2016-09-26 Nr. AB-18173-3-61-3-00489-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3928-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00489-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. gruodžio 15 sprendimą Nr. (15/4-1)31-1694(00272); 2) įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškina, kad ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas, vadovaujantis spėjimais, nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais, nemotyvuotas ir formalus. Pareiškėjas yra UAB (duomenys neskelbtini) vienintelis savininkas ir direktorius. Įmonės įstatinio kapitalo dydis – 10 000 Lt. Bendrovėje dirba vadybininku. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad jis nedirba UAB (duomenys neskelbtini) ar kad įmonė įsteigta fiktyviai. Pareiškėjas nesutinka su Departamento teiginiu, kad UAB (duomenys neskelbtini) nupirkta iš UAB „Legal line“, kuri steigia ir parduoda įmones užsieniečiams, siekiantiems įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia steigti įmonių ir jų parduoti, taip pat nėra ribojimo juridinius asmenis parduoti užsieniečiams. Neišdavimas leidimo gyventi tuo pagrindu, kad užsienio valstybės pilietis pirko įmonę iš UAB „Legal Line“ pažeidžia teisinės valstybės principą. Užsienietis, kuris nori vykdyti ūkinę-ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau neišmano valstybinės kalbos ir teisės aktų reikalavimų dėl juridinių asmenų steigimo, elgiasi teisingai ir protingai įsigydamas jau įsteigtą įmonę, kurios veiklą galės plėtoti ateityje.

Tai tik formalumas, sudarantis galimybę užsieniečiui pradėti veikti be papildomų formalumų, teisininkų samdymo dėl įmonės steigimo ar be kitokių papildomų išlaidų. Departamentas sprendime nurodo, kad rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštu, tačiau nedetalizuoja pateiktos informacijos ir jos įtakos sprendimo priėmimui, neprideda paties rašto. Pareiškėjo nuomone, vertinant jo dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Departamentas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, įsigaliojusia nuo 2014 m. lapkričio 1 d., kurioje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai.

Vertina, kad nepagrįstas yra atsakovo argumentas dėl įtarimo, kad užsienietis neketina gyventi ir dirbti Lietuvoje, įvertinus, kad pareiškėjas neturi konkretaus verslo plano, nėra pateikęs ūkinės-komercinės veiklos sutarčių. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas, nagrinėdamas jo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turėjo galimybę paprašyti pateikti papildomus dokumentus ar paaiškinimus dėl įmonės veiklos. Pažymi, kad atsakovas nenurodo, kuo pareiškėjas siejamas su nelegalia migracija, kuomet jis pats kreipėsi su oficialiu prašymu dėl leidimo išdavimo, nėra pažeidęs sienos kirtimo taisyklių, yra verslininkas, pateikęs duomenis apie siekimą Lietuvoje plėtoti verslą.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 30–34) paaiškino, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Departamentui pateikė 2014 m. spalio 30 d., todėl prašymas buvo nagrinėjamas vadovaujantis iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusiomis Įstatymo nuostatomis. Pažymi, kad pagal galiojančio Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. IV- 280/V-109 11.1 papunktį laikoma, kad užsienietis yra tinkamai apgyvendintas, kai jis apgyvendinamas gyvenamojoje patalpoje, kurioje kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, įskaitant ir kviečiamą užsienietį, tenka ne mažiau kaip 14 kvadratinių metrų naudingojo ploto, arba viešbutyje, motelyje ar kitoje apgyvendinimo paslaugų teikėjo siūlomoje vietoje. Departamento vertinimu, į šio teisės akto nuostatas gali būti atsižvelgiama kaip į reikšmingą teisės aiškinimo šaltinį – pareiškėjas deklaruoja, kad ketina gyventi gyvenamoje patalpoje, neatitinkančioje teisės aktuose įtvirtintų minimalių reikalavimų.

Pažymi, kad nagrinėdamas pareiškėjo dokumentus, vertino visus turimus ir paties pareiškėjo pateiktus dokumentus bei duotus paaiškinimus. Pareiškėjui ne tik buvo suteikta galimybė detaliai paaiškinti apie savo planuojamą įmonės veiklą, bet ir pateikti konkretų įmonės veiklos planą, ūkinės-komercinės veiklos sutartis ar kitokius dokumentus, patvirtinančius jo ketinimus vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje ketina užsiimti tekstilės prekyba, tačiau potencialių pirkėjų nenurodė. Nežinoma kokiais etapais ir kur jis vykdys veiklą, kadangi komercinės paskirties patalpų pirkimo-pardavimo ar nuomos sutarčių nepateikė. Vertina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai apibūdino ketinamą vykdyti veiklą, nes nenurodė veikos etapų, jos vykdymo vietos, prekių sandėliavimo vietos, prekių kainos, pelno, ketinamos į verslą investuoti piniginių lėšų sumos, šių lėšų kilmės, potencialių klientų. Departamento vertinimu, pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka pareiškėjo deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos), todėl yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas. Ginčijamame sprendime ne tik konstatuota, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, bet ir konkrečiai įvardintos ir įvertintos tai patvirtinančios faktinės aplinkybės (verslo plano neturėjimas, negalėjimas pateikti paaiškinimų, kokiais etapais ir kur užsienietis vykdys teisėtą veiklą ir kt.).

Paaiškina, kad siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Aprašo 62 punktu, Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. lapkričio 6 d. išsiuntė paklausimą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, kuris 2014 m. lapkričio 26 d. rašte išdėstė informacija apie pareiškėją ir kitus užsieniečius, kurie prašo išduoti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, į kurį taip pat buvo atsižvelgta, priimant ginčijamą sprendimą. Šis raštas yra įslaptintas įstatymų nustatyta tvarka, todėl informacijos, susijusios su šio rašto turiniu, neteikia. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas vien šiuo raštu. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinkti duomenys vertinti sistemiškai – jie vienareikšmiškai patvirtina atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindą.

Pažymi ir tai, kad kitos ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės (tai, kad yra žinomas padidėjusios nelegalios migracijos iš Pakistano Islamo Respublikos pavojus, aplinkybė, kad pareiškėjo įmonę įsteigė UAB „Legal Line“, kuri nuolat steigia įmones ir parduoda jas užsieniečiams siekiantiems įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje), nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, buvo vertinamos visų pareiškėjo pateiktų ir Departamento turimų dokumentų ir duomenų visumoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymo pagrindu nurodė ketinimą užsiimti teisėta veikla. Su prašymu užsienietis pateikė dokumentus, taip pat paaiškinimus dėl būsimos veiklos registruotoje bendrovėje. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, konstatavo, kad pareiškėjas pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis, o tik formaliai siekė atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti. Todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktų nuostatomis, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-1)31-1694(00272) atsisakė išduoti Pakistano Islamo Respublikos piliečiui J. R. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Iš byloje esančio pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi turinio nustatyta, kad pareiškėjas nurodytą leidimą siekia gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu – jo tvirtinimu, ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju vertinamasis elementas yra tai, ar iš pareiškėjo pateiktų duomenų Migracijos departamentui galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis siekia gauti leidimą laikinai gyventi tam, kad galėtų užsiimti teisėta veikla. Vertinimo dalyką pirmiausia sudaro atitiktis formaliesiems kriterijams, t. y. nustatytų dokumentų ir informacijos pateikimu, tuomet yra vertinamas pateiktos informacijos turinys, t. y. nurodomų ketinimų realumas ir autentiškumas. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas gali pats pasirinkti, privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Asmeniui įsteigus ar įsigijus privatų juridinį asmenį, pavyzdžiui, uždarąją akcinę bendrovę, tai savaime neįrodo, jog šio įsigijimo tikslas yra būtent plėtoti tam tikrą su šiuo juridiniu asmeniu susijusią veiklą ir taip siekti pelno.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė UAB „Kyoto LT“ 2014 m. spalio 16 d. sutikimą, kuriame nurodyta, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu jam leidžiama gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą bendrovei nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas savo 2014 m. spalio 30 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šį adresą nurodė kaip savo būsimą adresą Lietuvoje. Tuo tarpu, tą pačią dieną vykusioje apklausoje dėl įstaigos veiklos, atsakydamas į klausimą, kur ketina gyventi Lietuvos Respublikoje, tiksliu gyvenamosios vietos adresu nurodė Vilniaus m., (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nežinojo, kur gyvens.

Įvertinęs 2014 m. spalio 30 d. prašymo ir apklausos dėl įstaigos veiklos duomenis, teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) jis gaus Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį, tuo tarpu apklausoje dėl įstaigos veiklos nurodė, kad jo alga iš pradžių bus 300 litų, vėliau augs. Taigi faktiškai, pareiškėjas nežinojo, kokio dydžio atlyginimą gaus, kur ketina gyventi.

Nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui pateikė jo su UAB (duomenys neskelbtini) 2014 m. spalio 17 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad jis įsigijo minėtą įmonę su 10 000 litų įstatiniu kapitalu. Jis nurodomas vieninteliu įmonės akcininku ir vadovu. Skundžiamo akto priėmimo dieną VSDFV duomenimis pareiškėjo įmonėje draustų darbuotojų nebuvo. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad konkretaus verslo plano jis neturi, nėra pateikęs jokių ūkinės-komercinės veiklos sutarčių. J. R. nurodė, kad ketina užsiimti tekstilės prekyba Lietuvoje, tačiau potencialių pirkėjų nenurodė. Nežinoma, kokiais etapais ir kur užsienietis vykdys teisėtą veiklą, nes jokių komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių jis nepateikė. Pateiktas veiklos paaiškinimas tik abstrakčiai apibūdina ketinamą vykdyti veiklą, nenurodant veiklos etapų, veiklos vykdymo vietos, prekių sandėliavimo vietos, prekių kainų, pelno, ketinamos investuoti į verslą piniginių lėšų sumos, šių lėšų kilmės ir t. t., o tai leidžia abejoti dėl šios įmonės būsimos veiklos realumo.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą išvadai, kad pareiškėjo prašymas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paduotas ne siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jo suteikiamas teises. Todėl Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. (15/4-1)31-1694(00272) pripažintas teisėtu ir pagrįstu, atitinkamai, netenkintas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 103–105).

Apeliaciniame skunde iš esmės palaiko savo skunde nurodytus nesutikimo su Departamento sprendimu argumentus, pažymi, kad teismas rėmėsi tik Migracijos departamento paaiškinimais, o jo skundo argumentų visai nevertino, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą. Teigia, kad teismas nepagrįstai neigiamai vertino pareiškėjo teiginį, kad jis pradžioje gaus 300 Lt atlyginimą, o vėliau atlyginimas kils – iš tokio teiginio negalima daryti išvados, kad pareiškėjas nežino kokį atlyginimą gaus. Priešingai, pareiškėjas žino, koks bus atlyginimas, ir kad jis didės veiklos eigoje. Analogiškai vertintinas ir teismo teiginys, kad pareiškėjas nežino, kur gyvens, nes nurodo du adresus, nors akivaizdu, kad anketoje per klaidą buvo nurodytas ne gyvenamosios, bet veiklos vykdymo adresas. Šį neatitikimą galėjo pataisyti Migracijos departamento darbuotojai, tačiau akivaizdu, kad buvo siekiama nustatyti formalių pažeidimų, o juos nustačius nebuvo bandoma išsiaiškinti kilusių prieštaravimų priežasčių.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės remiasi argumentais nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas yra ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, laikomas viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Tokiu būdu užkertamas kelias užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių darbu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Šiuos migracijos politikos tikslus įtvirtina Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad „vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi“ (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui, tačiau pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių ketinimų vykdyti teisėtą veiklą realumą patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė ne tik būtinus Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329, nurodytus dokumentus, bet ir UAB (duomenys neskelbtini) planuojamos veiklos aprašymą, kuris Migracijos departamento buvo išsamiai išnagrinėtas. 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjas Migracijos valdyboje buvo apklaustas apie jo planuojamą vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje, suteikiant jam galimybę teikti visus paaiškinimus ir papildomus dokumentus. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad UAB (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma kokia nors veikla (pvz., būtų sudarytos ūkinės-komercinės veiklos sutartys). Atsižvelgiant į aukščiau minėtą atsakovas mano, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo vertinti, kad Migracijos departamento tarnautojui, nagrinėjančiam pareiškėjo prašymą išduoti leidimą, buvo būtina reikalauti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą, atmestini ir apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl to, kad ne pats įsteigė įmonę, o nupirko ją iš kitų asmenų.

Atsakovas pažymi, kas skundžiamas Departamento sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, neturi Lietuvos Respublikoje gyvenamosios patalpos ir pragyvenimo lėšų (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktai), bet ne tuo pagrindu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taigi, Migracijos departamentui pateiktas Valstybės saugumo departamento raštas nebuvo viena iš aplinkybių, kuria Departamentas vadovavosi priimdamas atsisakymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o šiame rašte nurodyta informacija buvo vertinama sistemiškai visų kitų aplinkybių kontekste.

Atsakovo nuomone, visi apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais dokumentais ar teisės normomis, todėl vertintini itin kritiškai.

Dėl pareiškėjo skundo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A858-1810/2010) konstatavo, kad teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo dalykas – Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 15 sprendimo Nr. (15/4-1)31-1694(00272), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. kreipėsi su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 441, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 1411 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo (2014 m. birželio 26 d. Nr. XII-965) 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. lapkričio 1 d.), baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir kitų teisės aktų nuostatomis.

Ginčui taikomame Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (ginčui aktuali 2008 m. vasario 1 d. įstatymu Nr. X-1442 nustatyta, iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi normos redakcija) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas.

Pagal 35 straipsnio 1 dalies 5 puntą išduoti leidimą atsisakoma, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pagal 6 punktą – jei neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.

Nustatyta, kad pareiškėjas siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodydamas, kad ketina užsiimti teisėta veikla. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.

Vadovaujantis UTPĮ 26 straipsnio 1 dalimi, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (2014 m. liepos 11 d. įsakymo redakcija Nr. 1V-475) 17 punkte nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti (pakeisti) leidimą turi pateikti:

1) galiojantį kelionės dokumentą;

2) galiojančią Šengeno arba nacionalinę vizą, jei jam netaikomas bevizis režimas, arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, arba leidimą gyventi, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje, kai prašymą išduoti leidimą pateikia migracijos tarnybai;

3) leidimą laikinai gyventi, kai jį keičia;

4) vieną nuotrauką (40 x 60 mm), atitinkančią užsieniečio amžių;

5) Aprašo 22.1–22.3, 22.7–22.17, 22.18.2–22.29 ir 25 punktuose nurodytus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti arba pasikeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 22.18.1 punkte nurodytus dokumentus užsienietis gali pateikti iki prašymo išduoti leidimą nagrinėjimo termino pabaigos;

6) dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, ne mažesnių už Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi;

7) dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise arba naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu;

8) sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, galiojantį užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, arba dokumentą, patvirtinantį, kad jis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo numatytais atvejais yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 715 „Dėl įsipareigojimo apmokėti gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu užsieniečiui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas“ numatytu atveju Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio pasirašytą įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir ne mažiau kaip 3 draudimo įmonių raštus, patvirtinančius, kad dėl užsieniečio senyvo amžiaus ar sveikatos būklės atsisakoma jį drausti sveikatos draudimu.

Šiuos dokumentus užsienietis gali pateikti kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo. Aprašo 22.22.1 punkte nurodyti papildomi dokumentai, kuriuos turi pateikti užsienietis, siekiantis leidimą gauti UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto nurodytu pagrindu, kai užsienietis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas ir jis yra šios įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, kurio pagrindinis atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, – Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatai ar nuostatai ir dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis yra tokios įmonės, įstaigos ar organizacijos savininkas ir vadovas, kurio pagrindinis atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.

Pažymėtina, kad vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (šiuo atveju darbą Bendrovėje), bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas Departamento sprendimo, kuriuo užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pripažinus fiktyviu jo siekį vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, yra pažymėjęs, kad asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra būtina įrodyti ne tik tai, kad jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, t. y. ne tik įmonės įsteigimo faktą, bet būtent tai, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, t. y. kad jis realiai vykdys teisėtą veiklą. Tam pagrįsti jis turi pateikti Departamentui tikrovę atitinkančius duomenis, priešingu atveju, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, realiai neketindamas užsiimti nurodyta veikla, todėl ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jo naikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas naujų aplinkybių ar argumentų iš esmės nenurodo, tik nesutinka su teismo atliktu aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas, atsisakydamas išduoti leidimą laikinai gyventi, nesivadovavo ta aplinkybe, kad pareiškėjas ne pats asmeniškai įsteigė įmonę, o ją nupirko, dėl to nėra pagrindo teigti, kad tokiu būdu pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Iš Departamento sprendimo matyti, jog aplinkybė, kad pareiškėjo įmonę įsteigė UAB „Legal Line“, kuri nuolat steigia įmones ir parduoda jas siekiantiems įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, kaip ir aplinkybė, kad yra žinomas padidėjusios nelegalios migracijos iš Pakistano Islamo Respublikos pavojus bei Valstybės saugumo departamento rašte nurodyta informacija, nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nesudarė esminės reikšmės. Minėtas aplinkybes atsakovas vertino sistemiškai visų kitų aplinkybių kontekste ir jos apibūdintinos kaip papildomojo pobūdžio. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).

Kaip minėta, teisės aktuose numatytas reikalavimas užsieniečiui, norinčiam gauti leidimą laikinai gyventi, pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą. Pareiškėjas savo 2014 m. spalio 30 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad Lietuvoje gyvens UAB „Kyoto LT“ nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. 1. 36–41). Tos pačios dienos apklausoje dėl įstaigos veiklos, atsakydamas į klausimą kur ketina gyventi Lietuvos Respublikoje, tiksliu gyvenamosios vietos adresu nurodė Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) (b. l. 62–66, 79–80). Skirtingų adresų nurodymą pareiškėjas paaiškina suklydimu – vietoj gyvenamosios vietos nurodė įmonės buveinės adresą. Tačiau pažymėtina ir tai, kad atsakovo nustatyta, jog UAB „Kyoto LT“ nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurios gyvenamasis plotas yra 71,02 kv. m, ketina apsigyventi ir gyvenamąją vietą deklaruoti dar 9 užsieniečiai, pateikę prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu. Teisėjų kolegija vertina, kad nors pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo metu Įstatymas ir Aprašas jokių reikalavimų gyvenamajai patalpai nenustatė, Departamentas turėjo pagrindą vertinti pareiškėjo pateiktus duomenis apie ją visų kitų pateiktų duomenų kontekste, o pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, elgdamasis rūpestingai ir atidžiai, turėjo domėtis savo būsimąja gyvenamąja vieta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma, įskaitant ir paties pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus apie UAB (duomenys neskelbtini) planuojamą veiklą, pareiškėjo pareigas, planuojamą uždarbį bei VSDFV pateiktus duomenis, pagrįstai leido atsakovui ir teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo ketinimo verstis teisėta veikla Lietuvoje, todėl leidimas laikinai gyventi šiuo pagrindu jam neišduotas pagrįstai. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, kilus abejonių dėl jo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą, turėjo kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos ar įrodymų pateikimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę teikti paaiškinimus ir įrodymus ne tik atsakovui naginėjant jo prašymą, bet ir teismui nagrinėjant skundą, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jis nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų kitaip įvertinti ginčijamo sprendimo motyvus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė