2017-08-30 Nr. AB-15809-3-61-3-01442-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-684-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01442-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Icor“ (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato P. G., 2017 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2017 m. balandžio 3 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-773 kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti šiame procese susidarysiančias bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–24) prašė administracinę bylą nutraukti, nurodydamas, kad atsižvelgiant į tai, jog mokesčių administratorius galbūt netinkamai motyvavo skundžiamą turto arešto aktą ir tai sukėlė abejonių jo pagrįstumu, VMI priėmė 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-1268, kuriuo buvo panaikintas minėtas turto arešto aktas.

2017 m. birželio 20 d. pareiškėjas pateikė lydraštį dėl dokumentų teikimo į administracinę bylą (b. l. 40–41), kuriame, be kita ko, papildomai paaiškino, jog gavo VMI 2017 m. birželio 12 d. raštą dėl informacijos pateikimo Nr. (23.1-08)-RNA-19064, iš kurio matyti, kad atsakovas ginčijamą turto arešto aktą 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-319-1268 panaikino ne dėl netinkamos mokesčių administratoriaus argumentacijos, pateiktos turto arešto akte, bet dėl to, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo turtinę padėtį, laiku vykdomas mokestines prievoles ir kitas pareiškėjui kaip mokesčių mokėtojui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnį privalomas pareigas, nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti turto areštą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartimi (b. l. 59–62) administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė ir nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pagal to paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Šių teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo, o tai reiškia, kad administraciniame teisme gali būti sprendžiama ne dėl bet kurios valstybinio administravimo subjekto veiklos, o tik tos, kuri atitinka ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad atsakovui pateikus atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir prie jo pridėjus VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo panaikinti ginčijamą 2017 m. balandžio 3 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1268 kopiją, kuriuos teismas 2017 m. gegužės 23 d. išsiuntė pareiškėjo atstovui, akivaizdžiai tapo žinoma aplinkybė, kad skundžiamas turto arešto aktas yra panaikintas. Taigi, teismas padarė išvadą, kad, VMI panaikinus skundžiamą turto arešto aktą, neliko ginčo dalyko, t. y. paties pareiškėjo skunde suformuluoto reikalavimo, dėl kurio turėtų būti priimtas teismo sprendimas.

Tuo tarpu pareiškėjui nesuformulavus kitokių reikalavimų dėl pažeistų teisių gynimo ir nustačius, kad ginčijamas turto arešto aktas jau yra paties atsakovo panaikintas kitu administraciniu aktu, pabrėžtina, jog teismo sprendimas tik dėl paties skundžiamo administracinio akto panaikinimo yra negalimas, nes jis neturėtų įtakos tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams, nesukeltų pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, t. y. pareiškėjo turimų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, jokie įstatymo saugomi pareiškėjo interesai negalėtų būti apginti, toks procesas būtų beprasmis.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pozicijos, jog tais atvejais, kai pats atsakovas kitu administraciniu aktu panaikina ginčijamą sprendimą, toks ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme, savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (rėmėsi LVAT 2013 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-151/2013). Taigi, įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju neliko ginčo dalyko, teismas konstatavo, kad byla nenagrinėtina teisme, todėl nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde suformuluoto prašymo priteisti procese susidarysiančias bylinėjimosi išlaidas, teismas pabrėžė, jog ABTĮ 40 straipsnyje yra numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai proceso šalių išlaidos atlyginamos. Pagal šio straipsnio nuostatas, teisę gauti savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau ABTĮ nenumato galimybės priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai byla nutraukiama, kaip nenagrinėtina teismų, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra pagrindo. Kita vertus, teismas taip pat nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog teikdamas skundą teismui pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį. Todėl pažymėjo, kad įvertinus tai, jog byla nutraukiama, kaip nenagrinėtina teisme, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjui grąžintinas už skundo padavimą sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis.

III. Pareiškėjas UAB „Icor“, atstovaujamas advokato P. G., pateikė atskirąjį skundą (b. l. 71–76), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir įpareigoti teismą pakartotinai išnagrinėti šį prašymą.

Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria buvo atsisakyta priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo manymu, skundžiama teismo nutartis šioje dalyje yra akivaizdžiai neteisėta, kadangi teismas klaidingai aiškino ir taikė ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo pagrindinių administracinio proceso principų, nesilaikė nuosekliai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovas pripažino faktą, jog turto arešto aktas buvo priimtas neteisėtai, o jį panaikino tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Taigi, šiuo atveju darytina išvada, kad administracinė byla buvo inicijuota dėl atsakovo kaltės, pastarajam priėmus neteisėtą ir naikintiną turto arešto aktą. Be to, administracinė byla buvo nutraukta dėl atsakovo veiksmų, atsakovui procese pripažinus ginčijamo turto arešto akto neteisėtumą ir jį savarankiškai panaikinus. Pareiškėjo teigimu, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad administracinės bylos nutraukimas šiuo atveju kvalifikuotinas kaip ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas, priimtas pareiškėjo naudai, t. y. vertintinas kaip pareiškėjui palanki teisminio proceso baigtis.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad ABTĮ 40 straipsnis nenustato ir negali nustatyti baigtinio sąrašo atvejų, kada bylą laimėjusi šalis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bendras bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principas, kuriuo vadovaujantis bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kurios naudai yra priimtas palankus procesinis sprendimas. Tuo tarpu ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta teismo diskrecijos laisvė nukrypti nuo ABTĮ 40 straipsnio 1–3 dalių nuostatų ir bylinėjimosi išlaidas paskirstyti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir ekonomiškumo teisiniais principais, atsižvelgiant ne tik į tai, kieno naudai buvo priimtas procesinis sprendimas, bet ir į ginčo kilimo priežastis, šalies indėlį į ginčą, bei kitas svarbias aplinkybes.

Pareiškėjas kartu pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju susidariusi situacija negali būti lyginama su ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nurodyta situacija, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, jog atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Pareiškėjo manymu, ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis yra skirta reglamentuoti tuos atvejus, kai skundas (prašymas, pareiškimas) yra teikiamas dėl įpareigojimo atlikti (nutraukti) tam tikrus veiksmus, ir atsakovas patenkina pareiškėjo reikalavimą.

Tačiau nagrinėjamu atveju administracinio ginčo dalykas buvo administracinio akto teisėtumas – pareiškėjas prašė teismo panaikinti turto arešto aktą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovui kartu su atsiliepimu pateikus įrodymus, jog atsakovas pats panaikino ginčijamą turto arešto aktą, ir suformulavus prašymą dėl administracinės bylos nutraukimo, pareiškėjas objektyviai negalėjo imtis jokių kitų procesinių veiksmų, išskyrus tik sutikti su atsakovo pareikštu prašymu dėl administracinės bylos nutraukimo ir pareikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde, be kita ko, nurodo, kad bylą nagrinėjančiam teismui laikantis pozicijos, jog ABTĮ 40 straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai šaliai gali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, ir ABTĮ 40 straipsnis nenumato galimybės pareiškėjui atlyginti bylinėjimosi išlaidas tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektas administracinės bylos nagrinėjimo proceso metu pats panaikino skundžiamą aktą, yra objektyvus ir viešojo intereso apsaugos būtinybe pagrįstas pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 40 straipsnio nuostatos, nenumatančios galimybės gauti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai administracinė byla nutraukiama viešojo administravimo subjektui pačiam panaikinus skundžiamą aktą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatoms, reglamentuojančiam asmens teisę į teisminę gynybą.

Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 84–91) prašo jo netenkinti, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą, atsakovas prašo mažinti pareiškėjui priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo manymu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta remiantis tinkamu ABTĮ 40 straipsnio aiškinimu ir galiojančia teismų praktika, todėl yra teisėta ir paliktina galioti. Atsakovas pažymi, jog teisę gauti savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas nebuvo patenkintas, o byla buvo nutraukta, kaip nenagrinėtina teismo. Tuo tarpu ABTĮ nenumato galimybės priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai byla nutraukiama, kaip nenagrinėtina teismų.

Šiame kontekste atsakovas akcentuoja, kad ABTĮ 40 straipsnyje nėra jokių nuorodų į plečiamąjį šio straipsnio aiškinimą, taip pat nėra nuorodų į kitus straipsnius, kurie nurodytų papildomus pagrindus bylinėjimosi išlaidų priteisimui. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismui suteikiama laisvė nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, o ne priteisimo taisyklių. Taigi, teismas savo nuožiūra gali pakeisti priteistų bylinėjimosi išlaidų proporcijas, tačiau negali pakeisti egzistuojančių ar sukurti naujų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrindų.

Atsakovas kartu pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė panaikinti VMI sprendimą dėl turto arešto akto, o VMI minėtą sprendimą panaikino. Taigi, buvo įvykdytas pareiškėjo prašymas, todėl, remiantis ABTĮ 40 straipsnio nuostatomis, tam, kad pareiškėjui būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos, jis turėjo atsiimti pateiktą skundą. Tačiau pareiškėjas nepasinaudojo jam suteikta teise atsiimti pateiktą skundą, o tai lėmė, jog teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė nutartį, dėl to pareiškėjas neteko galimybės gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas mano, kad tokia situacija susiklostė ne dėl netinkamo įstatyminio reglamentavimo, o dėl pareiškėjo netinkamo naudojimosi ABTĮ numatytomis procesinėmis teisėmis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas prašo netenkinti atskirojo skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi ABTĮ 40 straipsnio nuostatos neriboja pareiškėjų teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai administracinė byla nutraukiama viešojo administravimo subjektui pačiam panaikinus skundžiamą aktą, tačiau norint ją įgyvendinti, reikia tinkamai naudotis ABTĮ suteiktomis teisėmis.

Teismui visgi nusprendus, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti iš VMI bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsakovas prašo sumažinti priteistiną išlaidų dydį, kadangi byla nėra sudėtinga, joje nespręsti nauji teisiniai klausimai, nereikėjo specialių, ypatingų žinių rengiant skundą. Šiuo aspektu atsakovas taip pat pažymi, kad žyminis mokestis pareiškėjui jau yra priteistas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pabrėžtina, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012, 2013 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-450/2013). Teismas negali keisti pareiškėjo reikalavimo, taip pat ir nuspręsti nagrinėti naują, pareiškėjo nepareikštą, reikalavimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2012). Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskiruoju skundu neginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties dalies, kuria teismas nutraukė administracinę bylą. Taigi, teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, be kita ko, atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo padarytą ir pareiškėjo nekvestionuojamą išvadą dėl administracinės bylos nutraukimo. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju administracinės bylos nutraukimas, kaip nenagrinėtinos administraciniame teisme, kvalifikuotinas kaip ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas, priimtas pareiškėjo naudai, t. y. vertintinas kaip pareiškėjui palanki teisminio proceso baigtis.

Įvertinusi šioje konkrečioje nagrinėjamoje byloje susidariusią situaciją, t. y. aplinkybes, kad po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą, atsakovas pats geranoriškai panaikino pareiškėjo ginčijamą turto arešto aktą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamam ginčui dėl bylinėjimosi išlaidų aktuali ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Tačiau minėtų nuostatų taikymui būtina prielaida – pareiškėjas turi atsisakyti skundo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip matyti iš bylos duomenų, žinodamas, kad atsakovas geruoju įvykdė jo reikalavimą ir pats panaikino ginčijamą VMI 2017 m. balandžio 3 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-773, t. y. išnyko pareiškėjo teismui teikto skundo dalykas, net ir atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, teismui pateikto skundo neatsisakė ir savo skundo reikalavimo netikslino, nors tokią galimybę turėjo.

Tai reiškia, kad pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, turėdamas teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį, siekė tęsti procesą pagal teismui pateikto skundo reikalavimus, t. y. iš esmės siekė kitokios proceso baigties. Todėl šiuo atveju bylos nutraukimas, kaip nenagrinėtinos administraciniame teisme, negali būti vertinamas kaip pareiškėjui palanki teisminio proceso baigtis. Taigi, būtent dėl paties pareiškėjo, kaip minėta, atstovaujamo profesionalaus teisininko, pasirinkto procesinio elgesio ginant savo galbūt pažeistas teises, t. y. nepasinaudojimo minėta teise atsisakyti skundo dėl to, jog atsakovas geruoju patenkino jo reikalavimą padavus skundą teismui, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti nurodytas ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatas, įtvirtinančias galimybę pareiškėjams gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai viešojo administravimo subjektas administracinės bylos nagrinėjimo proceso metu pats panaikina skundžiamą aktą, kaip kad nagrinėjamu atveju.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad atsakovui kartu su atsiliepimu pateikus įrodymus, jog atsakovas pats panaikino ginčijamą turto arešto aktą, ir suformulavus prašymą dėl administracinės bylos nutraukimo, pareiškėjas objektyviai negalėjo imtis jokių kitų procesinių veiksmų, išskyrus tik sutikti su atsakovo pareikštu prašymu dėl administracinės bylos nutraukimo ir pareikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad pareiškėjas, atskirajame skunde teigdamas, jog ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis yra skirta reglamentuoti tik tuos atvejus, kai skundas (prašymas, pareiškimas) yra teikiamas dėl įpareigojimo atlikti (nutraukti) tam tikrus veiksmus, ir atsakovas patenkina pareiškėjo reikalavimą, klaidingai aiškina minėtas ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi jos reglamentuoja ir tuos atvejus, kai skundas teikiamas dėl administracinio akto, pavyzdžiui, dėl VMI turto arešto akto, teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-240-602/2017), būtent kaip ir šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl ABTĮ 40 straipsnio nuostatų galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Taigi, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl minėta nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius