2021-03-17 Nr. AB-5462-3-61-3-00125-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-201-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00125-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja O. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. lapkričio 13 d. raginimą Nr. (23.31-08) 464-1268 (toliau – ir Raginimas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 25 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos O. K. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, grąžino pareiškėjai sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

Teismas, susipažinęs su Raginimo turiniu, nustatė, kad šis sprendimas priimtas tik raginant pareiškėją per nustatytą terminą sumokėti Inspekcijai apskaičiuotą mokestinę prievolę. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ nuostatas.

Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo aspektu, analizavo MAĮ 89 straipsnį bei priėjo prie išvados, kad Raginimas nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas nurodė, kad teismui galėtų būti skundžiamas sprendimas, priimtas Raginimo nevykdymo atveju, dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai. Tuomet pareiškėjas ir galėtų pateikti savo nesutikimo argumentus (bet ne savarankišką reikalavimą) dėl Raginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-828/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-145/2013).

Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl tokio pobūdžio dokumentas nelaikomas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Toks reikalavimas negali būti priimtas nagrinėti teisme, todėl pareiškėjos skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Atsisakius priimti skundą, grąžintas sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.).

II. Pareiškėja O. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nesutinka, kad Raginimas sumokėti 28 699 Eur sumą yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas. Toks dokumentas yra reikalavimas perleisti turtą, todėl negali būti vertinamas kaip informacinis-aiškinamasis dokumentas. Pareiškėja nurodo, kad panašioje (identiškoje) administracinėje byloje Nr. I3-1855-484/2021 teismas priėmė kitokį sprendimą – skundą priėmė nagrinėti ir paskyrė teismo posėdį. Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamas teismo sprendimas nesiderina su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio nuostatomis, suteikiančiomis teisę į teisingą ir nepriklausomą teismą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 25 d. nutarties, kuria vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakyta priimti pareiškėjos O. K. skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti konstatavęs, kad Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, savaime nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl toks reikalavimas negali būti priimtas nagrinėti teisme. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Pažymėtina, kad teismas, sprendžiantis skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl galimo pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 pateikti išaiškinimai, iš kurių galima daryti išvadą, kad MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą nėra absoliuti, o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Raginimą (b. l. 2), kuriuo, vadovaujantis MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėja (mokesčių mokėtoja) raginama per nustatytą terminą sumokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę. Raginime pažymima, kad jo neįvykdžius, nurodytos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad raginimas nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Teismui galėtų būti skundžiamas atsižvelgiant į raginimą jo nevykdymo atveju priimtas sprendimas (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p., 2 d.), dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai. Tuomet pareiškėjas ir galėtų pateikti savo nesutikimo argumentus (bet ne savarankišką reikalavimą) dėl raginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-828/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-145/2013; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-785-556/2016; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-109-968/2020). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo kitaip vertinti pareiškėjos ginčijamo Raginimo, kuris iš esmės realių teisinių pasekmių jai nesukelia, apskundimo galimybės, nei, kad nurodyta paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo kitoje, pareiškėjos vertinimu, panašioje byloje, atmestini.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos O. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan