2020-02-12 Nr. AB-3138-3-62-3-00889-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-592-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00889-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 metų bausmę atliko Pravieniškių PN 3-iajame sektoriuje. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, vienu metu gyveno 11–13 asmenų, dalį patalpos ploto užėmė baldai, todėl vienam asmeniui teko tik nuo 1 iki 1,5 kv. m patalpos ploto. Patalpose buvo labai šalta, drėgna, buvo pelėsio, nebuvo ventiliacijos, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Naktimis Pravieniškių PN nebuvo apšvietimo, todėl pareiškėjas yra ne kartą užkliuvęs ir nugriuvęs; dieninis apšvietimas buvo labai blogas, lempos mirgėjo, dėl to pareiškėjas negalėjo skaityti, rašyti, mokytis, jam skaudėjo akis, galvą, pablogėjo regėjimas. Patalpose buvo gausu parazitų – tarakonų ir blakių, dėl blakių įkandimų pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Baldai gyvenamosiose patalpose nebuvo pritvirtinti prie žemės, dėl to ne kartą kilo gyvybei pavojingos situacijos, pareiškėjas ne kartą buvo susižeidęs.

3. Pasak pareiškėjo, Pravieniškių PN nebuvo gesintuvų ir avarinių išėjimų, o ant langų buvo uždėtos grotos, todėl kilus gaisrui jis nebūtų turėjęs galimybės išsigelbėti. Dėl šios priežasties nuolat buvo apimtas baimės, jautė stresą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Pravieniškių PN nebuvo įrengta pakankamai tualetų, tai jam sukėlė daugiausiai nepatogumų bei fizinį skausmą. Dušuose buvo šalta, drėgna, veisėsi parazitai, grindys buvo slidžios, dėl to pareiškėjas ne kartą buvo nukritęs ir susižeidęs.

4. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN 3–6 būrių patalpose anksčiau buvo rentgeno kabinetas, kuris buvo naudojamas nepaisant to, jog už sienų gyveno nuteistieji (įskaitant pareiškėją), dėl to nukentėjo pareiškėjo sveikata, jam nuolat skaudėjo galvą, suprastėjo apetitas, imunitetas, susilpnėjo potencija, atsirado nemiga. Pravieniškių PN 3–7 būrių bendrabučiuose nebuvo šildymo, o administracijos išduodami šildytuvai nepadėjo, bendrabučiuose visą laiką buvo šalta ir drėgna.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Pravieniškių PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, o galiojantys teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą turi būti išskaičiuojamas patalpoje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas bei visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama, jis galėjo lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose viešuose renginiuose ir pan.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad, jei nuteistieji tinkamai valytų ir vėdintų patalpas, jose nebūtų blogo kvapo ar pelėsio. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo patalpų įrengimo, pelėsio ar drėgmės nesikreipė. Vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, baldai prie grindų tvirtinami tik drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinybei, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Įstaigos 3-iojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose yra centralizuotas šildymas, tačiau 2016–2018 metų šildymo sezonais patalpos buvo šildomos elektriniais šildytuvais. Pareiškėjas su skundais dėl nepakankamos šilumos gyvenamosiose patalpose nesikreipė. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacijos angas. Įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis.

8. Pravieniškių PN nurodė, jog 3-iojo sektoriaus sanitariniame mazge yra 4 unitazai, 4 pisuarai, 7 praustuvės, 2 dušo sieteliai. Į dušinę karštas vanduo yra tiekiamas nuolat. Pareiškėjas su skundais dėl sanitarinio mazgo nesikreipė. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai ginčo laikotarpiu 5 būrio 1 patalpos netikrino. Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekamai 2 kartus per mėnesį ar pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas yra registruojama. Patalpoje pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pastate, kuriame yra 5 būrys, yra rentgeno diagnostikos kabinetas. Radiacinės saugos Kauno skyriaus specialistai 2018 m. vasario 22 d. atliko dozimetrinius matavimus 5 būrio 5 ir 6 patalpose ir koridoriuje. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmenys, gyvenantys šalia rentgeno diagnostikos kabineto, jokios papildomos apšvitos nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 4 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas. Siekdama užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakuaciją gaisro atveju, įstaiga parengė ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderino personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Įstaigoje parengti evakuacijos planai ir gaisrinės instrukcijos. Pravieniškių PN 3-iojo sektoriaus 5 būryje priešgaisrinės apsaugos sistemos ir avarinio išėjimo nėra.

10. Atsakovo atstovas akcentavo, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl konfliktinių situacijų su kitais nuteistaisiais, neigiamų išgyvenimų, streso, nepatogumų, orumo pažeminimo, emocinių sunkumų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė; taip pat nesikreipė į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl pablogėjusio regėjimo, sutrikusio miego, kurį sukėlė blogos gyvenimo sąlygos. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (neveikimu) padarė jam žalą, todėl skundas yra nepagrįstas.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 36,75 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,34 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpoje gyveno 11–12 žmonių, tačiau prie skundo pateikė 5 būrio 1 patalpos planą, kuriame nurodyta 11 miegamųjų vietų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo abstrakčių argumentų dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikė paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) tokio reikalavimo nenustato. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas nepažeidė Taisyklių 111.1 punkto nuostatų dėl pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui turinčio tekti ploto (3,1 kv. m).

13. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus Pravieniškių PN patalpų būkle, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka higienos normos reikalavimus, todėl atsakovas teisės aktų normų dėl patalpų vėdinimo nepažeidė. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos, temperatūros ir kt. pažeidimų) nesikreipė. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos patalpos apšvietos, ventiliacijos, temperatūros dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas negali pateikti su tuo susijusių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos kameros ventiliacijos, apšvietos, temperatūros.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl drėgmės, pelėsio, apšvietimo ir pan. būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, byloje nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis ar kad patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

15. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad Pravieniškių PN buvo buitinių parazitų, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Pravieniškių PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, jie naikinami vadovaujantis su UAB „Utenos deratizacija“ sudaryta sutartimi. Pateikti darbų atlikimo aktai, patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje tokie darbai buvo atliekami. Todėl pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo parazitų naikinimo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas iš dalies galėjo buvo nulemtas pačių nuteistųjų (įskaitant pareiškėją) elgesio, netinkamai tvarkant patalpas.

16. Vertindamas inventoriaus sanitariniame mazge įrengimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Pravieniškių PN 5 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 4 pisuarai. Ginčo laikotarpiu būryje buvo nuo 48 iki 58 nuteistųjų, tai atitiko normose nustatytus reikalavimus.

17. Pirmosios instancijos teismas nelaikė pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl šalia gyvenamųjų patalpų įrengto rentgeno kabineto, nurodė, jog Pravieniškių PN 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas, kurio metu atlikti matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu, nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas.

18. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad inventorius gyvenamosiose patalpose nebuvo pritvirtintas prie žemės, kadangi tesės aktai atsakovo neįpareigoja to daryti.

19. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Pravieniškių PN yra parengti žmonių evakuacijos planai ir gaisrinės instrukcijos. Siekdama užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, įstaiga parengė ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderino personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Todėl atsakovo neteisėtų veiksmų dėl evakuacijos planų nebuvimo pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindas priteisti žalos atlyginimą.

20. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas į šios tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

21. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – Pravieniškių PN neteisėti veiksmai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 22. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam (pareiškėjui) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose jam turėjo būti užtikrintas minimalus 4 kv. m plotas, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime Muršić prie Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatavo, kad tais atvejais, kai asmeniui kameroje tenka 3–4 kv. m ploto, sprendžiant dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, būtina atsižvelgti į kitas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko tik 3,34 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar nebuvo kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

24. Pasak pareiškėjo, atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog 3–6 būriuose yra įrengti 4 unitazai ir 4 pisuarai. Bendrabutyje, kuriame gyveno pareiškėjas, vienu metu gyveno apie 200 nuteistųjų. Tokiam nuteistųjų skaičiui 4 unitazai ir 4 pisuarai yra per mažai.

25. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė į Pravieniškių PN pareigūnus ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, nereiškia, kad Pravieniškių PN neprivalo laikytis teisės aktų reikalavimų ir yra atleidžiami nuo atsakomybės. Be to, pareiškėjas aiškiai nurodė su kalinimo sąlygomis susijusias aplinkybes, o atsakovui nesugebėjus jų paneigti, jos turėjo būti laikomos nustatytomis. Bendrabutis, kuriame gyveno pareiškėjas, buvo avarinės būklės (šiuo metu jis nebeeksploatuojamas) ir visi pareiškėjo nurodyti pažeidimai iš tikrųjų egzistavo.

26. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl užsiveisusių buitinių parazitų kalti patys nuteistieji. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN buvo palankios sąlygos veistis buitiniams parazitams, kadangi pastatas buvo avarinės būklės.

27. Dėl Pravieniškių PN įrengto rentgenologijos kabineto pareiškėjas pažymi, kad jam nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis buvo atliekamas kabineto patikrinimas ir ar rentgeno aparatas tuo metu veikė.

28. Pareiškėjas akcentuoja, jog atsakovas pats pripažino, kad 5 būryje nebuvo priešgaisrinės apsaugos sistemos ir avarinio išėjimo, taip pat kad gyvenamosiose patalpose neveikė centrinis šildymas, o elektrinis šildytuvas, pareiškėjo teigimu, visų patalpų neapšildė.

29. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 4 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A-2283-442/2018 pagal I. K., su kuriuo Pravieniškių PN kalėjo pareiškėjas, skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN 3-iajame sektoriuje ir priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą.

30. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus rentgeno aparatą), todėl pareiškėjui turi būti priteistas jo prašomas neturtinės žalos atlyginimas.

31. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Pravieniškių PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui, dėsto savo subjektyvią nuomonę bei situacijos vertinimą, nepateikia jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas. Kartodamas tuos pačius argumentus, pareiškėjas nepaaiškina, kodėl atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, todėl šios aplinkybės negali būti vertinamos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo A. K. skundas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam pagal teisės aktų reikalavimus neužtikrintomis kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad pagal CK 6.271 straipsnį atsakovui nekyla civilinė atsakomybė, nes neįrodytos būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. pareiškėjo nurodyta patirta neturtinė žala ir atsakovo atstovo ar jo darbuotojų neteisėta veika (neveikimas).

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jam (pareiškėjui) turėjo būti užtikrintas 4 kv. m, o ne 3,34 kv. m, minimalus gyvenamasis plotas, kad buvo įrengta per mažai klozetų ir pisuarų, taip pat kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo, dėl to, kad buvo šalta, drėgna, ant sienų buvo grybelis, pelėsis, nebuvo ventiliacijos ir naktinio apšvietimo, buvo gausu parazitų, veikė rentgeno aparatas, kuris kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai, nebuvo evakuacijos išėjimų.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), nustatė, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

38. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti.

39. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

41. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

42. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

43. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m). Pareiškėjo argumentai, kad jam turėjo būti užtikrintas 4 kv. m minimalus gyvenamasis plotas, yra teisiškai nepagrįsti.

44. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, būklę, įvertinęs tai, kad pareiškėjas su jokiais skundais ar prašymais nesikreipė į atsakovo atstovą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. dėl to, kad gyvenamojoje patalpoje buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamo dieninio ir naktinio apšvietimo, ventiliacijos, nepripažino šių pareiškėjo pretenzijų pagrįstomis ir įrodytomis. Nustatyta, kad patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu, atsakovo atstovas esant reikalui išduoda elektrinius šildytuvus ir ventiliatorius, 2017–2018 metų šildymo sezono metu patalpos buvo šildomos elektriniais šildytuvais.

45. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias nuolatiniu nariuotakojų ir graužikų stebėjimu bei jų naikinimu, nenustatė, kad atsakovo atstovas neatliko nuolatinio stebėjimo, o nustatęs nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, jų nenaikino. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nėra nurodęs konkrečių atvejų, kai jo gyvenamoje patalpoje buvo atsiradę parazitų, kad jis apie tai informavo atsakovo atstovą, tačiau šis nesiėmė jokių priemonių, jog parazitai būtų išnaikinti. Be to, nustatyta, kad pareiškėjui ir kitiems nuteistiesiems buvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl akivaizdu, kad pats pareiškėjas taip pat galėjo pasirūpinti, jog patalpose būtų palaikoma švara, užtikrinanti, kad neatsirastų buitinių parazitų.

46. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti ir tupimas) arba pisuaras penkiolikai asmenų. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad 5 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 4 pisuarai, ginčo laikotarpiu būryje buvo nuo 48 iki 58 nuteistųjų, ir dėl to konstatuota, jog sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad 4 unitazais naudojosi 200 nuteistųjų, tačiau to nepagrindžia jokiais įrodymais.

47. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pastate, kuriame yra 5 būrys (pareiškėjas gyveno 1 gyvenamojoje patalpoje), buvo įrengtas rentgeno diagnostikos kabinetas, t. y. rentgenas nebuvo įrengtas pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje. Nustatyta, kad buvo atliktas patikrinimas ir patikrinimo metu nenustatyta, jog asmenys, gyvenantys šalia rentgeno diagnostikos kabineto, patiria papildomą apšvietą.

48. Pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktų reikalavimais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad atsakovo atsakovas pažeidė pareiškėjo teises, įrengdamas rentgeno diagnostikos kabinetą.

49. Byloje taip pat nustatyta, kad Pravieniškių PN yra parengti žmonių evakuacijos planai ir gaisrinės instrukcijos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu yra abstrakčios. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo abstrakčius ir deklaratyvius teiginius.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas visą apeliacinį skundą grindžia tik deklaratyviais argumentais, nenurodo jokių byloje surinktų įrodymų, kuriuos neteisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, dėl kokių priežasčių pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos turėjo būti pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis.

51. Teisėjų kolegija patikrino pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2283-442/2018 nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei nustatė, kad tos aplinkybės visiškai nepatvirtina pareiškėjo argumentų, išsakytų šioje byloje. Administracinėje byloje Nr. A-2283-442/2018 nustatyta, kad nuteistasis nuo 2014 m. kovo 9 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. buvo kalinamas 10 būrio 7 patalpoje, 11 būrio 14 patalpoje, 9 būrio 4 patalpoje, 9 būrio 9 patalpoje, 1 būrio 2 patalpoje, o nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. tam nuteistajam nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m minimalus gyvenamasis plotas ir dėl to jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Nagrinėjamu atveju vertinamos pareiškėjo kalinimo sąlygos, buvusios nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., be to, pareiškėjas kalėjo 5 būrio 1 patalpoje.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė