2020-09-30 Nr. AB-18071-3-61-3-01408-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2803-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01408-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. B. (T. B.) (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 8 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 28 d. iki skundo padavimo dienos buvo pažeistos jo teisės, nes Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, todėl neužtikrina privatumo, nes pareiškėjas yra matomas kitų nuteistųjų / suimtųjų bei prižiūrėtojų, tarp kurių dirba ir moterys. Nors kai kuriose kamerose įrengtos užuolaidos, tai vis tiek žemina orumą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne mažesne nei 1,5 m aukščio, dalyje kamerų sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Ten kur nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi etikos taisyklėmis ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Konkrečiu atveju nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo T. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2–3 punktais ir 14.5 papunkčiu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais kalinamųjų asmenų privatumo užtikrinimo aspektu, vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, atsakovo atstovo nurodytame sąraše nėra. Teismas pažymėjo, kad užuolaidos nelaikytina pakankama priemone asmens privatumui užtikrinti. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, todėl konstatavo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2018 m. liepos 28 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., iš viso 254 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas.

7. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 49 paras, sprendė, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – 254 paros, konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, atsižvelgė į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 254 paras, dalį šio laiko (49 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas. Tokios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, jo orumo pažeminimą, tačiau pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę (254 paras neužtikrintas privatumas), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad pareiškėjui padarytai neturtinei žalai kompensuoti adekvati 400 Eur suma.

III. 11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2019 m. balandžio 1 d. pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama praktika, nurodama tai, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010), tiek galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) tokie standartai nėra numatyti.

13. Atsakovo atstovas, akcentuodamas higienos normos HN 76:2010 21 punkte, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktyje įtvirtintus sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpos su klozetu matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge.

14. Atsakovas akcentuoja, kad higienos normos HN 134:2015 reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

15. Atsakovo atstovo teigimu, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

16. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde cituoja CK nuostatas, nustatančias neturtinės žalos atlyginimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Atkreipia dėmesį, kad pareiga įrodyti patirtos neturtinės žalos faktą tenka pareiškėjui, taip pat jis turi įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

17. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika / neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos / neveikimo ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. B. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 28 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K 254 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl sprendė, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teises ir dėl nustatyto pažeidimo priteisė pareiškėjui 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas kitą skundo dalį atmetė.

20. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas, atstovaudamas Vilniaus PN, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimą, kadangi sanitariniai mazgai kamerose įrengti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Visose kamerose sanitariniai įrenginiai atskirti 1,5 m aukščio sienele, taip pat asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

24. Bylos medžiaga patvirtina ir atsakovo atstovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas iš viso ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. liepos 28 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., Lukiškių TI-K buvo kalinamas 254 paras, iš kurių 49 (paras) kamerose buvo laikomas vienas.

25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privatumo užtikrinimu naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, t. y. jog visose kamerose sanitariniai įrenginiai atskirti 1,5 m aukščio sienele, taip pat asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, pažymi, kad EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

27. Taigi, vadovaujantis nurodytais EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

28. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde prašė priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeista iš viso 254 paras. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertinęs tai, kad dalį šio laiko (49 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pažeidimo pobūdį, laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, konstatuoja, jog dėl tokio pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, tik teisės pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankamas būdas pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos atlyginimo dydis pinigais yra proporcinga ir adekvati kompensacija patirtai skriaudai atlyginti.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė