuvėje, nebuvo skirta nei viena drausminė nuobauda, susijusi su rūkymu netinkamoje vietoje. Tai sukėlė pareiškėjui nepatogumų ir orumo pažeminimą, konfliktus tarp kitų asmenų.

1.9. Atkreipė dėmesį į tai, kad LAVL nevykdė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 64 punkte nustatytų reikalavimų, todėl LAVL ligoniai buvo priversti rūbus skalbti ir džiovinti palatose. Išskalbti rūbai neišdžiūdavo, o pradėdavo pūti ir pelyti, kamerose kaupėsi drėgmė ir pelėsis. Tokios atsakovo pareigos nevykdymas sukėlė pareiškėjui didelių nepatogumų ir orumo pažeminimą.

1.10. Taip pat pažymėjo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, fobiją, kankinimus, dvasinius sukrėtimus, pareiškėją kankino nemiga, jam dažnai skaudėjo galvą, pasidarė agresyvus ir dirglus, sutriko sveikata. Pareiškėjas, grįsdamas skunde išdėstytus argumentus, taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 37–42) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. sausio 23 d. buvo gydomas LAVL Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (32,60 kv. m, 8 lovos), nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. Vidaus ligų skyriaus 13 kamerų tipo palatoje (7,29 kv. m, 4 lovos), nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. Vidaus ligų skyriaus 13 kamerų tipo palatoje (7,29 kv. m, 4 lovos). Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

2.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios yra nepertraukiamas procesas. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi paskirstyti pacientus atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Tik atsiradus galimybei, suimtiesiems / nuteistiesiems iš karto užtikrinamas teisės aktuose numatytas plotas. LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose.

2.3. Pažymėjo, jog pareiškėjas visais gydymosi laikotarpiais buvo supažindintas su ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis bei pacientų teisėmis ir pareigomis ir apie supažindinimą patvirtino parašu.

2.4. Teigė, kad teisės aktai nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas.

2.5. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo paaiškino, kad visose kamerų tipo palatose bei palatose yra įrengta 1,5 m atitvarinė sienelė, Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų numatytiems teisės aktų reikalavimams.

2.6. Pažymėjo, jog HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

2.7. Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Paaiškino, kad visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL visiškai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos.

2.8. Teigė, kad informacija apie tai, jog draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, iškabinta visose ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Taigi ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Pabrėžė, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Teisės aktai nenustato galimybės skirstyti kamerų į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

2.9. Nurodė, kad vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, žiemos metu lango rėmas įdedamas. Kiekvienoje kameroje yra langai pritaikyti vėdinimui ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Ligoninės palatose bei kamerų tipo palatose apšvietimas yra įrengtas atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas.

2.10. Pažymėjo, kad visose kamerų tipo palatose bei palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgme atitinka HN 76:2010 nustatytus reikalavimus.

2.11. Atkreipė dėmesį į tai, kad ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę. Karštas vanduo nuolatos yra tiekiamas tik į dušines patalpas. Taip pat patalpos yra dezinfekuojamos laikantis visų teisės aktų numatytų reikalavimų.

2.12. Atsakovo teigimu, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ir higienos nors HN 47-1:2010 nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir / ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į ligoninės finansines galimybes.

2.13. Pažymėjo, jog dėl skalbinių skalbimo LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. LAVL esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. Visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Teigė, kad LAVL išduoti rūbai yra keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

2.14. Pažymėjo, kad į ligoninę atvykusiems pacientams organizuojama jų asmens krata, daiktų patikrinimas. Visas procedūras įstaigos administracija atlieka operatyviai, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laikino sulaikymo patalpa, kurioje atliekama krata, atitinka visus higienos normos reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad esant suimtųjų / nuteistųjų prašymams, visada yra suteikiama galimybė pasinaudoti tualetu.

2.15. Paaiškino, kad LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

2.16. Pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas įrodymais. Kaip matyti iš teismui pateikiamų pareiškėjo medicininių dokumentų, LAVL darbuotojai pareiškėjui suteikė medicininę pagalbą ir išrašant jo savijauta pagerėjo nei tik atvykus į LAVL. Pareiškėjo argumentai, kad buvo kankinamas ar buvo žeminamas jo orumas, visiškai neturi pagrindo. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepagrįsta.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 116–123) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., tačiau, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalių nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo LAVL sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 7 d. (b. l. 34), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2013 sausio 16 d. iki 2013 m. birželio 6 d. Byloje taip pat nustatyta, kad LAVL, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. birželio 6 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, o jo teiginiai dėl senaties termino netaikymo yra nepagrįsti. Todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtas tik dėl laikotarpio nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo gydomas LAVL iš viso 12 parų: nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 13 (7,29 kv. m, 4 lovos). Pažymėjęs, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui, teismas nurodė, kad LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju, bet pripažino, jog ploto norma galėjo būti pažeista. Kaip matyti iš palatos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ploto ir joje esančių lovų skaičiaus, tuo atveju, jei visos lovos palatoje buvo užimtos, ploto norma vienam asmeniui buvo mažesnė nei 5,1 kv. m. Taigi ploto norma vienam asmeniui nebuvo užtikrinta, pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjui gydantis LAVL 14 parų buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Tai šiuo atveju taikytina ir LAVL.

6. Dėl kitų nepatogumų bei higienos reikalavimų pažeidimų teismas, vadovaudamasis HN 76:2010 24 punkto nuostata, pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad LAVL nesudarė sąlygų jam vėdinti kamerą per langą, be to, kaip pažymėjo, LAVL kamerose įrengta ir mechaninė patalpų vėdinimo sistema, todėl skundo argumentai dėl didelės drėgmės kamerose, ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo atmesti.

7. Vadovaudamasis HN 76:2010 63, 66–67 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, kad LAVL atsiliepime nurodė, jog ligoninėje esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Be to, HN 76:2010 nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kita atnaujinami ir / ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į LAVL finansines galimybes. Netikėti valstybės institucijos nurodomomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo. Be to, kaip matyti iš dezinfekavimo žurnalų, LAVL dezinfekuodavo minkštąjį inventorių (b. l. 75–77). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo nusiskundimus LAVL išduodamu minkštuoju inventoriumi ir higienos normų nesilaikymu laikė nepagrįstais.

8. Dėl naudojimosi dušu tvarkos, vadovaudamasis HN 76:2010 68 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, kad pagal šį teisinį reguliavimą yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pareiškėjas skunde nurodė, jog teise nusiprausti po dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, todėl tai atitinka HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Teismo teigimu, pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad jam neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, todėl negalima pripažinti, jog LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Dėl argumentų, jog pareiškėjui galimai nebuvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušu, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiu šio pažeidimo įvardijimu, jo nedetalizavo. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

9. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad visas inventorius netinkamas naudoti, sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip atsiliepime nurodė LAVL, palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. Pareiškėjas nedetalizavo su šiuo pažeidimu susijusių aplinkybių, dėl to jam kilusių pasekmių, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

10. Dėl pareiškėjo nusiskundimų kameros temperatūra bei drėgme teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundžiasi šiomis netinkamomis sąlygomis vasaros ir žiemos laikotarpiu, nors jis LAVL buvo gydomas rudens laikotarpiu (rugsėjo mėn.), taigi jo nusiskundimai vertintini kritiškai. Tačiau dėl nusiskundimų laikinojo sulaikymo kameros, taip pat kamerų apšvietimu bei triukšmo lygiu, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju LAVL nepaneigė HN 76:2010 reikalavimų, susijusių su apšvietimo, triukšmingumo reikalavimų laikymusi, todėl padarė išvadą, kad minėtais aspektais pareiškėjo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką buvo pažeista.

11. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog gydymosi laikotarpiu buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 4 dalimi, HN 76:2010 6, 14 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012), pažymėjo, jog įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog LAVL patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma. LAVL nurodytas aplinkybes, kad informacija apie draudimą rūkyti šioje įstaigoje yra iškabinta, patvirtina byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti, kad LAVL informavo LAVL gydomus asmenis apie draudimą rūkyti (b. l. 102–106). Taigi teismas padarė išvadą, jog LAVL apie draudimą rūkyti jos patalpose informavo tinkamai. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl kenksmingų sąlygų (tabako dūmų), todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo skundo teiginys, jog jis visą laiką buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo gydymo stacionare istorijos, pareiškėjas pats buvo rūkantis (b. l. 59, 61).

12. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl neva nesudarytų sąlygų nemokamai skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. HN 76:2010 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos asmenims turi būti teikiamos nemokamai. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, LAVL buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Švaros etalonas“, kuri surinkdavo skalbinius, juos išveždavo, parveždavo ir išskalbdavo (b. l. 67–69, 70). Teismas pabrėžė, jog LAVL atsiliepime pažymėjo, kad pacientų, kurie dėl sunkios sveikatos būklės negali išsiskalbti patys, asmeniniai drabužiai surenkami ir skalbiami centralizuotoje skalbykloje. Pacientai, kurių sveikatos būklė leidžia apsitarnauti patiems, asmeninius rūbus gali išsiskalbti palatoje ar skyriaus plovykloje. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas trumpais laikotarpiais, jam buvo suteikiama LAVL apranga (pižama), patalynė, todėl abejotina, jog pareiškėjui LAVL apskritai būtų reikėję naudotis skalbyklos paslaugomis.

13. Atsižvelgęs į visa tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui neturtinė žala gali būti atlyginama dėl jo laikymo perpildytose, kai kurių higienos reikalavimų neatitinkančiose LAVL palatose. Tačiau, nors pripažinta, kad laikymas tokiose palatose sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (12 parų), pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 120 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 14. Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 126–138), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo už visą laikotarpį nuo 2013 m. sausio 16 iki 2015 m. rugsėjo 16 d. bei jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

14.1. Pirmosios instancijos teismas savo išvadose bando pateisinti atsakovą ir šališkai vertinti nustatytus pažeidimus dėl nežmoniškų ir kankinančių kalinimo sąlygų gydymo įstaigoje. Net pripažinti pirmosios instancijos teismo pažeidimai yra tiesiogiai susiję su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, dėl ko teismas tiesiogiai taip ir nepasisakė. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino patikslintame skunde nurodyto Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12).

14.2. Pareiškėjas tinkamai nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, o atsakovas priešingų įrodymų ir nepateikė. Todėl pareiškėjas ir nežinojo, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir kad dėl to turi teisę kreiptis į teismą. Atsakovas pareiškėją kalino LAVL iš anksto žinodamas, kad jo suteikiamos kalinimo sąlygos yra netinkamos, pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį, tačiau priemonių pažeidimams pašalinti nesiėmė. Be to, suprasti savo teisių ir pareigų pareiškėjas negalėjo ir dėl psichologinės-emocinės būsenos. Pagal tarptautinius teisės aktus tokiais atvejais senaties terminas nėra taikomas. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pagal atsakovo reikalavimą.

14.3. LAVL leidimą-higienos pasą gavo tik 2013 m. liepos 29 d., o tai reiškia, kad iki to ligoninė neturėjo tokio leidimo ir ji negalėjo vykdyti veiklos. Tai dar viena aplinkybė, dėl kurios negalėjo būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, nes pareiškėjas buvo gydomas, kai LAVL neturėjo tam leidimo, tai tiesiogiai susiję su Konvencijos 3 straipsnio normomis, kas buvo pripažinta ir minėtame EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 146–148) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

15.2. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė / nepateikė naujų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų ar motyvų.

15.3. Pareiškėjas visais gydymosi laikotarpiais buvo supažindintas su ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis bei pacientų teisėmis ir pareigomis ir tai patvirtino parašu.

15.4. Ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL turėjo leidimą-higienos pasą.

15.5. Atsižvelgiant į ligos pobūdį ir kalinimo sąlygas, pateiktus paaiškinimus, manytina, pareiškėjo patirti išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

15.6. Pirmosios instancijos teismas visus pareiškėjo reikalavimus išsamiai išnagrinėjo ir pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas yra teisingas bei teisiškai pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėją laikant netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

17. Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl to, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, dėl ko patyrė 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, pirmiausia, taikydamas ieškinio senaties terminą, apribojo ginčo laikotarpį nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., o įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas šiuo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 kv. m plotą LAVL kameroje buvo pažeista 14 parų bei šiuo laikotarpiu LAVL neužtikrino reikalavimų, susijusių su tinkamu apšvietimu, triukšmingumu, laikymosi, t. y. minėtais aspektais pareiškėjo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką buvo pažeista, dėl ko pareiškėjui priteisė 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, neatsižvelgė į tai, kad pažeidimai susiję su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, bei neatsižvelgė į ginčui aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (konkrečiai – 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12).

19. Dėl ieškinio senaties termino, visų pirma, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

20. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

21. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad tarptautinės teisės aktai (ypač Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

22. Kaip savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Be to, kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

23. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

24. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog tai, kad pareiškėjas, atvykęs į įkalinimo gydymo įstaigą, jo teigimu, nebuvo supažindintas su jo teisėmis, pareigomis, ligoninės vidaus tvarka, paneigia byloje esantys duomenys, kad pareiškėjas su tuo buvo supažindintas pasirašytinai (b. l. 58, 60, 62), ir tuo nėra pagrindo abejoti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui, atsakovo atstovo darbuotojai nenurodo naujai atvykusiam asmeniui, jog kalinimo įstaigos patalpose gali trūkti ploto, oro, kaip nustatyti kameros bendrą plotą ir pan., siekiant asmenims palengvinti pasiruošimą teisminiam bylinėjimuisi, arba, kad atsakovo atstovui jau iš anksto yra žinoma apie netinkamas kalinimo sąlygas, negali būti laikoma netinkamu supažindinimu su asmenų teisėmis, pareigomis bei atsakomybe. Minėtos aplinkybės, susijusios su galimų kalinimo sąlygų pažeidimų konstatavimu, pirmiausia, nėra asmens teisės ar pareigos, antra, jos negali būti nurodomos asmenims, pirmą kartą atvykusiems į įkalinimo įstaigą (šiuo atveju ligoninę), kadangi tokie galimi pažeidimai tų konkrečių asmenų atžvilgiu dar neegzistuoja, jie galimai tik bus nustatyti ateityje.

Tai, kad vieno ar kito asmens atžvilgiu nacionalinis teismas ar EŽTT tam tikru laiku nustatė konkretų kalinimo sąlygų pažeidimą (ar pažeidimus), dar nereiškia, kad tokie pat pažeidimai kitu laikotarpiu nors ir toje pat įstaigoje bus nustatyti ir kitų asmenų atžvilgiu. Kaip yra nurodęs ir EŽTT 2017 m. liepos 4 d. sprendime byloje Aleksandravičius ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 32344/13 ir kt.), aptardamas, pavyzdžiui, bendrąsias Lukiškių TI-K sąlygas, buvusias 2008–2011 m. pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) išvadas, sąlygos Lukiškių TI-K labai skiriasi skirtingose kalinimo įstaigos vietose, o tai reiškia, kad perpildymas ir kitos sąlygos nėra visą laiką vienodos, be to, faktinė padėtis jose nuolat kinta, todėl tokiomis išvadomis negalima vadovautis visais atvejais.

Taigi, šiuo atveju spręstina, jog pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą (ar pažeidimus) sužinojo tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. jau gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Be to, kaip nurodė ir savo apeliaciniame skunde, pareiškėjui patekus į LAVL manė, kad atsakovo žiaurus, orumą žeminantis elgesys su juo buvo adekvati priemonė prieš suimtuosius ir nuteistuosius, todėl ir nesuprato, kad tokios sąlygos netinkamos ir gali ginti savo pažeistas teises.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, be kita ko, esant ir atsakovo atstovo prašymui, teisingai ir pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pripažino, kad pareiškėjas praleido šį terminą.

26. Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog LAVL pareigūnai nesupažindino jo su vidaus tvarka, jo teisėmis ir pareigomis, nepaaiškino, jog jo teisės yra pažeidžiamos, ne tik kad nepatvirtina fakto, jog jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau (dėl minėtų priežasčių), tačiau ir nėra pagrindas dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tai, kad pareiškėjui tik vėliau iš kitų kalinčių asmenų ar kitų šaltinių tapo žinoma, kad tokios kalinimo sąlygos galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nereiškia, jog pats pareiškėjas tik tuomet pradėjo jausti neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį. Taigi, šiuo atveju pritaikius ieškinio senaties terminą, byloje pagrįstai vertintas ginčo laikotarpis nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas LAVL.

28. Nagrinėjamu atveju bendrosios nuostatos dėl kalinimo įstaigų perpildymo yra suformuluotos Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 136–141 punktuose, t. y.: 1) Teismas patvirtino, kad praktikoje dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį; 2) kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m kameroje, kurioje asmenys apgyvendinami kartu, šis asmeninės erdvės trūkumas yra toks rimtas, kad sukuria stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali šią prezumpciją paneigti, jeigu parodo, jog egzistavo faktoriai, galintys adekvačiai kompensuoti mažą asmeninę erdvę; 3) stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigta, jeigu nustatyta šių aplinkybių visuma: a) nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) tokie nukrypimai yra kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu; c) pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių; 4) tais atvejais, kai vertinama kalėjimo kamera, kurioje vienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m ploto, erdvės faktorius išlieka svarbia aplinkybe sprendžiant dėl kalinimo sąlygų tinkamumo. Tokiomis aplinkybėmis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu erdvės klausimas bus susijęs su kitomis netinkamomis fizinėmis kalinimo sąlygomis, ypač galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir oru, ventiliacija, kambario temperatūros tinkamumu, galimybe naudotis tualetu privačiai ir pagrindinių sanitarinių bei higienos reikalavimų atitiktimi; 5) tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka daugiau nei 4 kv. m asmeninės erdvės kameroje, kurioje asmenys kalinami kartu, ir kai dėl to nekyla jokių asmeninės erdvės problemų, kitos fizinės kalinimo sąlygos, paminėtos anksčiau, išlieka svarbios Teismui vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų tinkamumą pagal Konvencijos 3 straipsnį.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 14 parų LAVL buvo laikomas kamerose, kuriose jam tekęs kameros plotas neatitiko nacionalinės minimalaus ploto normos (5,1 kv. m). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis bendrosiomis nuostatomis dėl kalinimo įstaigų perpildymo, nustatė, jog pareiškėjui visas 14 parų tekdavo mažiau nei 3 kv. m Konvencijos garantuojamo minimalaus kameros ploto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją.

30. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo aplinkybių, galinčių paneigti stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog minėti 14 parų pareiškėjo kalinimo LAVL laikotarpiai nebuvo nepertraukiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šiuo atveju visą šį laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką, susijusi su apšvietimu bei triukšmingumu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas pareiškėjo ploto normos trūkumas kartu su minėtu teisės į sveiką gyvenamąją aplinką pažeidimu negali būti laikomas trumpas, atsitiktinis ir nereikšmingas. Todėl šios aplinkybės yra pakankamos, kad teisėjų kolegija galėtų konstatuoti, jog stipri Konvencijos 3 straipsnio prezumpcija nebuvo paneigta. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

31. Pridurtina, jog kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgusi, be kita ko, į tai, kad ginčo laikotarpis pritaikius ieškinio senaties terminą apribotas pagrįstai, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis dėl kitų kalinimo sąlygų, atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

32. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12). Kaip jau minėta, tai, kad vieno ar kito asmens atžvilgiu nacionalinis teismas ar EŽTT tam tikru laiku nustatė konkretų kalinimo sąlygų pažeidimą (ar pažeidimus), dar nereiškia, kad tokie pat pažeidimai kitu laikotarpiu nors ir toje pat įstaigoje bus nustatyti ir kitų asmenų atžvilgiu. Pažymėtina, jog EŽTT nagrinėtoje byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pareiškėjo R. Mironovo atžvilgiu pažeidimas, jam kalint LAVL, buvo nustatytas kitu laikotarpiu nei nagrinėjamoje byloje, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m., be to, R. Mironovas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje praleido nuo 5 dienų iki 1 mėn. ir 3 dienų, o EŽTT iš esmės pažeidimą pripažino ne tiek dėl ploto normos pažeidimo LAVL, kiek dėl antisanitarinių sąlygų šioje įstaigoje. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo situacija skiriasi nuo tos, kuri nagrinėta minėtoje EŽTT byloje, nėra pagrindo remtis šiuo sprendimu, konstatuojant atitinkamus pažeidimus ir nagrinėjamoje byloje.

33. Taip pat dėl pareiškėjo argumento, jog LAVL leidimą-higienos pasą gavo tik 2013 m. liepos 29 d., todėl iki tol tokio leidimo neturėjo ir negalėjo vykdyti veiklos, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog pagal bylos duomenis pareiškėjas LAVL buvo laikomas tik laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., todėl pagal pareiškėjo nurodomą 2013 m. liepos 29 d. LAVL leidimą-higienos pasą ši įstaiga ginčo laikotarpiu jau turėjo teisę vykdyti sveikatos priežiūros veiklą ir teikti pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas. Be to, nepaisant to, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras LAVL Leidimą-Higienos pasą išdavė 2013 m. liepos 29 d. (b. l. 99), tačiau Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 (b. l. 44), suteikiančią LAVL teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti atitinkamas paslaugas, iš esmės analogiškas Leidime-Higienos pase nurodytoms. Taip pat atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui ir Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. lapkričio 23 d. Leidimą-higienos pasą (b. l. 149), pagal kurį LAVL turi teisę teikti ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Be to, LAVL yra nuolat tikrinama ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro (pvz., b. l. 65–66), kas taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo buvimo šioje įstaigoje metu buvo nustatyti ir kokie nors higienos (sanitariniai) pažeidimai.

34. Galiausiai pasisakant dėl neturtinės žalos atlyginimo (jo dydžio) pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija šioje nutartyje jau nusprendė, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

35. Kalbant apie pareiškėjo patirtą žalą ir priežastinį ryšį, siejantį valstybės neteisėtus veiksmus ir pareiškėjui kilusią žalą, teismo vertinimu, nėra abejonių, kad pareiškėjas, kalinamas nustatytomis sąlygomis (neužtikrinant minimalaus, be kita ko, ir Konvencijos prasme, ploto reikalavimo bei kitų kalinimo sąlygų (susijusių su apšvietimu bei triukšmu), patyrė kančią ir sunkumus. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, kalinimo įstaigą, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti jam turi būti priteistas 350 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

36. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 Eur (trijų šimtų penkiasdešimties eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius