2016-03-29 Nr. AB-7194-3-61-3-00893-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2245-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00893-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. Viešojo saugumo tarnyba vykdė jo konvojavimą iš vienos pataisos įstaigos (areštinės) į kitą. Pareiškėjas teigė, kad jo konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo žiaurios, kankinančios, pažeidžiančios jo garbę ir orumą. Pažymėjo, jog buvo konvojuojama daugiau asmenų, nei įrengta sėdimų vietų, 4 kv. m ploto patalpoje buvo konvojuojama po 12–15 asmenų, todėl pareiškėjui tekdavo stovėti, o kai kuriuose automobiliuose sėdėti tekdavo ant pritaisytos lentos. Be to, automobiliuose nebuvo ventiliacijos ir šildymo sistemų, todėl trūkdavo oro, buvo drėgna, tvyrojo blogas kvapas ir nešvara, žiemą būdavo šalta, o vasarą karšta. Konvojaus pareigūnai tyčiodavosi iš pareiškėjo ir jo daiktų, grasindavo, demonstratyviai rodydami kovinius ginklus, žemindavo pareiškėjo garbę ir orumą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jo konvojavimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokių netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sutriko jo sveikata. Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju jo reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes Konvencija nenumato jokio senaties termino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, todėl tokio termino numatyti negali ir nacionalinė teisė. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad jis anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos jis nemoka, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–16) prašė jį atmesti. Viešojo saugumo tarnyba pažymėjo, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Visi Viešojo saugumo tarnybos automobiliai naudojami remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu bei techninės apžiūros ataskaitomis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija visuose automobiliuose yra atlikusi dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus bei nustačiusi, kad automobiliai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Be to, Viešojo saugumo tarnyba užtikrina Taisyklių 109 punkto laikymąsi, t. y. kad transporto priemonėse vyktų tik leidžiamas asmenų skaičius. Tuo tarpu Taisyklių 146 punktas nenustato, kad specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai. Kartu paaiškino, kad pagal Taisyklių 3 punkto nuostatas, konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas, todėl Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai, atlikdami savo pareigas, turi teisę nešiotis ginklus, o pareiškėjas, manydamas, jog yra pažeidžiamos jo teisės, konvojaus metu galėjo pateikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė. Viešojo saugumo tarnyba papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, nes skundą dėl, jo manymu, netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. teismui pateikė tik 2015 m. vasario 3 d. Atsižvelgusi į tai, vadovaudamasi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.125 straipsnio 8 dalimi, Viešojo saugumo tarnyba prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 39–41) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atitinkamai pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., tačiau skundą teismui pateikė 2015 m. vasario 3 d. Tuo tarpu Viešojo saugumo tarnyba prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad egzistuoja svarbios aplinkybės ieškinio senaties terminui atnaujinti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo argumentas, jog anksčiau kreiptis į teismą jis negalėjo, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškintos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, vertintini kritiškai. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas konvojavimo sąlygas pirmiausiai numato nacionaliniai teisės aktai, tuo tarpu Konvencija numato, be kita ko, pagrindines asmenų teises ir laisves, kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą.

EŽTT taiko Konvencijos nuostatas ir pagrindinis jo tikslas yra užtikrinti, kad valstybės gerbtų ir laikytųsi Konvencijoje numatytų teisių ir garantijų, tai, be kita ko, atliekama nagrinėjant individualias peticijas, kurias pateikia individualūs asmenys, teigiantys, kad yra pažeistos jų teisės ar laisvės, įtvirtintos Konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose (Konvencijos 1, 19, 34 str.). Taigi, EŽTT aiškina Konvencijos nuostatas ir konkrečiu atveju vertina, ar valstybės individualiais atvejais įvykdė atitinkamus Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui nesusipažinus su išverstais EŽTT sprendimais, aiškinančiais Konvencijos nuostatas, jo teisės įgyvendinti teisminę gynybą nebuvo apribotos ar apsunkintos. Šiuo aspektu teismas kartu pažymėjo, kad ginčo teisiniams santykiams aktualūs nacionaliniai teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų numatyta tvarka. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, o pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., atlyginimo atmestinas.

III. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 45–46), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad jau 8 metus atlieka laisvės atėmimo bausmę ir neturi prieigos prie interneto bei kitų ryšio priemonių, todėl negalėjo susipažinti su atitinkamais teisės aktais. Pareiškėjas kartu nurodo, kad neprašė teismo remtis Lietuvos teise, taip pat pabrėžia, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas jo skundas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 52–53) prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą nepakeistą. Viešojo saugumo tarnyba mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų bei priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., atlyginimo priteisimo.

Visų pirma, kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 3 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 11), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Viešojo saugumo tarnybos, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas būtinybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia tuo, jog jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti, be to, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę ir neturi prieigos prie interneto bei kitų ryšio priemonių, todėl negalėjo susipažinti su atitinkamais teisės aktais.

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog šia galimybe jis būtų pasinaudojęs, o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik praėjus daugiau nei 3 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos.

Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu ar vėliau iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo konvojavimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius