2016-04-28 Nr. AB-9282-3-61-3-07054-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-155-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07054-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams, advokatams, Aistei Medelienei ir Mindaugui Lukui,

atsakovo atstovui Arūnui Abromavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laineda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laineda“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2011 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas UAB „Laineda“ (toliau – ir pareiškėjas) vietos mokesčių administratoriui pateikė patikslintas pelno mokesčio ir socialinio mokesčio deklaracijas už 2006 metus, kuriose atitinkamai pelno mokestis sumažinamas 567 000 Lt suma ir socialinis mokestis – 151 000 Lt suma, o 2011 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymus (juos patikslinant 2012 m. sausio 4 d.) dėl 567 000 Lt pelno mokesčio ir 151 000 Lt socialinio mokesčio permokų grąžinimo.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir atsakovas, VMI) 2012 m. kovo 26 d. sprendimais Nr. 560069 ir Nr. 560072 atsisakė pareiškėjui grąžinti 567 000 Lt pelno mokesčio bei 151 000 Lt socialinio mokesčio permokas.

Šiuos sprendimus 2012 m. balandžio 24 d. pareiškėjas apskundė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), kuri 2012 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. S-128 (7-73/2012) patenkino pareiškėjo skundą, panaikino VMI 2012 m. kovo 26 d. sprendimus Nr. 560069 ir Nr. 560072 ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

VMI, vykdydama MGK 2012 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. S-128 (7-27/2012), pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymus grąžinti 151 000 Lt socialinio mokesčio ir 567 000 Lt pelno mokesčio permokas, ir 2013 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-RMA-23660 atsisakė pareiškėjui grąžinti 567 000 Lt pelno mokesčio ir 151 000 Lt socialinio mokesčio permokas, tokį sprendimą motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepagrįstai patikslino 2006 metų pelno ir laikinojo socialinio mokesčio deklaracijas 2011 m. gruodžio 27 d. išrašytos juridinės galios neturinčios kreditinės sąskaitos pagrindu ir todėl realiai 2011 m. gruodžio 31 d. pelno ir laikinojo socialinio mokesčio permokų nebuvo.

MGK 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. S-173 (7-175/2013) patvirtino VMI 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-RMA-23660.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-RMA-23660 ir MGK 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. S-173 (7-175/2013).

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. gruodžio 6 d. su UAB „Kirmėliškių sodybos“ sudarė žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0984-0986 (toliau – ir žemės sklypas, Turtas), pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis, Sandoris), kurioje šalys susitarė, kad žemės sklypo kaina, kurią pirkėjas turi sumokėti pareiškėjui, yra 10 000 000 Lt. 2011 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas pateikė patikslintą 2006 metų mokestinio laikotarpio pelno mokesčio deklaraciją, kurioje perskaičiavo pelno mokestį už 2006 metus, sumažindamas jį 567 000 Lt, bei patikslintą 2006 metų mokestinio laikotarpio laikinojo socialinio mokesčio deklaraciją, kurioje perskaičiavo 2006 metų laikinąjį socialinį mokestį, sumažindamas jį 151 200 Lt suma.

Paaiškino, kad pelno ir socialinio mokesčio permokos atsirado dėl to, jog pareiškėjas, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, 2011 m. gruodžio 27 d. išrašė kreditinę sąskaitą faktūrą, kadangi Sandorio kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos. Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai atsisakė gražinti mokesčių permokas.

Nurodė, kad Sandoris buvo sudarytas tarp asocijuotų asmenų ir atsakovas šio fakto neginčija, o jo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos, vadovaudamasis PMĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis pajamomis ir sąnaudomis iš bet kokio sandorio pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio tikrąją rinkos kainą, Sandorio kaina buvo koreguojama išrašant kreditinę sąskaitą faktūrą. Pajamomis iš Sandorio pareiškėjas pripažino sumą, atitinkančią tikrąją rinkos kainą, ir ši suma negalėjo viršyti faktiškai gautos 6 220 000 Lt sumos, todėl pareiškėjo pajamomis 2006 metais pripažinta jo faktiškai gauta 6 220 000 Lt pajamų suma ir tuo pagrindu pareiškėjas išrašė ir pirkėjui pateikė atitinkamą kreditinę sąskaitą faktūrą. Dėl to 3 780 000 Lt suma sumažėjo pareiškėjo 2006 metų apmokestinamasis pelnas ir, atitinkamai, susidarė 567 000 Lt pelno bei 151 200 Lt socialinio mokesčio permokos.

Pareiškėjas pažymi, kad Sandorio šalys darė įtaką viena kitai, nes Sandoris nebuvo sudarytas tokiomis sąlygomis, kokiomis jis būtų sudarytas, jeigu šalys būtų siekę maksimalios ekonominės naudos. Sandorio kaina viršijo rinkos kainą beveik 20 kartų ir tai patvirtina, kad šalių nustatyta kaina yra ekonomiškai nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju užtenka paties fakto, kad Sandoris yra sudarytas tarp asocijuotų asmenų, konstatavimo, kadangi mokesčių įstatymai įtvirtina prezumpciją, jog šie asmenys gali daryti įtaką vienas kitam ir dėl to sandorio sąlygos gali būti kitokios, negu būtų tuo atveju, jeigu kiekvienas šių asmenų siektų sau maksimalios ekonominės naudos.

Sandorio tarp asocijuotų asmenų buvimo faktą atsakovas pripažino, todėl apskaičiuojant iš Sandorio gautas pajamas mokesčių tikslu, gautomis pajamomis mokesčių administratorius turėjo laikyti žemės sklypo kainą, kuri atitinka tikrąją rinkos kainą. Atsakovas neįrodė, kad Sandorio kaina atitiko tikrąją rinkos kainą, taip pat nepaneigė atitinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, jog pareiškėjo pateikti įrodymai, kurie patvirtina, kad Sandorio kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos, yra netinkami. Atsakovas pats neatliko žemės sklypo vertinimo Sandorio sudarymo dienos metu ir mokestinio ginčo metu nepateikė tinkamų įrodymų dėl sandorio kainos atitikimo tikrąją rinkos kainą.

Aplinkybę, kad žemės sklypo pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos, įrodo UAB „Auditas ir konsultacijos“ atliktas detalus turto vertinimas, užfiksuotas turto vertinimo ataskaitoje Nr. 528/2039(Tra):11, kurioje nustatyta, kad minėto turto rinkos vertė pardavimo dieną buvo 483 000 Lt, tačiau atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į minėtą ataskaitą ir jos įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 8 d. turto vertinimo išvada, kuria rėmėsi atsakovas, ir kurioje nustatyta, kad žemės sklypo vertė – 9 570 000 Lt, yra preliminari, sąlyginė ir buvo sudaryta remiantis prielaida, kad sklypas bus padalintas į atskirus sklypus mažaaukščiams namams statyti, tačiau sklypo paskirtis taip ir nebuvo pakeista, todėl mokesčių administratorius negalėjo remtis minėta turto vertinimo ataskaita, o Vilniaus apskrities VMI 2013 m. sausio 23 d. pranešime Nr. (4.65)-89-25 nurodytas UAB „Resolution Valuations“ vertinimas buvo atliktas 2005 m. gruodžio 20 d., t. y. vieneri metai iki Sandorio sudarymo, ir pagal šį vertinimą parduoto turto vertė – 4 950 000 Lt, kas, pareiškėjo teigimu, taip pat patvirtina jo poziciją tiek dėl pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos kainos neatitikimo rinkos kainą, tiek dėl jos tikrojo dydžio.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 780 „Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo“ 291 punktu, Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio nuostatomis, 2011 m. gruodžio 27 d. buvo išrašyta kreditinė sąskaita faktūra 3 780 000 Lt (toliau – ir Kreditinė sąskaita-faktūra), kuria buvo įformintas anksčiau įvykusio prekių tiekimo sandorio aplinkybių pasikeitimas. Sąskaita faktūra yra galiojantis, juridinę galią turintis mokesčiams apskaičiuoti naudojamas apskaitos dokumentas, kuris nėra siejamas su civiliniais teisiniais santykiais ir šiuo atveju abi Sandorio šalys sutiko su jos išrašymu. Taigi, faktiškai šalių susitarimas dėl kainos buvo pasiektas 2011 metais, kai pareiškėjas išrašė Kreditinę sąskaitą faktūrą, o kadangi teisminės procedūros užtruko, taikos sutartis civiline tvarka buvo patvirtinta tik 2012 metais.

Mokestiniuose teisiniuose santykiuose, tuo atveju, jeigu sandoris savo turiniu neatitinka mokesčio įstatymo tikslo ir prasmės, yra atkuriamos aplinkybės, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, tačiau tai nereikalauja civilinių sandorių korekcijos, laikantis civilinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010).

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė negrąžinti pareiškėjui pelno ir socialinio mokesčių permokų, nes šių mokesčių deklaracijos už 2006 metus buvo patikslintos nepagrįstai, todėl realiai 2011 m. gruodžio 31 d. permokų nebuvo. Pagal Sutarties 3, 3.2 punktų nuostatas, Sutarties pasirašymo dieną pirkėjas tampa turto savininku, t. y. įgyja nuosavybės teisę į žemės sklypą, tokiu būdu sutarties pasirašymo dieną – 2006 m. gruodžio 6 d. – pirkėjas UAB „Kirmėliškių sodybos“ tapo sklypo savininku. Sutarties pasirašymo dieną UAB „Kirmėliškių sodybos“ pareiškėjai sumokėjo 5 000 000 Lt avansą, o likusią sumą įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip iki 2008 m. birželio 1 d. (Sutarties 2.1.2 p.), tačiau 2007 m. rugsėjo 17 d. susitarimu Sutarties 2.1.2 punktas buvo pakeistas, nustatant likusios nesumokėtos 5 000 000 Lt sumos sumokėjimo terminą ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 31 d. ir UAB „Kirmėliškių sodybos“ 2007 m. rugsėjo 26 d. pavedimu pareiškėjui pervedė dar 1 220 000 Lt. Iš viso UAB „Kirmėliškių sodybos“ pareiškėjui sumokėjo 6 222 000 Lt, o likusios 3 778 000 Lt sumos už įsigytą turtą nesumokėjo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2674-232/11 pažymėta, jog sudarant Sandorį nei pareiškėjas, nei pirkėjas sprendimų nepriėmė vienasmeniškai, o sprendimai dėl Sutarties sudarymo buvo priimti visuotinių akcininkų susirinkimo. Prieš pat Sutarties sudarymą, 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. lapkričio 13 d. atliktas turto vertinimas ir pagal 2006 m. lapkričio 13 d. turto vertinimo išvadą – žemės sklypo ateities rinkos vertė sudarė 9 570 000 Lt, o pagal 2006 m. lapkričio 8 d. turto vertinimo išvadą minėto turto rinkos vertė – 9 700 000 Lt, likvidacinė – 6 800 000 Lt, o šiuos duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis yra galiojanti, todėl nėra pagrindo ginčyti teismo nustatytų faktų ir analizuoti naujų įrodymų dėl rinkos kainos. Be to, pareiškėjo siekis teismine tvarka susigrąžinti iš asocijuoto asmens 3 778 000 Lt skolą, patvirtina tikrąją rinkos kainą, nes Vilniaus apygardos teismui 2010 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Kirmėliškių sodybos” iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas, kreipdamasis dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą, pats pripažino, jog turto pardavimo kaina pagal Sutartį buvo 10 000 000 Lt, o 3 780 000 Lt suma yra UAB „Kirmėliškių sodybos“ negrąžinta (nesumokėta) skola.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip kreditorius, turėjo teisę laisva valia apsispręsti, ar tikslinga dalyvauti bankroto procese ir atsisakyti savo reikalavimo bankroto byloje sudarant taikos sutartį dėl įmonės finansinių reikalavimų (įskaitant šalių konstatavimą, kad Sutarties kaina yra sumažinama 3 780 000 Lt suma), kas tik patvirtina sklypo tikrąją rinkos kainą – 10 000 000 Lt . Be to, pareiškėjui nebuvo pagrindo išrašyti 2011 m. gruodžio 27 d. kreditinę sąskaitą faktūrą, nes šalys nebuvo susitarusios dėl sklypo pirkimo-pardavimo kainos mažinimo.

Nurodė, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 80 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs MAĮ 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas, t. y. penki praėję kalendoriniai metai, skaičiuojami atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, o pagal Metinių pelno mokesčio deklaracijų PLN204, PLN204A, PLN204N, PLN204U formų užpildymo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2006 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. VA-2 (2009 m. balandžio 30 d, Nr. VA-34 redakcija), 183 punktą, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo pateiktoje deklaracijoje nustatomi trūkumai, jie turi būti pašalinti VMI viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 nustatyta tvarka. Sisteminė Mokesčių deklaracijų pateikimo, priėmimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir veiklos nevykdančių mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų pateikimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135, analizė leidžia teigti, kad mokesčio deklaracija gali būti tikslinama, nustačius, kad ji užpildyta su klaidomis ar esant trūkumų, ką konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-872/2011, o pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojas mokestį perskaičiuoja pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai. Šiuo atveju 2006 metų pelno mokestis ir socialinis mokestis buvo apskaičiuoti teisingai ir šių mokesčių deklaracijose klaidų ir trūkumų nebuvo, o pareiškėjas minėtų mokesčių deklaracijas už 2006 metus patikslino 2011 m. gruodžio 27 d. išrašytos juridinės galios neturinčios kreditinės sąskaitos pagrindu, todėl mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad realiai 2011 m. gruodžio 31 d. pelno mokesčio ir socialinio mokesčio permokų nebuvo, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą sprendimą negrąžinti ginčo permokų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas analizavo MAĮ 36 straipsnio, 57 straipsnio, 66 straipsnio, 68 straipsnio, 80 straipsnio, Metinių pelno mokesčio deklaracijų PLN204, PLN204A, PLN204N, PLN204U formų užpildymo taisyklių, patvirtintų VMI 2007 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. VA-2 (toliau – ir Metinių pelno mokesčio deklaracijų formų užpildymo taisyklės), 186 punkto, Mokesčių deklaracijų pateikimo, priėmimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir veiklos nevykdančių mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų pateikimo taisyklių, patvirtintų minėtu VMI viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 (toliau – ir Mokesčių deklaracijų pateikimo taisyklės), nuostatas ir darė išvadą, kad mokesčio deklaracija gali būti tikslinama, nustačius, jog ji užpildyta su klaidomis ar esant trūkumų, turinčių (turėsiančių) įtakos mokesčių mokėtojo mokestinei prievolei.

Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 10 straipsnio (2006 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija), PMĮ 7 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 8, 33 ir 37 dalių, 40 straipsnio 1 ir 3 dalių, Socialinio mokesčio įstatymo 4 straipsnio (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-231 redakcija), Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 15 straipsnio 1 dalies teisines nuostatas ir sprendė, kad mokesčių mokėtojo ūkinės operacijos turi būti pagrįstos objektyvia, aiškia ir išsamia informacija, o mokesčių deklaracija gali būti tikslinama tik nustačius, kad ji užpildyta su klaidomis ar esant trūkumų, turinčių įtakos mokesčių mokėtojo mokestinei prievolei.

Teismas akcetavo, kad Sutarties pasirašymo dieną UAB „Kirmėliškių sodybos“ pardavėjui UAB „Laineda“ sumokėjo 5 000 000 Lt avansą. Sutarties 3 straipsnyje buvo nurodyta, jog šios Sutarties sudarymas patvirtina ir įrodo Turto perdavimo – priėmimo faktą tarp šalių ir kad ši sutartis laikoma Turto perdavimo – priėmimo aktu. Pagal Sutarties 3.2 punktą, sutarties pasirašymo dieną pirkėjas tampa turto savininku, t. y. įgyja nuosavybės teisę į Turtą. Taigi, Sutarties pasirašymo dieną pirkėjas UAB „Kirmėliškių sodybos“ tapo Turto savininku, t. y. įgijo nuosavybės teisę į Turtą. Sutarties pagrindu įvykusį nekilnojamojo turto tiekimą UAB „Laineda“ įformino išrašydama pirkėjui, t. y. UAB „Kirmėliškių sodybos“, 2006 m. gruodžio 6 d. sąskaitą-faktūrą Nr. LAI 00001 10 000 000 Lt. Minėtą sumą pareiškėjas pripažino savo pajamomis, gautas pajamas deklaravo pateiktoje metinėje finansinėje atskaitomybėje bei pelno mokesčio deklaracijoje, ir už 2006 metus deklaravo bei į biudžetą sumokėjo 1 073 388 Lt pelno mokesčio, taip pat deklaravo ir į biudžetą sumokėjo 286 237 Lt socialinio mokesčio. UAB „Kirmėliškių sodybos“ 2007 m. rugsėjo 26 d. pavedimu pardavėjui, t. y. pareiškėjui, pervedus dar 1 220 000 Lt, iš viso UAB „Kirmėliškių sodybos“ pardavėjai UAB „Laineda“ pagal Sutartį sumokėjo 6 222 000 Lt, o likusios sutarties sumos, t. y. 3 778 000 Lt, už pagal Sutartį įsigytą turtą, nesumokėjo. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 27 d. UAB „Kirmėliškių sodybos“ išrašė kreditinę sąskaitą-faktūrą Nr. LAI 00002, kuria 3 780 000 Lt koregavo 2006 m. gruodžio 6 d. sąskaitą-faktūrą Nr. LAI 00001, t. y. ja žemės sklypo pardavimo kainą sumažino iki tiek, kiek UAB „Kirmėliškių sodybos“ už šį sklypą jam faktiškai buvo sumokėjusi, ir būtent minėtos kreditinės sąskaitos-faktūros Nr. LAI 00002 pagrindu pareiškėjas 2011 m. gruodžio 27 d. mokesčių administratoriui pateikė patikslintas pelno mokesčio ir socialinio mokesčio deklaracijas už 2006 metus, o 2011 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymus dėl 567 000 Lt pelno mokesčio ir 151 000 Lt socialinio mokesčio permokų grąžinimo.

Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju byloje ginčo dėl aplinkybės, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu pareiškėjas ir UAB „Kirmėliškių sodybos“ buvo asocijuoti asmenys, kaip tai suprantama pagal PMĮ 2 straipsnio 8 dalį, nėra. Tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nesukonkretino, kokią konkrečiai įtaką, kaip asocijuoti asmenys, vienas kitam darė pareiškėjas ir UAB „Kirmėliškių sodybos“. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, jog Sutarties sudarymo momentu (2006 m. gruodžio 6 d.) Sandorio šalys darė viena kitai įtaką ir dėl to Sandorio kaina galėjo neatitikti tikrosios rinkos kainos. Pareiškėjas taip pat neįvardino, kokį konkretų ūkinį įvykį ar ūkinę operaciją jis įformino 2011 m. gruodžio 27 d. išrašydamas kreditinę sąskaitą-faktūrą Nr. LAI 00002, bei nepaaiškino, kodėl, nurodant PMĮ 40 straipsnio 1 dalį, buvo išrašyta kreditinė sąskaita-faktūra, kuria mažinama parduoto sklypo kaina iki būtent pirkėjo faktiškai sumokėtos sumos, t. y. 6 220 000 Lt, o ne iki 483 000 Lt sumos, kurią, pareiškėjo teigimu, kaip tikrąją rinkos kainą, atitinkančią PMĮ 40 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2011 m. gruodžio 28 d, nustatė UAB „Auditas ir Konsultacijos“.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Kirmėliškių sodybos“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą BUAB „Dutch Investment Company“ ir civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Kirmėliškių sodybos“ ieškinį atsakovams UAB „Laineda“, BUAB „Dutch Investment Company“, A. S. ir kt. dėl žalos atlyginimo, 2011 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2674-232/11 konstatavo, jog sudarant Sutartį nei pareiškėjas, nei pirkėjas, t. y. UAB „Kirmėliškių sodybos“, sprendimų nepriėmė vienasmeniškai, nes sprendimai dėl Sutarties sudarymo buvo priimti visuotinių akcininkų susirinkimo. Sprendimą pirkti žemės sklypą 2006 m. gruodžio 5 d. priėmė UAB „Kirmėliškių sodybos“ neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio sprendimu buvo nuspręsta ir pritarta ne tik sutarties dėl žemės sklypo iš pareiškėjo įsigijimui, bet ir dėl konkrečios žemės sklypo įsigijimo kainos, t. y. pritarta žemės sklypo įsigijimui už 10 000 000 Lt. Be to, Vilniaus apygardos teismas šioje nutartyje taip pat nustatė, kad prieš pat Sutarties sudarymą, t. y. likus mažiau nei mėnesiui iki jos pasirašymo, 2006 m. lapkričio 8 d. buvo atliktas turto vertinimas ir pagal UAB „Ober-Haus“ 2006 m. lapkričio 8 d. turto vertinimo išvadą nustatyta Turto rinkos vertė – 9 700 000 Lt, o likvidacinė vertė – 6 800 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Sutarties sudarymo metu šio turto vertė buvo mažesnė.

Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2674-232/11, šiuo metu yra įsiteisėjusi, teismas nurodė, kad šioje civilinėje byloje nustatytos reikšmingos nagrinėjamai bylai faktinės aplinkybės dėl UAB „Ober-Haus“ 2006 m. lapkričio 8 d. turto vertinimo išvados pagrįstumo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis šioje administracinėje byloje iš naujo įrodinėjamos nebus, taip pat nebus vertinami ir analizuojami pareiškėjo teiginiai dėl „Auditas ir konsultacijos“ 2011 m. gruodžio 28 d. turto vertinimo ataskaitoje Nr. 528/2039(Tra):11 nustatytos Turto rinkos vertės.

Taip pat byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-l500-603/1200 iškėlė UAB „Kirmėliškių sodybos“ bankroto bylą, 2010 m. liepos 15 d. nutartimi patvirtino UAB „Kirmėliškių sodybos“ kreditorių 5 995 480 Lt finansinių reikalavimų ir 2010 m. spalio 4 d. nutartimi pripažino UAB „Kirmėliškių sodybos“ bankrutavusia. Pareiškėjui 2010 m. gegužės 31 d. raštu kreipusis į bankroto administratorių dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 29 d. nutartimi patikslino BUAB „Kirmėliškių sodybos“ kreditorių sąrašą pareiškėjo finansiniais reikalavimais – 5 415 984 Lt suma, kurią sudarė pareiškėjai negrąžinta skola pagal Sutartį – 3 780 000 Lt ir sutartiniai delspinigiai bei procesinės palūkanos – 1 635 984 Lt, tačiau 2012 m. vasario 14 d. pareiškėjas atsisakė dalies kreditorinio reikalavimo (3 780 000 Lt) ir su BUAB „Kirmėliškių sodybos“ 2012 m. gegužės 11 d. pasirašė taikos sutartį civilinės bylos Nr. B2-2492-603/2012 dalyje dėl įmonės finansinių reikalavimų (įskaitant šalių konstatavimą, kad Sutarties kaina yra sumažinama 3 780 000 Lt suma), ir šią taikos sutartį 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi patvirtino Vilniaus apygardos teismas.

Taigi, teismas konstatavo, kad UAB „Ober-Haus“ 2006 m. lapkričio 8 d. turto vertinimo išvada šiuo metu yra galiojanti ir nenuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka, ir pats pareiškėjas, kreipdamasis dėl įtraukimo į BUAB „Kirmėliškių sodybos“ kreditorių sąrašą, savo veiksmais pripažino, jog turto pardavimo kaina pagal 2006 m. gruodžio 6 d. nekilnojamojo turto pardavimo-pirkimo sutartį buvo 10 000 000 Lt, o 3 780 000 Lt suma yra UAB „Kirmėliškių sodybos“ negrąžinta (nesumokėta) skola. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad kreditoriai turi teisę atsisakyti visų ar dalies savo reikalavimų, pareiškėjas, kaip BUAB „Kirmėliškių sodybos“ kreditorius, šiuo atveju turėjo teisę laisva valia apsispręsti, ar tikslinga dalyvauti bankroto procese, taip pat atsisakyti savo reikalavimo bankroto byloje, todėl pareiškėjo siekis teismine tvarka susigrąžinti iš asocijuoto asmens 3 778 000 Lt skolą patvirtina sklypo tikrąją rinko kainą – 10 000 000 Lt.

Teismas pažymėjo, kad, Civilinio kodekso 6.192 straipsnio 4 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus, ir atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju Sutartis buvo patvirtinta notaro, šalių susitarimas dėl kainos sumažinimo, kaip esminės Sutarties sąlygos pakeitimo, šiuo atveju taip pat turėjo būti patvirtintas notaro, tačiau pareiškėjas vienašališkai, nekeičiant Sutarties esminės sąlygos (dėl kainos), 2011 m. gruodžio 27 d. išrašė UAB „Kirmėliškių sodybos“ kreditinę sąskaitą-faktūrą LAI 00002, kuria 3 780 000 Lt suma koregavo 2006 m. gruodžio 6 d. sąskaitą- faktūrą LAI 00001, t. y., žemės sklypo pardavimo kainą sumažino iki tiek, kiek UAB „Kirmėliškių sodybos“ už šį sklypą faktiškai yra sumokėjusi.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju juridinis pagrindas pagal BAĮ 12 straipsnio nuostatas išrašyti kreditinę sąskaitą-faktūrą dėl kainos pakeitimo pareiškėjui atsirado tik 2012 m. gegužės 11 d., t. y., kai pareiškėja ir UAB „Kirmėliškių sodybos“ pasirašė taikos sutartį civ. bylos Nr. B2-2492-603/2012 dalyje dėl įmonės finansinių reikalavimų (įskaitant šalių konstatavimą, kad 2006 m. gruodžio 6 d. sudarytos Sutarties kaina yra sumažinama 3 780 000 Lt suma). Kadangi, vadovaujantis aukščiau paminėtomis BAĮ 12 straipsnio ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, nauja ūkinė operacija į apskaitą įtraukiama tik po to, kai ji įvyksta, ir pateikiama tų ataskaitinių laikotarpių finansinėje atskaitomybėje neatsižvelgiant į pinigų gavimą arba išmokėjimą, todėl šiuo atveju turėtų būti mažinamos pareiškėjo 2012 metų pajamos.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad mokesčių inspektorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį tyrimą, padarė pagrįstą išvadą, jog realiai 2011 m. gruodžio 31 d. pelno mokesčio ir socialinio mokesčio permokų nebuvo, todėl priėmė pagrįstą sprendimą negrąžinti pareiškėjai ginčo mokesčių permokų.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 261 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais motyvais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, jog:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti UAB „Auditas ir konsultacijos“ vertinimo ataskaitą ir, priimdamas sprendimą, rėmėsi netinkamais įrodymais. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas privalėjo įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus. Nurodo, kad bylose nesutapo nei šalys, nei faktinės aplinkybės, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi.

2. Ginčo byloje dėl to, kad Sutarties šalys buvo asocijuoti asmenys, nėra. Pažymi, kad įstatymų leidėjas nereikalauja įrodyti įtakos darymo fakto, todėl mano, kad užtenka nustatyti, jog asmenys yra asocijuoti. Pareiškėjas teismui yra pateikęs įrodymų dėl Sutarties šalių asocijuotumo.

3. Atsakovas nepagrindė, kodėl nėra pagrindo vadovautis UAB „Auditas ir konsultacijos“ vertinimo ataskaita, tačiau šios ataskaitos įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Nurodo, kad ši ataskaita yra informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios.

4. 2011 m. lapkričio 27 d. išrašyta kreditinė sąskaita faktūra yra juridinę galią turintis dokumentas, kuriuo įformintas anksčiau įvykusio prekių tiekimo sandorio aplinkybių pasikeitimas, kurį sąlygojo minėtos vertinimo ataskaitos duomenys. Naujo vertinimo atlikimą iniciavo pasikeitę pareiškėjo akcininkai.

5. Buhalterinės apskaitos įstatymo 15 straipsnis neįtvirtina baigtinio sąrašo, kada apskaitos dokumentas gali būti tikslinamas.

6. Iš apibendrinto Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio mokesčių administratoriaus išaiškinimo darytina išvada, kad kretinės sąskaitos faktūros išrašymas ir jos teisinė galia nėra tiesiogiai siejama su sutarties, kurios pagrindu buvo atlikta ūkinė operacija, koregavimu.

7. Nurodytas motyvas netenkinti pareiškėjo prašymo grąžinti mokesčių permokas dėl to, kad Sutartyje kaina nebuvo pakeista notariškai patvirtintu susitarimu, nėra nei teisingas, nei teisiškai pagrįstas, kadangi nei mokesčių administratorius, nei teismas nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais.

8. Atkreiptinas dėmesys į 7-ojo Verslo apskaitos standarto dėl „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimo ir klaidų taisymo“ metodines rekomendacijas, pagal kurias vienas iš esminių klaidos pavydžių pateiktas atvejis, kai į ankstesnio laikotarpio finansinę atskaitomybę buvo įtraukta per didelė nebaigtų vykdyti sutarčių suma ir gautinos sumos pagal sutartis, kurios toliau nebevykdomos.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia analogiškais motyvais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, atsakovas pažymi, kad šalis, kitas dalyvavęs byloje asmuo ar asmuo, kuriam sprendimas sukelia teisinių padarinių, kitose bylose gali remtis teismo sprendimu, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis teisinių pasekmių sukelia ir mokesčių administratoriui, todėl jis gali remtis šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-RMA-23660 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. S-173 (7-175/2013), kuriais nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti 567 000 Lt pelno mokesčio ir 151 000 Lt socialinio mokesčio permokas.

Ginčijamas atsakovo, Valstybinės mokesčių inspekcijos, sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nepagrįstai 2011 m. gruodžio 27 d. patikslino 2006 metų pelno mokesčio ir laikinojo socialinio mokesčio deklaracijas, nes 2011 m. gruodžio 27 d. išrašyta kreditinė sąskaita, neturi juridinės galios, kadangi tuo metu neįvyko jokia ūkinė-finansinė operacija, todėl realiai 2011 m. gruodžio 31 d. pelno ir laikinojo socialinio mokesčio permokų nebuvo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 gruodžio 27 d. pateikė atsakovui prašymą sugrąžinti minėtą permoką. Šį prašymą grindė tuo, kad tarp jo ir UAB „Kirmėliškių sodybos“, kurie tuo metu buvo asocijuoti asmenys, 2006 m. gruodžio 6 d. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartis, pagal kurią pirkėjas pareiškėjui turėjo sumokėti 10 000 000 Lt. Pareiškėjas šias lėšas deklaravo kaip uždirbtas pajamas ir nuo jų į biudžetą sumokėjo atitinkamo dydžio pelno ir socialinį mokesčius. Tačiau UAB „Kirmėliškių sodybos“ iki 2007 m. rugsėjo 26 d. dalimis pareiškėjui sumokėjo už žemės sklypą tik 6 222 000 Lt, liko nesumokėta 3 778 000 Lt. Dėl žemės sklypo vertės tarp pareiškėjo ir UAB „Kirmėliškių sodybos“ kilo teisminiai ginčai, bei 2011 m. gruodžio 28 d. buvo atliktas naujas žemės sklypo vertės nustatymas („Auditas ir konsultacijos“ 2011 m. gruodžio 28 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 528/2039(Tra):11), kurių rezultate buvo nustatyta, kad žemės sklypo pardavimo kaina neatitiko rinkos kainos bei kad sandorio šalys pripažįsta sandorio vertę -6 222 000 Lt.

Pareiškėjo teigimu, susidaręs žemės sklypo pardavimo kainos skirtumas - 3 778 000 Lt, yra pareiškėjo negautos pajamos, nuo kurių į biudžetą buvo sumokėti pelno ir socialinis mokesčiai, yra mokesčio permoka, kurią jam turi grąžinti atsakovas.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, Pelno mokesčio įstatymas bei kiti teisės aktai, kurie yra susiję su šių įstatymų įgyvendinimu.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal teisinio reguliavimo paskirtį ir taikymo sritį Mokesčių administravimo įstatymas yra bendroji teisės norma (Mokesčių administravimo įstatymo 1; 3 str.), o Pelno mokesčio įstatymas yra specialioji teisės norma (Pelno mokesčio įstatymo 1 str.).

Toks šių teisės normų tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad sprendžiant klausimą, ar yra atsiradusi pelno mokesčio permoka, visų pirma turi būti vadovaujamasi Pelno mokesčio įstatymo nuostatomis ir tik po to, kai remiantis šiomis nuostatomis yra konstatuojamas teisinę reikšmę turintis faktas – mokesčio mokėtojui susidarė pelno mokesčio permoka, yra sprendžiamas šios permokos grąžinimo klausimas, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (Pelno mokesčio įstatymo 53 str. 1 d.).

Pelno mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kuri nustato, kad „Pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus <...>“.

Pajamų ir sąnaudų kaupimo principo esmė yra pateikta Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 11 straipsnyje ir Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintame 10 - ajame verslo apskaitos standarte „Pajamos“ (byloje aktuali Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto direktoriaus 2007 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. VAS-3 redakcija).

Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad „Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į įmonės apskaitą registruojami tada, kai jie įvyksta, ir pateikiami tų ataskaitinių laikotarpių finansinėse ataskaitose, neatsižvelgiant į pinigų gavimą arba išmokėjimą. Pagal kaupimo principą pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos - tada, kai jos patiriamos.“

10 - ojo verslo apskaitos standarto „Pajamos“ 4 ir 18 punktuose taip pat nustatyta, kad „Pajamos pripažįstamos vadovaujantis kaupimo principu, t. y. apskaitoje registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą.“(4 p.). „Pajamos pripažįstamos tik tais atvejais, kai tikimasi (14 punkto 3 dalis), kad pardavus prekes bus gauta ekonominės naudos. <...> Tačiau jeigu kyla abejonių, ar bus gauta jau į pajamas įtraukta suma, tada skolos suma, kurios nebesitikima gauti, įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos.“ (18 p.).

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad pajamų ir sąnaudų kaupimo principo taisyklių laikymasis pasireiškia tuo, kad mokesčio mokėtojas pajamas apskaitoje turi registruoti tuomet, kai jos yra uždirbamos, nepriklausomai nuo to kada už jas bus apmokėta, t.y., pajamų uždirbimo momentu, kuris, paprastai, sutampa su prekių pardavimo diena (atitinkamos sąskaitos išrašymu, sandorio sudarymu), nepaisant to kada už jas bus apmokėta. O tais atvejais, kai už parduotas prekes negaunama visų ar dalies pajamų, tai susidariusi skola yra įtraukiama į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, neatsižvelgiant į tai, kurį laikotarpį (ankstesnį ar ataskaitinį) pajamos buvo pripažintos (uždirbtos).

Savo ruožtu reikalavimas atsiradusias skolas įtraukti į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, lemia, kad tokiais atvejais, Pelno mokesčio įstatymo taikymo prasme, nesusidaro šio mokesčio permoka, nes atitinkamai yra mažinamos to atskaitinio laikotarpio, į kurį buvo įtraukta skola į sąnaudas, pajamos.

Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar visų lėšų iš minėto sandorio pareiškėjas negavo remiantis „Auditas ir konsultacijos“ atlikta 2011 m. gruodžio 28 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 528/2039(Tra):11, kuria buvo nustatyta kita, žemesnė, žemės sklypo rinkos kaina, ar remiantis tarp šalių 2012 m. gegužės 11 d. sudaryta taikos sutartimi, kuria žemės sklypo kaina buvo nustatyta 6 222 000 Lt, atsiradusios skolos - 3 778 000 Lt, ir nuo jos sumokėtų 567 000 Lt pelno mokesčio ir 151 000 Lt socialinio mokesčio, nebuvo pagrindo pripažinti šių mokesčių permokomis.

Šiuo atveju nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kuriais teigiama, kad remiantis Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio nuostatomis, patikslinus aptariamo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio kainą, pagal jos tikrąją sandorio vertę (6 222 000 Lt), jam atsirado minėtų mokesčių permokos.

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas pelno mokesčio mokėtojai yra įpareigojami, apmokestinamąjį pelną apskaičiuoti, o tuo pačiu pripažinti pajamomis ir sąnaudomis tas sumas, kurios yra gautos, remiantis atliktų ūkinių operacijų ir sandorių tikrosiomis rinkos kainomis, o jei šio reikalavimo nesilaikoma, yra atitinkamai koreguojamos pelno mokesčio mokėtojų pajamų ir sąnaudų sumos, remiantis atliktų ūkinių operacijų ir sandorių tikrosiomis rinkos kainomis. Tokios korekcijos rezultate susidaręs pajamų ir sąnaudų sumų skirtumas yra apskaitomas laikantis minėto pajamų ir sąnaudų kaupimo principo reikalavimų. Tai lemia, kad ši teisės norma yra skirta įgyvendinti pajamų ir sąnaudų kaupimo principo nuostatas, o ne pelno mokesčio permokos klausimus.

Kadangi socialinio mokesčio bazės dydis priklauso nuo apmokestinamo pelno dydžio bei jo apskaičiavimo sąlygų ir tvarkos, todėl nesant pelno mokesčio permokos, nėra pagrindo teigti ir apie socialinio mokesčio permokos atsiradimą (Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 str. 1 d.).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad ginčą nagrinėjusios ikiteisminės institucijos ir pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laineda“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė