2022-03-02 Nr. AB-4807-3-61-3-04010-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1352-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04010-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. A. I. M., A. B. A. M., L. B. A. M., R. M. M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal B. A. I. M., A. B. A. M., L. B. A. M., R. M. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai B. A. I. M., A. B. A. M., L. B. A. M., R. M. M. M. kreipėsi su skundu į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6K-1231 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21S32428 (toliau – ir Sprendimas 2); 3) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį. Prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodė, kad kilmės šalyje pareiškėjams kilo pavojus dėl grasinimų iš (duomenys neskelbtini) organizacijos, kuri nužudė pareiškėjų brolį ir liepė jiems palikti namus. Taigi, asmeninė pareiškėjų patirtis, įskaitant patirtus grasinimus ir užpuolimo veiksmus sudaro pagrindą šios šeimos atžvilgiu suteikti prieglobstį, tačiau atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo priimtais sprendimas, paaiškino, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas jau suformuluotą praktiką bei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas tik bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo argumentais, jog jų pateiktas paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus, todėl nesudaro pagrindo suteikti jiems prieglobstį. Jie yra paprasti žmonės, užaugę ne europietiškoje kultūroje, neturintys gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas B. A. I. M., atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Mano, kad pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik jam.

5. Pareiškėjų tvirtinimu, Departamentas turi išsiaiškinti, ar prieš pareiškėjus gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu. Teigė, kad skundžiamas Sprendimas dalyje dėl jų vaikų (nepilnamečių prieglobsčio prašytojų) nėra argumentuotas visiškai.

6. Pareiškėjų skunde pateiktos informacijos bei apklausų metų užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jų orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, kad pareiškėjus išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Taip pat atkreipė dėmesį, kad jeigu asmenys, priversti palikti savo kilmės šalį dėl tarptautinių ar nacionalinių ginkluotų konfliktų, paprastai nėra laikomi pabėgėliais pagal 1951 m. Konvenciją ar 1967 m. protokolą, tai jie turi apsaugą, numatytą kituose tarptautiniuose dokumentuose, taigi šioje situacijoje spręstinas klausimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo. Atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti, todėl skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi. Atsakovas taip pat uždraudė pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl turi būti naikinamas kaip praradęs teisinį pagrindą, nes tai išvestinis įpareigojimas.

7. Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovės skundą palaikė, prašė jį patenkinti jame nurodytais argumentais.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

9. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad juos kilmės valstybėje persekioja (duomenys neskelbtini) organizacijos nariai. Atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją bei pareiškėjų pasakojimus, buvo konstatuota, kad pareiškėjai nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

10. Atsakovo teigimu, remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) 2021 m. gairėmis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (Duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimai nėra laikytini patikimais įrodymais. Pareiškėjai nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjai nurodė priežastis, paskatinusias išvykti iš kilmės valstybės, jiems buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, o Departamentas pateiktus duomenis įvertino ir kvalifikavo. Atliekant šį tyrimą, buvo vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Tyrimo metu Departamentas nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės, todėl atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

12. Departamento vertinimu, ginčijamame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjams buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjams maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

13. Departamento teigimu, visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Pareiškėjų nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

14. Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento sprendimo Nr. 21S32428 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) B. A. I. M., R. M. M. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21S32428 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) B. A. I. M., R. M. M. M. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai pakeitė Migracijos departamento sprendimo Nr. 6K-1231 dalį, likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

17. Teismas įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, apklausos metu ir teisme pareiškėjų duotus paaiškinimus bei visą Departamento surinktą informaciją, pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Teismas vertino, jog pareiškėjų pasakojimas nėra sąlygotas konvencinių priežasčių, pareiškėjų persekiotojai nėra valstybiniai subjektai. Pareiškėjų pasakojimas buvo neišsamus ir prieštaringas, paprašyti įvardinti būdus ir priemones, kaip pareiškėjams buvo grasinama, nurodyti asmenis, kurie jiems grasino, taip pat kada jiems grasino, tačiau pasakodami apie grasinimus teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė detalumo. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjų kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjų pasakojime nurodytas aplinkybes.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Teismas vertino, jog Departamentas pagrįstai rėmėsi naujausia EPPB informacija, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenys gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjų skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjams papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

19. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų išsiuntimo, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas pagrįstai dėl aukščiau aptartų argumentų atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas bei įvertinus pareiškėjų atvykimo aplinkybes į Lietuvą (laisvai išvyko iš (duomenys neskelbtini), žinodami, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kertant Lietuvos–Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, atvykus be dokumentų ir t. t.), todėl konstatavo, kad ši sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, o Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjai slėpsis ir nusprendė vykdyti jų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

20. Dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, tačiau šioje situacijoje, teismas vertino, kad penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas, atsižvelgęs į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, sprendė, jog būtų proporcinga pareiškėjams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

21. Dėl perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad ši sprendimo dalis turėtų būti mažintina iki dvejų metų, todėl pakeitė ir šią sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 22. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

23. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, vadovaudamasis subjektyviomis prielaidomis, pažeisdamas tiek EŽTT, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija, nepatvirtina, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

24. Pareiškėjų tvirtinimu, nors formaliai atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, jog remiasi naujausia turima informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, akivaizdu, jog taip nėra – sprendime klaidinančiai nurodoma, kad remiamasi 2021 m. EPPB ataskaita, tačiau jokios nuorodos į šį dokumentą nepateikta. Ši aplinkybė yra itin reikšminga, nes paskutinė EPBP ataskaita apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini) buvo parengta ir paviešinta tik 2020 m. liepos 31 d. (o duomenys surinkti dar anksčiau), kai Lietuvoje dar nebuvo masinio (duomenys neskelbtini) pabėgėlių antplūdžio, todėl šie duomenys niekaip neatspindi realios situacijos, susijusios su pareiškėjų asmenine padėtimi, nes pareiškėjai į Lietuvą atvyko tik po metų, kai buvo paskelbta minėta ataskaita. Taigi, atsakovas visiškai nesurinko aktualios ginčui informacijos, kuri vienareikšmiškai patvirtina, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet būtent siekiant sukelti didesnį efektą – į civilius asmenis, tuo tarpu atsakovas rėmėsi pasenusia, nereikšminga ir su pareiškėjų asmenine situacija nesusijusia informacija, todėl padarė esminį procesinį pažeidimą, neleidusį priimti teisingo sprendimo.

25. Atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjų skundą nagrinėjančio administracinio teismo, skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo. Atsakovas uždraudė pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

26. Atsakovas Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas negalėjimas laiku pateikti atsiliepimo į apeliacinį skundą, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo patenkinti prašymą atnaujinti terminą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Dėl to, atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisakė priimti (ABTĮ 66 str. 2 d., 137 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

29. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, jį patenkino iš dalies. Pareiškėjai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

33. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjai apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

35. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

36. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

37. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

41. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

42. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai įvertinęs pareiškėjų pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją.

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

44. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

45. Pareiškėjai prašymą suteikti jiems prieglobstį motyvavo tuo, kad jų kilmės šalyje pareiškėjams kilo pavojus dėl asmeninių grasinimų iš (duomenys neskelbtini) organizacijos, kuri nužudė pareiškėjo B. A. I. M. brolį ir liepė jiems palikti namus. Kadangi savo šalyje jie patyrė grasinimus ir užpuolimo veiksmus, jie išvyko iš savo šalies, t. y. jiems kyla grėsmė būti nužudytiems.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų pasakojimą, apklausos metu ir teisme pareiškėjų duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, pritaria tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjų pasakojimas apie kilmės valstybėje jiems gresiantį pavojų nėra sąlygojamas konvencinių priežasčių, be to, neišsamus ir prieštaringas. Pareiškėjai abstrakčiai nurodė, kad grėsmė kyla dėl (duomenys neskelbtini) organizacijos vykdomų grasinimų ir išpuolių, tačiau pasakodami apie grasinimus, teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė tikslių ir detalių formuluočių. Departamento nustatyti pareiškėjų pasakojimų trūkumai patvirtina, kad pasakojimai nebuvo nuoseklūs ir negali šiuo atveju būti laikomi patikimais įrodymais.

47. Byloje taip pat nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų (taip pat jų nepilnamečių vaikų) gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o įvertinus surinktą informaciją apie kilmės valstybę prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

48. Pagal Tvarkos aprašo 168 punktą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas šio aprašo 35, 115, 138 ir 150 punktuose nurodytus veiksmus, vadovaujasi įgalioto Departamento valstybės tarnautojo parengta informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje (jeigu tokia pažyma parengta), kuri rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Tvarkos aprašas neįtvirtina Departamento pareigos kiekvienu atveju rengti pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad vien bendrai žinomos informacijos nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį nepakanka, o surinkta informacija turi atitikti tam tikrus kriterijus, nustatytus Tvarkos apraše, ir juos atmeta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjai nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

49. Remiantis anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam atvejui teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo priima Departamentas, jis atlieka tyrimą ir įvertina konkrečią pareiškėjo situaciją kilmės šalyje, taigi priimant sprendimą vertinama ne kilmės valstybė, bet ir individuali prieglobsčio prašytojo pateikta informacija.

50. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, sutrumpintam draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminui bei duomenų įvedimo į ISIS sistemą, todėl šias sprendimo dalis palieka nepakeistas.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. ne taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų B. A. I. M., A. B. A. M., L. B. A. M., R. M. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė