2021-11-24 Nr. AB-24922-3-62-3-00493-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-576-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00493-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. birželio 16 d. (tikslias datas prašė išreikalauti iš Marijampolės PN) jis atliko bausmę Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, dušai buvo be jokių pertvarų, be užuolaidėlių, atviri, todėl jis, būdamas nuogas, turėjo muiluotis savo kūną stebimas kitų nuteistųjų. Dėl to jis jautė gėdą, patyčias, pažeminimą. Pareiškėjas nurodė, kad praustis duše jis galėjo tik vieną kartą per savaitę pagal būrių grafiką. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 3-ame būryje sanitariniai mazgai buvo atviri, be pertvarų, todėl jis turėjo atlikti gamtinius reikalus viešai kitiems stebint. Dėl to jis jautė gėdą, patyčias.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. birželio 16 d. pareiškėjas atliko bausmę Marijampolės PN. Nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas buvo 3-ame būryje, nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2016 m. birželio 16 d. – 18-tame būryje. Atsakovo teigimu, Marijampolės PN dušo patalpos įrengtos tinkamai. Teisės aktai nenustato reikalavimo dušo patalpoje įrengti sieneles ar bet kokį kitą atskyrimą tarp įrenginių, todėl yra neproporcinga reikalauti įgyvendinti tai, kas nėra numatyta teisės aktuose, tai turi būti traktuojama kaip nepakeliama našta atsakovui laikytis teisės aktų reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas dušu naudojosi tik kartą per savaitę dienotvarkėje nustatytu laiku, todėl dušo patalpos įrengimas negalėjo sukelti tokių išgyvenimų ar neigiamų psichologinių pasekmių, tariamo orumo žeminimo, kuris galėtų būti įvertintas kaip tokia neturtinė žala, kuri priteistina pinigais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei pareiškėjas, nei kiti nuteistieji ginčo laikotarpiu neteikė prašymų ar skundų dėl dušo patalpų atitikties higienos normoms Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN administraciją dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo. Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis teisės norma, kuri nustato, jog nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, Marijampolės PN direktoriaus įsakymu yra patvirtintas dušinės darbo grafikas. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei. 18-to būrio sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų. Klozetai įrengti kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Atsakovas darė išvadą, kad Marijampolės PN pareigūnai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o, nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos ir priežastinio ryšio tarp jų), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis dušu. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, taip pat atmetė kitą skundo dalį.

7. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti senaties terminą, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovavosi CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės PN sąlygų, ir konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 17 d., dėl žalos atlyginimo turėjo kreiptis į teismą vėliausiai per tris metus, atitinkamai skaičiuojant nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 15 d., skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2020 m. vasario 25 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui paduoti.

8. Teismas vadovavosi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės PN atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, ir darė išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. vasario 25 d. pareikšti ir nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) atnaujinti praleistą senaties terminą šiam pareiškėjo reikalavimui paduoti. Teismas tenkino atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą, galbūt patirtą nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. vasario 24 d.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos, galbūt patirtos nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. birželio 16 d., atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei, buvo 18-tame būryje, o 3-ame būryje buvo iki ginčo laikotarpio. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo 18-tame būryje, teismas nagrinėjo sanitarinio mazgo atitvėrimą 18-tame būryje. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunkčiu ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei, 18-to būrio sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 18-tame būryje buvo laikomas ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kadangi kamerų tipo gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas įrengiamas kameroje (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p.), o šiuo atveju 18-to būrio sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), taip pat Eksploatavimo taisyklės nenustatė reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m.

Aprūpinimo normos) nenustatė reikalavimo, kad sanitariniame mazge klozetai ar unitazai turi būti įrengti kabinose ir atitverti tam tikro aukščio sienele, o minėto teisingumo ministro įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrenginių. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojo Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos), kurios reglamentuoja klozetų (unitazų) atitvėrimą sanitariniame mazge.

Kadangi minėto teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo, o 2017 m. Aprūpinimo normos įsigaliojo tik 2017 m. birželio 8 d., teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. birželio 7 d. neveikė pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusių 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunktis nustato, kad tualete įrengiamas klozetas (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m).

Teismas nurodė, kad ši norma reglamentuoja nuteistųjų, gyvenančių ne kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, todėl yra taikoma nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Teismas nustatė, kad 18-to būrio sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų, klozetai buvo įrengti kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Teismas darė išvadą, kad 18-to būrio sanitarinis mazgas buvo įrengtas nepažeidžiant 2017 m.

Aprūpinimo normų 7.6 papunkčio reikalavimų.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo konkrečių atvejų, kada jį, besinaudojantį unitazu, matė kitas asmuo, pareiškėjas nurodė tik abstrakčius teiginius. Teismas padarė išvadą, kad, pareiškėjui naudotis tualetu 18-tame būryje, buvo sudarytos pakankamos privatumą užtikrinančios sąlygos.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteikė skundo dėl to, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis pisuaru, ir nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 18 d. įsigaliojusių 2017 m. Aprūpinimo normų 7 punktas nenumato reikalavimo sanitariniame mazge atitverti pisuarus sienelėmis ar pertvaromis. Nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. birželio 7 d. teisės aktai taip pat nenumatė tokio reikalavimo. Teismas darė išvadą, kad net ir tuo atveju, jeigu pisuarai nebuvo atitverti, pareiškėjo privatumas naudojantis pisuaru buvo užtikrintas, kadangi jis turėjo galimybę naudotis ne tik pisuaru, bet ir klozetu (klozetai buvo atitverti). Teismas sprendė, kad šiuo aspektu (dėl privatumo sanitariniame mazge) nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus (neveikimą), todėl atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad nebuvo užtikrinamas privatumas sanitariniame mazge.

13. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad dušuose neįrengtos pertvaros, teismas nurodė, kad iki 2017 m. birželio 7 d. galiojęs teisinis reglamentavimas nenustatė reikalavimo duše prausimosi vietas atskirti pertvaromis ar užuolaidomis. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusios 2017 m. Aprūpinimo normos, Higienos norma HN 134:2015, Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo duše prausimosi vietas atskirti pertvaromis ar užuolaidomis. Teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas nenustatė reikalavimo duše prausimosi vietas atskirti pertvaromis ar užuolaidomis ar įrengti bet kokį kitą atskyrimą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Marijampolės PN dušo patalpoje ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtos pertvaros tarp dušų, tai patvirtina ir į bylą pateiktos dušo patalpos fotografijos. Kadangi pareiškėjas skunde pakankamai išsamiai išdėstė savo nusiskundimus dėl privatumo prausiantis duše neužtikrinimo, teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl pertvarų duše nebuvimo galėjo patirti neigiamus emocinius išgyvenimus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeistas.

14. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginį, kad jis galėjo praustis duše tik vieną kartą per savaitę pagal būrių grafiką, teismas vadovavosi HN 134:2015 18, 44 punktais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktu ir nustatė, kad pareiškėjas turėjo galimybę nusiprausti duše kartą per savaitę. Teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei kiti nuteistieji ginčo laikotarpiu Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, turinčioms teisę atlikti patikrinimus, neteikė prašymų ar skundų dėl tokios tvarkos atitikties higienos normoms. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neginčijo, jog jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui nemotyvavo poreikio praustis dažniau dėl sveikatos sutrikimų ar dėl kitų priežasčių. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar pareigūnus, prašydamas sudaryti jam galimybę praustis duše dažniau nei kartą per savaitę, motyvuodamas tai sveikatos sutrikimu ar kita priežastimi, tačiau tokį jo prašymą buvo atsisakyta tenkinti. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Marijampolės PN pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nesudarydami pareiškėjui galimybės duše praustis dažniau, nei numato aptartas teisinis reglamentavimas, ir neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

15. Atsižvelgęs į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 str.), žala (CK 6.249 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 str.). Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 1.138 straipsnio 6, 8 punktais, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nebuvo nustatyta kitų pažeidimų, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimą vertinti kaip vieną iš kumuliacinių sąlygų, reikalingų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo pažeidžiamas nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. birželio 16 d., t. y. beveik keturis mėnesius, tačiau pareiškėjas ginčo laikotarpiu dušu naudodavosi tik vieną kartą per savaitę. Teismo teigimu, ši aplinkybė turi įtakos vertinant pažeidimo mastą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Marijampolės PN administraciją dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu. Teismas nenustatė, kad pažeidimas padarė neigiamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei būklei. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 2 metams ir 8 mėnesiams nuo paskutinio atsakovo atstovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos bei praėjus daugiau nei 4 metams nuo ginčo laikotarpio pradžios. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

16. Teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas.

III. 17. Pareiškėjas M. R. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti jam žalos atlyginimo pinigais, nurodo, kad pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. birželio 16 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. vasario 24 d., pateikti, atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytu laikotarpiu. Teismas nagrinėjo ir vertino pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. birželio 16 d. Nustatęs, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis dušu, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, nustatęs, kad buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu pažeidimą, turėjo priteisti jam piniginę kompensaciją.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, tačiau, įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, akivaizdu, jog pareiškėjas nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo būdu ir teigia, kad dėl nustatyto pažeidimo jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija jokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys tik dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo.

26. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016; 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-265-629/2021 ir kt.).

28. Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. birželio 16 d. buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kuris nebuvo atskirtas pertvaromis), į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės PN, nesant duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai ar kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs sukelti nepatogumus pareiškėjui, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui kilo tokio masto pasekmės, kad būtų pagrindas jo patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

30. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos administracinės bylos Nr. A-512-822/2017, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. priėmė nutartį, ir apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės skiriasi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė