2021-07-07 Nr. AB-14180-3-61-3-00368-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1823-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00368-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.7.2; 13.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims (Kauno teritorinei muitinei, V. B. (V. B.), A. K.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2019 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 1A-23; 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. S-4 (7-142/2019); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017, pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis – V. B. ir A. K. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis bei 2016 m. kovo 17 d. apie 2:00 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne per pasienio ir muitinės kontrolės postą, tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0455 ir Nr. 0456, esančių (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, Šalčininkų r., kontrabandos būdu pergabeno 12004 vnt. cigarečių pakelių „Fest“. Teismo nuosprendžiu nuspręsta 12004 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, saugomus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos rinktinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Varėnoje, savadarbius naščius, saugomus VSAT Varėnos rinktinėje, konfiskuoti ir sunaikinti.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Muitinės departamento sprendimas Nr. 1A-23, kuriuo nuspręsta pripažinti Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112, priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus faktus ir jame išdėstytus teisinius argumentus, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2016 m. kovo 17 d., galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte buvo nustatyta, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju ne Bendrijos prekes, t. y. 12004 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, į Bendrijos muitų teritoriją buvo bandoma įgabenti neteisėtai kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną; kad VSAT pareigūnai sulaikė pareiškėją bei kitus asmenis gabenant prekes ir užkirto kelią neteisėtam ne Bendrijos prekių patekimui į Bendrijos teritoriją; kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017, 12004 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis buvo konfiskuotos ir sunaikintos. Dėl to, kas nurodyta, pareiškėjas ne tik kad nepadarė ir neturėjo jokios fizinės galimybės padaryti neigiamo poveikio Bendrijos prekėms, minėtos prekės negalėjo būti parduotos ar kitaip realizuotos, todėl Bendrijos prekėms ir saugomoms vertybėms negalėjo būti padaryta ir nebuvo padaryta žala. Tad pareiškėjui negalėjo būti priskaičiuotos į valstybės biudžetą mokėtinos mokestinės prievolės.

5. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. spalio 7 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo patvirtintas Europos Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 124 straipsnio 1 dalies e punktas nustato, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Minėto straipsnio f dalyje įtvirtinta, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-80-261/2019 yra konstatavęs, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjo neteisėta veika, nors ir padaryta anksčiau (2016 m. kovo 17 d.), tačiau prekės konfiskuotos ir sunaikintos jau po 2016 m. gegužės 1 d., po Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies ei ir f punktų pakeitimų. Todėl nuo 2016 m. gegužės 1 d., nepaisant to, kada akcizais ir pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamos prekės buvo sulaikytos, bet jei jos vėliau konfiskuotos ir sunaikintos, todėl asmenų, neteisėtai atgabenusių prekes į Bendrijos teritoriją, atžvilgiu taikytina Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. gegužės 1 d.

6. Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjui skundžiamu sprendimu negalėjo būti priskaičiuotos mokestinės prievolės, tuo labiau, jam negalėjo kilti pareiga tokias mokestines prievoles įvykdyti. Nagrinėjant pareiškėjo skundą, nebuvo atsižvelgta į Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte bei Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose įtvirtintus imperatyvus bei kitas mokestinių teisės aktų nuostatas. Tokiu skundžiamu sprendimu pažeisti ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 6 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principai.

7. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą ar neapskaičiuotą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Pareiškėjo atžvilgiu priskaičiuoti delspinigiai nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d., kurių suma sudaro 9775 eurų, Tačiau pati mokestinė prievolė, už kurios neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą priskaičiuoti delspinigiai, priskaičiuota tik 2019 m. rugpjūčio 26 d. Tokiu būdu pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. (daugiau kaip 41 mėnesį) nebuvo pavėlavęs ar nesumokėjęs nustatyto mokesčio, nes minėtu laikotarpiu mokestis jam nebuvo priskaičiuotas. Delspinigiai pareiškėjui priskaičiuoti už 1257 dienas, tačiau MAĮ 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių administratorius apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Mokesčių administratorius ne tik kad nepagrįstai pareiškėjui priskaičiavo mokėtinus delspinigius, bet ir nepagrįstai ir neteisėtai taikė tokią delspinigių skaičiavimo trukmę.

8. Pareiškėjas paaiškino, kad MAĮ 15 straipsnio 2 dalis nustato, jog už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė, o pridėtinės vertės bei akcizų mokesčius muitinė administruoja tiek, kiek jai pavesta pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio ir Lietuvos Respublikos akcizų įstatymus. Sąjungos muitinės kodekso 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokėtiną importo ar eksporto muito sumą tuoj pat, kai gauna būtiną informaciją minėtam mokesčiui apskaičiuoti, apskaičiuoja muitinės įstaiga, kuri vykdo vietos, kurioje atsirado arba pagal 87 straipsnį laikoma atsiradusia skola muitinei, priežiūrą. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Nagrinėjamu atveju cigaretes „Fest“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais 2016 m. kovo 17 d buvo bandoma įgabenti į Bendrijos teritoriją per valstybės sieną, esančią (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., tarp Lietuvos Respublikos sieną žyminčių valstybės ženklų Nr. 0455 ir Nr. 0456, kuri yra Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje, todėl Kauno muitinė nebuvo kompetentinga nagrinėti pareiškėjo mokestinės prievolės muitinei nustatymo klausimo, veikė ne savo teritorinės muitinės veiklos zonoje (pažeistas Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalyje nustatytas imperatyvas, kad skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai).

9. Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis nustato, jog skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo metu. Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolos muitinei atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Būtent tokia skolos muitinei atsiradimo data ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 konstatuota, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2016 m. kovo 17 d., tuo metu, kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, numatęs skolos muitinei išnykimą tik tada, kai prekės sulaikomos jų neteisėto vežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes, reglamentuoja tik tuos neteisėto prekių įvežimo atvejus, kurie įvyko nuo 2016 m. gegužės 1 d., nes ši teisės norma įsigaliojo nuo 2016 m. gegužės 1 d.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte yra nurodyta, jog skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamai bylai iškelti.

12. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 konstatuota, kad cigaretės nebuvo pristatytos ir pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje, todėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto norma negali būti taikoma.

13. Atsakovas nurodė, kad pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą, deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Vadinasi, mokesčiai turėjo būti sumokėti prekių išleidimo metu, t. y. tą dieną, kai neteisėtai įgabentos cigaretės pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748, patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 6.2 papunktis). Sąjungos muito kodekso 114 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad delspinigiai už importo ar eksporto muito sumą skaičiuojami nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei, iki pranešimo apie ją dienos. Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokesčių administratoriaus apskaičiuoto nedeklaruoto mokesčio, ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėtino termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Pažymėjo, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę prievolę neatsirado, nes pareiškėjas muitinės sprendimą apskundė (MAĮ 10 str. 1 d.).

14. Atsakovas pažymėjo, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-412 patvirtintų Sulaikytų prekių apskaitymo F tipo muitinės sandėlyje taisyklių 3.1 papunktis nustato, kad F tipo muitinės sandėlis yra skirtas saugoti, apskaityti ir realizuoti Lietuvos Respublikos muitinės ir kitų valstybės institucijų sulaikytas ir (arba) konfiskuotas Bendrijos prekių muitinio statuso neturinčias prekes. Minėtų taisyklių 14 punktas nustato, kad muitinės sandėlis, gavęs informaciją iš Lietuvos Respublikos valstybės institucijų apie sulaikytas neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, nedelsdamas turi imtis veiksmų, užtikrinančių šios mokestinės prievolės apskaičiavimą ir įtraukimą į apskaitą teisės aktų nustatytais terminais. Mokesčių administratorius turėjo teisę skaičiuoti muito, PVM bei akcizo delspinigius už laikotarpį nuo prekių neteisėto patekimo į Bendrijos teritoriją dienos iki skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo pranešta apie skolą muitinei, surašymo dienos.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą, kuriame nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

16. Nurodė, kad iš įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 matyti, kad cigaretės buvo sulaikytos ne pirmoje jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje. Todėl, atsižvelgiant į tuo metu buvusi teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo ginčo atveju neteisėtai įvežtų bei Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkto prasme. Kauno TM, įvertinusi teismo nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes, bei vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 9PM190112 pripažino pareiškėją kartu su kitais bendrininkais solidariais skolininkais muitinei ir įpareigojo sumokėti mokestinę prievolę (skolos atsiradimo data 2016 m. kovo 17 d.).

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Sąjungos muitinės kodekso 288 straipsnio 1 dalyje nurodyti Sąjungos muitinės kodekso straipsniai taikomi nuo 2003 m. spalio 30 d., minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiti šio kodekso straipsniai taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kuriais išnyksta skola muitinei, taip pat taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f ir g punktus skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo metu arba vėliau konfiskuojamos, sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn, ir kai prekių dingimo arba muitų teisės aktais nustatytų pareigų nevykdymo priežastis yra visiškas minėtų prekių sunaikinimas arba negrąžinamas praradimas, nulemtas prekių pobūdžio, nenumatytų aplinkybių, force majeure (nenugalimos jėgos) arba muitinės duotų nurodymų; taikant šį punktą, prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tada, kai jų nebegali panaudoti joks asmuo. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kuriais išnyksta skola muitinei yra materialinės normos, todėl jos taikomos santykiams, susiklosčiusiems jau galiojant šioms normos, tai yra tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos – 2016 m. gegužės 1 d. Nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data.

18. Nurodė, kad pagal MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarką delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apskundė Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 sprendimą Nr. 9PM190112, Muitinės departamentas 2019 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 1A-223 pagrįstai pažymėjo, kad teisė į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (išskyrus muitą), nėra atsiradusi. Ginčo atveju skola muitinei atsirado prekių sulaikymo dieną – 2016 m. kovo 17 d., todėl Kauno TM pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, akcizo ir PVM delspinigius pradėjo skaičiuoti nuo 2016 m. kovo 18 d. iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. Muito delspinigiai pareiškėjui pradėti skaičiuoti 2016 m. gegužės 1 d. vadovaujantis Sąjungos 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 9PM190112, Muitinės departamento 2019 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 1A-223 ir Mokestinių ginčų komisijos 2020 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. S-4 (7-142/2019) teisėtumo bei pagrįstumo.

21. Teismas nurodė, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl skolos muitinei susidarymo – 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo patvirtintas tiesiogiai taikomas Lietuvoje Bendrijos muitinės kodeksas.

22. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 214 straipsnio 1 dalimi, 202 straipsnio 3 dalimi, 213 straipsniu, LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1773-662/2015, LVAT 2013 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-840/2013, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimu byloje C-414/02.

23. Teismas akcentavo, kad Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies (d) punkte yra nurodyta, jog skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamajai bylai iškelti.

24. Teismas pažymėjo, kad LVAT dėl importo mokesčių skolos muitinei neteisėtu būdu įvežus į Bendrijos muitų teritoriją prekes ir vėliau jas konfiskavus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, taip pat dėl skolos muitinei išnykimo pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktus, 2019 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019 konstatavo, kad skolos atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu.

Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip ir, nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Skolos atsiradimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas nustatė, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

Pagal LVAT suformuotą praktiką (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011) ir ESTT išaiškinimą (žr., pvz., 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje C-459/07 ir 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje C-230/08) Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš šių prekių išvežimą iš pirmos muitinės įstaigos.

Aplinkybė, kad ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, minėtai prievolei (importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką procesinės normos apskritai laikomos taikytinomis visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems teisiniams ginčams, skirtingai nei materialinės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms (žr., pvz. ESTT 1993 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nr. C-121/91 ir C-122/91; 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Nr. C-251/00).

25. LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pažymėjo, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą importo arba eksporto muitu apmokestinamas prekes konfiskavus arba sulaikius ir tuo pat metu arba vėliau jas konfiskavus, yra materialinė, o ne procesinė, todėl galioja tik atvejams, atsiradusiems nuo Sąjungos kodekso 124 straipsnio taikymo datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d., nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data, todėl teismas padarė išvadą, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d.

26. Teismas, atsižvelgęs į LVAT praktiką, bei įvertinęs baudžiamojoje byloje Nr. Nl-117-365/2017 nustatytas disponavimo cigaretėmis ir pareiškėjo ir kitų bendrininkų sulaikymo aplinkybes (iš Baltarusijos Respublikos teritorijos buvo permestos dėžės su cigaretėmis, jas kaltinamieji priėmė, nešė į Lietuvos Respublikos gilumą apie 60 metrų, kol buvo sulaikyti pasienio pareigūnų), konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkte išdėstytų sąlygų, kurioms esant skola muitinei išnyksta, todėl Kauno TM ir Muitinės departamentas, atsižvelgę į tai, kad ginčo cigaretės nebuvo pristatytos bei pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje (Lietuvos Respublikos teritorijoje), pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto nuostata netaikytina. Be to, teismas atmetė kaip nepagrįstus skundo motyvus, susijusius su Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymu ginčo situacijoje, nes pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas pagal neteisėtų veiksmų atlikimo metu, t. y. 2016 m. kovo 17 d. galiojusias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, tuo tarpu, kaip minėta, Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatos, reglamentuojančios skolos mitinei išnykimą, galioja tik atvejams (situacijoms), susidariusiems nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 124 straipsnio taikymo datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d.

27. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam nepagrįstai yra apskaičiuoti delspinigiai nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d., nes pati mokestinė prievolė, už kurios neįvykdymą apskaičiuoti delspinigiai, jam priskaičiuota tik 2019 m. rugpjūčio 26 d., o MAĮ 9 straipsnio 2 dalis numato 180 dienų delspinigių skaičiavimo trukmę, kuri, pareiškėjo teigimu, ginčo atveju buvo pažeista. Teismas šį pareiškėjo skundo motyvą atmetė kaip nepagrįstą.

28. Teismas nurodė, kad delspinigių skaičiavimo trukmę reglamentuoja MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje), o pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalį, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. MAĮ 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais šio įstatymo 93 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.). Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

29. Įvertinęs tai, jog pareiškėjas apskundė Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112, teismas nurodė, kad Muitinės departamentas 2019 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 1A-223 pagrįstai pažymėjo, jog teisė į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (išskyrus muitą) nėra atsiradusi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju 180 dienų terminas netaikytinas.

30. Teismas pažymėjo, kad asmenims, pažeidusiems 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 123 straipsnio 1 dalį ir 2001 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 (2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija) 22 straipsnio 1 dalį, delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka.

31. Teismas akcentavo, kad ginčo atveju skola muitinei atsirado prekių sulaikymo dieną – 2016 m. kovo 17 d., todėl Kauno TM pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 97 straipsnio 2 dalimi, akcizo ir PVM delspinigius pradėjo skaičiuoti nuo 2016 m. kovo 18 d. iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2019 m. rugpjūčio 26 d. Įsigaliojus Sąjungos muitinės importo ar eksporto muito kodeksui, kurio 114 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad delspinigiai už importo ar eksporto muito sumą skaičiuojami nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei, iki pranešimo apie ją dienos. Teismo nagrinėjamoje byloje yra nustatyta ir neginčijama, kad pareiškėjo skola muitinei atsirado 2016 m. kovo 17 d., taip pat, kad nei pareiškėjas, nei kartu su juo solidariai atsakantys asmenys įregistruotos prievolės muitinei laiku neįvykdė. Todėl, vadovaujantis MAĮ 96-98 straipsniais, Kauno TM pagrįstai pareiškėjui akcizo ir PVM delspinigius skaičiavo nuo 2016 m. kovo 18 d. iki Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 9PM190112 priėmimo dienos, o muito delspinigius pradėjo skaičiuoti tik nuo 2016 m. gegužės 1 d., t. y., kai įsigaliojo Sąjungos mitinės kodekso 114 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad delspinigiai už importo ar eksporto muito sumą skaičiuojami nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei, iki pranešimo apie ją dienos. Todėl pareiškėjo argumentai, kad delspinigiai skaičiuotini tik nuo jų suskaičiavimo Kauno TM sprendimu dienos arba nuo pareiškėjo informavimo (jo sužinojimo) apie jam apskaičiuotą mokestinę prievolę dienos, teismo atmesti kaip nepagrįsti.

32. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad jam skaičiuojant delspinigius nepagrįstai nebuvo taikytas MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nurodytas 180 dienų terminas. Pažymėjo, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatytas 180 dienų terminas yra taikomas tiktai šioje dalyje numatytiems atvejams. Minėtas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Teismas nurodė, kad šis terminas netaikomas situacijoms, kai delspinigiai apskaičiuojami už bet kokį kitą įstatyme nustatytą laikotarpį, kada dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2385-575/2019; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-401/2010; 2009 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-206/2009). Įvertinęs tai, kad pareiškėjas Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112 apskundė Muitinės departamentui, teismas sutiko su Muitinės departamento 2019 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 1A-223 padaryta išvada, jog teisė į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (išskyrus muitą) nėra atsiradusi. Todėl, priešingai nei teigiama pareiškėjo skunde, kaip nurodė teismas, nagrinėjamu atveju 180 dienų terminas netaikytinas. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodyto 180 dienų delspinigių skaičiavimo termino taikymo sąlygų niekuo nepagrindė.

33. Pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 15 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. 1B-373 „Dėl Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teritorinių muitinių veiklos zonų nustatymo“ 1.1 papunkčiu, nurodė, kad skolos muitinei atsiradimą nulėmę veiksmai buvo atlikti Šalčininkų r. savivaldybei priklausančioje teritorijoje, o pastaroji priklauso Vilniaus TM veiklos zonai, todėl Kauno TM nagrinėjamu atveju buvo nekompetentinga spręsti klausimo dėl mokestinės prievolės muitinei apskaičiavimo. Teismas, nesutikęs su minėtu pareiškėjo argumentu, pažymėjo, kad pareiškėjas remiasi bendrosiomis nuostatomis dėl skolos muitinei apskaičiavimo ir teritorinių muitinių veiklos zonų paskirstymo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad neteisėtai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją įvežamoms prekėms (šiuo atveju, kaip minėta, 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjas su bendrininkais į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai įvežė 12004 pakelių cigarečių „Fest“, paženklintų Baltarusijos Respublikos akcizo banderolėmis) taikomos specialios nuostatos.

34. Pagal skolos atsiradimo metu (2016 m. kovo 17 d.) galiojusią Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 66 straipsnio 1 dalį, įgyvendinant Bendrijos muitinės kodekso 57 straipsnį, kai muitinė nustato, kad prekės buvo neteisėtai įvežtos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba nuslėptos norint išvengti muitinės priežiūros, taikomos šio Įstatymo 65 straipsnis. Įstatymo 65 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog muitinės konfiskuotos prekės realizuojamos vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 867a straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisės aktais.

35. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 27 d.) buvo nustatyta, kad muitinės įstaigų kompetenciją muitų teisės aktų taikymo srityje nustato Muitinės departamentas, jeigu šiuose teisės aktuose atskirai nenurodytos už jų nuostatų įgyvendinimą atsakingos muitinės įstaigos. Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje taikant Europos Bendrijos muitų teisės aktų nuostatas, kuriose sprendimo priėmimo teisė deleguota muitinei, sprendimus priima arba atitinkamų nuostatų taikymo Lietuvos Respublikoje tvarką nustato Muitinės departamento generalinis direktorius arba jo įgaliota muitinės įstaiga. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-412 „Dėl sulaikytų prekių apskaitymo centralizuotame F tipo muitinės sandėlyje taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Sulaikytų prekių apskaitymo F tipo muitinės sandėlyje taisyklių 3.1. punkte yra nustatyta, kad F tipo muitinės sandėlis yra skirtas saugoti, apskaityti ir realizuoti Lietuvos Respublikos muitinės ir kitų valstybės institucijų sulaikytas ir (arba) konfiskuotas Bendrijos prekių muitinio statuso neturinčias prekes. Minėtų taisyklių 14 punktas reglamentuoja, jog muitinės sandėlis, gavęs informaciją iš Lietuvos Respublikos valstybės institucijų apie sulaikytas neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, pateikia informaciją Kauno TM, kuri tais atvejais, kai atsiranda mokestinė prievolė, nedelsdama turi imtis veiksmų, užtikrinančių šios mokestinės prievolės apskaičiavimą ir įtraukimą į apskaitą teisės aktų nustatytais terminais. Todėl Kauno TM teisėtai ir pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę muitinei.

36. Atsižvelgęs į sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 9PM190112, Muitinės departamentas 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 1A-23 ir Mokestinių ginčų komisija 2020 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. S-4 (7-142/2019) objektyviai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė teisės normas bei priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

37. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo netenkino, nurodė, kad pareiškėjas neįgijo teisės reikalauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 38. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) pareiškėjo skundą priimti ir patenkinti pilna apimtimi; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-2216-983/2020 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Pareiškėjas visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skunde nurodytus faktus ir jame išdėstytus teisinius argumentus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

40. Pareiškėjas tvirtina, kad Muitinės departamento sprendimu negalėjo būti priskaičiuotos mokestinės prievolės ir negalėjo kilti pareiga tokias mokestines prievoles įvykdyti. Nagrinėjant pareiškėjo skundą, nebuvo atsižvelgta į Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte bei Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose įtvirtintus imperatyvus bei kitas mokestinių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pažeisti ir MAĮ įtvirtinti teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principai (MAĮ 6 str.).

41. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad jo atžvilgiu tinkamai ir pagrįstai už prievolės neįvykdymą priskaičiuoti mokėtini delspinigiai.

42. Pareiškėjas pažymi, kad jo atžvilgiu priskaičiuoti delspinigiai nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d., kurių suma sudaro 9 775 Eur, tačiau pati mokestinė prievolė už kurios neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą paskaičiuoti delspinigiai, pareiškėjui priskaičiuota tik 2019 m. rugpjūčio 26 d. Tokiu būdu pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. (daugiau kaip 41 mėnesį) nebuvo pavėlavęs ar nesumokėjęs nustatyto mokesčio, kadangi minėtu laikotarpiu mokestis pareiškėjui nebuvo priskaičiuotas. Pareiškėjas pats paskaičiuoti ir įvykdyti atitinkamą mokestinę prievolę nurodytu laiku, t. y. nuo 2016 m. kovo 18 d., neturėjo galimybių, kadangi tuo metu nebuvo išspręstas pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas išspręstas tik 2017 m. gegužės 15 d., kuomet jo atžvilgiu įsiteisėjo apkaltinamasis Vilniaus apygardos teismo nuosprendis. Pareiškėjas teigia, kad mokestinė prievolė paskaičiuota tik 2019 m. rugpjūčio 26 d., tuo tarpu, pareiškėjas negalėjo niekaip turėti įtakos mokestinės prievolės paskaičiavimo trukmei ir momentui. Pareiškėjo nuomone, tokia situacija neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų reikalavimų, kurie mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra vyraujantys. Be to, delspinigiai priskaičiuoti už 1 257 dienas, kai tuo tarpu MAĮ 98 straipsnio 2 dalis numato, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Tokiu būdu mokesčių administratorius ne tik, kad nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu priskaičiavo mokėtinus delspinigius, bet ir nepagrįstai bei neteisėtai taikė tokią delspinigių skaičiavimo trukmę. Nors pareiškėjas skunde ir nurodė visus šiuos argumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į juos neatsižvelgė bei jų nevertino.

43. Pareiškėjas pažymi, kad bendra priskaičiuota mokestinė prievolė sudaro iš viso 36 922 Eur sumą, iš kurių net 9 755 Eur delspinigių. Tokiu būdu priskaičiuoti delspinigiai sudaro net 26,42 proc. visos mokestinės prievolės dalies. Toks didelis delspinigių dydis šiuo atveju atlieka ne kompensacijos ar netesybų funkciją, bet pasipelnymo bei asmens nubaudimo funkciją, kuri nėra suderinama su apmokestinimo teisingumo principu, įtvirtintu MAĮ 6 straipsnyje.

44. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad Kauno teritorinė muitinė teisėtai ir pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę, nes Kauno teritorinė muitinė tokiais veiksmais pažeidė teritorinį veiklos principą ir viršijo savo kompetenciją.

45. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ne Bendrijos prekes, t. y. cigaretes „Fest“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais buvo bandoma įgabenti į Sąjungos muitų teritoriją 2016 m. kovo 17 d. per valstybės sieną, esančią Prūdelių k., Šalčininkų r. sav. ribose tarp Lietuvos Respublikos sieną žyminčių valstybės ženklų Nr. 0455 ir Nr. 0456. Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalis numato, jog skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai. Pareiškėjas teigia ir laiko, kad jo mokestinės prievolės muitinei yra neatsiradusios (išnykusios). Kauno teritorinė muitinė, pareiškėjo nuomone, nebuvo kompetentinga šį klausimą nagrinėti ir iš esmės veikė ne savo teisės aktais nustatytos veiklos zonoje. Pareiškėjas pažymi, kad neteisėta veika padaryta 2016 m. kovo 17 d. (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r. sav. ribose, tuo tarpu, minėta teritorija yra ne Kauno teritorinės muitinės, bet Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje. Tokius pareiškėjo teiginius patvirtina ir prie apeliacinio skundo pridedamas Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. liepos 10 d. sprendimas dėl mokesčių mokėtojo turto arešto Nr. 5MA-34-365. Pareiškėjas akcentuoja, kad Kauno teritorinė muitinė nebuvo kompetentinga nagrinėti minėtą klausimą, veikė ne savo teritorinės muitinės veiklos zonoje, o skundžiamas sprendimas ne tik, kad yra nepagrįstas ir neteisėtas, bet, dar daugiau, toks skundžiamas sprendimas nuo pat jo priėmimo momento yra negaliojantis, kadangi jį priėmė nekompetentingas subjektas.

46. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nurodytų rašytinių įrodymų įrodomosios reikšmės, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, t. y. nepagrįstai atmetė pareiškėjo duotus paaiškinimus bei pateiktus įrodymus, vadovaudamasis išimtinai tik subjektyviais atsakovo rašytiniais paaiškinimais (juos faktiškai perkeldamas į teismo sprendimo turinį); pažeidė nurodytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, Sąjungos muitinės kodekso bei Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, dėl ko neteisingai sprendė pareiškėjo pateikto skundo patenkinimo klausimą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

47. Atsakovas Muitinės departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti pareiškėjo skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

48. Atsakovas akcentuoja, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 konstatuota, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2016 m. kovo 17 d., t. y. tuo metu, kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, numatęs skolos muitinei išnykimą tik tada, kai prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma reglametuoja tik tuos neteisėto prekių įvežimo atvejus, kurie įvyko nuo 2016 m. gegužės 1 d., t. y. datos, nuo kada yra taikomas Sąjungos muitinės kodesko 124 straipsnis.

49. Atsakovas pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte yra nurodyta, jog skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju, taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamajai bylai iškelti. Atsakovas nurodo, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 matyti, jog ginčo cigaretės nebuvo pristatytos ir pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje (60 metrų nuo valstybės sienos), todėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Dėl tokių teisinių ir faktinių aplinkybių aiškinimo, nagrinėdamas analogišką ginčą, yra pasisakęs LVAT 2011 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2570/2011.

50. Atsakovas vadovaujasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 110 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 6.2 punktu, Sąjungos muitinės kodekso 114 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo teisę skaičiuoti muito, PVM bei akcizo delspinigius už laikotarpį nuo prekių neteisėto patekimo į Bendrijos teritoriją dienos (t. y. dienos, kada prekės buvo sulaikytos) iki skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo pranešta apie skolą muitinei, surašymo dienos.

51. Atsakovas paaiškina, kad dėl aplinkybės, jog nagrinėjamo ginčo atveju skolos muitinei atsiradimo vieta buvo Šalčininkų rajono savivaldybė, ginčo nėra, tačiau Bendrijos muitų teisės aktai nenumato jokių taisyklių, kurių pagrindu skolą turėtų registruoti atitinkama valstybės narės teritorinė muitinės institucija. Pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nenumato pareigos skolą įregistruoti tik tam teritoriniam muitinės padaliniui, kurio teritorijoje skola atsirado. Pareiškėjo skunde nurodomas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. 1B-373 „Dėl Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teritorinių muitinių veiklos zonos nustatymo” yra bendro pobūdžio norma, t. y. teisės aktas, kuriuo nustatomos teritorinių muitinių ribos, tačiau muitinės skolos už ginčo prekes įregistravimas yra numatytas specialiame akte – Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-412 patvirtintose Sulaikytų prekių apskaitymo F tipo muitinės sandėlyje taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Atsakovas taip pat akcentuoja, kad Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio paskirtis yra ne tam tikro teritorinio padalinio, o būtent valstybės narės, kurios teritorijoje atsiranda skolas, nustatymas.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

53. Kauno teritorinės muitinės nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgdamas į ESTT ir LVAT suformuotą praktiką, tinkamai įvertinęs baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 nustatytas disponavimo cigaretėmis ir pareiškėjo bei kitų bendrininkų sulaikymo aplinkybes (iš Baltarusijos Respublikos teritorijos buvo permestos dėžės su cigaretėmis, jas kaltinamieji priėmė, nešė į Lietuvos Respublikos gilumą apie 60 metrų, kol buvo sulaikyti pasienio pareigūnų), pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkte nurodytų sąlygų, kurioms esant skola muitinei išnyksta, bei tuo pagrindu padarė teisingą išvadą, kad Kauno teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas, atsižvelgdami į tai, jog ginčo cigaretės nebuvo pristatytos ir pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje (Lietuvos Respublikos teritorijoje), pagrįstai įvertino, jog nagrinėjamoje situacijoje Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkto nuostata netaikytina.

54. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų taikymu, savo sprendime nurodęs, kad pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas pagal neteisėtų veiksmų atlikimo metu, t. y. 2016 m. kovo 17 d. galiojusios Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, tuo tarpu, Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatos, reglamentuojančios skolos muitinei išnykimą, galioja tik atvejams (situacijoms) susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos, t. y. 2016 m. gegužės 1 d.

55. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog pareiškėjas apskundė Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112, o tai, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi, stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimą, pagrįstai savo sprendime sutiko su Muitinės departamento 2019 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 1A-223 padaryta išvada, kad ginčo atveju teisė į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (išskyrus muitą), nėra atsiradusi, bei pagrįstai savo sprendime konstatavo, jog priešingai nei teigiama pareiškėjo skunde, nagrinėjamu atveju 180 dienų terminas netaikytinas.

56. Kauno TM nuomone, pirmosios instancijos teismas, sprendime įvertinęs tai, kad ginčo atveju skola muitinei atsirado prekių sulaikymo dieną – 2016 m. kovo 17 d., padarė teisingą išvadą, jog Kauno TM pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 97 straipsnio 2 dalimi, akcizo ir PVM delspinigius pareiškėjui pradėjo skaičiuoti nuo 2016 m. kovo 18 d. iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos – 2019 m. rugpjūčio 26 d., o muito delspinigius tik nuo 2016 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Sąjungos muitinės kodekso 114 straipsnis. Taigi, Kauno TM teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad delspinigiai skaičiuotini tik nuo pareiškėjo informavimo (jo sužinojimo) apie jam apskaičiuotą mokestinę nepriemoką dienos.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno TM neturėjo kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą ir veikė ne savo teritorinės muitinės veiklos zonoje. Kauno TM nurodo, kad pareiškėjas skunde tapatina dvi skirtingas teisinio reguliavimo sferas: Bendrijos muitų teisės aktų normas, reguliuojančias skolos muitinei atsiradimo vietos nustatymą, kuomet jas taikant, nustatoma valstybės narė, kurios teritorijoje atsiranda skola muitinei, bei nacionalines normas, kurių vienas iš teisinio reguliavimo objektu yra muitinės įstaigų, tame tarpe ir teritorinių muitinių, kompetencija, ir kuriose nėra nuostatų, numatančių, jog prievolė įregistruoti skolą muitinei išimtinai turi tik ta teritorinė muitinė, kurios teritorijoje ji atsirado. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai pasisakė ir pateikė teisinį pagrindimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 58. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl muitinės sprendimų, pagal kuriuos pareiškėjui apskaičiuota skola muitinei (muitas, akcizas, PVM ir delspinigiai) nustačius, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), paženklintomis Baltarusijos Respublikos akcizo mokesčio ženklais.

59. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

60. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog apelianto atžvilgiu netaikytinas 2016 m. kovo 17 d. galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą 233 straipsnio 1 pastraipos d punktas bei išvada, jog jo atžvilgiu negali būti taikomi 2013 m. spalio 7 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatytas Sąjungos muitinės kodeksas 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktai. Apeliantas akcentuoja, kad prekės buvo sulaikytos ir konfiskuotos, jis neturėjo jokios fizinės galimybės padaryti neigiamo poveikio Bendrijos prekėms.

61. Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad teismas nesutinka su faktinių aplinkybių, kurias apeliantas nurodė apeliaciniame skunde, interpretavimu. Pareiškėjas ne per pasienio ir muitinės kontrolės postą kontrabandos būdu pergabeno cigaretes 2016 m. kovo 17 d. Tuo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 ir 2 dalyje buvo nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes; skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Taigi, muitinės skola atsirado 2016 m. kovo 17 d., o ne kai apeliantui buvo paskaičiuoti mokesčiai. Būtent skolos muitinei atsiradimo data ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą (Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalis). Analogiška nuostata yra numatyta ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje.

62. Be to, kaip matyti iš 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017, prekės nebuvo sulaikytos neteisėto įvežimo metu kaip teigia apeliantas, o joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje (60 metrų nuo valstybinės sienos).

63. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 pastraipos d punkte yra nurodyta, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Be to, to paties straipsnio 2 pastraipoje nustatyta, kad nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamajai bylai iškelti. Šioje byloje įrodyta, kad prekės nebuvo sulaikytos neteisėto įvežimo momentu, nebuvo pristatytos į muitinės įstaigą, buvo surastos jau Bendrijos teritorijoje, taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto atžvilgiu netaikytinas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 pastraipos d punktas, yra teisinga.

64. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose nustatyta, kad nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos (e p.); kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn (f p.).

65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019 konstatavo, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą / išnykimą, yra materialinio pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šio kodekso įsigaliojimo. Be to, nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data. Analogiško minėtų teisės normų aiškinimo nuosekliai yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1256-261/2019; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-442/2020).

66. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prekės buvo neteisėtai įvežtos (atsirado skola muitinei) 2016 m. kovo 17 d., t. y. galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, taigi darytina išvada, jog šiuo atveju pareiškėjo skola muitinei negali būti pripažinta išnykusia pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktus, t. y. dėl to, kad prekės buvo konfiskuotos ir galimai sunaikintos.

67. Apeliantas klaidingai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-80-261/2019. Šioje byloje teismas konstatavo, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Nagrinėjamoje byloje importo skola muitinei atsirado iki 2016 m. gegužės 1 d., taigi šioje apelianto nurodytoje byloje esantys išaiškinimai pareiškėjo pozicijos nepagrindžia.

68. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog jo atžvilgiu tinkamai ir pagrįstai už prievolės neįvykdymą priskaičiuoti mokėtini delspinigiai, nurodo, kad mokestinė prievolė pareiškėjui paskaičiuota tik 2019 m. rugpjūčio 26 d. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Atitinkami mokesčiai, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 6.2. punkte (2016 m. kovo 17 d. galiojusi redakcija), turėjo būti sumokėti prekių išleidimo metu, t. y. tą dieną, kai neteisėtai įgabentos cigaretės pateko į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Tokiu būdu, įvertinus pirmiau paminėtą teisinį reglamentavimą, matyti, kad mokesčių administratorius turėjo teisę skaičiuoti muito, PVM bei akcizo delspinigius už laikotarpį nuo prekių neteisėto pateikimo į Bendrijos teritoriją dienos (t. y. dienos, kada prekės buvo sulaikytos) iki skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo pranešta apie skolą muitinei, surašymo dienos.

69. Apelianto nuomone, Kauno teritorinė muitinė nebuvo kompetentinga ginčo klausimą nagrinėti ir, iš esmės, veikė ne savo teisės aktais nustatytos veiklos zonoje. Apeliantas pažymi, kad neteisėta veika padaryta 2016 m. kovo 17 d. Šalčininkų r. sav. ribose, tuo tarpu, minėta teritorija yra ne Kauno teritorinės muitinės, bet Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje.

70. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Bendrijos muitų teisės aktai nenumato taisyklių, kurių pagrindu skolą turėtų registruoti atitinkama valstybės narės teritorinė muitinės institucija. Tuo pačiu, nacionaliniai teisės aktai taip pat nenumato ir pareigos skolą įregistruoti tik tam teritoriniam muitinės padaliniui, kurio teritorijoje skola atsirado. Apelianto nurodytų Muitinės sąjungos 101 straipsnio, tiek Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio paskirtis yra nustatyti ne tam tikrą teritorinį padalinį, o būtent valstybę narę, kurios teritorijoje atsiranda skola.

71. Sulaikytų prekių apskaitymo III tipo atvirajame muitinės sandėlyje taisyklių patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2017 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 1B-466 3.1 punkte (čia ir toliau remiamasi teisės aktu galiojusiu ginčijamo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 9PM190112 priėmimo metu) nustatyta, kad III tipo atvirasis muitinės sandėlis – Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu įsteigtas muitinės sandėlis, skirtas saugoti Lietuvos Respublikos muitinės sulaikytas ir (arba) konfiskuotas prekes bei apskaityti kitų valstybės institucijų sulaikytas ir (arba) konfiskuotas Sąjungos prekių muitinio statuso neturinčias prekes; o 14 p. nustatyta, kad Muitinės sandėlis, gavęs informaciją iš Lietuvos Respublikos valstybės institucijų apie sulaikytas neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, pateikia informaciją Kauno teritorinei muitinei, kuri tais atvejais, kai atsiranda mokestinė prievolė, nedelsdama turi imtis veiksmų, užtikrinančių šios mokestinės prievolės apskaičiavimą ir įtraukimą į apskaitą teisės aktų nustatytais terminais. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kauno TM teisėtai ir pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę muitinei, yra teisinga.

72. Apibendrinant šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

73. Apeliantas prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl šio prašymo teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, jis neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius