2013-06-25 Nr. AB-3022-3-61-3-00925-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1522/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00925-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2257-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai, apeliantai), 816,59 Lt (kas mėnesį) neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog valstybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos – negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį bei 6.249 straipsnio 1 dalį, valstybės veiksmai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius, kurių dydis lygus neišmokėtos pensijos daliai.

Atsakovai atsiliepimu į skundą (b. l. 18–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Reikalaudamas atlyginti jam padarytą turtinę žalą, pareiškėjas neįrodė visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra pagrindo patenkinti jo skundą. Nenustatytas valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo faktas, nes pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuota ir mokama, remiantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 14–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas ir pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pabrėžė, kad neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu (b. l. 116–120) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 19 040,63 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2012 m. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d.

įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) (pažymėjo, jog iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi. Teismas atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011). Nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. balandžio 12 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galbūt pažeistas teises. Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas sudarė pagrindą teismui pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 11D(P)-4903, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 1 256,59 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 40 210,88 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 33 262,40 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 14 221,77 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 33 262,40 Lt. Faktiškai pareiškėjui išmokėta 14 221,77 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 19 040,63 Lt suma.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą aiškinimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 19 040,63 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2257-(2). Teismo nuomone, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka.

Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei mokėti jam paskirtą 1 256,59 Lt valstybinę pensiją, todėl jį atmetė pagrįstai. Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai neturi įtakos, nes jo teisės į pensiją bus apgintos, išmokėjus priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1D-2257-(2) panaikinimo nėra, todėl ją atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovai apeliaciniu skundu (b. l. 126–127) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodo, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu (b. l. 132) prisideda prie apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir aktualu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1) ar pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino kreiptis į teismą dėl savo tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją gynimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau nurodytu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., skundą Vidaus reikalų ministerijai (institucijai, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. skiria ir moka tokias pensijas) dėl nurodyto sumažinimo pareiškėjas padavė 2010 m. kovo 3 d., o į teismą kreipėsi 2010 m. balandžio 12 d.;

2) ar pareiškėjo teisė į jam paskirtą (nesumažintą) valstybinę pareigūnų pensiją gali būti teismo ginama visa apimtimi ta prasme, kad esant situacijai, kai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis specialia tokį sumažinimą nustatančia įstatymo norma, kuri (jos taikymo eigoje) dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, visa neišmokėta pensijos dalis teismo gali būti priteista pareiškėjui (pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo požiūriu byloje nagrinėjama situacija atitinka kolegijos aprašytą situaciją);

3) teismui nustačius, kad dalis nurodytos pensijos buvo neišmokėta neteisėtai, iš ko turi būti priteista neišmokėtos pensijos dalis: iš Vidaus reikalų ministerijos, kuri (kaip buvo nurodyta aukščiau) yra įstatymo numatyta tokias pensijas skirianti ir mokanti institucija, ar valstybė, kurios įstatymų leidžiamosios valdžios institucija – Lietuvos Respublikos Seimas – nustatė Konstitucijai prieštaraujantį pensijų sumažinimo reglamentavimą.

Kolegija pažymi, kad atsakant į nurodytus klausimus yra būtina taikyti ir aiškinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir su ja siejamų specialių įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pensijų nepriemokų, nuostatas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Nurodytų teisės normų aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiška nagrinėjamai bylai. Todėl šiomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis (joje nurodytos teisės aiškinimo taisyklės bei išvados dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, tinkamumo tokio pobūdžio administracinėse bylose) yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 13 straipsnio taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas situacijos dėl pažeistų teisių išmokant sumažintas pensijas gynimo laike aiškinimas, pagal kurį, taikant pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, teismo buvo konstatuota, kad pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo jis sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas šio termino nepažeidė, todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas teisingai.

Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, atsakovų apeliaciniame skunde nenurodytų motyvų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumu (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis