2018-07-05 Nr. AB-12629-3-63-3-01577-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-470-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01577-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1; 7.9; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui ir Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3772 „Dėl valstybinio socialinio draudimo pensijos“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.5)I-3772); panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. UI_PSI-4246 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją iš naujo V. Č.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. UI_PSI-4246); įpareigoti Valdybos Klaipėdos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. kovo 15 d. prašymą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo bei paskirti šią pensiją.

2. Pareiškėja skundą grindė argumentais:

2.1. Darbinę veiklą pareiškėja pradėjo 1969 metais Ukrainoje, o 1978 m. balandžio 6 d. įsidarbino Klaipėdoje, kur jos darbinė veikla tęsėsi iki 1994 m. liepos 18 d. Pareiškėja 2000 metais persikėlė gyventi į Ukrainą, po 2000 metų Ukrainoje jokio darbo stažo neįgijo. 2007 metais, pareiškėjai sukako 55 metai, t. y. pareiškėja pasiekė pagal Ukrainos įstatymus nustatytą pensinį amžių, todėl nuo 2007 m. kovo 22 d. jai, kaip Ukrainos gyventojai, už stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., buvo paskirta ir mokama senatvės pensija. Pareiškėja 2007 metais grįžo gyventi į Klaipėdą, kur deklaravo savo gyvenamąją vietą. 2012 m. liepos 21 d. (nuo senatvės pensijos amžiaus sukakties pagal Lietuvos įstatymus dienos) Tarnyba pareiškėjai skyrė 45,77 Lt dydžio senatvės pensiją už 2,55 metų stažą, įgytą Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. Iki 2016 m. kovo 1 d. Ukrainoje pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo pervedama į pareiškėjos sąskaitą Ukrainos banke, o po 2016 m. kovo 1 d. Tarnyba į pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje esančiame banke pervedė 171,85 Eur pensiją už keturis mėnesius. Pareiškėjos teigimu, iš tokio dydžio pensijos neįmanoma pragyventi.

2.2. Pareiškėja atitinka visas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kadangi ji yra Lietuvos Respublikos pilietė ir nuolatinė gyventoja, jos 22 metų darbo stažas tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje yra įgytas iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., ir yra prilyginamas valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažui, be to, po 1991 m. birželio 1 d. pareiškėja Lietuvoje iki 1994 metų dar įgijo tris metus socialinio draudimo pensijų stažą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, pareiškėja 2016 m. kovo 16 d. Valdybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos paskyrimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau Valdybos Klaipėdos skyrius šio pareiškėjos prašymo nenagrinėjo, jį 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. (11.1)SI-15778 persiuntė nagrinėti Tarnybai. Pastaroji Sprendimu Nr. UI_PSI-4246 nurodė, kad pareiškėja po 2012 m. liepos 21 d. paskirtos senatvės pensijos neįgijo papildomo vienerių metų draudimo stažo, todėl skirti pareiškėjai senatvės pensiją iš naujo nėra pagrindo, o už stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d., senatvės pensiją pareiškėjai paskyrė ir moka Ukraina pagal Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos (toliau – ir Sutartis dėl socialinės pasaugos).

2.3. Pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnį sprendimus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų paskyrimo ar atsisakymo skirti tokias pensijas priima teritoriniai Valdybos skyriai, todėl su 2016 m. kovo 16 d. prašymu pareiškėja kreipėsi būtent į Valdybos Klaipėdos skyrių. Pareiškėja siekia, kad jai senatvės pensija nebūtų mokama pagal Sutartį dėl socialinės apsaugos, nes pensijos mokėjimas pagal šios sutarties nuostatas yra pensininko kankinimas ir jo orumo žeminimas, o tai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėja siekia, kad senatvės pensija jai būtų mokama pagal Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės normas. Valdyba nepagrįstai remiasi Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalimi, kadangi šis Pensijų įstatymo straipsnis yra taikomas pensijų gavėjui persikėlus gyventi į užsienį bei atvykus gyventi į Lietuvos Respubliką, o pareiškėja nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Dėl šios priežasties pareiškėjai negali būti taikomos ir Sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatos. Taigi Valdybos Klaipėdos skyrius turėjo išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir skirti jai valstybinę socialinio draudimo pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus už visą darbo (socialinio draudimo) stažą nuo 1969 metų iki 1994 metų.

2.4. Jeigu pareiškėja 2000 m. liepos 20 d. – 2007 m. liepos 4 d. laikotarpiu nebūtų išvykusi iš Lietuvos į Ukrainą, ji kaip ir visi kiti Lietuvos gyventojai būtų gavusi valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Dėl to, kad pareiškėja minėtu laikotarpiu buvo išvykusi iš Lietuvos, ji yra diskriminuojama, palyginus su kitais Lietuvos gyventojais, įgijusiais darbo stažą iki 1991 metų. Tokia diskriminacija yra draudžiama Konstitucijos 29 straipsniu bei Konvencijos 14 straipsniu. Pareiškėjai grįžus į Lietuvą, valstybė privalo vykdyti Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą prievolę – mokėti senatvės pensiją savo pilietei. Pareiškėjai vėl tapus nuolatine Lietuvos Respublikos gyventoja, šios prievolės perkėlimas Ukrainai yra nepagrįstas, nes neliko aplinkybių, dėl kurių Ukraina buvo perėmusi pensijos mokėjimą.

3. Atsakovas Valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Valdybos Klaipėdos skyrius nurodė, kad 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusioje Sutartyje dėl socialinės apsaugos buvo įtvirtintas socialinio draudimo išmokų eksporto principas, pagal kurį pensijos gavėjui persikėlus gyventi iš vienos sutarties valstybės į kitą, jam paskirtos išmokos mokėjimą toliau turi tęsti šią išmoką paskyrusi valstybė. Pagal Sutarties dėl socialinės apsaugos 5 straipsnio 2 dalį pensijos gavėjui, kuriam pensija paskirta vienos sutarties valstybės teritorijoje, negalima sustabdyti ar nutraukti šios pensijos mokėjimo dėl to, kad asmuo gyvena kitos sutarties valstybės teritorijoje. Be to, aptariamos sutarties 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog atsitikus draudiminiam įvykiui po šios sutarties įsigaliojimo įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d., prisiima šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Sutarties dėl socialinės apsaugos 27 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kompetentingos šalių valdymo institucijos paskiria įgaliotas įstaigas, kurioms pavedama pagal galiojančius teisės aktus ir šią sutartį skirti ir apskaičiuoti pensijas bei pašalpas, pervesti pinigines lėšas joms mokėti, atlikti tarpusavio atsiskaitymus už išmokėtas sumas (Lietuvoje tokia įstaiga yra Tarnyba). Kadangi pareiškėjai senatvės pensija buvo paskirta ir mokama vadovaujantis Sutarties dėl socialinės pasaugos nuostatomis, Valdybos Klaipėdos skyrius, būdamas neįgaliotas pareiškėjai skirti ir mokėti senatvės pensiją, vadovaudamasis Sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatomis, pareiškėjos prašymą pagrįstai persiuntė Tarnybai. Nagrinėjamu atveju vien tik aplinkybė, kad pareiškėja pageidauja atsisakyti Ukrainoje gaunamos pensijos bei tai, kad pareiškėjos netenkina Ukrainoje gaunamos senatvės pensijos dydis, nesudaro pagrindo įpareigoti atsakovą veikti kitaip, nei jam leidžia galiojantys teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-251/2013).

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjai už stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., taip pat už stažą, įgytą Ukrainoje 2004-2005 metais, nuo 2007 m. kovo 22 d., kaip nuolatinei Ukrainos gyventojai, yra paskirta ir mokama senatvės pensija. Atsižvelgdama į tai, taip pat į pareiškėjos 2,55 metų stažą, įgytą Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d., Tarnyba pareiškėjai nuo 2012 m. liepos 21 d. paskyrė valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Nuo šios pensijos paskyrimo dienos pareiškėja neįgijo vienų metų stažo, todėl Tarnyba Sprendimu Nr. UI_PSI-4246 iš naujo pensijos pareiškėjai neskyrė.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. Valdyba nurodė, kad pareiškėjai nuo 2007 m. kovo 22 d., t. y. po Sutarties dėl socialinės apsaugos įsigaliojimo, už stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., ir už stažą, įgytą Ukrainoje po 1992 m. sausio 1 d., buvo paskirta senatvės pensija Ukrainoje, todėl senatvės pensiją už stažą, remiantis minėtos sutarties 5 straipsnio 2 dalimi, turi mokėti ir moka Ukraina, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėja gyvena Ukrainoje, ar Lietuvoje. Sutartis dėl socialinės apsaugos nenustato galimybės asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje sutarties valstybėje, mokėjimą ir ją skirti pagal kitos sutarties valstybės teisės aktus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Valdybos Klaipėdos skyrius pagrįstai pareiškėjos prašymą persiuntė nagrinėti Tarnybai, kadangi jokie kiti Valdybos skyriai nėra įgalioti skirti, perskaičiuoti ir mokėti pensijas, taikant Sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatas. Kitų teisinių galimybių perskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensiją, nei įtvirtinta Pensijų įstatymo 42 straipsnyje, nėra. Prievolės mokėti pareiškėjai pensiją nuo 2007 m. kovo 22 d. Lietuvos valstybė neturėjo, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymus senatvės pensijos amžių pareiškėja sukako 2012 m. liepos 21 d. Nepriklausomai nuo to, kurios Sutarties dėl socialinės apsaugos valstybės teritorijoje pareiškėja gyventų senatvės pensijos amžiaus Lietuvoje sukakties dieną, senatvės pensija Lietuvoje jai galėjo būti paskirta tik nuo 2012 m. liepos 21 d. Tai, kad šiuo metu pareiškėja gauna senatvės pensiją, kurios dydis apskaičiuotas taikant Sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatas, lėmė ne pareiškėjos išvykimas gyventi iš Lietuvos, o jos apsisprendimas 2007 metais, sukakus senatvės pensijos amžių pagal Ukrainos įstatymus, įgyvendinti teisę gauti senatvės pensiją Ukrainoje pagal šios valstybės teisės aktus.

II. 9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja grįžusi nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką ir būdama senatvės pensijos gavėja pagal Ukrainos teisinį reguliavimą, 2012 m. rugsėjo 17 d. Tarnybai pateikė prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos skyrimo; Tarnyba nagrinėdama pareiškėjos prašymą kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją dėl reikalingos informacijos pateikimo, kuri Tarnybą informavo, jog pareiškėjai už darbo stažą, įgytą Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., ir už darbo stažą, įgytą Ukrainoje 2004–2005 metais, nuo 2007 m. kovo 22 d. yra paskirta ir mokama senatvės pensija; Tarnyba 2013 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą Nr. PS-1120, kuriuo pareiškėjai nuo 2012 m. liepos 21 d. iki gyvos galvos skyrė 45,77 Lt (14,09 Eur) dydžio mėnesinę senatvės pensiją, pareiškėja priimto sprendimo neginčijo; pareiškėja 2016 m. kovo 15 d. kreipėsi į Valdybos Klaipėdos skyrių prašydama perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją ir paskirti senatvės pensiją už visą turimą darbo stažą vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais; Klaipėdos skyrius 2016 m. kovo 17 d. raštu pareiškėjos prašymą persiuntė nagrinėti Tarnybai, kuri 2016 m. balandžio 15 d. Sprendimu Nr. UI_PS1-4246 pareiškėjos prašymo netenkino; nesutikdama su Tarnybos sprendimu, pareiškėja 2016 m. gegužės 18 d. pateikė skundą Valdybai, nurodė, kad Klaipėdos skyrius nepagrįstai nenagrinėjo jos prašymo, persiuntė jį nagrinėti nekompetentingai institucijai – Tarnybai, o pastaroji nagrinėdama prašymą netinkamai taikė Pensijų įstatymo normas ir nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą; Valdyba 2016 m. birželio 22 d. Sprendimu Nr. (6.5)I-3772 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, nurodė, kad Tarnyba yra kompetentinga institucija nagrinėti pareiškėjos prašymą, todėl Klaipėdos skyrius pagrįstai persiuntė prašymą nagrinėti pagal kompetenciją, taip pat atkreipė dėmesį, jog Tarnyba nagrinėdama pareiškėjos prašymą tinkamai taikė teisės aktus, todėl nėra teisinio pagrindo keisti priimtą sprendimą.

11. Iš administracinėje byloje esančių duomenų teismas taip pat nustatė, jog: pareiškėjos įgytas socialinio draudimo stažas iki 1992 m. sausio 1 d. yra 20 metų, pareiškėja nuo 2000 metų iki 2007 metų gyveno Ukrainoje; 2007 metais, kai pareiškėjai suėjo 55 metai, t. y. pasiekusi senatvės pensijos amžių pagal Ukrainos įstatymus, ji dėl senatvės pensijos skyrimo kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją, pareiškėjai už socialinio draudimo stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., nuo 2007 m. kovo 22 d. paskirta ir mokama senatvės pensija; pareiškėjai 2007 m. liepos 4 d. deklaravus nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jai ir toliau mokama Ukrainoje paskirta senatvės pensija.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalimi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Sutarčiai dėl socialinės apsaugos, atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo nagrinėdami pareiškėjos 2016 m. kovo 15 d. prašymą privalėjo vadovautis tarptautinės sutarties nuostatomis. Ukraina, paskirdama pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, prisiėmė prievolę skirti pareiškėjai senatvės pensiją už visą darbo stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Lietuvos Respublika įpareigota skirti pareiškėjai senatvės pensiją už visą pareiškėjos darbo stažą įgytą Lietuvoje nuo 1992 m. sausio 1 d. (Sutarties dėl socialinės apsaugos 33 str. 2 d.). Sutarties šalis negali sustabdyti ar nutraukti senatvės pensijos mokėjimo dėl to, kad asmuo persikėlė gyventi į kitos sutarties šalies teritoriją.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Tarnyba 2013 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. PS-1120 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. Č.“ pareiškėjai paskyrė ir moka senatvės pensiją už pareiškėjos Lietuvoje įgytą darbo stažą po 1992 m. sausio 1 d. Tarnybos 2016 m. birželio 27 d. pranešimas Nr. (10.84)S2-19044 patvirtina, kad pareiškėjai į asmeninę banko sąskaitą reguliariai mokama Ukrainoje paskirta senatvės pensija. Todėl nėra pagrindo teigti, jog yra pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos. Pareiškėjai sulaukus senatvės pensijos amžiaus, vadovaujantis įstatymais ir tarptautine sutartimi, yra paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Pareiškėja savo laisva valia kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją dėl senatvės pensijos paskyrimo jai sulaukus 55 metų amžiaus, todėl vien aplinkybė, kad paskirtos pensijos dydis netenkina pareiškėjos lūkesčių nėra pagrindas įpareigoti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos institucijas veikti priešingai, nei to reikalauja Pensijų įstatymas ir Sutartyje dėl socialinės apsaugos įtvirtintos teisės normos.

14. Analizuodamas Tarnybos Sprendimą Nr. UI_PS1-4246 ir Valdybos Sprendimą Nr. (6.5) I-3772 teisėtumo aspektu, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad jie iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Nenustatęs ginčijamų Tarnybos bei Valdybos sprendimų neteisėtumo pagrindų, teismas šią pareiškėjos skundo dalį laikė nepagrįsta.

15. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Tarnyba nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjos 2016 m. kovo 15 d. prašymą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamam ginčui yra aktuali Sutarties dėl socialinės apsaugos 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė, pagal kurią kompetentingos sutarties šalių valdymo institucijos paskiria įgaliotas įstaigas, kurioms pavedama pagal galiojančius teisės aktus ir šią sutartį skirti ir apskaičiuoti pensijas bei pašalpas, pervesti pinigines lėšas joms mokėti, atlikti tarpusavio atsiskaitymus už išmokėtas sumas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Ukrainos darbo ir socialinės politikos ministerijos pasirašyto susitarimo dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos įgyvendinimo tvarkos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Tarnyba yra kompetentinga institucija nagrinėti prašymus, skundus pensijų, žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, taip pat ligos ir motinystės išmokų skyrimo ir mokėjimo klausimais. Valdybos direktoriaus 2006 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. V-226 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos nuostatų 9.1 punkte įtvirtintas vienas iš Tarnybos uždavinių – įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktus, tarptautines sutartis ir susitarimus su kitų valstybių institucijomis ar tarptautinėmis organizacijomis socialinės apsaugos srityje, Lietuvos Respublikos įstatymus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius valstybinio socialinio draudimo išmokų migruojantiems asmenims, o šių nuostatų 10.1 punkte nurodyta, kad Tarnyba vykdo kompetentingos įstaigos funkcijas valstybinio socialinio draudimo pensijų klausimais. Taigi Valdybos Klaipėdos skyrius pagrįstai pagal kompetenciją persiuntė Tarnybai nagrinėti pareiškėjos 2016 m. kovo 15 d. prašymą.

16. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors Valdybos Klaipėdos skyrius nepranešė pareiškėjai apie tai, kad jos prašymas persiųstas nagrinėti kompetentingai institucijai, nepaaiškino prašymo persiuntimo priežasties, tačiau vien šio fakto konstatavimas nėra teisinė prielaida pripažinti atsakovo veiksmus ar priimtą aktą neteisėtais.

17. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, Klaipėdos apygardos teismas atmetė pareiškėjos išvestinį reikalavimą, kuriuo ji prašė įpareigoti Valdybos Klaipėdos skyrių išnagrinėti jos 2016 m. kovo 15 d. prašymą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo ir paskirti šią pensiją.

III. 18. Pareiškėja V. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

19. Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtinta Valdybos teritorinio skyriaus prievolė priimti sprendimą dėl pensijos skyrimo, todėl padarė klaidingą išvadą, kad 2016 m. kovo 15 d. pareiškėjos prašymą Valdybos Klaipėdos skyrius pagrįstai persiuntė nagrinėti Tarnybai. Pagrindinis atsakovas – Valdybos Klaipėdos skyrius – šio pareiškėjos prašymo nenagrinėjo, o pareiškėja skundu teismui būtent ir siekė, kad šį prašymą išnagrinėtų Valdybos Klaipėdos skyrius. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino, kokiam asmenų ratui ir kokiais atvejais turi būti taikoma Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies norma.

20. Pareiškėja 2017 m. spalio 12 d. pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kuriame nurodo, jog Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies norma yra nekonkretizuota, iš jos nėra aišku, kam ji yra taikoma. Iš šios normos turinio esą galima suprasti, kad ji yra taikoma visiems be išimties Lietuvos pensijų gavėjams, net ir tiems, kurie niekada nebuvo išvykę iš Lietuvos Respublikos, nes Lietuva su užsienio valstybėmis yra sudariusi net keliolika sutarčių dėl pensijų mokėjimo. Pareiškėjos teigimu, Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies normos taikymas Lietuvos Respublikos piliečiams, grįžtantiems iš užsienio valstybės, su kuria sudaryta sutartis dėl pensijų mokėjimo, ir turintiems teisę gauti senatvės pensiją pagal Lietuvos teisės aktus, yra nesuprantamas ir nelogiškas. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies norma tiek, kiek joje nenustatyta, kokių asmenų ratui ir kokiais atvejais ji taikoma, prieštarauja konstituciniams teisinio tikrumo ir teisinio apibrėžtumo principams. Be to, pasinaudojusi Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise pasirinkti gyvenamąją vietą ne Lietuvos Respublikoje ir vėliau grįžusi į Lietuvą, pareiškėja prarado Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą teisę, nors pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę. Dėl to, kad 2000–2007 metų laikotarpiu pareiškėja buvo išvykusi gyventi į Ukrainą, ji yra diskriminuojama kitų nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių piliečių atžvilgiu, o tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

21. Atsakovas Valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaikė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašė atmesti.

22. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaikė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašė atmesti.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaikė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašė atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Pareiškėja šioje byloje kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Tarnybos Sprendimą Nr. UI_PSI-4246 dėl atsisakymo iš naujo pareiškėjai skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, priimtą vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl socialinės apsaugos ir Pensijų įstatymu, bei Valdybos Sprendimą Nr. (6.5)I-3772, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą šios kategorijos ginčams nustatyta privaloma išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka, bei įpareigoti Valdybos Klaipėdos skyrių išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo iš naujo.

26. Pareiškėja šioje administracinėje byloje iškeltu ginču prašydama panaikinti skundžiamus aktus siekia, kad jai (asmeniui, kuriam nuo 2007 m. kovo 22 d. Ukrainoje yra paskirta ir mokama senatvės pensija) Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija (pareiškėjos manymu – Valdybos Klaipėdos skyrius) pagal pareiškėjos pateiktą prašymą paskirtų ir mokėtų senatvės pensiją, apskaičiuotą pagal visą jos stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei neteisingai aiškino teisės normas.

28. Pensijų įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1394 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.) 43 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse.

29. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos (įsigaliojo nuo 2002 m. vasario 8 d.) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokioms kiekvienos šalies teisės aktų numatytoms socialinės apsaugos rūšims taikoma ši sutartis, tarp jų – senatvės (amžiaus) pensijoms. Sutarties dėl socialinės apsaugos 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši sutartis taip pat taikoma naujiems įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams, kurie pakeis arba papildys teisės aktus, reglamentuojančius šio straipsnio 1 dalyje nurodytas socialinės apsaugos rūšis. Pagal Sutarties dėl socialinės apsaugos 5 straipsnio 1 dalį teisę gauti pensiją ir pašalpą asmuo įgyja pagal šią sutartį ir tos šalies teisės aktus, pagal kuriuos įgytas draudimo (darbo) stažas, suteikiantis teisę gauti pensiją ar pašalpą. Sutarties dėl socialinės paramos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei šioje sutartyje nenumatyta kitaip, negalima atsisakyti skirti pensijos ir pašalpos, taip pat žalos atlyginimo, į kuriuos asmuo įgyja teisę pagal vienos šalies teisės aktus, ir paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos šalies teritorijoje. Sutarties dėl socialinės apsaugos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog atsitikus draudiminiam įvykiui po šios sutarties įsigaliojimo, įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą nuo 1992 m. sausio 1 d., prisiima šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Pažymėtina, kad Sutarties dėl socialinės apsaugos 33 straipsnio 2 dalis taikytina kartu su šios sutarties 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-146/2017).

30. Taigi pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog tais atvejais, kai asmuo socialinio draudimo stažą (iki 1992 m. sausio 1 d.) senatvės pensijai gauti yra įgijęs ne vienoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos valstybėje (šiuo atveju Lietuvoje ir Ukrainoje), toks asmuo turi teisę dėl senatvės pensijos skyrimo bei mokėjimo kreiptis į tą valstybę, kurioje gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Asmeniui kreipusis dėl senatvės pensijos skyrimo bei mokėjimo, tokia pensija jam yra skiriama ir mokama pagal tos valstybės, į kurios kompetentingas institucijas asmuo kreipėsi dėl pensijos skyrimo ir mokėjimo, nacionalinius teisės aktus, t. y. būtent pagal tos valstybės teisinį reglamentavimą yra nustatomas teisės į senatvės pensijos įgijimo momentas, socialinio draudimo stažas (iki 1992 m. sausio 1 d.) bei konkretus pensijos dydis. Atitinkamai nuo to momento, kada asmeniui yra paskiriama ir mokama senatvės pensija pagal kreipimosi valstybės nacionalinius teisės aktus, tokiam asmeniui persikėlus gyventi į kitos šalies teritoriją, pensijos sumažinimas, mokėjimo sustabdymas ar nutraukimas yra negalimas. Šios išvados niekaip nekeičia aplinkybė, kad asmens netenkina kreipimosi valstybėje paskirtos bei mokamos pensijos dydis ir kad jis pageidauja, jog pensija jam iš naujo būtų skiriama kitoje valstybėje, į kurią toks asmuo persikelia gyventi jau po senatvės pensijos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-251/2013).

31. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėja 2000–2007 metais buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos gyventi į Ukrainą, kur 2007 m. kovo 22 d. (t. y. pareiškėjai sukakus 55 metus bei įgijus teisę į senatvės pensiją pagal Ukrainos teisinį reguliavimą) jai už socialinio draudimo stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., ir už darbo stažą, įgytą Ukrainoje 2004–2005 metais, buvo paskirta ir pradėta mokėti senatvės pensija. Pareiškėjai 2007 m. liepos 4 d. grįžus į Lietuvos Respubliką bei čia deklaravus nuolatinę gyvenamąją vietą, jai ir toliau buvo (yra) mokama Ukrainoje paskirta senatvės pensija. Be to, Tarnybos 2013 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. PS-1120 pareiškėjai nuo 2012 m. liepos 21 d. (t. y. įgijus teisę į senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą) iki gyvos galvos paskirta 45,77 Lt dydžio mėnesinė senatvės pensija už darbo stažą, įgytą Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. Taigi pareiškėja savo valia kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją dėl senatvės pensijos skyrimo galiojant Sutarčiai dėl socialinės apsaugos, nes šio kreipimosi metu pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį Pensijų įstatymą dar neatitiko amžiaus ir valstybinio socialinio draudimo stažo sąlygų senatvės pensijai gauti.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjos pageidavimas, kad sukakus senatvės pensijos amžiui pagal Lietuvos Respublikos teisę, senatvės pensiją jai paskirtų ir mokėtų Lietuvos kompetentinga institucija, atsižvelgdama į visą pareiškėjos Lietuvoje bei Ukrainoje įgytą stažą, neatitinka Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies bei Sutarties dėl socialinės apsaugos 5, 33 straipsnių nuostatų.

33. Sutarties dėl socialinės apsaugos 4 straipsnyje nustatyta, kad vienos šalies piliečių, taip pat jų šeimos narių, nesvarbu, kokia jų pilietybė, gyvenančių kitos šalies teritorijoje, teisės ir pareigos, taikant šios šalies teisės aktus, prilyginamos jos pačios piliečių teisėms ir pareigoms. Todėl pareiškėjos akcentuojamas jos turimos pilietybės klausimas šiuo atveju nėra svarbus. Aptariamo teisinio reguliavimo prasme taip pat nėra svarbu, dėl kokių priežasčių pareiškėja 2000–2007 metais gyveno Ukrainoje. Sutartis dėl socialinės apsaugos jokių išlygų šiuo aspektu nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-146/2017).

34. Įvertinus nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad senatvės pensija už darbo stažą, įgytą Lietuvoje ir Ukrainoje iki 1992 m. sausio 1 d., bei darbo stažą, įgytą Ukrainoje 2004–2005 metais, pareiškėjai yra paskirta ir mokama Ukrainoje, o už darbo stažą, įgytą Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d., pareiškėjai paskirta ir mokama senatvės pensija Lietuvoje, pagrįstai sprendė, jog Valdybos Klaipėdos skyrius, kaip institucija, sprendžianti dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo bei mokėjimo pagal nacionalinius teisės aktus (Pensijų įstatymo 40 str. 1 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1394 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.)), neturėjo įgaliojimų nagrinėti pareiškėjos prašymo dėl senatvės pensijos už visą pareiškėjos Lietuvoje bei Ukrainoje įgytą darbo stažą skyrimo, o Tarnyba neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjai iš naujo apskaičiuoti bei skirti senatvės pensiją, ir atmetė pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė įpareigoti Valdybos Klaipėdos skyrių išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo ir panaikinti Tarnybos Sprendimą Nr. UI_PS1-4246 bei Valdybos Sprendimą Nr. (6.5.) I-3772, kuriais atsisakyta iš naujo apskaičiuoti ir skirti pareiškėjai senatvės pensiją.

35. Kaip minėta, pareiškėja mano, kad Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies reguliavimas, kuriuo nedetalizuota, kokiems asmenims ir kokiais atvejais ši teisės norma yra taikoma, yra neteisingas. Pareiškėjos įsitikinimu, minėtos normos taikymas Lietuvos Respublikos piliečiams, grįžtantiems iš užsienio valstybės, su kuria sudaryta sutartis dėl pensijų mokėjimo, ir turintiems teisę gauti senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, yra nesuprantamas ir nelogiškas. Dėl šių priežasčių pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kokiems asmenims ir kokiais atvejais ji taikoma, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinio tikrumo ir teisinio apibrėžtumo principams.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

37. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

38. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus ir kt.).

39. Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo minėtoje Pensijų įstatymo normoje nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Pensijų įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

40. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjos pozicija dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo iš naujo vien tik pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus už visą pareiškėjos Lietuvoje bei Ukrainoje iki ir po 1992 m. sausio 1 d. įgytą darbo stažą yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1394 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.; 2007 m. sausio 19 d. – 2007 m. liepos 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 43 str. 3 d.; 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 11 d. galiojusios įstatymo redakcijos 43 str. 4 d.)) nustatė, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Iš šios teisės normos akivaizdu, jog senatvės pensijos asmenims, kuriems tokia pensija yra paskirta ir mokama kitoje valstybėje, su kuria yra sudaryta tarptautinė sutartis dėl tokios pensijos mokėjimo, atvykus (grįžus) gyventi į Lietuvos Respubliką, senatvės pensija yra mokama pagal sudarytą tarptautinę sutartį. Taigi aptariama Pensijų įstatymo norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į su konkrečia valstybe, kurioje asmeniui yra paskirta senatvės pensija, sudarytoje tarptautinėje sutartyje nustatytą reguliavimą. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjai senatvės pensiją paskyrus ir pradėjus mokėti Ukrainoje galiojant Sutarčiai dėl socialinės apsaugos, ši pensija pareiškėjai ir toliau turi būti mokama būtent pagal šios sutarties nuostatas. Kitos Lietuvos Respublikos sudarytos tarptautinės sutartys nagrinėjamam atvejui nėra aktualios, todėl pareiškėjos argumentai, kad Lietuvos Respublika yra sudariusi ne vieną tarptautinę sutartį dėl pensijų mokėjimo, neturi teisinės reikšmės.

41. Kritiškai vertintini ir pareiškėjos argumentai, esą dėl to, kad ji, būdama Lietuvos Respublikos piliete, 2000–2007 metais buvo išvykusi gyventi į Ukrainą, t. y. įgyvendino konstitucinę teisę pasirinkti gyvenamąją vietą ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, dabar yra diskriminuojama, nes prarado konstitucinę teisę į tokią senatvės pensiją, kokią gauna kiti Lietuvos Respublikos piliečiai.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pati pareiškėja pasirinko konkrečiu metu jai naudingesnį elgesio variantą, t. y. dar neįgijusi teisės į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos nacionalinį reguliavimą, tačiau šią teisę įgijusi pagal Ukrainos teisės aktus, dėl senatvės pensijos skyrimo kreipėsi į Ukrainos kompetentingą instituciją, kuri šią pensiją pareiškėjai skyrė ir moka iki šiol. Taigi teisę į senatvės pensijos už darbo stažą, įgytą Lietuvoje bei Ukrainoje iki 1992 m. sausio 1 d., skyrimą ir mokėjimą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus pareiškėja prarado dėl savo veiksmų (t. y. dėl to, kad šią teisę anksčiau jau įgyvendino kitoje valstybėje), o ne dėl Lietuvos Respublikos su Ukraina sudarytoje Sutartyje dėl socialinės apsaugos nustatyto reguliavimo. Aplinkybė, kad 2000–2007 metais pareiškėja buvo išvykusi gyventi į Ukrainą, taip pat pati savaime neturėjo reikšmės Sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatų taikymui, kadangi šios nuostatos yra taikomos tik tuo atveju, jei asmuo, gyvendamas kitoje valstybėje, kreipiasi į jos kompetentingas institucijas dėl senatvės pensijos skyrimo ir mokėjimo (žr. šios nutarties 30 pastraipą).

43. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių teisė gauti senatvės pensiją yra siejama su įstatymuose nustatytais tokios teisės įgijimo pagrindais. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia (be kita ko) reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atitinkamo dydžio senatvės pensija Ukrainos teisės aktuose nustatytais pagrindais pareiškėjai buvo mokama pagal Pensijų įstatymo 43 straipsnio bei Sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatas. Be to, pareiškėjai nuo 2012 m. liepos 21 d. yra paskirta ir mokama senatvės pensija Lietuvos Respublikos teisės aktuose (Pensijų įstatymo) nustatytais pagrindais. Todėl nėra pagrindo teigti, jog yra pažeidžiama Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjos teisė gauti senatvės pensiją. Pareiškėja nepagrįstai Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą teisę į senatvės pensiją sieja vien tik su savo pilietybe bei gyvenamąja vieta, kadangi, kaip minėta, šios teisės įgijimą, be kita ko, nulemia ir kiti kriterijai, įskaitant aplinkybę, kad pareiškėja dėl senatvės pensijos už tą patį draudimo (darbo) laikotarpį skyrimo jau yra kreipusis į kitos valstybės kompetentingą įstaigą.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad minėti pareiškėjos argumentai dėl Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalies taikymo neapibrėžtumo neleidžia abejoti Pensijų įstatymo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams bei nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

45. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

46. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog, kol byla pagal pareiškėjos skundą buvo nagrinėjama teisme, Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. gegužės 24 d. įstatymu Nr. XIII-1195 ratifikavo 2017 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos pakeitimų ir papildymų (įsigaliojo 2018 m. birželio 6 d.). Pastaraisiais pakeitimais buvo apibrėžta sovietinio stažo sąvoka, nustatant, kad tai – darbo laikotarpis iki 1991 m. birželio 1 d. buvusios SSRS teritorijoje, išskyrus Lietuvos Respublikos ir Ukrainos teritorijas, įskaitomas į draudimo (darbo) stažą pagal kiekvienos šalies teisės aktus, taikant šios sutarties 13–15 straipsnius.

Susitarta Sutarties dėl socialinės apsaugos 13 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „Nustatant teisę į pensiją, kuri priklauso nuo įgyto draudimo (darbo) stažo, vienos Šalies kompetentinga įstaiga, apskaičiuodama šį stažą, prireikus atsižvelgia į draudimo laikotarpius, įgytus pagal kitos Šalies teisės aktus, taip pat į sovietinio stažo laikotarpius, kuriuos pagal šią Sutartį įskaito kitos Šalies kompetentinga įstaiga, tačiau tik tuo atveju, jei šis stažas visiškai arba iš dalies nesutampa pagal laikotarpius“; Sutarties dėl socialinės apsaugos 15 straipsnio 1 ir 2 dalis išdėstyti taip:

„Tuo atveju, kai taikomos šios Sutarties 13 straipsnio nuostatos, kiekvienos Šalies kompetentinga įstaiga apskaičiuoja pensijos dydį ir moka ją tik už draudimo (darbo) stažą, įgytą pagal šios kompetentingos įstaigos taikomus teisės aktus, taip pat sovietinį stažą, įskaitytą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, išskyrus šios Sutarties 16 straipsnyje nurodytus atvejus. Sovietinį stažą įskaito ir pensiją už šį stažą asmeniui skiria tos Šalies kompetentinga įstaiga, kurios teritorijoje buvo įgytas ilgesnis draudimo (darbo) stažas.

Esant vienodai draudimo (darbo) stažo trukmei, sovietinį stažą įskaito tos šalies kompetentinga įstaiga, kurioje asmuo buvo apdraustas paskutinį kartą“; Sutarties dėl socialinės apsaugos 33 straipsnį pripažinti netekusiu galios. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos susitarimo dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos pakeitimų ir papildymų 2 straipsnio „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ 1 ir 4 dalyse nustatyta, jog pensijos, paskirtos iki šio susitarimo įsigaliojimo, asmens prašymu gali būti peržiūrėtos pagal Sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatas, tačiau tai nesuteikia teisės į pensijos išmokėjimą už laikotarpį iki šio susitarimo įsigaliojimo.

47. Taigi pareiškėjai išaiškintina, jog pageidaudama, kad Ukrainoje jai skirtos pensijos dydis būtų peržiūrėtas, t. y. pareiškėjos sovietinis stažas būtų įskaitytas ir pensija už jį ateityje būtų mokama pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus (jeigu pareiškėja atitinka Sutarties dėl socialinės apsaugos pakeitimuose nustatytas sąlygas), ji turi teisę Tarnybai teikti dėl to prašymą 2017 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos susitarimo dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos pakeitimų ir papildymų 2 straipsnio nuostatų pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė