2020-10-28 Nr. AB-20258-3-61-3-04513-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2346-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04513-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jis buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. netinkamomis sąlygomis, t. y. nebuvo užtikrintas privatumas duše, nes buvo vedamas praustis su kitu asmeniu į vieną dušą, nebuvo kilimėlio. Dušo sienos ir lubos padengtos pelėsiu, netvarkingos, per stebėjimo langelį jį stebėjo pareigūnai, tarp kurių buvo ir moterų. Dėl to pareiškėjas patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, jautė pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareigūnai atlieka nuolatinę asmenų stebėjimo kontrolę, su asmenimis bendrauja laikydamiesi etikos reikalavimų. Asmenims suteikiama teisė nusiprausti po dušu. Siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą, įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m, 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų, plotis yra 1,2 m. Kamerose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus, kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų, jose nuteistieji patys turi palaikyti švarą. Pareiškėjas buvo supažindintas su kreipimosi į psichologinę tarnybą tvarka. Jam rekomenduota, esant būtinumui, kreiptis į psichologą, pas kurį pareiškėjas buvo iškviestas 2018 m. kovo 16 d. gavus jo rašytinį prašymą. Išskirtinių psichologinio elgesio sutrikimų nenustatyta. Atsakovo atstovas vertino, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) nuostatos nenustato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo, byloje yra duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje yra įrengusi pertvaras, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m, dušinėse sudarytos sąlygos persirengti, t. y. patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų, nes byloje nėra pareiškėjo skundų ar pretenzijų Lukiškių TI-K administracijai. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo ir orumo pažeidimo atmetė.

7. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog dušai yra netvarkingi ir nešvarūs, nes byloje nėra duomenų, kad tokie pažeidimai buvo nustatyti.

8. Teismas aptarė HN 134:2015 44, 68 punktų nuostatas ir nurodė, kad jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktai suimtųjų / nuteistųjų naudojimosi dušu dažnumo nereglamentuoja. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neneigė, kad jam buvo užtikrinta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl teismas vertino, jog atsakovo atstovas nepadarė teisės aktų pažeidimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.4 punktas, kuriame nustatyta, jog turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai, nekeičia ginčo esmės, kadangi minėta rekomendacija nėra imperatyvaus pobūdžio.

9. Dėl pareiškėjo argumento, jog jam atsirado psichologinių sutrikimų dėl netinkamų naudojimosi dušu sąlygų, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2 kartus buvo iškviestas pas psichologus, nebuvo nustatyta išskirtinių adaptacijos sunkumų, pareiškėjas suicidinių minčių ar ketinimų neišsakė, todėl rekomenduota, esant būtinumui, kreiptis į psichologus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo psichikos būklė įvertinta specialistų, jis teismui nepateikė duomenų, jog nebūtų suteikta pagalba, kai jis kreipėsi į psichologus, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, esant būtinybei, turėjo teisę kreiptis į psichologinę tarnybą ir atitinkamai gauti reikiamą pagalbą. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

10. Nenustatęs vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas R. k. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Teismas neteisingai įvertino jam padarytą žalą ir atsakovo atstovo pateiktus duomenis. Atsakovo atstovas neigia, kad pareiškėjas kreipėsi į psichologą, nors jis prašė pagalbos, tik Lukiškių TI-K darbuotojai to neužfiksavo;

12.2. Teismas taikė Lietuvos Respublikos teisės aktus, kurie prieštarauja Europos Sąjungos teisei, nes pareiškėjui turi tekti 4 kv. m ploto, neskaičiuojant baldų užimamo ploto;

12.3. Teismas nevertino aplinkybės, kad jam prausiantis duše, jis buvo stebimas pareigūnių, taip pat netinkamai įvertino dušų apgailėtiną būklę;

12.4. Iš dušo jis buvo vedamas per visą korpusą žiemą, koridoriaus temperatūra neviršijo 5–6 laipsnių šilumos, dėl to sirgo ir buvo gydomas;

12.5. Kreipėsi į pareigūnus su prašymais, tačiau jie buvo neregistruojami;

12.6. Teismas nemotyvavo, kodėl atsisakė priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nenurodė, jokių argumentų, kodėl nesivadovavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika neturtinės žalos atlyginimo aspektu.

13. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmens privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus analogiškus nepatogumus.

15. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo R. K. skundo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo išsakytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų (privatumo neužtikrinimas duše; netvarkingi, nešvarūs dušai), atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo pretenzijų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Kadangi nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nurodytų CK 6.271 straipsnyje, konstatuota, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

18. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad skundas yra pagrįstas ir turi būti tenkintas.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų, byloje surinktus įrodymus, neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad teisės aktai nenustato jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše ar atskirų kabinų įrengimu; kad Lukiškių TI-K administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje yra įrengusi pertvaras, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Pareiškėjas nenurodo bylos įrodymų, kurie paneigtų atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kad pertvaros buvo įrengtos. Pareiškėjas taip pat byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėją stebėjo pareigūnės, kai jis prausėsi duše. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nėra pateikęs tokio pobūdžio skundų ar pretenzijų Lukiškių TI-K administracijai. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo skundo teiginius, kad dušai buvo netvarkingi, nešvarūs.

21. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė ginčą tik dėl naudojimosi dušu sąlygų, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

22. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl turėtų būti pripažintos neteisingomis.

23. Pareiškėjas nurodo, kad iš dušo buvo vedamas per visą korpusą, kur buvo šalta, ir jis susirgo bei buvo gydomas, tačiau nenurodo, nei kada jis susirgo, nei kada jis buvo gydomas dėl to, kad peršalo, kai buvo vedamas iš dušo. Šie deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skunde jis prašė skaičiuoti, jog vienam asmeniui turi tekti 4 kv. m ploto atskaičius baldus, tačiau pareiškėjo skunde tokio pobūdžio aplinkybės nėra nurodytos, todėl nėra suprantama, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti tokias aplinkybes.

25. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidus jo teisių, nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

26. Kadangi nėra nustatyti valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas), todėl nenagrinėtini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo patirta neturtine žala ir jos atlyginimu.

27. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė