2021-01-06 Nr. AB-545-3-61-3-03916-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03916-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti 2018 m. spalio 30 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-467-182018 (toliau – ir Sprendimas).

2. Paaiškino, kad 2018 m. spalio 30 d. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) priėmė sprendimą pakeisti 2012 m. sausio 11 d. sprendimą ir nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo. Pareiškėjas teigė, kad VMI nepateikė prievolių ataskaitos bei prievolės pasikeitimo teisinių ir faktinių pagrindų. VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto suma sudaro 92 891,75 Lt (26 903,31 Eur). Pagal šio sprendimo priedą Nr. 1 matyti, kad delspinigiai ir mokesčiai apskaičiuoti už laikotarpi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Administracinėje byloje Nr. I-94-815/2018 yra ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl 2012 m. sausio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, prievoles pakeisti iš A klasės į B klasės pajamas, papildomai apskaičiuojant mokesčius. Ginčijamas 2018 m. spalio 30 d. sprendimas yra neteisėtas nes, kilus mokestiniam ginčui dėl mokestinės nepriemokos, jos dydžio ir apskaičiavimo būdo, mokestinės nepriemokos išieškojimas sustabdomas.

3. Pareiškėjas teigė, kad VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo vykdymo stadijoje paaiškėjo, jog mokesčių administratorius sumažino pareiškėjo prievoles 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu, tačiau jokio sprendimo paties patvirtinta forma dėl to nepriėmė ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas. VMI, išieškodama mokestines nepriemokas taip pat Europos Sąjungos valstybių prašomas pinigines sumas, naudoja patvirtintas formas, tačiau dėl antstolio Sauliaus Mulevičiaus išieškomų 21 686,02 Eur sumų jokių minėtų formų sprendimų nebuvo priimta ir antstolis vykdo išieškojimą pagal negaliojantį vykdomąjį dokumentą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog 2012 m. sausio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto suma sudaro 92 891,75 Lt (26 903,31 Eur) buvo pakeista nekeičiant 2014 m. kovo 3 d. sprendimo, kuris yra vėlesnis, tampa akivaizdu, jog 2014 m. kovo 3 d. sprendimo prievolės apskaičiuotos neteisingai. Šiuo atveju keičiasi ne tik mokesčių turinys, bet ir dydis, todėl 2014 m. kovo 3 d. sprendimu apskaičiuotos mokestinės prievolės neturi faktinio pagrindo. Tiek 2012 m. sausio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417, tiek 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR06282-S6 laikotarpiai sutampa, todėl dėl tų pačių mokesčių negali būti dviejų sprendimų, kurie būtų koreguojami atskirai esant mokesniam ginčui teisminėje stadijoje, nes abu sprendimai numato netesybas ir delspinigius. Koreguojant prievolės dydį turi būti koreguojamos ir netesybos. Nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio pagal 2012 m. sausio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir su juo susijusių sumų nėra pasibaigęs, nes pareiškėjas administracinėje byloje Nr. 1-94-815/2018 patikslintu skundu ginčija 2012 m. sausio 11 d. sprendimą.

5. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. VMI ginčijamu sprendimu nutarė iš pareiškėjo išieškoti 92 891,75 Lt (26 903,31 Eur). VMI 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu kreipėsi į Lietuvos antstolių rūmus, kad minėtas sprendimas būtų perduotas antstoliams vykdymui. Šio rašto pastabose nurodė, kad pagal 2012 m. sausio 11 d. sprendimą iš pareiškėjo išieškoma suma ne 26 903,31 Eur, o 21 686,02 Eur, nes 5 217,29 Eur įskaityta pateikus patikslintas gyventojų pajamų deklaracijas. Dėl VMI 2018 m. spalio 30 d. sprendimo, kuriuo buvo pakeistas 2012 m. sausio 1 d. sprendimas, VMI atsisakė nuo 2012 m. sausio 11 d. sprendimu paskaičiuotų delspinigių ir baudų. Atsižvelgiant į numatomą delspinigių atleidimą, pareiškėjui buvo sustabdytas delspinigių išieškojimas. Atsižvelgiant į tai, 2012 m. sausio 11 d. sprendime nurodytų delspinigių prievolių neliko. Dėl atleidimo nuo delspinigių portale „Mano VMI“ įkeltas pranešimas dėl 4 984,83 Eur delspinigių atleidimo.

7. Atsakovas teigė, kad tiek 2012 m. sausio 11 d. sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, tiek 2018 m. spalio 30 d. šio sprendimo pakeitime nurodytos išieškomos prievolės pagal už 2008–2010 m. metus A. R. pateiktas deklaracijas, tik pakeitime sumažinta išieškoma suma. Nesikeitė sprendimų prievolės pagrindai – kaip buvo, taip ir liko išieškomos prievolės pagal A. R. pateiktas deklaracijas, liko tie patys laikotarpiai. Dokumentai (deklaracijos), kurių pagrindu nustatoma išieškoma suma ir laikotarpiai nurodomi sprendimų antruose lapuose – prievolių ataskaitoje. Taigi, ginčijamo sprendimo priedas – prievolių ataskaita yra aiški, joje nurodyti visi būtini duomenys, pagal kuriuos A. R. turėjo galimybę nustatyti neįvykdytų mokestinių prievolių, nurodytų skundžiamame sprendime, dydį.

8. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti vertinamas kaip sprendimas, kuriuo yra nustatoma pati mokestinė prievolė, todėl šiam sprendimui priimti negali būti vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip sprendimui dėl mokestinės prievolės nustatymo. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas. Išieškomos mokestinės prievolės dydis yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta).

9. Pažymėjo, kad VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto yra priimtas dėl A. R. deklaruotų ir nesumokėtų mokesčių, VMI 2018 m. spalio 30 d. sprendimo, kuriuo pakeistas 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2417 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, turinys yra aiškus, byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą priimti šį sprendimą dėl mokestinių prievolių vykdymo. Sprendimu išieškomos prievolės deklaruotos už 2008–2010 metų laikotarpį. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – MAIS) duomenimis mokėtojo deklaruotos ir patikrinimo aktu priskaičiuotos prievolės apskaitomos atskirai ir patikrinimo aktu priskaičiuotos prievolės nėra išieškomos.

10. Atsakovas nurodė, kad dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo vyksta mokestinis ginčas, todėl patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų sumų išieškojimas yra sustabdytas, dėl šių sumų VMI nėra pradėjusi jokių išieškojimo veiksmų, šios sumos nėra įtrauktos į antstoliui perduotą vykdyti sprendimą (atitinkamai šių sumų nėra ir sprendimo pakeitime).

11. VMI, atsižvelgdama į pareiškėjo sumokėtas ir antstolio pervestas sumas bei gautą 2018 m. spalio 12 d. prašymą, priėmė ginčijamą sprendimą pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto 20 214,56 Eur sumai (skundžiamas sprendimo keitimas). Sprendimo keitimas nėra naujas vykdomasis dokumentas, juo tik keičiama (mažinama) sprendimu išieškoma suma, dėl paties skolininko atliktų mokėjimų. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad priimant sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo būtų atlikti veiksmai, pažeidžiantys jo kaip mokesčio mokėtojo teises.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. spalio 30 d. sprendimą „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ Nr. (23.31-08) 467-182018.

13. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo pakeisti priimtą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, teismas vertino, ar atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą pakeisti ankstesnį sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, sumažinant iš pareiškėjo turto išieškomą sumą.

14. Teismas nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 str. 2 d.). Mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokesčio į valstybės biudžetą, mokesčių administratorius MAĮ nustatyta tvarka įgyja teisę priverstinai juos išieškoti, pritaikydamas MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje numatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-505/2010). Vienas iš MAĮ 106 straipsnyje nustatytų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų – priimti sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.).

15. Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti (MAĮ 110 str. 1 d.). Pagal to paties straipsnio 3 dalį mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

16. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje VMI ginčijamu 2014 m. kovo 3 d. sprendimu apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir minėtų mokesčių delspinigius ir baudas, taip pat privalomo sveikatos draudimo įmokas (toliau – ir PSDĮ) ir valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau – ir VSDĮ) bei šių mokesčių baudas, šie mokesčiai apskaičiuoti pareiškėjui už laikotarpį nuo 2006 m. iki 2010 m. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtino 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-27 ir nurodė sumokėti 76 079 Lt PVM, 39 867,37 Lt PVM delspinigių, 30 proc. 22 824 Lt PVM baudą, 6 211 Lt GPM, 12 734,59 Lt GPM delspinigių, 30 proc. 1 863 Lt GPM baudą, 2 469 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų pagrindinei pensijos daliai, 50 proc. 1 234,50 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai baudą, 3 645 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, 50 proc. 1 822,50 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai baudą, 18 691,90 Lt VSDĮ, 50 proc. 9 345,95 Lt VSDĮ baudą, 4019 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 50 proc. 2 010 Lt PSDĮ baudą.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad VMI ginčijamu sprendimu pakeitė 2012 m. sausio 11 d. sprendimą, pagal kurį buvo nurodyta iš pareiškėjo išieškoti 25 962,43 Eur sumą. Ginčijamu 2018 m. spalio 30 d. sprendimu išieškomos sumos apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Taigi, kaip nurodė teismas, tiek ginčijamu sprendimu, tiek pareiškėjo nurodomu 2014 m. kovo 3 d. apskaičiuotų mokestinių prievolių laikotarpiai persidengia. Nors atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu išieškomos prievolės deklaruotos sumos už 2008–2010 metų laikotarpį, o mokesčių informacinės sistemos duomenimis pareiškėjo deklaruotos ir patikrinimo aktu priskaičiuotos prievolės apskaitomos atskirai ir patikrinimo aktu priskaičiuotos prievolės nėra išieškomas, atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų tokiems savo teiginiams pagrįsti.

18. Teismas nurodė, kad atsakovas ginčijamą sprendimą išsiuntė pareiškėjui kartu su 2018 m. lapkričio 16 d. raštu, kuriame nurodė, jog išieškoma suma ginčijamu sprendimu sumažinta iki 20 214,56 Eur, nes pareiškėjas sumokėjo 28 Eur biudžeto surenkamąją sąskaitą, 896,54 Eur pervedė 2012 m. sausio 11 d. sprendimą vykdantis antstolis, o GPM delspinigių (4 581,67 Eur) ir PSDĮ delspinigių (241,66 Eur) išieškojimas laikinai sustabdytas, nes jie yra perskaičiuojami. Tuo tarpu 2018 m. lapkričio 12 d. atsakyme pareiškėjui VMI nurodė, kad 2018 m. spalio 29 d. datai apskaitoma patikrinimo aktu apskaičiuotų 5 404,52 Eur GPM ir PSDĮ sustabdyta permokų suma, kas, teismo vertinimu, lemia, jog patikrinimo aktu (kuris patvirtintas pareiškėjo nurodomu VMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu) apskaičiuotų mokesčių pareiškėjo atžvilgiu suma turi įtakos ir 2012 m. sausio 11 d. sprendimu išieškoti nurodytoms sumoms, kurios pakeistos ginčijamu VMI 2018 m. spalio 30 d. sprendimu.

19. Teismas pažymėjo, kad nei iš ginčijamo sprendimo, nei iš 2018 m. lapkričio 16 d. rašto, kuriuo buvo siunčiamas ginčijamas sprendimas, turinio nėra matyti, ar išieškoma suma nepersidengia su pareiškėjo nurodomu VMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu apskaičiuota suma, nes tiek ginčijamo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo pakeisti išieškomą sumą į 20 214,45 Eur, tiek VMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu apskaičiuotų mokesčių laikotarpiai sutampa, be to, VMI buvo nurodžiusi pareiškėjui (2018 m. lapkričio 12 d. atsakyme), kad mokestinės nepriemokos skirtumas sumažėjo dėl patikrinimo aktu apskaičiuotų sumų. Taigi, teismas nurodė, kad viena vertus atsakovas atsiliepime nurodė, jog patikrinimo akte apskaičiuotos ir 2014 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtintos sumos 2012 m. sausio 11 d. sprendimu ir pakeistu 2018 m. spalio 30 d. sprendimu nėra išieškomos, tačiau pareiškėjui argumentavo mokestinės nepriemokos sumažėjimą būtent dėl patikrinimo akte pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuotų mokesčių.

20. Teismas priėjo išvadą, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog jame nėra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, iš kurių būtų aišku, ar pareiškėjo atžvilgiu išieškomos mokestinės nepriemokos suma sumažinta, nes (kaip nurodyta mokesčių administratoriaus 2016 m. rugsėjo 12 d. rašte antstoliui) mokestinės nepriemokos skirtumas (nuo 26 903,31 Eur iki 20 214,56 Eur) įskaitytas pateikus patikslintas GPM deklaracijas, ar dėl 2014 m. kovo 3 d. VMI sprendimu pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuotų mokesčių (ir dėl kokių konkrečiai mokesčių ir jų sumų) ar dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuota mokestinė nepriemoka yra perskaičiuojama dėl kitų priežasčių.

21. Teismas įvertino, kad ginčijamas sprendimas laikytinas dviprasmišku, neaiškiu, o turinys neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, ypač atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sprendimas susijęs su prievartinio pobūdžio priemonių taikymu (priverstiniu mokestinės nepriemokos išieškojimu) pareiškėjo atžvilgiu. Nors sprendime ir nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie konkrečius šios nepriemokos sumažėjimo pagrindus, taip pat apie aplinkybę, ar ši išieškoma mokestinė nepriemoka nepersidengia su mokesčių administratoriaus apskaičiuota mokestine nepriemoka už 2006–2010 m. laikotarpį. Teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime nėra pateikiama užtektinai informacijos, iš kurios būtų pakankamai suprantama, kokiais pagrindais pareiškėjo mokestinė nepriemoka sumažėjo. Nepaisant aplinkybės, kad ginčijamu sprendimu mokestinė nepriemoka pareiškėjo atžvilgiu yra sumažinta, o ne padidinta, teismas nurodė, kad mokesčių administratorius turi pareigą motyvuoti savo sprendimą taip, kad jame nustatytos aplinkybės ir pritaikytos priverstinio pobūdžio priemonės būtų aiškios, nedviprasmiškos, nes tai gali turėti įtakos ir kitoms pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuotoms ar apskaičiuojamoms mokestinėms prievolėms.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas 2018 m. spalio 30 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08) 467-182018 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra nepakankamai motyvuotas ir nepagrįstas susidariusiomis faktinėmis aplinkybėmis, jame nenurodyta objektyvių ir konkrečių pagrindų pareiškėjo sumažėjusiai išieškomai mokestinei nepriemokai pagrįsti.

III. 23. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. VMI nuomone, šioje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-467-182018, kuriuo buvo pakeistas 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2417 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, neatliko veiksmų, kuriais būtų pažeidusi mokesčių mokėtojo teises. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek 2018 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-467-182018 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, tiek keičiamo 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, turinys yra aiškus, byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog mokesčių administratorius turėjo pagrindą priimti 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417 dėl mokestinių prievolių vykdymo bei jį 2018 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-467-182018 pakeisti.

25. Atsakovas pažymi, kad tiek A. R. įteiktame 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akte Nr.(4.65)-04-77-27, tiek 2014 m. kovo 3 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-86 yra išvardintos pateiktos deklaracijos už 2008 – 2010 metus ir nurodytos deklaruotos sumos. A. R. deklaruotomis sumomis yra sumažintos papildomai sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo priskaičiuotos sumos.

26. Dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-86 dėl patikrinimo akto tvirtinimo vyksta mokestinis ginčas, todėl vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatomis patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų sumų išieškojimas yra sustabdytas, dėl šių sumų VMI nėra pradėjusi jokių išieškojimo veiksmų, šios sumos nėra įtrauktos į antstoliui perduotą vykdyti Sprendimą (atitinkamai šių sumų nėra ir Sprendimo pakeitime). Ši informacija A. R. pateikta VMI 2018 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. (23.1-08) RNA-32091.

27. Nurodo, kad VMI gavusi 2018 m. spalio 12 d. A. R. prašymą dėl Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto aktualių likučių pateikimo, išsiuntė A. R. 2018 m. lapkričio 12 d. atsakymą Nr. (23.1-08) RNA-32091, kuriame papildomai detalizavo mokestinės nepriemokos pasikeitimo (sumažėjimo) priežastis iki 25962,43 Eur (papildytas rašto 2017 m. sausio 25 d. Nr. (23.1-08) RNA-2490 atsakymas). VMI, atsižvelgdama į A. R. sumokėtas ir antstolio pervestas sumas bei gautą 2018 m. spalio 12 d. prašymą, priėmė 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-182018 pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto 20214,56 Eur sumai (skundžiamas Sprendimo keitimas). 2018 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. (23.1-08) RNA-32091 detaliai nurodytos Sprendimo keitime išieškomų sumų sumažėjimo priežastys. Atsakovas akcentuoja, kad Sprendimo keitimas nėra naujas vykdomasis dokumentas, juo tik keičiama (mažinama) Sprendimu išieškoma suma, dėl paties skolininko atliktų mokėjimų (logiška, jeigu skolininkas sumoka vykdomuoju raštu išieškomą sumą ar jos dalį, arba antstolis vykdomuoju raštu iš skolininko išieško sumą ar jos dalį, ir jeigu išieškotojas nepakeistų pradinės išieškomos sumos, ta pati suma, galėtų būti išieškoma antrą kartą, todėl išieškotojas privalo priimti Sprendimo keitimą siekiant nepažeisti skolininko turtinių teisių).

28. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino 2019 m. sausio 18 d. pranešimo Nr. NMA-1239 „Dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių nepriemokos“, kuriame nedviprasmiškai išaiškinta, jog VMI, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir šio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atleido A. R. nuo apskaičiuotų delspinigių nepriemokos, kuri susidarė už mokestinius laikotarpius pagal pateiktas deklaracijas iki 2018 m. gruodžio 31 d., delspinigiai nurašyti iš VMI mokesčių apskaitos dokumentų. Rašte nurodyti mokesčiai, laikotarpiai ir įvardinta nurašomų delspinigių suma.

29. Mokesčių administratoriaus teisė, kuria pasinaudojo VMI priimdama skundžiamą 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-182018, yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte. VMI nuomone, 2018 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-182018 atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Mano, kad VMI viršininko 2018 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-467-182018, kuriuo buvo pakeistas 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2417 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus pagrįstumo, teisėtumo, aiškumo reikalavimus, nes jame nurodyta, kam jis adresuotas, kokiais įstatymais vadovaujamasi, kokios mokestinės prievolės yra išieškomos, prievolių, delspinigių ir baudų sumos, mokestiniai laikotarpiai ir Sprendimo apskundimo tvarka, todėl naikinti teisėto ir pagrįsto Sprendimo pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje nustatyta, kad VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-2417 nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 92 891,27 Lt (26 903,17 Eur) mokestinę nepriemoką už laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nesumokėtus GPM ir PSD mokesčius. VMI ginčijamu 2018 m. spalio 30 d. sprendimu nusprendė pakeisti 2012 m. sausio 11 d. sprendimą ir išieškoti į valstybės biudžetą iš pareiškėjo nesumokėtą GPM ir PSD 20 214,56 Eur sumą. Be to, VMI 2018 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad 2012 m. sausio 11 d. sprendimo išieškoti 26 903,31 Eur mokestinę nepriemoką likutis sumažėjo viso 940,88 Eur, todėl išieškotina suma liko 25 962,43 Eur, taip pat yra vykdomas delspinigių perskaičiavimas dėl ko laikinai sustabdomas jų išieškojimas.

31. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą panaikino, remdamasis VĄĮ 8 straipsnio nuostatomis, padaręs išvadą, kad iš ginčijamo sprendimo nėra aišku ar nesidubliuoja iš pareiškėjo išieškomos sumos, kurios yra išieškomos ginčijamu sprendimu ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr.(4.65)-R0682-86 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes sutampa šių dviejų sprendimų mokestinių nepriemokų laikotarpiai ir pan.

32. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nuostatos numatančios, kad „Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje (3 d.).

33. Iš šio teisės akto ir jo preambulės („Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai“) matyti, kad jame yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai.

34. Tačiau individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybė tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

35. Iš bylos matyti, kad minėtų GPM ir PSD mokestinių nepriemokų už 2008-2010 m. laikotarpį išieškojimas, ginčijamais 2012 m. sausio 11 d. ir 2018 m. spalio 30 d. sprendimais, vykdomas iš pareiškėjo pagal jo pateiktas deklaracijas, remiantis MAĮ 66 ir 73 straipsnių nuostatomis. Mokestinis ginčas vyksta dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr.(4.65)-R0682-86, kuriuo buvo patvirtintas 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktas. Iš šio patikrinimo akto matyti, kad į mokesčių administratoriaus sprendimu priskaičiuotų mokestinių nepriemokų sumas, nebuvo įtrauktos už 2008-2010 m. laikotarpį GPM ir PSD sumos, kurias pareiškėjas pats deklaravo (2 t., b. l. 57, 59, 62).

36. Šios aplinkybės patvirtina, kad 2012 m. sausio 11 d. ir 2018 m. spalio 30 d. sprendimais išieškomos mokestinės nepriemokos nesidubliuoja su mokestinėmis nepriemokomis, kurios pareiškėjui priskaičiuotos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimu. Tai, kad minėtos mokestinės nepriemokos nėra dubliuojamos bei kad pareiškėjui šių prievolių dydis bei pobūdis yra detalizuotas VMI 2017 m. sausio 25 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-2490, yra konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2103-643/2017 (ABTĮ 57 str. 2 d.).

37. Iš ginčijamo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo taip pat matyti, kad jame yra nurodyta iš pareiškėjo išieškomų mokestinių nepriemokų rūšis (GPM; PSD), šių nepriemokų dydis (20 214,56 Eur), jų atsiradimo laikotarpis (2008-2010 m.) bei duomenys apie pareiškėjo pateiktas deklaracijas, kuriomis remiantis vykdomas išieškojimas (1 t., b. l. 15–16).

38. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, kad 2012 m. sausio 11 d. ir 2018 m. spalio 30 d. sprendimais išieškomos iš pareiškėjo mokestinės nepriemokos nėra aiškiai ir suprantamai atribotos nuo mokestinių nepriemokų, kurios yra pareiškėjui priskaičiuotos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimu.

39. Šios išvados pagrindu daroma ir kita išvada, kad teismas nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, jog ginčijamas 2018 m. spalio 30 d. sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes šiame sprendime yra nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai, kurie buvo pakankami priimti ginčijamą sprendimą bei nesuvaržė pareiškėjo teisių žinoti kokių faktinių ir teisinių prielaidų pagrindu buvo priimtas šis sprendimas, turėjęs įtakos jo subjektinėms teisėms mokestinių teisinių santykių srityje.

40. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti anują sprendimą: pareiškėjo A. R. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė