2019-05-08 Nr. AB-10666-2-52-3-00193-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-331-525/2019

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00193-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. U. (R. U.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. U. skundą dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo atlikti veiksmus bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. U. (R. U.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriam teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti iki 2019 m. kovo 14 d. Pareiškėjas 2019 m. kovo 14 d. teismui pateikė skundą, kuriame prašė:

1) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2013 m kovo 29 d. sprendimą Nr. 48S-157;

2) pripažinti negaliojančiu atsakovo 2013 m kovo 29 d. sprendimą Nr. 48S-158;

3) pripažinti negaliojančiu atsakovo 2013 m kovo 29 d. sprendimą Nr. 48S-159;

4) pripažinti negaliojančiu atsakovo 2013 m kovo 29 d. sprendimą Nr. 48S-160;

5) pripažinti negaliojančiu atsakovo 2013 m kovo 29 d. sprendimą Nr. 48S-152;

6) pripažinti negaliojančia atsakovo 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(147.48.2)-4023 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009-05-14 įsakymo Nr. 2.3-7309 ir Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. 2.3 -5319-(41) pakeitimo“ dalį, t. y. nurodytu įsakymu patvirtinto priedo „Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Zujūnų sen., Buivydiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės eksplikacija“ dalį, pažymėtą kodu (duomenys neskelbtini);

7) pripažinti negaliojančiu atsakovo 2013 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(147.48.2)-212 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 48Vf-(14.48.2.)-204 papildymo“ 10 priedo „Piliečių pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai, esančių Buivydiškių kadastro vietovėje, sąrašas“ 19 eilės numerį, kuriuo į sąrašą įtraukta J. J., 23 eilės numerį, kuriuo į sąrašą įtrauktas A. Š., 28 eilės numerį, kuriuo į sąrašą įtrauktas Z. J., 29 eilės numerį, kuriuo į sąrašą įtraukta S. M., 32 eilės numerį, kuriuo į sąrašą įtrauktas V. M., taip pat tuo pačiu įsakymu patvirtinto 4 priedo „Siūlytinų piliečiams neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, Buivydiškių kadastro vietovėje, sąrašas“ 6 eilės numerį, kuriuo į sąrašą įtrauktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 7 eilės numerį, kuriuo į sąrašą įtrauktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 8 eilės numerį, kuriuo įtrauktas į sąrašą žemės sklypas (duomenys neskelbtini);

8) pripažinti negaliojančiu atsakovo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(147.48.2)-267 „Dėl piliečių pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai patvirtinimo“ dalį, t. y. nurodytu įsakymu patvirtinto 2 priedo „Piliečių pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai, esančių Buivydiškių kadastro vietovėje, sąrašas“ 19 eilės numerį, 23 eilės numerį, 28 eilės numerį, 29 eilės numerį, 32 eilės numerį;

9) pripažinti negaliojančiu 2018 m. balandžio 4 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu J. R., paveldėjo A dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), po tėvo V. M. mirties;

10) pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugpjūčio 16 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu M. J., paveldėjo žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), po sutuoktinio Z. J. mirties;

11) pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugsėjo 14 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu M. K., ir J. S., paveldėjo dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), po dėdės V. M. mirties;

12) pripažinti negaliojančia 2018 m. spalio 18 d. pirkimo– pardavimo sutartį, kurios pagrindu M. K. (M. K.), J. S., J. R. pardavė žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), K. S. (K. S.) ir E. Š.;

13) taikyti restituciją natūra t. y. priteisti Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini);

14) įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui atsakovo 2017 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) pagrindu suformuotą 0,2472 ha dydžio žemės sklypą (projektinis Nr. 2548) per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sudarant asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, išaiškino pareiškėjui, kad jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu dėl civilinių sandorių ginčijimo ir nutarė nutarčiai įsiteisėjus žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai Nr. 1–8 atsisakytini priimti, nes pateikti praleidus terminą skundui paduoti, netenkinus prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas esmine aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti laikė tai, jog jis tik 2019 m. sausio 14 d., gavęs duomenis iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro, galėjo galutinai suformuluoti reikalavimus, nuodyti prašomų administracinių aktų panaikinimo argumentus, nes atsakovas jam neteikė duomenų. Pareiškėjas apie atsakovo 2013 m. kovo 29 d. priimtus sprendimus sužinojo 2018 m. lapkričio 8 d., kai atsakovas administracinėje byloje Nr. eI-762-1047/2019 pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, o susipažinęs su Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo gynimo skyriuje esančia informacija, galėjo iš esmės sužinoti apie skundžiamus sprendimus. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog administraciniai aktai ginčyti ir administracinėje byloje Nr. eI-762-1047/2019, tačiau minėtoje byloje teismas neatnaujino termino ir atsisakė patikslintą skundą priimti, taip apribojo pareiškėjo teises.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad praleido terminą skundui paduoti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas byloje (reikalavimai Nr. 1–7) ginčija atsakovo 2013 m. priimtus administracinius aktus, kurie yra priimti trečiųjų asmenų atžvilgiu (reikalavimai Nr. 1–5). Teismas sutiko su pareiškėjo aiškinimu, kad jis apie šiuos aktus negalėjo sužinoti, kai jie buvo priimti, kadangi tokie aktai jam nebuvo siunčiami. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra administracinė byla Nr. eI-4716-1047/2018, kurioje pareiškėjas siekė ginčyti ir šioje byloje Nr. 1– 4 skundžiamus aktus, tačiau teismas patikslintą skundą atsisakė priimti padaręs išvadą, jog pareiškėjas apie atsakovo 2013 m. kovo 29 d. sprendimus neabejotinai sužinojo daugiau nei prieš 1 mėnesį iki skundo pateikimo, todėl praleido terminą šiems sprendimams apskųsti. Teismas šioje byloje taip pat nurodė, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra standartinės formos, nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 3 priede, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, jog nori skųsti atsakovo 2013 m. kovo 29 d. sprendimus ir nesusipažinęs su šių sprendimų visu turiniu. Teismas nurodė, jog pareiškėjas apie tai, kad į jo pageidaujamą žemės sklypą nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims, sužinojo ne vėliau kaip 2018 m. sausio mėn., todėl pareiškėjo delsimas tokius sprendimus skųsti teismui laikytinas rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų nesilaikymu ir yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas jokių kitų esminių aplinkybių, kurias teismas galėtų vertinti pareiškėjo naudai, nenurodė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog tik 2018 m. gruodžio 7 d. susipažinęs su Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo gynimo skyriuje esančia informacija sužinojo apie galimai neteisėtus atsakovo sprendimus, yra jo paties vertinimas ir šiuo atveju negali būti pripažįstami objektyviomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino bei, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, skundo reikalavimus Nr. 1–8 atsisakė priimti.

Teismas nustatęs, kad teismo žinioje yra byla (administracinė byla Nr. eI-4716-1047/2018) dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą Nr. 14.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimai Nr. 9–13 kyla iš civilinių teisinių santykių, tad vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo reikalavimus Nr. 9–13 atsisakė priimti nustatęs, kad ši reikalavimo dalis nenagrinėtina teisme ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę teikti skundą administraciniam teismui, laikydamasis ABTĮ 29 straipsnyje nustatytų terminų, ir atitinkamai reikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teismui, surinkus reikiamus duomenis sandoriams ginčyti. Taigi, pareiškėjas laiku galėjo ginčyti tiek administracinius aktus, tiek ir reikšti ieškinį dėl civilinių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokių reikalavimų besąlyginio sąsajumo nenustatė.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo 2019 m. kovo 13 d. skundą ir perduoti šią administracinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas grindžiamas vienu argumentu – praleistas terminas skundui paduoti, o prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkinamas, nes nenurodytos aplinkybės, kurių pagrindu terminas skundui pateikti gali būti atnaujinamas. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiama nutartis iš esmės yra grindžiama kitoje administracinėje byloje Nr. eI-4716-1047/2018 priimta nutartimi, joje išdėstytais argumentais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad būtent aplinkybė, jog skundžiama nutartimi nebuvo vertinamos faktinės aplinkybės, nurodyti argumentai dėl termino, kada pareiškėjas turėjo realų pagrindą teikti reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo, lėmė, jog skundžiamas procesinis sprendimas yra nepagrįstas.

2. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2018 m. sausio mėnesį sužinojo tik faktinę aplinkybę, kad 2017 m. liepos 25 d. atsakovo įsakymu suformuoto žemės sklypo suteikimo procedūros pareiškėjui nėra tęsiamos. Pareiškėjas 2018 m. kovo 4 d. raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių nėra suteikiamas suprojektuotas žemės sklypas. Atsakovas 2018 m. kovo 28 d. pateikė atsakymą, jog žemės sklypas pareiškėjui nėra suteikiamas, nes žemės sklypas yra perduotas tretiesiems asmenims, nekonkretizuojant suteiktos informacijos.

3. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo 2018 m. kovo 28 d. rašto, kurio atsisakoma vykdyti atsakovo priimtą 2017 m. liepos 25 d. įsakymą, pareiškėjas, laikydamasis privalomos ikiteisminės atsakovo priimtų sprendimų apskundimo tvarkos ir terminų, 2018 m. balandžio 25 d. pateikė skundą atsakovo vadovui, kuriame prašė išreikalauti duomenis iš atsakovo, kada, kokiu pagrindu ir kokiems tretiesiems asmenims buvo perleistas pareiškėjui suprojektuotas žemės sklypas. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis nežinojo ir neturėjo galimybių žinoti, kokių administracinių aktų pagrindu buvo perleistas ginčo žemės sklypas, todėl nesupranta, kokiais rašytiniais įrodymais rėmėsi teismas, spręsdamas, kad pareiškėjui apie skundžiamus sprendimus buvo aišku 2018 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas jo skundą nagrinėjo 5 mėnesius, tokiu būdu pažeisdamas jo teisę į teisminę gynybą, gero administravimo / valdymo principus, išreikšdamas nepagarbą piliečiui, kurio teisėti lūkesčiai buvo esmingai pažeisti.

4. Pareiškėjas nurodo, kad teikiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl atsakovo vadovo 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1SS-1851-(97.5), buvo teiktas prašymas išreikalauti duomenis iš atsakovo. Teismas atsakovo pareikalavo pateikti duomenis / informaciją iki 2018 m. spalio 4 d. apie ginčo sklypą, tačiau atsakovas 2013 m. kovo 29 sprendimus, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės, pateikė tik kartu su atsiliepimu į pareiškimą 2018 m. lapkričio 8 d. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pateikti tik patys sprendimai be nuosavybės teisių atkūrimo bylų. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, jog atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai yra standartinės formos, tokiu atveju nekyla pareiga pareiškėjui žinoti / būti susipažinusiam su sprendimo turiniu, jį lydinčiais dokumentais. Pareiškėjas nurodo, kad susipažinus tik su nuosavybės teisių atkūrimo sprendimais, pareiškėjui nebuvo galimybės daryti išvadą ar prielaidą, kad būtent pareiškėjui suformuotas žemės sklypas buvo perleistas tretiesiems asmenims. Tokiu atveju, pareiškėjo vertinimu, jis neturėjo jokių procesinių galimybių įgyvendinti ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintų imperatyvių normų.

5. Pareiškėjas nurodo, kad iš atsakovo atsiliepimo paaiškėjo nauja aplinkybė, kad atsakovas buvo inicijavęs viešojo intereso gynimo procedūrą dėl atsakovo sprendimų, kurių pagrindu atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tik susipažinęs su Vilniaus apygardos prokuratūroje esančia medžiaga sužinojo apie atsakovo priimtus kitus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo priimti skundžiami sprendimai, paveldėjimo teisės liudijimus, pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiškėjo vertinimu, teikiant reikalavimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, būtina nurodyti sandorio šalių gyvenamąsias vietas, todėl buvo kreiptasi į VĮ Registrų centrą. Pareiškėjo prašoma informacija buvo suteikta 2019 m. sausio 14 d., todėl, pareiškėjo nuomone, būtent 2019 m. sausio 14 d. laikytina data, kada pareiškėjas galėjo pilnai suprasti ir suformuoti galutinius reikalavimus, pateikti dokumentus, pagrindžiančius faktines aplinkybes.

6. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteikė informacijos pareiškėjui, dėl ko jis neturėjo realių galimybių tinkamai įgyvendinti teisės į teisminę gynybą. Tačiau net ir tokiu atveju, pareiškėjas buvo aktyvus, sąžiningas, siekė apginti pažeistas teises įrodymais, o ne formaliais pagrindais. Pareiškėjas pažymi, kad teismas netinkamai taikė termino skundui pateikti atnaujinimo instituto nuostatas, nevertino aktyvių ir sąžiningų pareiškėjo veiksmų, neatsižvelgė į atsakovo veiksmus, prieštaraujančius teisės aktams (praleistas terminas skundui nagrinėti), neįvertino aplinkybės, kad ne dėl pareiškėjo valios, o dėl atsakovo neteikiamų duomenų, pareiškėjas neturėjo realių galimybių teikti pagrįstus ABTĮ 24–25 straipsniuose numatytus reikalavimus atitinkančius skundus / pareiškimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis minėtos normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Taip pat aktuali ir praleisto termino trukmė, t. y. ar terminas buvo praleistas nežymiai, ar nuo termino eigos pradžios praėjo ilgas laikas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas apie ginčijamus atsakovo sprendimus sužinojo 2018 m. sausio mėnesį, tačiau nesikreipė su skundu į teismą, o, pareiškėjo teigimu, kreipėsi į atsakovą prašydamas suteikti informaciją, dėl kokių priežasčių nėra suteikiamas 2017 m. liepos 25 d. atsakovo įsakymu suprojektuotas žemės sklypas, t. y. rinko papildomus duomenis, ir į teismą kreipėsi 2019 m. sausio 21 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra svarbus pats sužinojimo apie skundžiamus teisės aktus faktas, t. y. diena, nuo kurios pareiškėjas sužinojo apie priimtus administracinius aktus, kuriais galimai buvo pažeistos jo teisės.

Teisėjų kolegija, nekartodama išsamių ir detalių skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl paties pasirinkto elgesio modelio (2018 m. sausio mėnesį sužinojęs apie skundžiamus administracinius aktus ne iš karto kreipėsi į teismą, o rinko papildomus duomenis). Pareiškėjas atskirajame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, atskirajame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiama nutartimi nebuvo vertinamos faktinės aplinkybės, nurodyti argumentai dėl termino, kada pareiškėjas turėjo realų pagrindą teikti reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo, pažymėtina, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-486-525/2018).

Pareiškėjas atskirajame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. U. (R. U.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė