2017-02-07 Nr. AB-6300-3-61-3-02055-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-59-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02055-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), po 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną parą praleistą Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. balandžio 11 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, jog tik atvykęs į Lukiškių TI-K jis buvo kelioms valandoms uždarytas į kamerą, kurios plotas 1 kv. m., o sienos prisilietus dažo rūbus baltai. Kameroje buvo tamsu, stovėjo tik purvinas mažas suoliukas. Tokioje kameroje jis buvo laikomas kartu su dar 4 asmenimis. Po to, nuo vienos iki trijų parų jis buvo uždarytas į karantino kamerą, kuri yra purvina, joje esantis tualetas yra taip pat labai purvinas, o čiaupai leidžia vandenį, žiemą joje labai šalta. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad išduotas čiužinys, pagalvė, rankšluostis, antklodė, pagalvė ir užvalkalai yra labai blogo stovio. Pagalvės ir čiužiniai yra prikimšti vatalino, todėl yra susidarę gumbai. Čiužinys ir antklodė yra su dėmėmis ir blogo kvapo. Visa patalynė yra sandėliuojama ant žemės koridoriuje, o dezinfekcija galimai nėra atliekama, nes vienam asmeniui pridavus patalynę, ji iš karto išduodama kitam asmeniui.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog 7 kv. m. kameroje dažniausiai laikomi 3–4 asmenys, taip pat, kameroje yra keturios lovos, dvivietis stalas, spintelė, kriauklė, radiatorius, tualetas, kuris yra be durų ir atitvertas tik 1,50 m sienele. Pareiškėjas išdėstė, jog dėl tokių kalinimo sąlygų jis jautė psichologinę įtampą, stresą, dažnai kildavo barniai tarp suimtųjų. Pareiškėjo teigimu, kameroje esantis langas yra mažas, iš lauko pusės su trejomis grotomis, o iš vidaus dar vienomis. Langų rėmai yra mediniai ir labai seni, todėl žiemą būna šalta.

Jei Lukiškių TI-K darbuotojų paprašoma sutvarkyti langus, jie būna tik apkalami plėvele, todėl kameroje nebelieka ventiliacijos. Kameroje esanti ventiliacijos anga yra tik 10 cm x 20 cm ir užsikišusi bei uždaryta metaliniu sieteliu, todėl kamera per ją neišsivėdina ir trūksta oro. Vasara kamera labai prikaista, todėl būna neįmanoma miegoti, o be to, naktį dega lemputė, todėl būna šviesu ir nepavyksta užmigti. Kameroje taip pat nėra galimybės pavalgyti prie stalo, nes jis skirtas dviem asmenims. Pareiškėjas paaiškino, kad pirmame dviaukštės lovos aukšte neįmanoma miegoti, nes galva remiasi į lovos antrą aukštą, o kopėtėlės į antrą aukštą yra nepadarytos, todėl yra didelė tikimybė susižaloti.

Nurodė, kad dėl kameroje esančios dienos šviesos lempos prastėja regėjimas. Pareiškėjas teigė, jog dušas yra pastatytas senoje kameroje, todėl yra visiškai nepritaikytas naudojimui, o be to, kaliniui suteikiama galimybė nusimaudyti tik vieną kartą per savaitę ir tam skiriama tik 15 min. Pažymi, kad dušas visą dieną yra netvarkomas, todėl neatitinka sanitarinių reikalavimų. Be to, duše nėra vietos, pritaikytos susidėti rūbus, todėl rūbai sudrėksta. Be to, dušai yra be jokių pertvarų, todėl pareiškėjas yra priverstas maudytis matant kitiems žmonėms.

Pareiškėjas nurodė, kad norėdamas apsikirpti jis turi rašyti prašymą, o kirpėjas ateina tik po mėnesio, asmenys būna kerpami koridoriuje prie laiptų, kur susidaro skersvėjis, visi asmenys yra kerpami su viena mašinėle, kuri nėra dezinfekuojama, po kirpimo tenka plauti galvą kameros kriauklėje, kurioje būna plaunami ir indai. Pareiškėjas nurodė, jog į kameras išduodamas tik vienas 5 l talpos kibiras, skirtas skalbimui, todėl neįmanoma išsiskalbti visų rūbų, kameroje yra tik šaltas vanduo, nėra galimybės pasidžiauti skalbinius.

Pareiškėjas išdėstė, kad pasivaikščioti jis yra išvedamas tik vienai valandai per parą, kiemelis yra blogos būklės, duobėtas, po lietaus susidaro balos, suoliukai kreivi arba sulaužyti, žiemą sniegas nevalomas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-176) III skirsniu ir nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Pažymi, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Įsakymu Nr. V-176 III skirsnio, 14.1 punkto reikalavimais, kamerų languose įstatytos grotos, o langų stiklai aptempti metaliniu tinklu, o tam, kad kalinamieji negadintų metalinio tinklo, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokių grotų įrengimas neprieštarauja jokioms teisės aktų normoms. Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena.

Atsakovas, vadovaudamasis Higienos normos HM 76:2010 68 puntu, teigė, jog pareiškėjui pagrįstai sudaryta galimybė nusimaudyti vieną kartą per savaitę iki 15 min. ir tai nepažeidžia jo teisių. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kirpykla atitinka Higienos normos HM 76:2010 reikalavimus, kirpykloje naudojami reikmenys visada dezinfekuojami, kirpyklos patalpoje yra praustuvė, rankų dezinfekatoriai, vienkartiniai rankšluosčiai, atliekų surinkimo talpykla. Atsakovas nurodė, jog vieną kartą per savaitę kalinamiesiems yra sudaryta galimybė nemokamai išsiskalbti patalynę ir apatinius drabužius, o viršutiniai drabužiai skalbiami už papildomą mokestį. Atkreipė dėmesį, kad iš skalbyklos patalynė ir drabužiai grąžinami sausi. Atsakovas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi ir barstomi, pasivaikščioti kalinamieji išvedami laikantis SVĮ 29 ir 10 straipsnių reikalavimų Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 1 385 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki skundo padavimo teismui dienos.

Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 11–12), teismas nustatė, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki skundo padavimo teismui dienos), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 351 dienas, 74 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 277 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

Dėl pareiškėjo teiginio apie antisanitarines sąlygas, remiantis bylos duomenimis, pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Todėl abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri nuolat atliko buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Tai patvirtino 2013 m. gruodžio sutartis Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 30–34), o 2015 m. sausio 2 d. sudaryta sutartis Nr. 575/18-2 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 34–36), kuri nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus.

Dėl pareiškėjo teiginio apie per trumpą pasivaikščiojimo Lukiškių TI-K kiemelyje laiką teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjas kiekvieną dieną turi galimybę pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą, taigi, HN 76:2010 11 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, pažeidimų nenustatyta.

Atsižvelgdamas į byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas nurodė, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Lukiškių TI-K patalpose buvo nustatyti, tačiau jie buvo nežymūs, byloje nėra duomenų, jog dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata (b. l. 22–29). Atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K patvirtino, kad vadovaujantis Taisyklių 107 punktu, Lukiškių TI-K vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Papildomai nurodė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 1-103, suimtieji (nuteistieji) už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Neturintiems pinigų, sudaryta galimybė išskalbti drabužius nemokamai pateikus prašymą. Teismas akcentavo, jog abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais dėl to, jog neturintiems pinigų, sudaryta galimybė išskalbti drabužius nemokamai pateikus prašymą, nėra pagrindo.

Dėl dviaukščių gultų, kurie yra be kopėtėlių, teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukščiai gultai privalomai turėtų būti su kopėtėlėmis, todėl joks teisės aktų pažeidimas nenustatytas. Atkreipė dėmesį į tai, kad kamerose esantys gultai suteikia galimybę ant jų sėdėti valgant prisistūmus esantį stalą arčiau gultų, todėl nėra pagrindo teigti, jog nėra kur atsisėsti valgant.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas E. B. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą priteisiant pareiškėjui 13 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantas nurodo, kad teismas vadovavosi tik Lietuvos teismų praktika, tačiau neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką. Nurodo, jog atsakovas nesugeba užtikrinti atitinkančių įstatymus sąlygų, kadangi sąlygos, kuriomis kali pareiškėjas žemina jo orumą, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Teigia, kad yra diskriminuojamas, o valstybės ekonominė padėtis negali daryti įtakos teismui sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. B. kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 11 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 1 385 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Kadangi pareiškėjas neginčija kitų pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių, teisėjų kolegija pasisako tik dėl skundžiamos neturtinės žalos dydžio, nevertina iš naujo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki skundo padavimo teismui dienos buvo kalinamas iš viso 358 dienas, iš kurių 282 dienų nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui, laikomam kameroje tenkančio 3,6 kv. m. ploto reikalavimas (b. l. 11–12), kurį nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas. Taigi, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K nesudarydamas minimalių teisės aktais užtikrintų kalinimo sąlygų, veikė neteisėtai. Neabejotina, kad kameros erdvės trūkumas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes neteisėtai suvaržant asmens teises ir laisves. Dėl to, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimą, nustatė, jog pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje buvo pažeista, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos kompensaciją, kuriomis nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas, klaidingai apskaičiavo dienų skaičių (nurodė 277 dienas).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas neturtinės žalos apskaičiavimo klausimą, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vadovavosi tik Lietuvos teismų suformuota praktika.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Šiame kontekste pasisakytina, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teismas, apskaičiuodamas jam priteistiną neturtinę žalą, turėtų vadovautis EŽTT praktika, atmetami kaip nepagrįsti.

Šiuo atveju pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas neatitinkamomis sąlygomis buvo kalinamas ilgą laiką t. y. 282 paras. Atkreiptinas dėmesys, jog dažnu atveju pareiškėjui tekdavo 2,6 kv. m. ploto, atskirais laikotarpiais vos 1,9 kv. m., todėl toks minimaliai tenkančio ploto vienam asmeniui pažeidimas laikytinas sunkiu. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos kompensacija yra neproporcinga, pareiškėjo patirtiems teisių ir laisvių suvaržymams.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), 2014 m. spalio 1 d. – 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 530 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.), taip pat su tuo susijusios kalinimo sąlygos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).

Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 13 850 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir tai, kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 2 530 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 530 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. B. (E. B.) 2 530 Eur (du tūkstančiai penki šimtai trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė