2016-06-15 Nr. AB-12694-3-61-3-05147-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1333-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05147-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 bei 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad VRM sprendimu jam nuo 1999 m. birželio 11 d. buvo paskirta 1 079,02 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, kiekvieną mėnesį buvo mokama pagal šio įstatymo 4 straipsnį sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Šį faktą 2014 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 1D-8182(11) patvirtino ir VRM. Atsakovas nurodė, kad neturi pagrindo išmokėti susidariusios nepriemokos. Skundą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsakovas VRM, kartu atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko. Atsakovai paaiškino, kad pensija 2012–2013 m. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Prireikus, po Konstitucinio Teismo nutarimo pensijos nepriemoka būtų kompensuota per kompensavimo mechanizmą arba kreipimusi į teismą nauju pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu (b. l. 68–70) pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VRM 1999 m. liepos 8 d. sprendimu A. Š. nuo 1999 m. birželio 11 d. neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 10 d. prašymu kreipėsi į VRM ir prašė kompensuoti už visą laikotarpį sumažintą pensijos dalį. VRM 2014 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 1D-8182(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką, pažymėjo, kad privalėjo vykdyti Laikinąjį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Kartu su šiuo sprendimu buvo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. pažyma apie 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-5405. Iš administracinėje byloje esančių VRM 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1D-8182(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 14 d. pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-5405 matyti, kad pensija 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas tik pensijos sumažinimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą buvo atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi, kuri toje dalyje palikta nepakeista LVAT 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi.

1994 m. gruodžio 13 d. priimto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria VRM. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl, nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinės socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, sumažintos valstybinės pensijos, laikinai turėjo būti mokamos dvejus metus – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatyme Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja, tame tarpe šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytoms išmokoms, t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2012 m. gruodžio 20 d. Nr. XII-92 1 straipsniu Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame dar vieniems metams – iki 2013 m. gruodžio 31 d. – pratęsė sumažintų, tarp jų ir valstybinių bei valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo terminą. Taigi, pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija).

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Nagrinėjamu atveju, remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8360), perskaičiavo pensijos dydį ir valstybinę pensiją sumažino nuo 1 079,02 Lt iki 902,06 Lt (1079,02 × 0,8360). Reikalavimo priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 m. konstitucingumu.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. KT15-N9/2015 pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti iš VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 bei 15 straipsnių nuostatų taikymo, todėl skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 76–79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjo teigimu, valstybinė pensija jam paskirta, todėl jis įgijo teisėtą lūkestį ją gauti viso dydžio. Be to, pareiškėjas mano, kad jis, kaip pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjas, buvo diskriminuojamas kitų pensininkų atžvilgiu.

Atsakovas VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 87–88) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo teigimu, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. Š. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtu teismo sprendimu sutinka.

Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, t. y. tuo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012–2013 metams Konstitucijai neprieštaravo. Šiuo aspektu kolegija pažymi ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja ir papildomai pažymi tik tai, kad anksčiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Dėl apelianto teiginio, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškino, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims;

įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas.

Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas, nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (taip pat ir senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1101-525/2016).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi LVAT šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė